Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme 2 metams ir 3 mėnesiams;

- Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 8 mėnesiams;

- Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 4 metams;

- Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais bei 6 dalimi, paskirtos bausmės ir bausmė paskirta Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. nuosprendžiu subendrintos: bausmė, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, o bausmė, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, ir šias bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 5 metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laiką nuo 2008 m. gegužės 2 d. iki 2008 m. gegužės 10 d. imtinai ir bausmė, atlikta pagal Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. nuosprendį.

Iš nuteistojo J. J. Valstybinei ligonių kasai priteista 2508,90 Lt už D. M. ir S. D. gydymą; nukentėjusiajam D. M. priteistas 25000 Lt neturtinės žalos atlyginimas bei 760 Lt už advokato paslaugas; nukentėjusiajam S. D. priteistas 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimas

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 8 d., apie 22 val., viešoje vietoje, degalinės – parduotuvės „Kevigus“ patalpose, esančiose Mūšos g. 2E, Pasvalio mieste, jos darbuotojo akivaizdoje, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, šovė iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto ginklo nukentėjusiajam V. T. į veido sritį, tuo padarydamas šautines žaizdas kaktos dešinės pusės viršutinėje dalyje ir virš dešinio antakio bei dešinio skruosto apatinėje dalyje, dešinės ausies trauminį nervo pakenkimą. Dėl kaktos šautinių žaizdų ir dešinės ausies klausos nervo pakenkimo nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais veiksmais J. J. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. T. sveikatą bei viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Be to, J. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 1 d., apie 24 val. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Pasvalio rajone, Daujėnų kaime, Ugniagesių g. 17 lopšelio – darželio teritorijoje esančioje pavėsinėje, tyčia 6 kartus peiliu smogė nukentėjusiajam D. M. į krūtinę ir nugarą, kairįjį peties sąnarį ir kaklą, tuo padarydamas 2 durtines - pjautines žaizdas kairiajame žaste ir 1 pjautinę žaizdą dešinėje kaklo pusėje, 1 kiauryminę durtinę - pjautinę žaizdą krūtinės dešinėje pusėje ir 2 nugaros kairėje pusėje su oro susikaupimu abiejose krūtinplėvės ertmėse, taip sunkiai sutrikdydamas D. M. sveikatą bei tyčia 1 kartą peiliu smogė nukentėjusiajam S. D. į nugarą, tuo padarydamas durtinę – pjautinę kairės pusės žaizdą, taip nežymiai sutrikdydamas S. D. sveikatą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 1 ir 2 straipsnių nuostatas bei nekaltumo prezumpciją, nepagrįstai du kartus atmetė nuteistojo gynėjo prašymus iškviesti ir apklausti liudytojus D. N. ir R. I. (b. l. 50 – 53, t. 1).

Nuteistasis nesutinka ir su kita nuosprendžio dalimi, kurioje jis nuteistas už D. M. sunkų sveikatos sutrikdymą bei S. D. nežymų sveikatos sutrikdymą. Jo nuomone, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1995 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 6 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose", Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalga „Dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo įstatymų taikymo baudžiamosiose bylose" bei šio teismo praktika, konfliktas turėjo būti vertinamas kaip būtinoji gintis, nes būtinoji gintis, kaip ir kitos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, laikoma teisėtu ir socialiai vertingu aktu tada, kai ji atitinka tam tikras baudžiamojo įstatymo keliamas teisėtumo sąlygas. Jos baudžiamosios teisės teorijoje išskiriamos į dvi savarankiškas grupes: pirmosios grupės būtinosios ginties teisėtumo sąlygos apibrėžia kėsinimąsi, nuo kurio kyla teisė į būtinąją gintį - kėsinimosi pavojingumas; kėsinimosi realumas; kėsinimosi akivaizdumas. Šiuo atveju, nuteistasis nurodo gynęsis nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, kuris buvo prasidėjęs bei akivaizdus (byloje nustatyta, kad jį (J. J. ) įžeidė bei sužalojo nukentėjusysis D. M. (b. l. 102, t. 1). J. J. pažymi, kad nesiekė tyčia sužaloti nukentėjusiųjų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistasis J. J. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės bei teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, todėl turi būti panaikintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl epizodo degalinėje

Teismo išvada, kad degalinėje į V. T. šaudęs asmuo buvo J. J. , grindžiama nukentėjusio V. T. , liudytojo M. T. parodymais bei dviem parodymų atpažinti protokolais, iš kurių seka, kad paminėti asmenys atpažino J. J. kaip degalinėje šaudžiusį asmenį.

