- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-31
- Bylos Nr.
- I-5386-281/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Širvintų rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Širvintų rajono savivaldybės administracijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjai R. V., pareiškėjos atstovams Dovilei Regelskytei ir Gintarui Putvinskiui, atsakovo atstovui Martynui Žilinskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovėms Širvintų rajono savivaldybės administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Širvintų rajono savivaldybės administracijos, dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja R. V. 2016-01-05 teismui padavė skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-12-08 įsakymą Nr. 10-949 „Dėl R. V. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“; 2) nustatyti, kad R. V. iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo pareigų (pareigybės lygis A, kategorija 13) atleidžiama teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; 3) priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos pareiškėjos darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, t. y. nuo 2015-12-11 iki teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Darbo kodekso 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką; 5) priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos 3 000 € dydžio neturtinę žalą (b. l. 1-8).
Pareiškėja nesutinka su Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorės įsakymu, kuriuo buvo atleista iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų. Nurodo, kad Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015-08-04 sprendimu Nr. 1-103 nuo 2015-12-11 pakeistas didžiausias leistinas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičius bei pakeista savivaldybės administracijos struktūra. Atsižvelgiant į tai, nuo 2015-12-11 vietoj Vaiko teisių apsaugos skyriaus įsteigtas Vaiko teisių apsaugos poskyris, tačiau abiejų struktūrinių padalinių pagrindiniai uždaviniai, funkcijos, įskaitant padalinio vedėjo funkcijas, yra analogiški. Iš esmės Vaiko teisių apsaugos skyrius realiai egzistavo pareiškėjai einant šio skyriaus vadovo pareigas ir toks liko panaikinus ginčijamą pareigybę, taigi pareigybė yra išlikusi. Atliktas struktūrinis pertvarkymas, kuris savaime nelemia nei paties Vaiko teisių apsaugos skyriaus funkcijų pakeitimo, nei jos vadovo funkcijos – tinkamai organizuoti skyriaus darbą, pakeitimo. Pažymi, kad pareiškėjai nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti vedėjo pareigybės panaikinimo procese, kaip tai numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ši norma skirta valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, tai yra atitinkama garantija tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas ar, jo sutikimu, užimti žemesnės kategorijos pareigas, t. y. darbdavys nuo pranešimo apie atitinkamos pareigybės panaikinimą įteikimo dienos iki nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam tarnautojui visą informaciją apie esamas laisvas pareigas ar pareigas, kurias numato įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį ar kitokį institucijos pertvarkymą. Pirmiausia įvertinama galimybė palikti tarnautoją analogiškose pareigose, po to sprendžiama dėl galimybės perkelti jį į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o nesant tokios galimybės siūlomos žemesnės kategorijos pareigos. Pareiškėja Širvintų rajono savivaldybėje dirba daugiau nei 10 metų, ji turėjo teisę pretenduoti į to paties ar kito skyriaus vedėjo pareigas, jų nesant, į kitas pareigas, tačiau atsakovas ne tik, kad nesiūlė užimti naujai steigiamų vedėjo ar jo pavaduotojo pareigybių, bet ir nesuteikė jokios informacijos apie naujai steigiamas pareigybes. 2015-12-07 atsakovas pasiūlė eiti vieninteles pareigas – Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialisto pareigas (A lygio 9 kategorijos), t. y. 4 kategorijomis žemesnę pareigybę, taip pažeisdamas pareiškėjos pirmenybės teisę likti valstybės tarnyboje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja buvo nepagrįstai atleista iš pareigų, ji patyrė dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, sutriko miegas ir pablogėjo sveikata, todėl turėtų būti priteista ir neturtinė žala.
Per teismo posėdį pareiškėja prašė skundą tenkinti visiškai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama Širvintų rajono savivaldybės administracijos, ir Širvintų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir iš pareiškėjos priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 42-49).
