- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-30
- Bylos Nr.
- N-63-1674-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Antanas Ablingis
- Kategorijos
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2009 m. birželio 5 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą V. K. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 2 dalyje, 124¹ straipsnio 6 dalyje, 126 straipsnio 5 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymo, kuriame nurodė, kad V. K. 2009 m. birželio 5 d., apie 4 val. 00 min., būdama neblaivi, vairavo automobilį BMV, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuo Vrublevskio gatvės įvažiavo į Gedimino prospektą Vilniuje, pažeisdama draudžiamojo ženklo 303 (Draudžiamas motorinių priemonių eismas, išskyrus mopedus, motociklus be priekabų, maršrutinį, aptarnaujantį transportą ir skiriamuoju ženklu „neįgalusis“ pažymėtas transporto priemones) su papildoma Lentele 826 (galiojimo laikas) reikalavimus, policijos pareigūnų stabdoma nesustojo, atsisakė pateikti policijos pareigūnams nustatytos formos dokumentą, patvirtinantį teisę vairuoti transporto priemonę, transporto priemonės registravimo, privalomos techninės apžiūros, transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą), atsisakė pasitikrinti neblaivumą.
II.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. liepos 27 d. nutarimu pripažino V. K. kalta padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, 124¹ straipsnio 6 dalyje, 126 straipsnio 4 dalyje (veiką perkvalifikavo iš 126 straipsnio 5 dalies) ir 130 straipsnio 1 dalyje. Teismas, neatsižvelgęs į tai, kad V. K. neigė vairavusi automobilį ir pažeidusi KET punktų reikalavimus, o jos draugė A. Č. parodė, jog tai ji vairavo BMV automobilį, įvertino administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad automobilį vairavo būtent V. K. Nustatė, kad liudytoja A. Č. teisminio nagrinėjimo procese davė teismui melagingus parodymus ir jos atžvilgiu pradėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, požymius. Teismas vadovavosi liudytojų, policijos pareigūnų V. C. ir S. J., parodymais ir jų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytomis aplinkybėmis. Konstatavo, kad netikėti minėtais parodymai nėra pagrindo, policijos pareigūnai nuosekliai nurodo, kad automobilį vairavo šviesiaplaukė, t. y. V. K., tiksliai apibūdino jos išvaizdą ir drabužius. Teismas, įvertinęs pažeidimo padarymo aplinkybes (S. J. stabdė automobilį būdamas nuo jo 15-20 m atstumu, po to Vrublevskio gatvėje policijos automobilis susilygino su automobiliu BMV, įvykis atsitiko apie 4 val. nakties, vasaros metu (birželis), miesto centre (matomumas geras), V. K. ir A. Č. plaukų spalva skirtinga), konstatavo, kad policijos pareigūnai turėjo galimybę įsižiūrėti, kas vairuoja automobilį, kiek keleivių, kaip atrodo abi merginos. Pažymėjo, kad V. K. pripažino, kad šie policijos pareigūnai stabdė jos BMV pirmą kartą, konfliktų su jais neturėjo. Nurodė, kad automobilis BMV, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklauso V. K., atsižvelgė į medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui aktu Nr. 915 nustatytas aplinkybes, kad V. K. 2009 m. birželio 5 d., 5 val. 30 min., buvo neblaivi. Teismas, įvertinęs pareigūnų veiksmus ir jų panaudotas priemones bei būdus stabdymo metu, padarė išvadą, kad V. K. matė ir girdėjo jų reikalavimus, švyturėlius, todėl tyčia nepakluso policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui sustoti, dar daugiau – bandė pasišalinti dideliu greičiu nuvažiuodama nuo policijos automobilio. Teismas pripažino, kad vairuotoja V. K. nepateikė policijos pareigūnams reikalaujamų iš jos dokumentų: automobilio registracijos, techninės apžiūros, draudimo liudijimo, bei įvertinęs, kad V. K. automobilį vairavo būdama neblaivi, o neblaivumo patikrinimo ir laipsnio nustatymo vengė, jos veiksmus perkvalifikavo iš ATPK 126 straipsnio 5 dalies į ATPK 126 straipsnio 4 dalį. Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgė į padarytų teisės pažeidimų pobūdį, pažeidėjos asmenybę, lengvinančių V. K. atsakomybę aplinkybių nenustatė, sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad per metus ji pakartotinai įvykdė tos pačios rūšies teisės pažeidimus.
III.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad A. Č. pripažino vairavusi automobilį, o liudytojai V. C. ir S. J. nebuvo visiškai įsitikinę, kad automobilį vairavo ji. Jie parodė, kad automobilis trumpam buvo dingęs iš akiračio, o kai surado automobilį variklis jau buvo užgesintas, todėl policijos pareigūnai, apeliantės teigimu, negalėjo tiksliai nustatyti automobilio vairuotojos. Teismas neįvertino pareigūnų paaiškinimų, kad pareigūnai, budėdami Gedimino prospekte, buvo įjungę švyturėlius, dėl ko automobilio vairuotoja negalėjo suprasti, kad policijos pareigūnai nori sustabdyti būtent jos automobilį, neatsižvelgė į tai, kad pareigūnai užtruko, kol išvažiavo iš Gedimimo prospekto, ir kad automobilis buvo dingęs trumpam iš akiračio, kas paneigia automobilio persekiojimo garsiniu signalu ir įjungtais švyturėliais faktą. Apeliantė nurodo, kad patikimų ir neginčijamų įrodymų apie tai, kas vairavo automobilį, nėra, todėl jos nubausti nėra pagrindo, teismas vadovavosi vien prielaidomis ir abejonėmis, netinkamai vertino byloje surinktą medžiagą, neteisingai konstatavo faktines aplinkybes ir jos kaltę dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
V. K. administracinėn atsakomybėn patraukta už administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, 124¹ straipsnio 6 dalyje, 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Apeliaciniame skunde V. K. neigia, kad tai ji padarė administracinius teisės pažeidimus ir apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas argumentavo, kodėl vienais įrodymais nesiremia, o kitus pripažįsta kaip objektyvius. Toks vertinimas yra atliktas įrodymų visumoje, todėl yra tinkamas.
Teismas, spręsdamas dėl apeliantės kaltės, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, išklausė pažeidėjos paaiškinimus bei apklausė įvykyje dalyvavusius liudytojus (A. Č., S. J., V. C.). Pagrindiniai įrodymai nagrinėjamoje byloje – policijos pareigūnų S. J. ir V. C., betarpiškai stebėjusių daromus pažeidimus, parodymai (b. l. 47-50) bei jų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytos aplinkybės (b. l. 3-4). Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų pareigūnų suinteresuotumą ar norą pakenkti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad pati V. K. pripažino, kad šie policijos pareigūnai stabdė jos BMV pirmą kartą, konfliktų su jais neturėjo. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad jais netikėti nėra pagrindo. Policijos pareigūnai negalėjo neginčijamai patvirtinti, kad automobilį vairavo šviesiaplaukė V. K., tačiau jie nuosekliai apibūdino įvykio aplinkybes, nurodė, kad automobilį vairavo dvi merginos, iš kurių viena šviesiaplaukė, kita tamsiaplaukė, tiksliai apibūdino jų drabužius. Pažymėtina, kad S. J. ir teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme pareiškė, kad yra įsitikinęs tuo faktu, jog automobilį vairavo apeliantė. V. C. to paties patvirtinti negalėjo, tačiau pažymėjo, kad pirmasis įspūdis buvo, jog automobilį vairavo šviesiaplaukė. Taip pat atsižvelgtina į tą aplinkybę, kad policijos pareigūnams suradus automobilį, A. Č. jau buvo išlipusi ir stovėjo keleivio pusėje, o V. K. tik išlipinėjo iš vairuotojo pusės. Įvertintina, kad V. K., duodama paaiškinimus teisme, dėl minėtų aplinkybių buvo nenuosekli. Iš pradžių teigė, kad, kai policijos pareigūnai surado jų automobilį, ji su drauge jau buvo išlipusios iš automobilio ir ėjo link sargo būdelės, o paskui aiškino, kad buvo mašinoje vairuotojo pusėje, nes grįžo pasiimti švarko. Minėtas faktas tik sustiprina įsitikinimą, kad V. K. iškelta versija, jog automobilį vairavo ne ji, yra apeliantės pasirinkta gynybos taktika. Atitinkamai įvertinamas ir A. Č. prisipažinimas, jog automobilį vairavo ji. Atsižvelgtina į tai, kad A. Č. yra gera apeliantės draugė, taigi turi asmeninį suinteresuotumą. Policijos pareigūnų parodymais nustatyta, kad ji iš pradžių savo kaltės nepripažino, neigė vairavusį automobilį, o, kaip užfiksuota S. J. tarnybiniame paaiškinime, pati policijos pareigūnui nurodė, kad vairavo jos draugė V. K. (b. l. 4). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegiją konstatuoja, kad A. Č. prisipažinimu vairavus automobilį siekia padėti S. K. išvengti administracinės atsakomybės, todėl jis pripažintinas teisiškai nereikšmingu.
Įvertinus paminėtus įrodymus, išnagrinėjus juos visų byloje nustatytų aplinkybių visumoje, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad automobilį BMV, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje vairavo V. K. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti dėl automobilio vairavusio asmens tapatybės nėra.
V. K. veika buvo kvalifikuota pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį, 124¹ straipsnio 6 dalį, 126 straipsnio 4 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikęs teisės normas, padarė pagrįstą išvadą, kad įrodyta, jog apeliantė padarė minėtus administracinius teisės pažeidimus, o jos veika kvalifikuota tinkamai. Ginčo dėl faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės veikos kvalifikavimui dėl pažeidimų, numatytų ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, 124¹ straipsnio 6 dalyje, 126 straipsnio 4 dalyje, nėra, tačiau apeliantė nesutinka, kad buvo padarytas pažeidimas, numatytas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Nurodo, kad pareigūnai, budėdami Gedimino prospekte, buvo įjungę švyturėlius, dėl ko automobilio vairuotoja negalėjo suprasti, kad policijos pareigūnai nori sustabdyti būtent jos automobilį, be to, pareigūnai užtruko, kol išvažiavo iš Gedimimo prospekto, automobilis BMV buvo dingęs trumpam iš akiračio, kas paneigia automobilio persekiojimo garsiniu signalu ir įjungtais švyturėliais faktą. Minėti V. K. argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs policijos pareigūnų panaudotus veiksmus stabdymo metu, konstatavo, kad vairuotoja matė ir girdėjo policijos pareigūnų reikalavimus, todėl tyčia jiems nepakluso. Minėta išvada atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl teisėjų kolegija su ja nesutikti neturi pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu, o V. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.