Apeliantas teigia, jog parodymo atpažinti tvarka buvo pažeista. Toks teiginys nėra pagrįstas. Iš 2008-06-20 asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad liudytojui M. T. apeliantas pateiktas atpažinti su kitais dviem asmenimis, kurių amžius nuo apelianto skyrėsi vieneriais ir dvejais metais, o ūgis - 8 ir 3 centimetrais. Iš protokolo matyti ir tai, kad apeliantui buvo leista pačiam pasirinkti vietą tarp parodomų asmenų ir jis pats išsirinko vietą viduryje. Tai patvirtina visų atpažinime dalyvavusių asmenų, tarp jų ir paties J. J. parašai protokole. Iš priede prie asmens parodymo atpažinti protokolo esančių fotonuotraukų matyti, kad kartu su apeliantu atpažinti pateikti asmenys nei apsirengimu, nei išore labai nesiskyrė nuo apelianto (b. l. 40-42, t. 1). Asmens parodymo atpažinti metu ir nukentėjusiajam V. T. buvo pateikti atpažinimui tie patys asmenys, o apeliantui taip pat buvo leista pasirinkti vietą tarp pateikiamų atpažinti asmenų (b. l. 32-34, t. 1). Apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama ir tai, kad atpažinimo metu jis buvo rodomas atpažinti su skirtingais drabužiais - vienoje nuotraukoje jis apsivilkęs vienu sportiniu kostiumu, o kitoje – visiškai kitu. Taip tvirtindamas apeliantas remiasi b. l. 34, t. 1 esančiomis fotonuotraukomis. Tačiau iš šių nuotraukų matyti, kad apeliantas vilki tokiu pačiu sportiniu kostiumu (tas pats fasonas, siūlės, užtrauktukas priekyje per visą ilgį, kita šviesesnė spalva dešiniajame šone), tik antrojoje nuotraukoje suveikus fotoaparato blykstei, išryškėjo šviesą atspindinčios medžiagos užtrauktuke ir siūlėse, todėl neatidžiai žiūrint gali pasirodyti, kad tai jau kitas drabužis. Iš asmens parodymo atpažinti protokolų matyti ir tai, kad abu atpažinimai vyko vienas po kito, nes 11 val. pabaigus pirmąjį, po 2 min. prasidėjo kitas parodymas atpažinti. Tai paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad liudytojas M. T. į atpažinimą atėjo tik po pusvalandžio, ir visiškai nepatvirtina teiginio apie asmens parodymo atpažinti neteisėtumą. Taigi, asmens parodymai atpažinti atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 192 straipsnio reikalavimų.

Nėra pagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusysis bei liudytojas M. T. nurodė skirtingą vietą degalinėje, iš kurios buvo šauta. Parodymų patikrinimo vietoje metu šie asmenys parodė, kad šūvio metu nukentėjusysis įvykio vietoje buvo prie prekystalio maždaug per jo vidurį, o J. J. buvo nuo jo į tą pusę, kuri yra toliau nuo nuotraukose matomų šaldytuvų ir užsilenkusios prekystalio dalies (b. l. 35-37,43-46, t. 1). Iš plano prie įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad tokia vieta yra netoli įėjimo durų (b. l. 18, t. 1). Tai visiškai atitinka degalinės darbuotojo D. R. parodymus, kad šūvis buvo prie išėjimo durų, o tas kurį peršovė buvo labiau degalinės viduje (b. l. 41, t. 3).

Tačiau nukentėjusiojo bei liudytojo M. T. parodymai, taip pat ir parodymo atpažinti protokolai nėra pakankami nuteistojo kaltei įrodyti.

Apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti liudytojai D. N. ir R. I. , kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė iškviesti į teismo posėdį. Liudytojas R. I. parodė, kad jam priklausė automobilis „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo, kaip nustatyta byloje, į degalinę buvo atvykęs asmuo, kuris ir šaudė į nukentėjusįjį V. T. . Liudytojas R. I. parodė, kad iš tikro iš Pasvalio r., Diliauskų k. iki degalinės, esančios Pasvalio m. pakraštyje pavežė du vaikinus. Nuvykus į degalinę tie du vaikinai nuėjo į vidų, o jis su D. N. apie 5 minutes laukė, kol tie vaikinai grįžo iki automobilio. Tada jis automobiliu vėl nuvažiavo iki Pasvalio r., Diliauskų k, kur vyko šokiai ir juos paleido. Kas įvyko degalinėje, nežino. Tų vaikinų, kuriuos vežė iki degalinės, nepažinojo, tačiau tvirtina, kad tarp jų nuteistojo J. J. nebuvo, nes su pastaruoju yra tekę kartu mokytis Pasvalio m. Svalios pradinėje mokykloje ir iš to jį šiek tiek pažinojo. Dar su J. J. yra tekę susitikti ir per pažįstamus, vakarėliuose, todėl garantuoja, kad tarp pavežtų J. J. nebuvo.

Tokius pat parodymus apeliacinės instancijos teisme davė ir liudytojas D. N. . Jis parodė, kad buvo kartu su R. I. , kai šis savo automobiliu iki degalinės pavežė du vaikinus nuo kaimo šokių iki degalinės nusipirkti alkoholinių gėrimų. Kas įvyko degalinėje, liudytojas nurodė nematęs. Kai tie vaikinai grįžo į automobilį, juos parvežė iki kaimo šokių. Daugiau nieko nepavežė. Tie asmenys, kuriuos pavežė, liudytojui nebuvo matyti. Tvirtina, kad tarp pavežtųjų nebuvo nuteistojo J. J. , nes pastarąjį liudytojas pažinojo, kadangi jie yra mokęsi toje pačioje Pasvalio Lėvens pagrindinėje mokykloje.

Siekiant patikrinti šių liudytojų parodymus apie pažintį su nuteistuoju, liudytojų nurodytos mokyklos buvo užklaustos apie tai, ar iš tikro liudytojai mokėsi kartu su nuteistuoju. Pažyma iš Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos patvirtina, kad 2004–2005 mokslo metais D. N. ir J. J. mokėsi toje pačioje mokykloje, tačiau skirtingose klasėse. Pažyma iš Pasvalio Svalios pagrindinės mokyklos patvirtina, kad 1994-2003 mokslo metais J. J. ir R. I. mokėsi toje mokykloje. Šie duomenys atitinka liudytojų D. N. ir R. I. parodymus apie pažintį su J. J. . Kaip matyti, liudytojai D. N. ir R. I. nėra nuteistojo giminės ar draugai, jį žino tik iš to, kad mokėsi tose pačiose mokykloje, o R. I. – dar ir iš susitikimų per pažįstamus bei vakarėliuose. Todėl nėra pagrindo manyti, kad šie liudytojai meluoja ir siekia padėti J. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jų parodymai tarpusavyje atitinka vieni kitus, be to, jie neprieštarauja ir ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kai jie teigė, kad į degalinę pavežtų vaikinų nepažinojo. Todėl kolegija neturi priežasčių netikėti šių liudytojų parodymais.

Tuo tarpu pirmieji nukentėjusiojo bei liudytojo M. T. parodymai nedavė informacijos, kas buvo į nukentėjusįjį šaudęs asmuo. Tokia informacija atsirado tik parodymo atpažinti metu. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas M. T. pripažino, kad jiems po įvykio buvo pateikta nuotraukų ir vaizdo įrašų kartoteka, tačiau jie J. J. tada neatpažino. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato 2010-01-15 rašte Nr. 50-77-S-244 nurodyta, kad J. J. atvaizdas į pristatytų į komisariatą asmenų nuotraukų ir vaizdo įrašų kartoteką buvo įkeltas 2006-04-24. Rašte nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, ar J. J. nuotraukos ir vaizdo įrašas buvo pateikti atpažinimui V. T. ir M. T. .

