- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-24
- Bylos Nr.
- 1S-50/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Linas Šiukšta
- Kaltinamasis
- M. Š.
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. Š. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 2 d. nutarties, kuria kaltinamajam M. Š. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams skaičiuojant nuo 2011 m. vasario 5 d.
Išnagrinėjęs skundą ir susipažinęs su baudžiamąja byla, teisėjas
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. Š. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 213 str. 2 d., 216 str. 1 d.
M. Š. kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 28 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. N. ir E. K., turėdamas tikslą realizuoti, įgijo, laikė ir realizavo didelį kiekį netikrų pinigų – 15 600 eurų.
Be to, M. Š. kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 28 d., siekdamas įteisinti savo iš nusikalstamos veikos įgytus pinigus, atliko su dalimi nusikalstamu būdu gautų pinigų finansines operacijas.
Vadovaujantis BPK 140 straipsniu, M. Š. buvo sulaikytas 2010 m. gegužės 3 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas vėliau buvo pratęsiamas. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartimi suėmimo terminas kaltinamajam M. Š. dar kartą pratęstas trims mėnesiams. Teismo nutartyje nurodoma, kad M. Š. kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų, priskiriamų sunkių nusikaltimų kategorijai, padarymu. Už šias nusikalstamas veikas įstatymai numato griežtas laisvės atėmimo bausmes. Iki sulaikymo M. Š. niekur nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Taip pat kaltinamasis turi ryšių užsienyje, yra dirbęs Vokietijoje ir ten gyveno. Nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas M. Š., sunkumas ir už juos gresiančios bausmės leidžia daryti išvadą, kad M. Š., būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo. M. Š. anksčiau teistas už savanaudiškus nusikaltimus. Nors jo teistumai ir išnykę, bet tai jį charakterizuoja kaip linkusį daryti nusikalstamas veikas, o atsižvelgiant į tai, kad jis vėl kaltinamas sunkių savanaudiškų nusikaltimų padarymu, leidžia teismui manyti, kad būdamas laisvėje, ir ateityje gali daryti naujus sunkius ar BPK 122 str. 4 d. numatytus apysunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant, kad byla tik pradėta nagrinėti teisme, suėmimo terminas kaltinamajam M. Š. pratęsiamas maksimaliam 3 mėnesių terminui.
Šalies argumentai
Kaltinamasis M. Š. skunde nurodo, kad su teismo nutartimi nesutinka. Teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, kad byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, jog jis gali būti padaręs kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas. Jis kaltu niekada neprisipažino. A. N. prisipažino padaręs BK 213 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką ir davė parodymus apie visas nusikaltimo aplinkybes bei su šia nusikalstama veika susijusius asmenis, tačiau jis (M. Š.) nė viename epizode nėra minimas. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje yra baigtas ir byla jau nagrinėjama teisme, todėl jam susidaro įspūdis, kad jam jau paskelbtas nuosprendis ir paskirta laisvės atėmimo bausmė. Mano, kad pratęsęs jam suėmimo terminą teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Šis principas pirmiausia reikalauja, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų nuteistas. Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Visi neaiškumai turi būti traktuojami kaltinamojo naudai, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėlionėmis ir teisminio nagrinėjimo metu nepatikrintais duomenimis. Šis išvardintas nekaltumo prezumpcijos turinys tik patvirtina jo nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, nes ilgalaikis asmens kalinimas virsta bausmės, už kurią jis dar nenuteistas, atlikimu. Kaltinamam asmeniui turi būti suteikta galimybė likti laisvėje po kaltinimo pareiškimo, kad jis galėtų susitvarkyti savo asmeninį, socialinį bei profesinį gyvenimą. Kaltinimai jam jau pareikšti, bet jis ir toliau laikomas izoliuotas nuo visuomenės. Iš bylos matosi, kad jam nebuvo suteikta galimybė atnaujinti savo įmonės veiklą, iš kurios jis gaudavo legalias pajamas, todėl jis dabar įvardijamas kaip nedirbantis ir legalaus pragyvenimo šaltinio neturintis asmuo. Byloje yra pristatyta UAB „Stiklas“ pažyma, patvirtinanti, kad jam yra garantuota darbo vieta, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir visiškai šios aplinkybės nevertino. Teismo nutarties teiginys, kad jis, siekdamas išvengti gresiančios bausmės, bėgs (slėpsis) nuo teismo, nepagrįstas bylos duomenimis. Jis iš tikrųjų turi draugų užsienyje, kaip ir kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, bet vien šio fakto buvimas neleidžia teismui daryti išvados, kad jis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Jo socialinių ryšių centras yra Šiauliai, kur jis gimė, užaugo, sukūrė šeimą. Jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau jam susiklosčius nepalankiai ekonominei situacijai jis dirbo Vokietijoje. Jam niekada gyvenime nebuvo paskelbta paieška, jis nevengė pripažinti nusikalstamą veiką, kurią buvo padaręs, nesislapstė ir nuo jam paskirtos bausmės atlikimo. Sutinkamai su formuojama teismų praktika, jei asmuo nepadaro naujos nusikalstamos veikos, jam teistumas išnyksta, o išnykus teistumui, asmuo laikomas neteistu. Po jo paskutinio teistumo praėjo jau beveik 9 metai, todėl teismas nepagrįstai jį įvardijo kaip linkusį daryti savanaudiškas nusikalstamas veikas ir padarė išvadą, kad jis gali daryti naujus nusikaltimus. Prašo teismo nutartį, kuria jam pratęstas suėmimo terminas, panaikinti.
