- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-11
- Bylos Nr.
- 2A-1728-657/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-0094-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Leonas Jachimavičius (pirm.), Žibutė Budžienė (pran.), Dalė Burduliene
- Atsakovas
- A. M.
- Ieškovas
- J. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (pranešėja), Dalės Burdulienės, Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. M. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-523/2012 pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovei A. M. dėl paveldimo turto padalijimo ir atsakovės A. M. priešieškinį ieškovei J. P. dėl paveldimo turto padalijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. P. kreipėsi į teismą, prašydama padalinti paveldėtą turtą ir jai priteisti ½ dalį svirno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 6I1ž ir ½ dalį sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 3I1ž, esančius (duomenys neskelbtini), o atsakovei A. M., priteisti 500 Lt už ½ dalį svirno ir 500 Lt už ½ dalį sandėlio, viso 1000,00 Lt (b.l. 2-4, 156-158). Nurodė, kad yra K. P., mirusio 2006 metais įpėdinė pagal įstatymą. 2007-04-06 ieškovei ir jos seseriai R. P. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į visą mirusiojo K. P. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą. R. P. mirus, jos palikimą priėmė ieškovė, kuri tapo vienintele minėto turto savininke. Atsakovei A. M., kaip O. P., mirusios 2006-02-23, testamentinei įpėdinei galėtų būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į O. P. priklausiusią ½ dalį svirno ir sandėlio arba priteista piniginė kompensacija. R. P. ir J. P. išduotas paveldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį jos paveldėjo visą svirną ir sandėlį nėra panaikintas.
Atsakovė A. M. priešieškiniu prašė priteisti jai priteisti svirną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane, ieškovei – sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane 3I1ž (b.l. 38-39, 154-155). Nurodė, kad konkrečiu atveju daiktai yra dalūs, todėl turėtų būti padalinti natūra. Atsakovės teigimu, daiktų vertė yra panaši, o siūloma kompensacija pažeidžia jos kaip O. P. įpėdinės teises, kadangi yra galimas atidalijimas natūra. Prašė jai priteisti svirną, kadangi jis yra labiau nutolęs nuo pagrindinio pastato, turi atskirą įvažiavimą, kas leistų išvengti ginčų.
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 4 d. sprendimu J. P. ieškinį tenkino iš dalies, o atsakovės A. M. priešieškinį atmetė (b.l. 176-178). Teismas iš ieškovės atsakovei priteisė 1000,00 Lt piniginę kompensaciją už ½ dalį O. P. priklausiusių statinių – svirno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane 6I1ž ir ½ sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane 3I1ž., ieškinio dalį dėl svirno ir sandėlio priteisimo ieškovei palikdamas nenagrinėta. Teismas nustatė, kad ieškovė yra savo sesers (buvusios ieškovės) R. P. įpėdinė pagal įstatymą. Teismas pažymėjo, kad pagrindinio daikto – gyvenamojo namo – dalis O. P. nepriklausė, todėl kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiama to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai (CK 4.14 str. 2 d.). Pagrindinį daiktą – gyvenamąjį namą 1A1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), paveldėjo ieškovė, todėl jai turi priklausyti ir su pagrindiniu daiktu susiję antraeiliai daiktai (CK 4.13. - 4.14. str., 4.19 str.). Teismas laikė, kad atsakovė neįrodė, kad turi būti pasielgta priešingai, nes nei atsakovė, nei jos šeimos nariai (duomenys neskelbtini)žemės neturi. A. M. vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas – dalis 2,4 ha žemės sklypo yra(duomenys neskelbtini), o namų valda (0,3260 ha žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais) yra(duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad ginčo pastatai nėra reikalingi atsakovės ūkinei veiklai, nes atsakovei žemė sodyboje nepriklauso. Teismas atmetė priešieškinio argumentus, kad prašomas jai priteisti pastatas - svirnas yra labiau nutolęs nuo pagrindinio pastato ir kitų priklausinių, jis turi atskirą privažiavimą ir atskirti jį nuo kitų pastatų bus lengviau, be to, taip nekiltų ginčų su bendraturčiais. Teismas iš ieškovės pateikto sodybos statinių išdėstymo plano nustatė, kad nors svirnas ir kiti pagrindiniai ūkiniai statiniai yra gana atokiai nuo gyvenamojo namo 1A1m, tačiau sudaro ūkinio vieneto (kaimo sodybos) visumą, yra pagrindinio daikto gyvenamojo namo 1A1m priklausiniai, reikalingi ūkinei veiklai, todėl atsakovei priteisus vieną ūkinį pastatą (svirną ar kitą ūkinį pastatą) tektų spręsti privažiavimo prie šio statinio bei atitinkamo ploto žemės sklypo suteikimo (servituto) klausimą, kad atsakovė galėtų statiniu naudotis. Įvažiavimo į sodybą keliukas įeina į šiuo metu ieškovei priklausantį žemės plotą, kito privažiavimo prie svirno nėra. Iš nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje esančių ginčo statinių nuotraukų teismas konstatavęs, kad statiniai yra susidėvėję, priteisė atsakovei 1000,00 Lt kompensacijos už statinius. Teismas J. P. ieškinio dalį priteisti jai ½ dalį A. M. paveldimų statinių – svirno ir ½ dalį sandėlio paliko nenagrinėta, kadangi šie statiniai kaip paveldimas turtas buvo įtraukti į R. P. ir J. P. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti J. P. asmenine nuosavybe. Teismo nuomone, kol šis įrašas bei J. P. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalis dėl ginčo pastatų priklausomybės nenuginčyta, jos prašymas priteisti ½ dalį svirno ir sandėlio yra pertekliniai. Nustatęs, kad svirnas yra antraeilis daiktas, pagrindinio daikto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane 1A1m, priklausinys, o pagrindinis daiktas priklauso ieškovei, teismas pažymėjo, jog antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4. 14 str. 1 d.), todėl priešieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantė A. M. prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti priešieškinį (b.l. 180-181). Nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka, kadangi teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Apeliantės nuomone, teismas nesivadovavo CK 4.80 straipsniu numatančiu, turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai bendraturčiai nesutaria sąlygas ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką. Nurodo, kad daiktai dalijami natūra kiek galima be neproporcingos žalos jų paskirčiai, o kompensacija pinigais galima, tik nesant galimybės padalinti natūra. Apeliantės teigimu, teismo motyvas, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, yra nepakankamas, nes geriausia bendratučių nuosavybės teisių įgyvendinimas užtikrinamas, kai bendraturtis visiškai atidalijamas iš bendrosios nuosavybės, nepaliekant bendrai naudojamų daikto dalių, todėl būtent tokio atidalijimo turi būti siekiama teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atidalijant daiktą žalą galima laikyti neproporcinga tuo atveju, kai ji aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos, todėl atsižvelgiant į tai, kad svirnas yra labiau nutolęs nuo pagrindinio pastato ir kitų priklausinių, jis turi atskirą privažiavimą ir yra arčiau visuomeninės paskirties kelio, ir taip jį atskirti nuo kitų pastatų bus lengviau ir patogiau visiems bendraturčiams, todėl pastatus taip padalinus, ateityje nekiltų ginčų, nes neliktų bendrų sąlyčio objektų. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas netinkamai aiškino daikto dalumo sąvoką reglamentuojančias teisės normas. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju daiktai yra dalūs. Atidalinus natūra, nuosavybės teisės objektus bus galima naudoti pagal paskirtį ir gauti iš jų ekonominės naudos. Siūloma kompensacija, apeliantės nuomone, pažeidžia jos kaip O. P. įpėdinės teises, nes yra galimas atidalijimas natūra. Be to, teismas, priteisdamas kompensaciją, nemotyvavo, kodėl atidalijimas natūra yra neįmanomas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovės atstovas prašo skundą atmesti, o Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistu, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas (b.l. 184-189). Nurodo, kad apeliantė daikto dalumą traktuoja tik kaip fizinį veiksmą ir visiškai nevertina pagrindinio daikto priklausinio fakto egzistavimo. Atsižvelgiant į šios situacijos faktines aplinkybes, ginčo objektas svirnas laikytinas pagrindinio daikto - gyvenamojo namo priklausiniu. Nors priklausiniais laikomi savarankiški daiktai, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad jie yra dalūs, nes priklausinio funkcija yra tarnauti pagrindiniam daiktui, jis pagal savo savybes yra nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu. Pagal CK 4. 19 straipsnio 1 dalį darytina išvada, kad priklausinys dėl savo esminių savybių ir paskirties negali būti atskirtas nuo pagrindinio daikto. Nors apeliantė teigia, kad jos prašomu būdu statinius padalijus bendrų patalpų neliktų, tačiau svirnas kaip atskiras (atskirtas) daiktas pats savaime nesuteiktų jokios realios naudos apeliantei, nes jos vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas yra kitoje Jurbarko rajono seniūnijoje. Ieškovės atstovas teigia, kad ne mažiau svarbu akcentuoti ir galimą turto vertės sumažėjimą, nes gyvenamasis namas, svirnas ir kiti ūkiniai statiniai sudaro ūkinio vieneto (kaimo sodybos) visumą, todėl tikėtina, kad juos atidalijus atskirai jų prekinė vertė sumažėtų. Be to, atidalinant svirną būtina spręsti servituto klausimą. Nustačius servitutą būtų neproporcingai suvaržytos ieškovės J. P. teisės, nes ieškovės žemės dalimi naudotųsi apeliantė. Todėl apeliantės teiginiai, kad svirnas funkciniu ryšiu nėra susijęs su pagrindiniu daiktu, bei tai, kad atidalijus natūra daiktus bus galima naudoti pagal paskirtį ir gauti iš jų ekonominės naudos, atmestini. Mano, kad apeliantės teiginys, jog teismas, taikydamas piniginės kompensacijos būdą, privalėjo motyvuotai pagrįsti, kad atidalijimas natūra yra neįmanomas, vertintinas kritiškai, nes teismas laikėsi CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų, taikomų motyvuojamajai teismo sprendimo daliai. Apeliantės cituojama LAT 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009 neatitinka šios bylos aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kas reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais, yra suformuojami atskiri nuosavybės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai, bendroji dalinė nuosavybės teisė pasibaigia. pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį ir sprendė atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Esant nesutarimų dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, vieną iš atidalijimo būdų pasirenka siekiantis atsidalyti bendrą turtą asmuo, tačiau šis teismui turi įrodyti, kodėl pasirinktas būdas