Šis raštas neduoda pagrindo kategoriškai teigti, kad nukentėjusiajam V. T. ir liudytojui M. T. pateiktoje kartotekoje tikrai buvo ir J. J. atvaizdas, tačiau tokia galimybė nepaneigta ir yra labai reali, kadangi jo atvaizdas, kaip matosi iš minėto policijos komisariato rašto, to paties rajono policijos komisariato kartotekoje buvo jau dveji metai iki tiriamo įvykio.

Abejones, kad į V. T. šaudė nuteistasis, kelia ir dar viena aplinkybė, susijusi su kaltininko išorės apibūdinimu. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog į jį šaudžiusio asmens ūgis buvo 160-170 cm (b. l. 25-26, t. 1), kai J. J. ūgis yra 183 cm (b. l. 32, t. 1). Tokia nukentėjusiojo nurodyta ūgio paklaida, sudaranti nuo 13 iki 23 cm yra gana ryški, ir tai duoda pagrindą abejoti, ar atpažintasis tikrai yra tas asmuo, apie kurį nukentėjusysis davė parodymus. Liudytojo M. T. parodymai nėra ir nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. T. parodė, kad iš degalinės išėję asmenys sėdo į automobilį audi 100, valst. Nr . (duomenys neskelbtini) vienas už vairo, o kitas keleivio pusėje (b. l. 38-39, t. 1). Pirmosios instancijos teisme jis parodymus pakeitė ir teigė, kad jie sėdo į keleivių vietą (b. l. 41, t. 3).

Iš aptartų duomenų kolegija daro išvadą, kad J. J. kaltė dėl epizodo degalinėje grindžiama tik nukentėjusiojo V. T. bei liudytojo M. T. parodymais ir asmens parodymo atpažinti protokolais. Tačiau tai, kad nukentėjusysis buvo esmingai kitaip apibūdinęs kaltininko ūgį, labai tikėtina aplinkybė, kad jie to paties asmens neatpažino iš kartotekoje pateiktų atvaizdų, neleidžia nukentėjusiojo V. T. bei liudytojo M. T. parodymų ir asmens parodymo atpažinti protokolų laikyti pakankamais J. J. kaltės įrodymais. Nepaneigti liudytojų D. N. ir R. I. parodymai apie tai, kad į įvykio vietą - degalinę jie atvežė ne J. J. , o kitus, jiems nepažįstamus asmenis taip pat patvirtina, kad J. J. kaltė viešoje vietoje degalinės – parduotuvės „Kevigus“ patalpose įžūliu elgesiu demonstravus nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdžius visuomenės rimtį bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. T. sveikatą yra neįrodyta. Todėl nuosprendžio dalis, kuria J. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį panaikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo J. J. dėl nurodytų kaltinimų išteisintinas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl epizodo lopšelio – darželio teritorijoje

J. J. apeliaciniame skunde neginčija, kad jis sutrikdė sveikatą D. M. bei S. D. , tačiau teigia, kad tai padarė veikdamas būtinosios ginties būsenoje arba staiga labai susijaudinęs, būdamas fiziologinio afekto būsenoje.

Pirmosios instancijos teismas abi šias galimybes analizavo ir pagrįstai jas atmetė.

Motyvuodamas veikimą būtinosios ginties sąlygomis, J. J. apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nustatyta, kad jį (J. J. ) įžeidė bei sužalojo nukentėjusysis D. M. (b. l. 102, t. 1).

Iš nurodytame bylos lape – 102, t. 1 esančios specialisto išvados matyti, kad J. J. teismo medicinos specialistė nustatė minkštųjų audinių sumušimus dešinio antakio – vokų, dešiniojo žasto ir dešinės alkūnės srityje. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2008-05-01 sumušant dešinės akies sritį kumščiu, suspaudžiant dešinį žastą rankos pirštu ir sumušant ar susimušant dešinę alkūnę į kietą daiktą. Sužalojimai padaryti trijų smūgių poveikyje, dėl nustatytų sužalojimų sveikata sutrikdyta nežymiai.

Ši specialisto išvada tik patvirtina, kad J. J. buvo sužalotas, tačiau tų sužalojimų aplinkybės nustatinėjamos kitais įrodymais. Apie tai, kas pradėjo naudoti smurtą, nuteistasis ir nukentėjusieji parodo skirtingai.