Teismo posėdyje kaltinamasis ir jo gynėjas prašo kaltinamojo M. Š. skundą patenkinti, prokuroras prašo šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Kaltinamasis M. Š. skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, jog byloje yra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad M. Š. gali būti padaręs kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas. Šį argumentą kaltinamasis grindžia tuo, kad kitas kaltinamasis šioje byloje A. N. savo kaltę pripažino ir duodamas parodymus nė viename nusikaltimo epizode nepaminėjo jo pavardės. Toks kaltinamojo argumentas yra nepagrįstas ir ši aplinkybė tikrai neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą nei padarė teismas. Susipažinus su byla, matosi, kad joje tikrai yra duomenų, leidžiančių manyti, kad M. Š. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, kuriomis jis kaltinamas. Įvertinus byloje esančius dokumentus, galima daryti išvadą, kad faktinių duomenų visuma davė pagrindo M. Š. pareikšti įtarimą ir prokurorui surašyti kaltinamąjį aktą. Todėl kardomosios priemonės - suėmimo paskyrimui ir jo termino pratęsimui buvo įstatyminis pagrindas (BPK 121 str. 2 d.).
Iš skundžiamos nutarties matosi, kad M. Š. suėmimo terminas pratęstas BPK 122 str. 1 d. 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais. Pasislėpimo nuo teismo galimybę teismas motyvavo tuo, kad M. Š. kaltinamas dviejų sunkių nusikaltimų padarymu, už šiuos nusikaltimus baudžiamieji įstatymai numato griežtas ir tik laisvės atėmimo bausmes. Todėl teismo manymas, kad dėl gresiančios bausmės kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo yra pagrįstas. Taip pat teismas įvertino ir tai, kad M. Š. iki sulaikymo nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio bei turi ryšių užsienyje. Nors kaltinamasis skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jį įvardijo kaip nedirbantį ir neturintį legalaus pragyvenimo šaltinio asmenį, kadangi dėl suėmimo jis prarado galimybę atnaujinti savo įmonės veiklą, iš kurios gaudavo pajamas, teismas pagrįstai BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytą suėmimo pagrindą grindė ir šia aplinkybe. Iš bylos matosi, kad kaltinamasis M. Š. tikrai niekur nedirbo, o savo įmonės veiklą sustabdė dar iki jo suėmimo ir išvykimo į Vokietiją. Pastaroji aplinkybė patvirtina, kad M. Š. turi ryšių užsienyje, apie tai kaltinamasis nurodo ir savo skunde, o ši aplinkybė padidina sunkių nusikaltimų padarymu kaltinamo asmens slėpimosi nuo teismo tikimybę. Šios aplinkybės yra nurodytos BPK 122 str. 2 d. ir teismas, pratęsdamas M. Š. suėmimo terminą, pagrįstai jomis grindė BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatyto suėmimo pagrindo buvimą. Kaltinamasis M. Š. skunde nurodo, kad nėra pagrindo manyti, jog jis gali slėptis, nes jis turi šeimą, vaikus, gyvenamąją vietą ir jo socialinių ryšių centras yra Šiaulių mieste. Nors skundžiamoje nutartyje teismas atskirai šių aplinkybių neaptarė, tačiau pagrįstai nurodė, kad šios aplinkybės jau buvo įvertintos aukštesniojo teismo nutartyje, nagrinėjant ankstesnį kaltinamojo M. Š. skundą dėl suėmimo termino pratęsimo pagrįstumo. Aukštesnysis teismas dar kartą konstatuoja, jog tos aplinkybės, kad M. Š. turi šeimą, mažamečius vaikus, nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, šiuo atveju nenusveria realiai egzistuojančių suėmimo pagrindų ir nėra pakankamos pačiai griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti. Tai, kad kaltinamasis M. Š. anksčiau nesislapstė, dėl jo nebuvo išduotas Europos arešto orderis, ankstesniuose ikiteisminiuose tyrimuose nevengė pripažinti padaręs nusikalstamą veiką ir atlikti bausmę, taip pat negali būti pagrindas šioje byloje panaikinti jam griežčiausią kardomąją priemonę.