Nurodė, kad siekiant optimizuoti darbuotojų ir valstybės tarnautojų darbo krūvį Širvintų rajono savivaldybės taryba 2015-08-04 sprendimu patvirtino naują administracijos struktūrą, sumažino atsakovo darbuotojų ir valstybės tarnautojų skaičių. Dėl šių struktūrinių pertvarkymų pareiškėjos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos (A lygio, 13 kategorijos) pareigybė panaikinta. Vaiko teisių apsaugos skyrius panaikintas, vietoj jo įsteigtas iš esmės naujas struktūrinis padalinys – Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius, kurio funkcijos buvo išplėstos ir papildomai apimančios su socialine parama susijusius klausimus. Naujai atsiradusios Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigos esmingai skyrėsi nuo iki pertvarkymo pareiškėjos užimtų pareigų – skirtinga pareigybių kategorija, funkcijų apimtis, atskaitomybė. Pareiškėjai Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pareigos negalėjo būti siūlomos, nes pareiškėja neatitiko šiai pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų, tokių kaip aukštasis universitetinis ar jam prilygintas fizinių mokslų studijų krypties išsilavinimas, vairuotojo pažymėjimas (B lygis), todėl pareiškėjai eiliškumo tvarka buvo siūlomos kitos – vyriausio specialisto (A lygis 9 kategorija) pareigos. Pareiškėjai siūlomų vyriausiojo specialisto pareigų atsisakius, ji buvo atlesta iš administracijos darbuotojo pareigų, vadovaujantis VTĮ 44 str. 1 d. 9 p. nuostatomis, o į Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigas paskirta valstybės tarnautoja – G. V., kuri atitiko visus specialiuosius pareigybės aprašymo reikalavimus. Atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko – pareiškėja apie atleidimą įspėta iš anksto, jai buvo pasiūlytos kitos pareigos, todėl tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo.
Per teismo posėdį atsakovių atstovas skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Širvintų rajono savivaldybės administracijos taryba 2015-08-04 priėmė sprendimą Nr. 1-103, kuriuo nustatė nuo 2015-12-11 didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių – 122, patvirtino naują administracijos struktūrą. Nurodytu sprendimu panaikintas atskiras Vaiko teisių apsaugos skyrius, tuo pačiu panaikinant šio skyriaus vedėjos pareigybę, kurią užėmė pareiškėja. Sprendimu įsteigtas naujas Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius (I t., b. l. 16–17).
Širvintų rajono savivaldybės administracija 2015-08-06 raštu Nr. (6.17)-13-2125 įspėjo pareiškėją apie užimamos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų panaikinimą nuo 2015-12-11 (I t., b. l. 21).
Širvintų rajono savivaldybės administracija 2015-12-07 raštu pasiūlė pareiškėjai nuo 2015-12-11 būti paskirtai į Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 9 kategorija) (b. l. 10).
Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2015-12-07 priėmė įsakymą Nr. 10-918, kuriuo nuo 2015-12-11 įsteigė naują Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigybę, nustatant specialiuosius reikalavimus turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities išsilavinimą, turėti vairuotojo pažymėjimą (I t., b. l. 54, 56–60).
Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2015-12-08 priėmė įsakymą Nr. 10-949, kuriuo atleido pareiškėją iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo pareigų (pareigybės lygis – A, kategorija – 13) 2015-12-10 pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p. (dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo) (I t., b. l. 9).
