Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams; taip pat pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 8 (aštuoneriems) metams.

Pritaikius BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1 punktą, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. D. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 8 (aštuoneriems) metams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalis, paskirta subendrinta bausmė subendrinta su 2008 m. rugpjūčio 20 dienos Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir L. D. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 8 (aštuoneriems) metams 6 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš L. D. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 4603,08 litų nukentėjusiojo R. J. gydymo išlaidoms padengti.

Iš L. D. priteista D. J. 130 litų padarytai turtinei žalai atlyginti ir 193 500 tūkstančius litų padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš L. D. priteista 6 500 litų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. D. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 13 d. apie 9 valandą Kaune, pėsčiųjų takelyje tarp Varnių gatvės ir Neries krantinės, panaudodamas fizinį smurtą ir peilį, suduodamas nukentėjusiajam R. J. ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei peiliu smogdamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip septynis kartus į krūtinės ląstos nugarinę pusę, padarant nukentėjusiajam R. J. kiauryminę durtinę pjautinę žaizdą kairėje krūtinės ląstos pusėje su kairės tarpšonkaulinės arterijos sužalojimu, kairio plaučio sužalojimu, o taip pat kraujo ir oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, durtines pjautines žaizdas krūtinės ląstos kairėje ir dešinėje pusėse, kaklo srityje, dešinio žasto srityje, dėl kiauryminės durtinės pjautinės žaizdos kairėje krūtinės ląstos nugarinėje pusėje su kairės tarpšonkaulinės arterijos sužalojimu ir kairio plaučio sužalojimu padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, iš nukentėjusiojo R. J. pagrobė 100 litų vertės mobilaus ryšio telefono aparatą „Sony Ericsson“ su SIM kortele ir 30 litų, taip padarė plėšimą, panaudojęs peilį, ir sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. L. D. kaltė padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis nesutinka su paskirtos bausmės dydžiu, todėl nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kauno apygardos teismas, skirdamas L. D. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino L. D. asmenybę, o būtent tai, kad jis teisiamas jau septintą kartą, nedarydamas jokių išvadų iš ankstesnių teistumų. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, davė nuoseklius parodymus ir gailisi padaręs nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu šių aplinkybių nepripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009). Iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos matyti, kad nuteistasis L. D. atsisakė duoti parodymus pirmosios instancijos teismui, tačiau teismo posėdyje teigė, kad gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Apeliacinės instancijos teismas laiko tokį nuteistojo gailėjimąsi deklaratyvių ir jo negalima laikyti nuoširdžiu. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad L. D. slėpėsi nuo pareigūnų, bandydamas išvengti sulaikymo (t. 1, b. l. 160). Iš bylos duomenų nematyti, kad nuteistasis stengtųsi sušvelninti jo padarytos veikos padarinius, bandytų suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam. Pažymėtina, kad nuteistasis prieš padarydamas šiuos nusikaltimus buvo teistas šešis kartus, penkis kartus jis buvo teistas dar būdamas nepilnamečiu, be to, jo padarytos veikos turėjo tendencija sunkėti. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistasis L. D. nepadarė atitinkamų išvadų dėl savo elgesio ir nelinkęs pasitaisyti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, bei į kitas bausmei skirti svarbias aplinkybes paskyrė L. D. už BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytų nusikaltimų padarymą laisvės atėmimo bausmes, griežtesnes už įstatyme numatytus bausmių vidurkius. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, L. D. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos A. T. senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. D. apeliacinį skundą atmesti.