Kaltinamasis nesutinka ir su teismo išvada, jog būdamas laisvėje jis darys naujus nusikaltimus, teismas nepagrįstai įvardijo jį kaip linkusį daryti nusikalstamas veikas, nes jo teistumas, remiantis BK 97 str. nuostatomis, laikomas išnykusiu. Tačiau ir šį, BPK 122 str. 1 d. 3 p. numatytą, suėmimo pagrindą teismas nustatė pagrįstai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 10 p. išaiškinta, kad BPK 122 str. 1 d. 3 p. numatytu pagrindu gali būti skiriamas arba pratęsiamas suėmimas, jeigu asmuo įtariamas bent vieno iš BPK 122 str. 4 d. nurodytų nusikaltimų padarymu. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 str. 4 d. nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. M. Š. ankstesni teistumai tikrai yra išnykę, tačiau jie šiuo atveju vertinami kaip informacija apie ankstesnius teistumus, o tai, kad M. Š. praeityje teistas net 4 kartus ir daugiausia už savanaudiškus nusikaltimus, kaltinamąjį tikrai charakterizuoja kaip linkusį daryti nusikalstamas veikas. Be to, šiuo atveju pagrįstą manymą, kad kaltinamasis gali daryti naujus nusikaltimus, patvirtina tai, kad jis įtariamas dviejų nusikaltimų padarymu, taip jis kaltinamas ir tuo, kad siekdamas įteisinti savo iš nusikalstamos veikos įgytus pinigus, atliko su dalimi nusikalstamu būdu gautų pinigų finansines operacijas.
Taigi teismas, nustatęs M. Š. suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindus, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys naujus nusikaltimus, padarė pagrįstą išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 str. numatytų tikslų nebus galima pasiekti.
Kaltinamasis M. Š. savo skunde teisingai dėsto nekaltumo prezumpcijos turinį, tačiau jo skundo argumentai, kad pratęsiant jam suėmimo terminą šis principas buvo pažeistas, yra nepagrįsti. Kaltinamojo laikymas suėmime negali būti prilyginamas nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimui, kadangi kardomųjų priemonių paskirtis yra visiškai skirtinga negu bausmės tikslai. Kardomosios priemonės paskyrimas visais atvejais reiškia konstitucinių teisių suvaržymą, tačiau kardomoji priemonė nusikalstamos veikos padarymu įtariamiems asmenims yra skiriama tik siekiant tam tikrų tikslų. Šiuo atveju kardomoji priemonė – suėmimas kaltinamajam M. Š. taikoma siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme bei siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Tuo tarpu bausmė yra valstybės priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką. M. Š. apkaltinamasis nuosprendis nėra priimtas, o tai, kad dėl suėmimo kaltinamasis patiria tam tikrą teisių ir laisvių suvaržymą, negali būti prilyginama bausmei.
Baudžiamoji byla jau pradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl pratęsdamas M. Š. suėmimo terminą dar trims mėnesiams teismas BPK 127 str. reikalavimų irgi nepažeidė.
Dėl išdėstytų motyvų skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti pagrindo nėra. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 130 straipsniu, teisėjas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kaltinamojo M. Š. skundą atmesti.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.