priimtinausias ir kad jis nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-07-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-359/2008). Būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga yra ta, kad tokia kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Atidalijant bendraturčio dalį svarbu išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio ir parinkti teisingą kompensacijos dydį. Šiuo atveju byloje nebuvo ginčo dėl šalims priklausančio turto dalies dydžio. Piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies išskyrimo natūra paprastai yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio (ar kelių bendraturčių) sutikimui. Turto atidalijimo siekianti atsakovė su kompensacija nesutiko ir priešieškiniu prašė jai priteisti svirną, ieškovei - sandėlį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atidalijimo būdo, tinkamai jį pasirinko ir pagrįstai sprendė, kad turto priteisimas vienam iš bendraturčių natūra kitam priteisiant kompensaciją šiuo konkrečiu atveju geriausiai apgina bendraturčių teises, nepaneigia nei vieno iš jų teisės į jiems priklausančią dalytino turto dalį, užtikrina racionalų tolesnį minėto turto naudojimą be žalos daikto paskirčiai ir užkerta kelią tolesniems bendraturčių nesutarimams ir ginčams tiek naudojantis bendrąja daline nuosavybe, tiek ją naudojant ir išlaikant, užtikrina savininko teisę daiktais naudotis be suvaržymų.
Tenkindamas iš dalies ieškovės ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės priteisiant piniginę kompensaciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiomis aplinkybėmis: tuo, kad abu ginčo statiniai – svirnas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėto 6I1ž ir sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėto 3I1ž, esantys (duomenys neskelbtini) yra gyvenamojo namo priklausiniai; tuo, kad atsakovė negyvena ginčo sodyboje, turi kitą gyvenamąjį plotą; tuo, kad sodybos žemės sklypas po pastatais priklauso ieškovei; tuo, kad vis pastatai Nekilnojamojo turto registre yra registruoti ieškovės vardu ir šis įrašas bei J. P. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalis dėl ginčo pastatų įstatymų nustatyta nėra nuginčyti. Tokias teismo išvadas patvirtina byloje esantys, teismo posėdyje nustatyta tvarka ištirti ir pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinti įrodymai, todėl su teismo išvadomis nesutikti nėra pagrindo, o apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo vertinami nepagrįstais. Papildomai pažymėtina, kad pagrindas atsakovei priteisti kompensaciją už atidalijamą gyvenamojo namo bendrojoje nuosavybėje buvo ir dėl to, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kaip turėtų būti naudojamasi žemės sklypu, kuriame yra ginčo statinys, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog svirno priteisimas atsakovei sukeltų naujus ginčus dėl naudojimosi žemės sklypu, pagrįstai netenkino atsakovės priešieškinio reikalavimo. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, jog dar Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 4 d. nutartimi yra konstatavęs, kad ūkiniai pastatai yra gyvenamojo namo priklausiniai, todėl naikinti ginčijamus paveldėjimo teisės liudijimus, kurie buvo išduoti ieškovei J. P. ir R. P. nėra pagrindo (b.l. 67-72; prijungta civilinė byla Nr. 2-41-74/2008). Byloje nustatyta, kad poreikį atidalijamam turtui turi tik ieškovė, nes atsakovė nenurodė, kaip naudosis prašomu paskirti jai turtu. Tai, kad atsakovė nuolatinai gyvena kitoje vietoje, leidžia daryti išvadą, kad ji neturi poreikio šiam nekilnojamajam turtui, todėl teismo sprendimas priteisti jai kompensaciją, padarytas pagrįstai. Pagal bylos duomenis – byloje esančias statinių nuotraukas, akivaizdu, kad atsakovė nesirengia nei naudotis, nei valdyti, nei išlaikyti jai priklausančią nuosavybę, ir ginčo statinių dalies ar atskiro statinio priteisimas natūra nesuteiks jai realios ekonominės naudos, o tai, kad atsakovė neketina naudoti jos prašomo priteisti turto, leidžia daryti išvadą, kad, atidalijus taip, kad dalis turto nebus naudojama, gali būti padaryta neproporcinga žala turto paskirčiai, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantas argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo sprendimo dalies dėl kompensacijos priteisimo.
Kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas, nustatęs, jog šalys nesusitarė dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo, laikydamasis proporcingumo principo bei siekdamas išlaikyti bendraturčių interesų ir nuosavybės teisės apsaugos pusiausvyrą, tinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas ginčo santykiams atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės reguliuoti. Apeliacinio skundo argumentai dėl materialiosios teisės taikymo ginčo santykiams nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo pripažinti skundžiamą teismo sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu (CPK 330 str.).
Esant aukščiau išdėstytiems argumentams spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pagrindo nėra, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei J. P. priteistina iš atsakovės A. M. 1000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (b.l. 190-192), kadangi jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei J. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 1000,00 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų,