Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-11-10 · Civilinė byla Nr. e2S-568-340/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-11-10
Bylos Nr.
e2S-568-340/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-21528-2015-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Tatjana Žukauskienė
Kreditorius
UAB „Namų priežiūros centras“
Skolininkas
N. R.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1927-340/2015
Vieningas teisminio proceso Nr. 2-68-3-21528-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.1.11.1.; 3.4.1.11.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditoriaus UAB „Namų priežiūros centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-23 nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Namų priežiūros centras“ pareiškimą skolininkei N. R. dėl teismo įsakymo išdavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „Namų priežiūros centras“ pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė priteisti iš skolininkės 161,60 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 28,91 Eur bylinėjimosi išlaidų. Paaiškino, kad kreditorius teikia namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas pagal 2012-07-20 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-1522. Skolininkė N. R. yra buto, esančio adresu esančio (duomenys neskelbtini), unikalus nr. (duomenys neskelbtini), savininkė. UAB „Namų priežiūros centras“ suteikė daugiabučio namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas name, kuriame skolininkė turi nuosavybės teise butą ir jai dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo objektai, kuriuos skolininkė privalo išlaikyti ir mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas už jų priežiūrą (CK 4.82 str. 3 d., 4 d., 4.84 str. 9 d.). Kiekvieną mėnesį šio buto adresu į pašto dėžutę buvo pateikiama sąskaita su nurodyta priskaičiuota mokėti suma. Sąskaitoje nurodyta suma turėjo būti sumokėta iki mėnesio, einančio po mėnesio, už kurį buvo suteiktos paslaugos, paskutinės dienos. Skolininkės skola už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. yra: 161,60 Eur už administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas; 5 proc. metinių palūkanų; 3 Eur žyminio mokesčio; 0,87 Eur už Nekilnojamojo turto registro duomenų vieną paiešką duomenų bazėje ir vieno registro išrašo peržiūrėjimą ekrane; 0,84 Eur už Gyventojų registro tarnybos duomenų vieną paiešką duomenų bazėje ir vieno registro išrašo peržiūrėjimą ekrane; 24,20 Eur už UAB „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas, rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 23 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti. Nurodė, kad pagal CPK 88 str. 1 d. 6 p. išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskirtinos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 str. 1 d. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, t. y. kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. CPK 88 str. 1 d. 9 p. nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 str. 1 d. 1 – 8 p., tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Išlaidos, šalies patirtos rengiant procesinius dokumentus teismui, laikytinos atstovavimo išlaidomis. Kadangi su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo į teismą, kaip kreditoriaus atstovė, kreipėsi aukštąjį teisinį išsilavinimą turinti kreditoriaus darbuotoja, duomenų apie tai, kad kreditorius byloje pasitelkė advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, nėra, todėl teismas neturi pagrindo priteisti kreditoriui 24,20 Eur išlaidų, sumokėtų UAB „SKOLOS LT“ už pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad CPK XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta teismui galimybė, priimant teismo įsakymą tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies, taip pat į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 str. 7 d.), kreditoriaus pareiškimą, kaip aiškiai nepagrįstą atsisakyta priimti (CPK 435 str. 2 d.).

