- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-21
- Bylos Nr.
- 2S-1603-413/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Algimantas Kukalis, Ramūnas Mitkus
- Ieškovas
- Kauno transporto įmonių darbuotojų profesinės sąjungos
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Autrolis“, Kauno troleibusų vairuotojų profesinei sąjungai
- Kategorijos
- 118.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Ramūno Mitkaus,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) Kauno transporto įmonių darbuotojų profesinės sąjungos atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-10172-587/2011 pagal ieškovo Kauno transporto įmonių darbuotojų profesinės sąjungos ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Autrolis“ ir Kauno troleibusų vairuotojų profesinei sąjungai dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu atsakovų AB „Autrolis“ ir Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos (toliau ir Troleibusų vairuotojų profsąjungos) 2009 m. rugsėjo 1 d. Informavimo ir konsultavimo dėl grupės darbuotojų atleidimo posėdžio protokolo Nr. 1 nutarimo 4 punktą, kuriuo susitarta, kad „neleidžiama atleisti Troleibusų vairuotojų profsąjungos narių, kurie neturi galiojančių drausminių nuobaudų“ (b. l. 3-7).
Ieškovas nurodė, kad ginčijamas protokolo Nr. 1 nutarimo 4 punktas yra diskriminuojantis ieškovo vadovaujamos profsąjungos narių teises, kadangi nepakakus nutarimo 1-3 punktų sąlygas atitinkančių darbuotojų, būtų atleidžiama dalis likusių darbuotojų, tačiau darbuotojai, neturintys galiojančių drausminių nuobaudų ir priklausantys atsakovo Kauno troleibusų vairuotojų profesinei sąjungai, iš darbo nebūtų atleidžiami.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi bylą nutraukė ir priteisė valstybei iš ieškovo Kauno transporto įmonių darbuotojų profesinės sąjungos 18 Lt pašto išlaidų (b.l.77-80).
Teismas nurodė, jog be ieškovo profesinės sąjungos, įmonėje veikia dar viena profesinė sąjunga - Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga. Atsakovas AB „Autrolis“ 2009 metų birželį pradėjo su profesinėmis sąjungomis konsultacijas dėl bendrovės blogėjančios finansinės padėties ir būdų jai pagerinti. 2009 m. rugsėjo 1 d. vykusių konsultacijų metu, kuriose ieškovo atstovai nedalyvavo, buvo priimtas susitarimas, pagal kurį atleidžiant iš darbo grupę darbuotojų dėl etatų mažinimo, darbdavys turi vadovautis tokiais atrankos kriterijais ir atleisti iš darbo pagal eiliškumą: 1) pensininkus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius (nors jie ir yra profesinių sąjungų nariai) - išskyrus profesinių sąjungų komiteto narius; 2) darbuotojus, turinčius daugiausiai galiojančių drausminių nuobaudų, kurių apskundimo terminas praėjęs ir mažiausią darbo stažą; 3) darbuotojus, turinčius mažiausią darbo stažą ir daugiausiai drausminių nuobaudų, kurių apskundimo terminas nepraėjęs, jei nepakaktų 2 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų; 4) neleidžiama atleisti Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos narių, kurie neturi galiojančių drausminių nuobaudų. Po konsultacijos atsakovas AB „Autrolis“ 2009 m. rugsėjo 1 d. Kauno darbo biržai pateikė pranešimą apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą, kuriame nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. vasario 1 d. planuoja atleisti 220 darbuotojų. Realiai per laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. buvo atleisti 178 darbuotojai, iš kurių 35 grąžinti į darbą teismo sprendimu. Teismas pažymėjo, kad darbdavio pareigą konsultuotis su darbuotojų atstovais dėl grupinio atleidimo numato DK 130-1 straipsnio 3 dalis. Įstatymas nenumato specialios tvarkos, kaip turėtų būti skundžiamas susitarimas, pasiektas konsultacijų metu. DK 68 straipnyje nustatyta, kad kolektyvinis darbo ginčas yra įmonės profesinės sąjungos ir darbdavio ar teisę sudaryti kolektyvines sutartis turinčių subjektų nesutarimai, atsiradę dėl darbo, socialinių ir ekonominių sąlygų nustatymo ar pakeitimo vedant derybas, sudarant ir vykdant kolektyvinę sutartį (interesų konfliktas), nepatenkinus šalių iškeltų ir šio Kodekso nustatyta tvarka įteiktų reikalavimų. Šios teisės normos pagrindu teismas sprendė, kad ieškovo iškeltas ginčas, kai viena profesinė sąjunga ginčija darbdavio ir kitos profesinės sąjungos susitarimą, kokias sąlygas reikėtų taikyti atleidžiant iš darbo grupę darbuotojų, yra kolektyvinis darbo ginčas DK 68 straipsnio prasme. Kolektyviniai darbo ginčai nagrinėjami DK antrosios dalies dešimtojo skyriaus normų nustatyta tvarka. Pagal DK 71 straipsnį kolektyvinius darbo ginčus nagrinėja: 1) taikinimo komisija; 2) darbo arbitražas arba trečiųjų teismas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepradėjo kolektyvinio ginčo procedūros, nesikreipė į darbdavį, į taikinimo komisiją. Ieškovas 2010 m. gruodžio 9 d. kreipėsi tiesiogiai į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu susitarimą, kurio galiojimas baigėsi 2010 m. vasario 1 d., nes konsultacijų metu būtent iki šios datos buvo nutarta atleisti 220 darbuotojų. Teismas sprendė, kad kolektyvinių konsultacijų metu pasiekto susitarimo galiojimas buvo apribotas laiko atžvilgiu ir atleidžiamų iš darbo darbuotojų skaičiumi. Po 2010 m. vasario 1 d. šis susitarimas neteko galios. Todėl nėra pagrindo pradėti kolektyvinio ginčo procedūros dėl pripažinimo negaliojančiu lokalinio teisės akto, kuris iki galimo kolektyvinio ginčo pradžios yra baigęs galioti. Teismas konstatvo, kad ieškovas nesilaikė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos ir negalės ta tvarka pasinaudoti, nes ginčijamas aktas baigė galioti. Todėl sprendė, kad yra pagrindas bylą nutraukti.
