Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Ugnius Trumpulis, išnagrinėjęs T. D., a. k. (duomenys neskelbtini) prašymą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-45357-15 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras 2015 m. lapkričio 24 d. nutarimu nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą kaltininkui T. D. ir nukentėjusiajam G. P. susitaikius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalimi, 68 straipsniu, paskirti T. D. baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą vieneriems metams.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2015 m. lapkričio 24 d. nutarimas buvo patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 27 d. rezoliucija.

T. D. apskundė Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2015 m. lapkričio 24 d. nutarimą, patvirtintą Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 27 d. rezoliucija, Vilniaus apygardos teismui.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi atmetė skundą ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 27 d. rezoliucija patvirtintą Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2015 m. lapkričio 24 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, kuriuo T. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas.

Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas T. D. prašymas, kuriame prašoma grąžinti T. D. vairuotojo pažymėjimą pasibaigus teisės vairuoti motorines transporto priemones atėmimo laikui, jį sutrumpinti.

T. D. nurodo, jog jis teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo laikotarpiu nėra padaręs naujų teisės pažeidimų, yra baigęs motorinių transporto priemonių vairuotojo papildomą mokymą, praėjo medicininį patikrinimą, neserga psichikos ar priklausomybės ligomis.

Prašyme teigiama, kad T. D. netekus vairuotojo pažymėjimo yra labai sudėtinga dirbti, kadangi jo darbas yra specifinis, susijęs su būtinybe vairuoti transporto priemones. Be to, T. D. mama yra neįgali, todėl ją yra būtina nuolat prižiūrėti, vežioti pas medikus, apsipirkti, pas gimines ir pan. Praradęs vairuotojo pažymėjimą T. D. prarado ir galimybę padėti savo motinai. Tokiu būdu baudžiamojo poveikio priemonė neigiamai veikia tiek patį T. D., tiek jo motiną.

T. D. prašymas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise T. D. buvo paskirta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Lietuvos Respublikos BK, taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) nuostatos nenumato galimybės asmeniui, kuriam paskirta minėta baudžiamojo poveikio priemonė teikti prašymą dėl jos taikymo termino sutrumpinimo, tuo pačiu baudžiamojo proceso įstatymas nenumato ir tokio prašymo nagrinėjimo tvarkos. Čia pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos BK 74 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 6 punktuose, asmens, kuriam tokios baudžiamojo poveikio priemonės yra paskirtos, prašymu, gali būti pakeistos kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis. Be to, minėtoje normoje, t. y. Lietuvos Respublikos BK 74 straipsnio 1 dalyje, yra nustatyta, kad jeigu asmuo po teismo sprendimo įsiteisėjimo nesutinka atlikti nemokamus darbus, teismas baudžiamąją poveikio priemonę vykdančios institucijos teikimu pakeičia nemokamus darbus kita baudžiamojo poveikio priemone. Taigi baudžiamasis įstatymas apskritai nenumato galimybės asmeniui, kuriam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, panaikinti taikomą baudžiamojo poveikio priemonę ar sutrumpinti jos taikymo terminą po to, kai procesinis sprendimas, kuriuo buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, įsiteisėja. Baudžiamasis įstatymas numato tik galimybę, esant įstatyme numatytoms sąlygoms, pakeisti konkrečias (įstatyme nurodytas) baudžiamojo poveikio priemones kitomis. Kaip jau minėta, nei Lietuvos Respublikos BK, nei Lietuvos Respublikos BPK nenumato galimybės sutrumpinti ar apskritai panaikinti asmeniui taikomą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad paties T. D. prašyme nėra nurodyta jokių baudžiamojo įstatymo ar baudžiamojo proceso įstatymo normų, kuriomis jis remdamasis pateikė nagrinėjamą prašymą.

Iš T. D. prašymo turinio galima suprasti, jog jis mano, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma analogija, t. y. taikomos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos ATPK) 329 straipsnio, kuriame yra numatyti specialios teisės atėmimo termino sutrumpinimo pagrindai ir tvarka, nuostatos. Vis tik teismas konstatuoja, jog šiuo atveju analogijos taikymas nėra galimas, kadangi nėra jokio pagrindo teigti, kad šiuo metu galiojančiame teisiniame reguliavime egzistuoja spraga, kuri galėtų ir turėtų būti šalinama taikant teisės ar įstatymo analogiją. Teisinis reguliavimas yra įstatymo leidėjo prerogatyva, būtent įstatymų leidėjas gali nustatyti, kokius santykius ir kaip reglamentuoti. Akivaizdu, jog įstatymų leidėjas šiuo atveju nusprendė, kad už administracinius pažeidimus, kurie yra mažiau pavojingi nei nusikalstamos veikos, paskirtos nuobaudos – specialios teisės atėmimo taikymo terminas gali būti sutrumpintas, o Lietuvos Respublikos BK tokios galimybės sąmoningai nenumatė (tokią išvadą patvirtina anksčiau aptartas reguliavimas susijęs su konkrečių baudžiamojo poveikio priemonių pakeitimu kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos ATPK 249 straipsnio 2 dalis leidžia pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos BPK, tačiau Lietuvos Respublikos BK ar Lietuvos Respublikos BPK nėra nuostatos, leidžiančios pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos ATPK nuostatas.

Esant anksčiau aptartų aplinkybių visumai, T. D. prašymas negali būti tenkinamas.

Teismas nevertina prašyme nurodomų argumentų, kuriais T. D. grindžia tai, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos ATPK 329 straipsnyje numatytus reikalavimus, kadangi toks vertinimas vis tiek neleistų tenkinti pateikto prašymo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 68, 74 straipsniais, Lietuvos Respublikos BK 439, 440 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

T. D., a. k. (duomenys neskelbtini) prašymo netenkinti.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.