Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. (V. J.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė V. J. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, remiantis BK 63 straipsnio 9 dalimi prie šio bausmės iš dalies pridėta Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė V. J. nustatyta laisvės atėmimas ketveriems metams. Priteista iš V. J. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 1175,10 Lt.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo V. J. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 24 d. nuosprendis pakeistas – priteistas iš V. J. Vilniaus teritorinei ligonių kasai žalos atlyginimas sumažintas iki 1150,50 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios, nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį V. J. nuteistas už tai, kad 2005 m. spalio 9 d., apie 00.10 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu sudavė vieną smūgį A. S. (A. S.) į veidą. Nuo smūgio nukentėjusysis nugriuvo ant grindų, atsitrenkdamas galva į metalinę kėdę, taip V. J. padarė A. S. kraujosruvą galvos–veido kairėje pusėje, kairės pusės momenkaulio–kaktikaulio linijinį lūžį su galvos smegenų sumušimu bei kraujo išsiliejimą virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu, odos nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, t. y. padarė tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį V. J. nuteistas už tai, kad 2005 m. spalio 9 d., apie 00.12 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais – panaudodamas fizinį smurtą, stumdydamas užeigos lankytojus, ranka sudavė vieną smūgį užeigos lankytojui A. A. į lūpą, taip padarė nukentėjusiajam kiauryminę muštinę viršutinės lūpos žaizdą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu savo elgesiu užeigoje V. J. sukėlė sumaištį, didelį išgąstį užeigos savininkams S. ir T. D., demonstravo nepagarbą užeigos lankytojams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu V. J. prašo pakeisti Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 24 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartį, nuteisti jį tik pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius nurodo, kad teismo nuosprendyje tinkamai neįvertintas jo dalyvavimas darant nusikaltimus, dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teigia, kad jis nepadarė A. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir nepažeidė viešosios tvarkos. Kaltinimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrįstas tik liudytojo M. Š. parodymais, kurių nepatvirtina kartu su juo buvę liudytojai S. D. ir L. G.

Taip pat nepagrįstas nuosprendis dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nes jis nestumdė kitų užeigos lankytojų, nesukėlė užeigos savininkams didelio išgąsčio, nedemonstravo nepagarbos užeigos lankytojams ir aplinkai, nesutrikdė visuomenės rimties ir tvarkos. Jis konflikto metu, priešingai nei teigia T. D., nebuvo agresyvus ir negrasino susidorojimu, dėl A. A. sužalojimo liudytojų O. J. ir M. Š. parodymuose yra prieštaravimų, kurių teismas nepašalino. Kasatorius nurodo, kad jis šį nukentėjusįjį galėjo pastumti netyčia, kai ėjo ieškoti savo dukters J. J. ir bandė praeiti pro besimušančių lankytojų grupę.

Nuteistojo V. J. kasacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo V. J. nusikalstamoms veikoms baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius ginčija teismo išvadą, kad jis nesunkiai sužalojęs A. S. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas.

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis, V. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme (taip pat ir apeliaciniame skunde) neneigė dalyvavęs muštynėse kavinėje ir galėjęs suduoti smūgius nukentėjusiajam A. S., tačiau teigė, kad tyčia sužaloti nukentėjusiojo nenorėjo.