J. J. parodė, kad jam su J. S. nuėjus į vaikų darželyje esančią pavėsinę ir ten būnant su merginomis, apie 23 - 24 val. atėjo du iš matymo pažįstami jaunuoliai (S. D. ir D. M. ). Su jais kalbėjosi draugiškai. Vėliau vienas jų jo atžvilgiu pasakė necenzūrinį žodį, kurio tiksliai jis nepamena ir dar sudavė jam (b. l. J. J. ) smūgį į galvą. Išsigandęs jis išsitraukė turėtą peilį ir juo mosikavosi į šonus. Konfliktas truko trumpai, apie 30 sekundžių (b. l. 36, t. 3).

Nukentėjusysis D. M. parodė, kad 2008 m. gegužės 1 d., apie 23-24 val. su S. D. užėjo į darželį ir ten pamatė dvi merginas ir du matytus vaikinus, kuriuos merginos vadino Juzėnu ir Slabada. Su jais besikalbant dėl kažko kilo konfliktas. Jis prieš tai smūgio J. J. nesudavė. Pajuto smūgį į krūtinę, paskui parkritus grūmėsi su Juzėnu. Po to atsiskyrė, atsistojo. Pasijuto prastai, todėl išsikvietė draugus, kurie išvežė į ligoninę (b. l. 39, t. 3).

Nukentėjusysis S. D. parodė, kad su D. M. atėjo į pavėsinę ir bendravo su dviem merginom, J. J. ir J. S. . Besikalbant D. M. pasakė „ką čia nusišneki“, bei pavartojo necenzūrinį žodį. J. J. supyko ir smogė D. M. į krūtinę. D. M. su J. J. susistumdė. Jis (S. D. ) bandė juos skirti ir pajuto skausmą kairiame šone. Tada jis atsitraukė. J. J. , stovėdamas priešais, pasakė „ateik, mento sūnau”. Juzėnas rankoje laikė peilį. Tada jis išbėgo pagalbos (b. l. 38-39, t. 3).

Kaip matyti, nukentėjusieji teigia, jog pirmi smurto nevartojo, tai padarė J. J. . Iš S. D. parodymų seka, kad pretekstu tam tapo D. M. ištartas keiksmažodis. J. J. teigia priešingai, aiškindamas, kad pirmasis sudavė D. M. , o jo veiksmai buvo jau gynybiniai.

Esant tokiems prieštaringiems parodymams, bylos aplinkybėms nustatyti svarbūs yra kitų asmenų parodymai.

Liudytojas J. S. parodė, kad 2008 m. gegužės 1 d. kai jis ir J. J. su merginomis buvo pavėsinėje, atėjo du vaikinai, su kuriais kartu gėrė degtinę. Po kurio laiko tarp jų ir atėjusių vaikinų kilo konfliktas. D. M. pirmas trenkė Juzėnui į veidą. Jis (J. S. ) puolė ginti J. J. . D. M. jį (J. S. ) parvertė ant žemės, po to paleido. Kas sužalojo nukentėjusiuosius, nežino(b. l. 40, t. 3).

Tačiau šio liudytojo parodymais remtis galima tik tiek, kiek tai patvirtina kiti įrodymai, nes jo parodymai nėra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas 2008-05-02 jis neigė, kad darželio teritorijoje būtų vykęs koks nors konfliktas (b. l. 151-152, t. 1). Apklausiamas 2008-05-03 jis taip pat nieko neparodė apie tai, kad būtų matęs vykusį konfliktą, aiškino, kad nuėjo į šoną gamtiniais reikalais, o grįžęs rado J. J. sumuštu veidu (b. l. 153-154, t. 1). Tokius parodymus jis davė ir 2008-11-29 vykusios apklausos metu (b. l. 163-164, t. 1). Pirmosios instancijos teisme pats J. S. pripažino, kad „anąkart“ melavo, nenorėdamas papulti į policijos akiratį. Toks paaiškinimas nėra įtikinamas, nes paskutinį kartą ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas jau kaip liudytojas, tyrimas prieš jį jau buvo nutrauktas. Taigi, tikėti J. S. , kad pirmasis smurtauti pradėjo nukentėjusysis D. M. , nėra pagrindo.

Įvykio vietoje buvo ir dvi liudytojos – O. M. ir A. G. . Jos pačios konflikte nedalyvavo, su konflikto šalimis nedaug pažįstamos, todėl jų parodymus galima laikyti nešališkais. Abi šios liudytojos patvirtino, kad D. M. tik ištarė keiksmažodį, o smurtą pirmasis ėmė vartoti J. J. (b. l. 39-40, t. 3). O. M. parodė, kad J. J. pastūmė D. M. , šis pargriuvo ir įvyko grumtynės, J. J. ir D. M. vienas kitam sudavinėjo smūgius. A. G. parodė, kad prasidėjus žodiniam ginčui visi keturi vaikinai susistumdė, D. M. buvo pargriautas ant žemės.

Kaip matyti, O. M. ir A. G. savo parodymais patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymus apie tai, kad smurtą pirmasis panaudojo ne D. M. , bet nuteistasis J. J. . Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė teisingais ir nesivadovavo nuteistojo bei J. S. parodymais apie tai, kad patys nukentėjusieji pradėjo smurtauti.

Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 6 punkte išaiškinta, kad pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Iš nukentėjusiųjų bei liudytojų O. M. ir A. G. parodymų matyti, kad jokio akivaizdaus pavojaus nuteistajam prieš tai, kai šis pirmasis pradėjo vartoti smurtą, iš nukentėjusiųjų pusės nebuvo. Vien tai, kad nukentėjusysis ištarė keiksmažodį, kurį J. J. priskyrė kaip adresuotą jam, nereiškia, kad jam kilo realus pavojus. Smurtą, kaip jau nustatyta, pradėjo vartoti J. J. . Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jis veikė būtinosios ginties būsenoje arba peržengdamas ginties ribas.

Nėra pagrindo ir perkvalifikuoti J. J. veiką į Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnį. Šiame straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Iš liudytojos A. G. parodymų matyti, kad nukentėjusysis D. M. pasakė keiksmažodį, kuris nebuvo niekam skirtas, o J. J. su draugu suprato, kad tai skirta jiems. Iš O. M. parodymų matyti, kad J. J. po to dar aiškinosi dėl šio keiksmažodžio su nukentėjusiuoju ir tik po to ėmė smurtauti. Tai parodo, kad J. J. neveikė staiga labai susijaudinęs. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad ir pats J. J. paaiškino, kad po to, kai buvo ištartas keiksmažodis, jie dar apsižodžiavo ir pirma buvo žodinis konfliktas su nukentėjusiuoju (b. l. 37, t. 3). Pažymėtina ir tai, kad J. J. nei pirmosios instancijos teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad jis veikė staiga labai susijaudinęs dėl to keiksmažodžio. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis jis išvis nepaminėjo apie tą keiksmažodį (b. l. 61-62, t. 2). Iš specialistų išvados Nr. G1073a/08(05) ir Nr. G808a/08(05) ir pirmosios instancijos teisme dalyvavusio teismo medicinos specialisto R. Arlicko paaiškinimų matyti, kad D. M. kūne rasti sužalojimai, lėmę sveikatos sutrikdymo laipsnį, bei S. D. padarytas kūno sužalojimas negalėjo būti padaryti J. J. mosuojant peiliu į šalis, kaip nurodė J. J. (b. l. 98, 99, t. 1). Specialistas patvirtino, kad žaizdų pobūdis abiejų nukentėjusiųjų kūnuose, išskyrus vieną sužalojimą D. M. kakle, rodo, jog buvo kryptingai siekiama sužaloti nukentėjusiuosius, o ne ginantis (b. l. 44, t. 3). Iš specialisto išvadoje Nr. G1073/08(05) pateikto atsakymo į klausimą, kokioje padėtyje galėjo būti S. D. sužalojimo metu, matyti, kad šis asmuo sužalojimo metu galėjo būti vertikalioje arba artimoje tam padėtyje (b. l. 88, t. 1). Tokią nukentėjusiojo padėtį sužalojimo metu nurodė buvus ir teismo medicinos specialistas, apklaustas pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos specialistas R. Arlickas patvirtino, jog S. D. galėjo susižaloti užgriūdamas ant peilio. Tokio specialisto teiginio teismo posėdžio protokole nėra (b. l. 44 t. 3). Kad S. D. galėjo susižaloti užgriūdamas ant peilio, paneigia ir paties S. D. parodymai, kad sužalotas buvo tuo metu, kai bandė skirti J. J. ir D. M. . Byloje esančios specialistų išvados ir pirmosios instancijos teisme duoti specialisto paaiškinimai pakankamai išsamiai atsakė į klausimus apie sužalojimų nukentėjusiesiems padarymo mechanizmą, todėl apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad tuo klausimu reikėjo atlikti dar papildomus tyrimus. Visi šie duomenys leidžia padaryti išvadą, kad smūgiuodamas J. J. nukentėjusiuosius sužalojo ne gindamasis ar būdamas labai įžeistas. Todėl jo veika padarant sunkų sveikatos sutrikdymą D. M. tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, o veika nežymiai sutrikdant sveikatą S. D. – kaip Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nesutinkama su nukentėjusiajam D. M. priteistu 25000 Lt neturtinės žalos atlyginimu bei žalos atlyginimu Valstybinei ligonių kasai už D. M. ir S. D. gydymą.