Byloje kilęs ginčas dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-12-08 įsakymą Nr. 10-949, kuriuo ji buvo atleista iš valstybės tarnybos, t. y. nuo 2015-12-10 atleista iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pareigų dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai jo pareigybė panaikinama. Taikant VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, aktualus pirmiausia tampa tinkamas viešojo administravimo subjektui suteiktos diskrecijos teisės organizuoti savo struktūrą, be kita ko panaikinti valstybės tarnautojo pareigybes, įgyvendinimas. Bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje deklaruojamas toks vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, jog viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis (toliau – darbuotojai), pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs VAĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011; 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012). Tačiau teismas pažymi, kad neteisėtas viešojo administravimo subjekto struktūros pertvarkymas negali būti pagrindas atleisti valstybės tarnautoją iš einamų pareigų.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016-05-09 priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. el-5117-629/2016, kurioje nusprendė tenkinti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą pakeisti Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015-08-04 sprendimą Nr. 1-103, kuriuo taryba nustatė nuo 2015-12-11 didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių bei patvirtino naują administracijos struktūrą, ir palikti galioti senoje Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros redakcijoje nustatytą atskirtą savivaldybės administracijos struktūrinį padalinį – Vaiko teisių apsaugos skyrių. Teismas šioje byloje nustatė, kad Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūriniai pokyčiai, kuriais panaikintas atskiras Vaiko teisių apsaugos skyrius, taigi taip pat panaikinant šio skyriaus vedėjos, tiesiogiai pavaldžios administracijos direktoriui, pareigas, prieštarauja administracijos nuostatams, taigi yra neteisėti ir nepagrįsti. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2016-05-24.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis nustato atvejus, kai atitinkamos aplinkybės ir faktai yra neįrodinėtini. Prejudicinę galią teismo procese turi ir neįrodinėtinomis aplinkybėmis (faktais) pripažįstamos aplinkybės (faktai), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu, t. y. res judicata galią įgijusiu, teismo sprendimu. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje kelia reikalavimą panaikinti Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-12-08 įsakymą Nr. 10-949 dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų. Kadangi ginčijamas įsakymas priimtas įgyvendinant Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-103, kuris pripažintas neteisėtu administracinėje byloje el-5117-629/2016, teismas neturi teisinio pagrindo tas pačias nustatytas prejudicinę galią turinčias aplinkybes vertinti kitaip. Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad panaikinus Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-103 šalys grąžinamos į status quo ir tai savaime sukelia atsakovui pareigą atlikti veiksmus, susijusius su ankstesnės padėties atkūrimu, t. y. grąžinti Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūrą į buvusią padėti, paliekant atskirą Vaiko teisių apsaugos skyrių. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad administracijos struktūros reformą pripažinus neteisėta ir atkūrus buvusį Vaiko teisių apsaugos skyrių, pareiškėjos atleidimas iš einamų pareigų pripažintinas įvykdytas nesant teisėto pagrindo. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėja iš einamų Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų atleista neteisėtai, o ginčijamas Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-12-08 įsakymas Nr. 10-949 „Dėl R. V. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ yra naikintinas.
Kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne. Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 300 str. 3 d.). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 300 str. 4 d.). Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti (2013 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012).
Dėl nurodytų alternatyvų pasirinkimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tokiam pasirinkimui yra reikšminga paties neteisėtai atleisto darbuotojo (valstybės tarnautojo) pozicija, t. y. jo argumentuotas noras arba nenoras tęsti darbo (tarnybos) santykius pas darbdavį, arba objektyvios, nuo darbuotojo (valstybės tarnautojo) noro pasilikti dirbti pas darbdavį nepriklausančios priežastys, kurios teismo turi būti nustatytos, įvertinant atitinkamus įrodymus (2013 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-201/2013). Pareiškėjos paaiškinimai patvirtina, kad byloje egzistuoja subjektyvios aplinkybės, lemiančios pareiškėjos nenorą grįžti į užimtas Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigas, todėl tai laikytina pakankamu pagrindu taikyti DK 300 str. 4 d. nuostatas.
Nustačius, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas, priimamas sprendimas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir darbuotojui priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Laikomasi nuostatos, kad įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011).
Nagrinėjamu atveju neigiamas teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė būtent atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-12-08 įsakymas Nr. 10-949, kuriuo ji buvo atleista iš tarnybos, todėl neigiamų padarinių rizika ir pareiga mokėti už neteisėtai atleisto valstybės tarnautojo priverstines pravaikštas, nepaisant atsakovo kaltės buvimo ar nebuvimo, tenka valstybės tarnautoją atleidusiam darbdaviui, t. y. Širvintų rajono savivaldybės administracijai.