Kasatoriaus nusikalstama veika dėl A. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės paneigia nuteistojo kasaciniame skunde išdėstytus teiginius, kad jis A. S. nesužalojo.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. J. padarė A. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą tyčiniais veiksmais, pagrįsta byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu. Remdamasis ne tik liudytojo M. Š., bet ir A. T. parodymais teismas nustatė, kad, A. S. su draugais būnant kavinėje, nuo staliuko dingo mobilusis telefonas. Kai nukentėjusysis A. S. kartu su A. T. priėjo prie staliuko, prie kurio sėdėjo V. J. su savo kompanija, ir pasiteiravo, ar kas nors iš jų nepaėmė telefono, V. J. sudavė smūgį A. S. į veidą ir šis nuo suduoto smūgio nukrito ir atsitrenkė į metalinę kėdės atramą. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas (poodinė kraujosruva galvos–veido kairėje pusėje, kairės pusės momenkaulio–kaktikaulio linijinis lūžis su galvos smegenų sumušimu bei kraujo išsiliejimu virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu) A. S. padarytas jam griūnant ir atsitrenkiant į kietą paviršių, taip pat nurodyta, kad ši galvos trauma padaryta nemaža jėga. Taigi objektyviai nustatytas priežastinis ryšys tarp V. J. panaudoto smurto (suduoto smūgio) ir jo sukeltų padarinių (nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik išsiaiškinus subjektyvius (vidinius-psichinius) nusikalstamos veikos požymius (kaltininko suvokimą bei įvertinimą savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdžio ir padarinių, paskatas, nulėmusias nusikalstamos veikos padarymą, jo siekiamą tikslą), bet ir nustatant objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius (atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir kt.). Taigi apie kaltę – psichinį santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo V. J. apeliacinio skundo argumentą dėl tyčios nebuvimo sužalojant A. S., konstatavo, kad suduotas smūgis A. S. buvo tyčinis, nes jis buvo stiprus. Nuo smūgių nukentėjusysis prarado sąmonę, nuo grindų nesikėlė. Tai įvertinęs, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad V. J., suduodamas tokį stiprų smūgį, suprato, kad gali nukentėjusįjį sužaloti, taip pat ir nesunkiai, ir jis yra atsakingas dėl suduotų smūgių sukeltų padarinių, taigi pirmosios instancijos teismo išvada dėl baudžiamojo įstatymo taikymo yra teisinga.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatoriaus argumentai, kad jis A. A. tyčia nesužalojo, jo kaltė šiuo atveju grįsta prieštaringais liudytojų O. J. ir M. Š. parodymais, taip pat nesutrikdė viešosios tvarkos, nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad V. J. įžūliais veiksmais, panaudodamas fizinį smurtą, suduodamas ranka smūgius į veidą kavinės lankytojui A. A. padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, stumdydamas kitus lankytojus, sukėlė užeigos savininkams S. D. ir T. D. didelį išgąstį, demonstravo nepagarbą kavinės lankytojams ir aplinkai ir taip sutrikdė visuomenės rimtį, padarė, remdamasis nukentėjusiųjų A. A., S. D., T. D., liudytojų L. G., M. Š., A. T. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad A. Andrijauskui padaryta muštinė viršutinės lūpos žaizda, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas. Šioje išvadoje nurodyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas ir kumščiu. Pagal teismo nustatytas aplinkybes (pagal liudytojų M. Š. ir nukentėjusiojo S. D. parodymus) smūgį nukentėjusiajam A. A. sudavė V. J. Taigi konstatuodamas kasatoriaus dalyvavimą sutrikdant viešąją tvarką kavinėje ir nežymiai sutrikdant A. A. sveikatą, teismas rėmėsi įrodymais, įvertintais pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrinęs bylos duomenis sprendė, kad pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatyta, jog V. J. sudavė smūgį A. A. be jokios priežasties. Smūgis buvo tyčinis, nes jis buvo stiprus – nukentėjusysis praradęs sąmonę nukrito ant grindų ir nesikėlė. Nukentėjusiojo S. D. ir liudytojo M. Š. parodymus apie tai, kad V. J. sudavė smūgį krumpliais nukentėjusiajam A. A. į veidą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino liudytojas O. J. Įvertinęs nukentėjusiojo S. D. ir minėtų liudytojų parodymus, teismas sprendė, kad tarp jų parodymų esminių prieštaravimų nėra, asmeniškumų apkalbėti nuteistąjį nenustatyta, todėl, išanalizavęs įvykio situaciją, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. J. sudavė smūgį A. A., jo poelgiai buvo įžūlūs, pažeidžiantys viešąją tvarką. Tokiais veiksmais jis ir pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, be to, toliau tęsė panašaus pobūdžio veiksmus, stumdydamas kitus užeigos lankytojus, sukeldamas išgąstį ir sąmyšį, dėl to buvo iškviesti policijos pareigūnai. Taigi viešoji tvarka buvo akivaizdžiai sutrikdyta.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.

Kasacinis teismas neturi pagrindo daryti priešingą išvadą, nes nėra nustatyta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami V. J. dalyvavimo darant jam inkriminuotus nusikaltimus klausimą, būtų pažeidę BPK nuostatas.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. J. kasacinį skundą atmesti.