D. M. dėl J. J. padaryto nusikaltimo buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad patirti sužalojimai kėlė grėsmę jo gyvybei. Sunkesnių padarinių pavyko išvengti gydymo įstaigose suteikus greitą ir kvalifikuotą medicininę pagalbą. Skundžiamajame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad dėl patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo D. M. patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, laikiną bendravimo galimybių sumažėjimą. Jis apie du mėnesius negalėjo dirbti, šiuo metu, nukentėjusiojo teigimu, jis negali dirbti sunkaus fizinio darbo ir nėra tikras, ar padaryti sužalojimai neturės įtakos jo tolimesniam gyvenimui (b. l. 39,t. 3). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, sprendžiant D. M. neturtinės žalos atlyginimo klausimą, buvo atsižvelgta į J. J. kaltės formą, jo sunkią turtinę padėtį (jis nedirba, neturi jokių pajamų bei turto) bei vadovautasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl D. M. prašomos neturtinės žalos dydis – 50000 Lt – sumažintas iki 25000 Lt. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką už sunkų sveikatos sutrikdymą priteisiamas apie 30000 – 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2009). Įvertinusi visumą šių aplinkybių ir atsižvelgdama į minėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija laiko, kad priteistas po 25000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, todėl nekeistinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ir prokuroro pareikštą civilinį ieškinį dėl 2508,90 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai. Kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad dėl J. J. nusikalstamais veiksmais padarytų kūno sužalojimų D. M. ir S. D. buvo gydomi gydymo įstaigose ir jų gydymo išlaidos sudarė 1637,90 Lt ir 871 Lt (b. l. 124-134, t. 2). Jų gydymo išlaidas sumokėjo Valstybinė ligonių kasa. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 straipsniu ir 6.290 straipsniu, ši žala pagrįstai buvo priteista iš žalą padariusio asmens - J. J. .

Kaip minėta skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį yra panaikinama ir šioje dalyje priimamas išteisinamasis nuosprendis. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu J. J. už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje pagrįstai paskirtos 4 metų (už sunkų D. M. sveikatos sutrikdymą) ir 6 mėnesių (už nežymų S. D. sveikatos sutrikdymą) laisvės atėmimo bausmės. Šios paskirtos bausmės, atsižvelgiant į bausmės paskirtį bei tikslą, kurio siekiama, skiriant bausmę, yra adekvačios padarytoms nusikalstamoms veikoms, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimui aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui. Kadangi J. J. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį yra išteisinamas, jam pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008-10-30 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrintinos, taikant bausmių apėmimo būdą, kadangi veikos labai skiriasi pagal pavojingumą (Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalį, kuria J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

J. J. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi ir 6 dalimi, pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes ir bausmę J. J. paskirtą Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008-10-30 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę J. J. paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.