Iš pateiktų duomenų apie buvusį vidutinį darbo užmokestį (I t., b. l. 115) matyti, jog pareiškėjos atleidimo dieną, t. y. 2015-12-10, vienos dienos vidutinis darbo užmokestis buvo 58,66 Eur, vidutinis mėnesio darbo užmokestis – 1 231,86 Eur. Pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. nuo 2015-12-10 iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 2016-08-31 įskaitytinai turėtų būti priteista 10 617,46 Eur (762,58 Eur už 13 darbo dienų 2015 m. gruodžio mėnesį, 9 854,88 Eur už 2016 m. sausio – 2016 m. rugpjūčio mėnesius įskaitytinai, viso už 8 mėnesius ir 13 darbo dienų), neatskaičius mokesčių. Nuo 2016-08-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pareiškėjai priteistina po 58,66 Eur už kiekvieną darbo dieną (dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis).
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismui nusprendus taikyti DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo teisių gynimo būdą konstatuojama, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Tai reiškia, kad įstatymo pagrindu toks darbuotojas laikomas dirbusiu visą laikotarpį nuo jo neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vadinasi, teisė į DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išeitinę išmoką, kurią įstatymas suteikia visiems darbuotojams, atleidžiamiems iš darbo pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, jam išlieka. Vien ta aplinkybė, kad darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu, nesudaro pagrindo šią teisę paneigti ar susiaurinti. Atsižvelgiant į tai konstatuojama, kad toks DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto pažeistų darbo teisių gynimo būdo aiškinimas nereiškia, jog darbuotojui kompensuojama didesniu mastu, nei jis būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti, todėl tokiais atvejais darbuotojui priteisiama vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, suma nemažinama atleidžiant darbuotoją jam išmokėtos DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015). Aptariant išeitinės išmokos mokėjimo klausimą, teismas pažymi, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog atleidžiant iš darbo pareiškėją 2015-12-10 buvo nuspręsta išmokėti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, priklausantį darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas už darbo laikotarpį nuo 2014-05-24 iki 2015-05-23. Atsižvelgiant į tai, antrą kartą išmokėti išeitinės išmokos nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlygimą. Pareiškėja nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų patyrė dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, sutriko miegas ir pablogėjo sveikata.
Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau, kaip aiškinama administracinių teismų praktikoje (LVAT 2011-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-67/2012 ir kt.), remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. nuostata, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, tokios žalos atlyginimui šiuo atveju taikomas DK 250 str. Jame nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu (toliau – ir CK), kurio 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiamasi teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 str. prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio
ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo faktas nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-05-09 sprendimu administracinėje byloje Nr. el-5117-629/2016, atsakovo kaltė bei neteisėti veiksmai laikomi įrodyti. Todėl pareiškėjai tenka įrodyti aplinkybę, jog ji patyrė žalą, o žala atsirado būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Siekdamas nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, teismas atsižvelgia į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; pažeidimo poveikį tolesniam pareiškėjos gyvenimui; ar pareiškėjos teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjos pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju.
Byloje pateiktas 2015-08-13 medicinos dokumentų išrašas bei 2016-04-20 medicininis pažymėjimas patvirtina (I t., b. l. 140–141, II t., b. l. 106), kad pareiškėjai nustatyta vidutinio sunkumo depresija. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėja dėl neteisėto atleidimo galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų. Šie dvasiniai išgyvenimai galėjo pasireikšti nerimu dėl be pagrindo prarasto darbo, netikrumo dėl savo ateities, sunkumų susirasti kvalifikaciją atitinkantį darbą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas sprendžia, kad pareiškėjai priteistina 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjos R. V. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-12-08 įsakymą Nr. 10-949 „Dėl R. V. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“.
Pripažinti pareiškėjos R. V. 2015-12-10 atleidimą iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų, pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, neteisėtu ir laikyti, kad pareiškėja iš šių pareigų yra atleista teismo sprendimu nuo jo įteisėjimo dienos.
Priteisti pareiškėjai R. V. iš atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos 10 617,46 Eur atlyginimą (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Nuo 2016-08-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pareiškėjai priteisti po 58,66 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną (dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis).
Priteisti pareiškėjai R. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.