Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d., 7 d.; b. l. 91). Pareiškėjas ir atsakovas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 28, 91), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d., 78 str. 6 d.).

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2018 m. gegužės 21 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Dėl ieškinio senaties termino.

Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad L. D. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėnesio (atsakovo duomenimis nuo 2013 m. birželio 5 d.) iki skundo padavimo teismui dienos (skundas išsiųstas 2018 m. gegužės 21 d., b. l. 7). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į Pravieniškių PN dienos, į teismą kreipėsi tik 2018 m. gegužės 21 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo dienos.

Pareiškėjas nurodo, kad jo reikalavimui ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, nes tokio termino nenumato Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Ieškinio senaties terminai Konvencijoje nėra reglamentuojami. Be to, Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje pasisakė, kad Konvencija tiesiogiai neformuluoja reikalavimo, jog valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį, nes to ir negalima būtų įgyvendinti. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nagrinėjamu atveju žalos atlyginimui netaikytino ieškinio senaties termino, nes jo nenumato Konvencija, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. birželio mėnesio (atsakovo duomenimis nuo 2013 m. birželio 5 d.) iki 2015 m. gegužės 20 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gegužės 21 d.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo bei išreiškia nuomonę, kad turi būti vertinamas laisvas (baldais ir kitu inventoriumi neužimtas plotas).

Iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN pareiškėjas buvo apgyvendintas 3-iame sektoriuje, atitinkamai: 6-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,06 kv. m., kartu su juo buvo apgyvendinta 10 asmenų, vienam asmeniui teko 3,51 kv. m.; 11-o būrio 13-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,72 kv. m., kartu su juo buvo apgyvendinta 11 asmenų, vienam asmeniui teko 3,16 kv. m; 4-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 89,11 kv. m., kartu su juo buvo apgyvendinta 28 asmenys, vienam asmeniui teko 3,18 kv. m.; 5-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 36,75 kv. m., kartu su juo buvo apgyvendinta 11 asmenų, vienam asmeniui teko 3,34 kv. m (b. l. 32, 33-35). Pareiškėjas skunde nurodė, kad vienoje gyvenamojoje patalpoje gyveno nuo 10 iki 13 asmenų, „Skundo papildyme“ nurodė, kad 6-o būrio 1-oje ir 11-o būrio 13-oje gyvenamosiose patalpose pastoviai gyveno 16 asmenų, analogiška situacija buvo 5-ame būryje. Pastebėtina, kad pareiškėjas „Skundo papildyme“ mini 3-io būrio patalpas, nors atsakovo pateiktais duomenimis, 3-iame būryje jis negyveno. Pareiškėjo aplinkybės nėra nuoseklios, yra prieštaringos, todėl nelaikytinos patikimomis. Atsakovo pateikti oficialūs dokumentai – 3-io sektoriaus Resocializacijos skyriaus viršininko pasirašyta 2018 m. birželio 21 d. pažyma (b. l. 32), Ūkio skyriaus 2018 m. birželio 19 d. pažyma (b. l. 33-35), paties pareiškėjo į bylą pateiktas 5-o būrio 1-os patalpos planas (b. l. 16), patvirtina atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo apgyvendinimo vietos ir jam tekusio gyvenamojo ploto, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,16 iki 3,51 kv. m. gyvenamojo ploto. Teismas negali nesutikti su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius atitinkamai mažino gyvenamųjų patalpų erdvę, tačiau galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m.) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje vienam asmeniui tekdavo po 0,1 kv. m. ploto, jie nebuvo atskirti apsauginiu tinklu nuo sporto aikštelės, nebuvo įrengti stogeliai.

Atsakovo pateiktoje Pažymoje (b. l. 36-37) nurodoma, kad pasivaikščiojimo kiemuose buvo įrengtas sporto inventorius, kad kiemeliai nėra atskirti nuo sporto aikštynų, kad teisės aktai nereglamentuoja įrengti stogelių pasislėpti nuo atmosferos kritulių.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19 ir 20 punktus, išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė ir Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015 m. spalio 31 d., toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurios 18.3 punkte nurodoma, kad sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti; sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei.

Dėl nesančių patalpų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš nesančio laisvalaikio kambario, tualeto personalui, drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlio.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų – tualetas personalui (Taisyklių 5.5 p.); valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.6 p.); sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.7 p.), laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.8. p.), drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.).

Atsakovo pateikti duomenys (Ūkio skyriaus pažyma; b. l. 36-37) patvirtina, kad 3-iame sektoriuje buvo įrengta atskira patalpa, kurioje skalbimo mašinomis galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme, todėl pareiškėjo argumentai dėl nesančių džiovyklų atmestini kaip nepagrįsti. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo tualeto personalui, tačiau iš nurodytų abstrakčių aplinkybių nėra galimybės nustatyti, ar tokio tualeto nebuvo būryje, ar gyvenamajame korpuse. Be to, pareiškėjas nenurodė, jog dėl galimai susidarančių eilių prie sanitarinio mazgo ar dėl pareigūnų naudojimosi tualetu be eilės jis kreipėsi į atsakovą. Kreipimosi į pataisos namų administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar minėtos institucijos, žinodamos apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Tačiau atsakovui nepaneigus, kad nebuvo įrengta poilsio kambario, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, pripažinta, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.6, 5.8 punktuose nurodytų reikalavimų, todėl šie pažeidimai pripažintini nustatytais.