Atskirojo skundo argumentai

Kreditorius UAB „Naujamiesčio būstas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį. Nurodė, kad teismas, atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą, netinkamai įvertino, ar reiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas, konstatuodamas, jog CPK XXIII skyriaus nuostatuose nėra numatyta teismui galimybė, priimant teismo įsakymą, tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Teismas nustatė, jog nėra numatyta galimybės tenkinti kreditoriaus pareiškimo iš dalies, kadangi tai nėra reglamentuota CPK XXIII skyriuje nurodyta tvarka. Tačiau, toks teismo argumentas neatitinka suformuluotos teismų praktikos (nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-817-278/2013). CPK nėra numatyto draudimo atsisakyti priimti pareiškimą ir išduoti teismo įsakymą dėl dalies pareiškime nurodytų reikalavimų. Pagrindinis kreditoriaus reikalavimas yra prašymas priteisti iš skolininkės pagrindinę skolą, tuo tarpu kiti reiškiami reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų laikytini išvestiniais. Todėl, kreditoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl 161,60 Eur skolos ir 3,00 Eur žyminio mokesčio priteisimo; 0,87 Eur už Nekilnojamojo turto registro duomenų vieną paiešką duomenų bazėje ir vieno registro išrašo peržiūrėjimą ekrane; 0,84 Eur už Gyventojų registro tarnybos duomenų vieną paiešką duomenų bazėje ir vieno registro išrašo peržiūrėjimą ekrane, kadangi kreditoriaus reikalavimai gali būti patenkinami tiek visi, tiek dalis jų, o CPK 435 str. 2 d. nurodyta, kad pareiškimas atsisakytinas priimti, jeigu jis yra visas aiškiai nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatyta, kad kreditorius UAB „Namų priežiūros centras“ kreipėsi į teismą, prašydamas priimti teismo įsakymą atsakovės atžvilgiu dėl 161,60 Eur skolos, 5 proc. metinių procesinių palūkanų bei 28,91 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 23 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad kreditoriaus prašomos iš skolininkės priteisti bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos, kadangi nėra duomenų, jog kreditorius kreipėsi dėl teisinės pagalbos į advokatą ar advokato padėjėją, todėl kreditoriaus reikalavimas priteisti šias bylinėjimosi išlaidas yra aiškiai nepagrįstas, o įstatymas nenumato galimybės priimti teismo įsakymą tik dėl dalyje reiškiamų reikalavimų. Apeliantas pirmosios instancijos teismo nutartį kvestionuoja tuo pagrindu, kad įstatymas nedraudžia priimti teismo įsakymo tik dėl dalies reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo išduoti teismo įsakymą dėl pagrindinės skolos ir, teismo manymu, pagrįstų bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 431 str. 1 d. bylos dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjamos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Tačiau pagal CPK 435 str. 2 d. teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas. Šis pagrindas taikytinas tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra nerealus arba aiškiai laikytinas nepagrįstu. CPK 433 str. 1 d. 5 p. nustatyta, kad pareiškime dėl teismo įsakymo turi būti nurodomas reiškiamas reikalavimas ir jo faktinis pagrindas, taip pat įrodymai, galintys pagrįsti reikalavimą. Pagal CPK 436 str. 2 d. 6-8 p. išduotame teismo įsakyme turi būti nurodyta ne tik priteisiama pagrindinė skola, bet ir priteisiami delspinigiai bei bylinėjimosi išlaidos (jei tokių buvo reikalaujama). Taigi teismo įsakymo išdavimo apimtis aiškiai apibrėžta CPK 436 str. 2 d. ir priimant pareiškimą teismas turi patikrinti, ar įsakymas galės būti priimtas visais įsakymo turinio aspektais.

Įstatymas riboja teismo įsakymo apskundimo teisę (CPK 436 str. 7 d.). Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo aspektais, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Tačiau teisinis reguliavimas, įtvirtinantis, kad teismo įsakyme turi būti nurodyta ne tik priteisiama pagrindinė skola, bet ir visi išvestiniai reikalavimai (jei tokie buvo pareikšti) (CPK 436 str. 2 d. 6-8 p.), o teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 str. 7 d.), nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi, t. y. dėl visų reiškiamų reikalavimų, pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, toks pareiškimas turi būti nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.). Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką, pagal kurią atsisakymui pilna apimtimi priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą pakanka, kad būtų pareikštas nepagrįstas reikalavimas tik dėl papildomos prievolės (netesybų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad galimybės išduoti teismo įsakymą tik dėl dalies pareikštų reikalavimų nėra, nes neišdavus teismo įsakymo dėl bylinėjimosi išlaidų, o taip pat abejojant, ar gali būti laikomos pakankamai pagrįstos išlaidos dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų paieškos, pats ieškovas praranda teisę į apeliaciją. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog kreditoriaus pareiškime reiškiamas reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų yra aiškiai nepagrįstas, kas sudaro pagrindą atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo visų reikalavimų apimtyje (CPK 435 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti pareiškimą dėl įsakymo išdavimo palieka kreditoriui teisę kreiptis į teismą patikslinus pareikštus reikalavimus dėl įsakymo išdavimo, arba siekiant prisiteisti papildomas bylinėjimosi išlaidas, jei kreditorius laiko, kad jos yra pagrįstos, kreiptis į teismą ieškiniu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Konstatuotina, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 d. 1 p., 339 straipsniu, teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Tatjana Žukauskienė