Šalies argumentai
Ieškovas Kauno transporto įmonių darbuotojų profesinė sąjunga atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 81-85). Atskirasis skundas grindžiamas tokiais motyvais:
1) teismas nenustatė koks tai yra kolektyvinis ginčas. DK 68 str. numatyta, kad kolektyvinis darbo ginčas - tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Šalių ginčas nėra nesutarimas dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, tuomet šis ginčas turėtų būti traktuojamas kaip ginčas dėl kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnis numato, kad profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises. Šio įstatymo 22 straipsnis numato, kad profesinės sąjungos sprendžiant kolektyvinius ginčus, dalyvauja įstatymų nustatyta tvarka. Darbo kodekso 71 straipsnis numato kolektyvinius ginčus nagrinėjančius organus. Remiantis LR profesinių sąjungų įstatymo normomis, nukreipiančiomis į DK 71 straipsnį, galima būtų teigti, kad ikiteisminis ginčo sprendimo būdas buvo būtinas. Tačiau DK 295 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami ginčai tarp profesinių sąjungų ar kitų darbuotojų atstovų ir darbdavio dėl įstatymuose ar sutartyje nustatytų pareigų ir prievolių nevykdymo;
2) AB „Autrolis“ pranešimą apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą iki 2010 m. vasario 1 d. negalima laikyti Susitarimo pasibaigimo terminu, kadangi šis terminas nepaminėtas nei viename profesnių sąjungų ir darbdavio Konsultacijų protokole. Atsakovas AB „Autrolis“ iki šiol nėra įvykdęs pilnai savo ketinimo atleisti 220 darbuotojų, todėl 2009 m. rugsėjo 1 d. susitarimas yra galiojantis, taigi atitinkamai yra galiojantis ir ginčijamas šio susitarimo 4 punktas;
3) teismas nesigilino dėl kokių priežasčių buvo atleista daugiau atsakovo Troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos narių, o ne ieškovo. Teismas taip pat nesiaiškino, kiek darbuotojų buvo atleista pagal Susitarimo 1-3 punktus, apsiribojęs duomenų apie atleistų darbuotojų priklausymą vienai ar kitai profesinei sąjungai išreikalavimu, todėl teismo padaryta išvada, kad atsakovas nesilaikė šio susitarimo, yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta.