Dėl patalpų įrengimo, aprūpinimo inventoriumi.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo per mažas kiekis tualetų, praustuvių, nebuvo rankų džiovinimo aparato, vienkartinių rankšluosčių rankoms valyti, gyvenamosiose patalpose baldai ir kitas inventorius nebuvo pritvirtinti prie žemės.

Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; toliau – ir Normos), prausykloje virš kiekvienos praustuvės turi būti sieninis veidrodis, lentynėlė asmens higienos priemonėms – virš kiekvienos praustuvės, sieninė drabužių pakaba – 1 vnt. dešimčiai asmenų, praustuvė – 1 vnt. dešimčiai asmenų, klozetas arba unitazas – 1 vnt. dvylikai asmenų, pisuaras – 1 vnt. dvylikai asmenų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos), nurodoma, kad virš kiekvienos praustuvės turi būti lentynėlė asmens higienos priemonėms ir sieninis veidrodis, praustuvė - 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad 200 nuteistųjų buvo tik keli tualetai, niekada nebuvo užtikrintas reikiamas praustuvių kiekis (jų visada būdavo mažiau nei priklauso), tačiau konkretaus buvusio sanitarinių įrenginių, praustuvių kiekio pareiškėjas nenurodė. Pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas negali nustatyti, ar ginčui aktualiu laikotarpiu galėjo būti pažeidžiamos Normos ir Galiojančios normos, todėl minėtos aplinkybės laikytinos abstrakčiomis ir nepakankamomis atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose, dušų-prausyklų patalpose buvo šalta, drėgna, langų kampuose, ant sienų, lubų buvo grybelis ir pelėsis, byrėjo tinkas, nebuvo nei autonominio nei sezoninio šildymo, buvo blogas apšvietimas, gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos.

Reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, ginčui aktualiu laikotarpiu, reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35-60 proc. – šaltuoju metų periodu. Temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28oC, šaltuoju – 18-22oC (Higienos normos HN 76:2010 26 punktas). Panašūs gyvenamųjų patalpų oro temperatūros ir drėgmės parametrai reglamentuoti ir Higienos normos HN 134:2015 14 punkte. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pareiškėjas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) 2018 m. liepos 31 d. raštą (b. l. 94-95), kuriame konstatuojama, jog atlikus operatyviąją kontrolę 5-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje (pareiškėjas šioje patalpoje buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. gegužės 21 d.), nustatyta, kad 5-o būrio pastatas senas, seniai remontuotas, kad yra sudarytos minimalios sąlygos gyvenamąsias patalpas išvėdinti, atidarant viršlangius, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normose nustatytus reikalavimus, kad drėgmė į pastato vidų nepatenka, vizualiai matomo pelėsio nėra. Taip pat nustatytas Higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas, nes dirbtinė apšvieta neatitiko normos (buvo 137 lx, norma ne mažiau kaip 200 lx).

Pareiškėjas galimybės gyvenamąsias patalpas vėdinti per langus neginčijo, nenurodė, jog dėl per mažai atsiveriančių langų būtų kreipęsis į atsakovą, o šis į tokį kreipimąsi nebūtų reagavęs, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimai galėjo būti pažeisti. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes dėl Pravieniškių PN buvusios netinkamos drėgmės ir temperatūros, pelėsio, grybelio, jo pateiktas Visuomenės sveikatos centro 2018 m. liepos 31 d. raštas tokias aplinkybes paneigia, patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad 3-io sektoriaus pastatas yra avarinės būklės, todėl nėra pagrindo, nurodytų aplinkybių apimtyje, konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtintus Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą (b. l. 73-74) gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys nuteistieji. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pareiškėjui dėl netinkamų sąlygų į pataisos namų administraciją ar kitas institucijas nesikreipus, jo teiginiai apie oro drėgmę, grybelį, pelėsį, krentantį tinką, nesantį naktinį apšvietimą, nesantį sezoninį ar autonominį šildymą, laikytini abstrakčiais, nepagrįstais, nedetalizuotais ir atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo gausu parazitų (tarakonų, blakių).

Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas pastatų patalpose, kurie turėjo asbestinį, sveikatai keliantį pavojų stogą, kad pataisos namuose nėra avarinio išėjimo, gesintuvo, priešgaisrinės sistemos, patalpose veikė gydytojų rentgeno kabinetas.

Atsakovas atsiliepime pripažino, kad stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Ūkio skyriaus pažymoje (b. l. 36-37) pažymima, kad įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Nuo 2016 m. balandžio mėn. įstaigos 3-iame sektoriuje buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai ir šiuo metu pastatai yra padengti bitumine stogo danga. Taip pat nurodoma, kad įstaigoje yra parengtas ir su Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas pareigūnų veiksmų planas kilus gaisrui, visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, kad buvo atlikti dozimetriniai matavimai ir įsitikinta, jog konstrukciniai elementai yra pakankami, o nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą nepatiria. Pareiškėjas minėtoje pažymoje pateiktos informacijos iš esmės neginčijo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl asbesto dulkių aplinkoje nustatymo, ar dozimetrinių matavimų atlikimo, todėl pagal bylos duomenis teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje (aplinkoje) galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių, kad rentgeno kabinetas galėjo kelti jo sveikatai pavojų, ar įstaigoje nėra laikomasi priešgaisrinių taisyklių. Pareiškėjo pateikti samprotavimai dėl asbesto dulkių, rentgeno kabineto ir galimo gaisro pavojaus laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.