4) vienai profesinei sąjungai turint daugiau privilegijų kitos profesinės sąjungos atžvilgiu, pastaroji tampa mažiau patraukli darbuotojams, kadangi kiekvienas asmuo renkasi tą profesinę sąjungą, kuri jam gali pasiūlyti geriausią jo teisių gynimo būdą. Ginčijamu Susitarimo 4 punktu atsakovui Troleibusų vairuotojų profesinei sąjungai atsakovas AB „Autrolis“ suteikė privilegijuotą padėtį kitos profesinės sąjungos (ieškovo) atžvilgiu. Tokia sąlyga yra vienas iš būdų vilioti į atsakovo profesinę sąjungą darbuotojus, ką patvirtino ir liudytojas R. Š.. Teismas iš esmės nevertino paties ginčijamo susitarimo ydingumo. Prioriteto suteikimas vienai profesinei sąjungai kitos profesinės sąjungos bei darbuotojų, kurie nėra profesinės sąjungos nariais, atžvilgiu, yra diskriminacinė, o tai reiškia pažeidžianti ne tik ieškovo, bet ir kitų įmonės darbuotojų teises. Todėl akivaizdų teisių pažeidimą teismas privalėjo apginti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą atsakovas Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą (b.l. 98-99). Atsiliepime nurodoma, kad Kauno miesto apylinkės teismas ginčo teisiniams santykiui tinkamai taikė materialnės ir procesinės teisės normas, teisingai nustatė, kad ieškinio dalykas išnyko nuo 2010 m. vasario 1 d. ir tai įvyko gerokai anksčiau iki ieškinio pateikimo. Ieškovo argumentai, kad 2010 m. vasario 1 d. negali būti laikoma Susitarimo pabaigos terminu, kadangi iš planuotų atleisti iš darbo 220 darbuotojų yra realiai atleisti tik 178, yra nepagrįsti, nes skaičiumi 220 buvo apibrėžtas ne ketinamų realiai atleisti darbuotojų skaičius, o tuo momentu, t.y. 2009 m. rugsėjo 1 dienai, nepareiškusių sutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis darbuotojų skaičius. Šią aplinkybę patvirtina Kauno darbo biržai pateiktas 2009 m. rugsėjo 1 d. dienos pranešimas apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Bylos duomenimis, kolektyvinio susitarimo šalys – ieškovas Kauno transporto įmonių darbuotojų profesinė sąjunga ir atsakovai akcinė bendrovė „Autrolis“ (darbdavys) ir Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga, spręsdamos klausimą dėl priemonių įmonės finansinei – ekonominei būklei pagerinti ir darbo sutarčių su bendrovės darbuotojais nutraukimo darbdavio iniciatyva sąlygas, 2009 m. rugsėjo 1 d. Susitarimu, pagal kurį atleidžiant iš darbo grupę darbuotojų dėl etatų mažinimo, darbdavys turi vadovautis Susitarime nustatytais atrankos kriterijais, nutarė - atleisti darbuotojus iš darbo pagal eiliškumą: 1) pensininkus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius (nors jie ir yra profesinių sąjungų nariai) - išskyrus profesinių sąjungų komiteto narius; 2) darbuotojus, turinčius daugiausiai galiojančių drausminių nuobaudų, kurių apskundimo terminas praėjęs ir mažiausią darbo stažą; 3) darbuotojus, turinčius mažiausią darbo stažą ir daugiausiai drausminių nuobaudų, kurių apskundimo terminas nepraėjęs, jei nepakaktų 2 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų; 4) neleidžiama atleisti Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos narių, kurie neturi galiojančių drausminių nuobaudų (b.l. 10-12).
Byloje kilo klausimas, kaip turėtų būti sprendžiamas šalių ginčas, jeigu vienos iš kolektyvinio susitarimo dalyvių netenkino priimtas susitarimas.
DK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčai, kylantys per derybas dėl įmonės kolektyvinės sutarties sudarymo, taip pat ginčai dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir (ar) teisės, sprendžiami šio Kodekso X skyriuje nustatyta tvarka. Pagal DK 68 straipsnį kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Taigi, kolektyvinio ginčo turinį sudaro ginčai dėl darbuotojų teisių ir ekonominių interesų, kas aktualu ir nagrinėjamam ginčui. Nesutarimas tarp kolektyvinių darbo santykių šalių kolektyviniu darbo ginču tampa tada, kai nepatenkinami (patenkinami iš dalies) nesutarimo šalių iškelti reikalavimai. Taigi nepavykus nesutarimo išspręsti tarpusavio derybų stadijoje, kolektyvinių darbo santykių šalių nesutarimas pereina į antrąją, t.y. ginčo stadiją. Kolektyvinius darbo ginčus nagrinėja: 1) taikinimo komisija; 2) darbo arbitražas arba trečiųjų teismas (DK 71 str.). Kolektyvinio darbo ginčo sprendimas taikinimo komisijoje yra privalomas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kolektyvinio nesutarimo šalių ginčas turėjo būti nagrinėjamas DK X skyriaus nustatyta tvarka. Todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, kad kolektyviniam nesutarimui spręsti galima būtų taikyti DK 295 straipsnio taisykles.
Teisėjų kolegija pažymi, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. Susitarimas, kaip ir ginčijama šio susitarimo dalis ( 4 punktas ), yra vienkartinio taikymo lokalinis teisės aktas, kuris nustojo galioti nuo 2010 m. vasario 2 d. (b.l. 13). Reikalavimui dėl kolektyvinių ginčų iškelti įstatymas konkretaus termino nenumato (DK 69 str.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant DK normas sistemiškai, nagrinėjamam ginčui spręsti turėtų būti taikomas DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas (DK 10 str.).
Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nesilaikė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, reikalavimams pareikšti yra pasibaigęs įstatymu nustatytas trijų mėnesių terminas, pradėti kolektyvinio ginčo procedūrą neliko pagrindo, todėl teismas pagrįstai bylą nutraukė. Naikinti ar keisti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu,
nutaria:
Palikti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.