Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Juozapo Surblio,

A. U., gimęs (duomenys neskelbtini)(a. k. (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, turintis specialųjį vidurinį išsilavinimą, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas pagal 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą: 1973 m. pagal 225 str. 2 d. 3 m. laisvės atėmimo, 1973 m. pagal BK 225 str. 2 d. 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo, 1976 m. pagal BK 212-1 str. 6 mėn. laisvės atėmimo, 1978 m. pagal BK 146 str. 2 d., 147 str. 2 d., 201 str. 2 d. 3 m. laisvės atėmimo, 1981 m. pagal BK 212-1 str. 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo, 1983 m. pagal BK 16 str. ir 147 str. 2 d. 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo, 1985 m. pagal BK 212-1 str., 225 str. 2 d. 6 m. laisvės atėmimo, 1992 m. pagal BK 147 str. 2 d., 148 str. 2 d. 5 m. laisvės atėmimo, 1996 m. pagal BK 271 str. 2 d. 2 m. laisvės atėmimo, 1998 m. pagal BK 272 str. 3 d. 8 m. laisvės atėmimo (2003-10-21 nutartimi veika kvalifikuota pagal naujojo Kodekso 180 str. 1 d. ir paskirta 6 m. laisvės atėmimo bausmė), 2000 m. teistas pagal BK 112 str. 1 d. 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo, bausmes atlikęs – iš pataisos namų paleistas 2005-08-19 atlikęs paskutiniais dviem nuosprendžiais paskirtas laisvės atėmimo bausmes, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 153 str., 150 str. 4 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis A. U. 2006 m. rugpjūčio 2 d., apie 15 val., pavartodamas fizinį smurtą ir grasinimus bei pasinaudodamas asmens bejėgiška būkle, seksualiai prievartavo mažametę: nurodytu laiku prie Klaipėdos mieste (duomenys neskelbtini) esančiame kieme sutikęs iki tol jam šiek tiek žinomą mažametę J. G., gimusią (duomenys neskelbtini), paėmė už rankos, jėga ją nusivedė į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur, grasindamas pavartoti neapibrėžto pobūdžio smurtą bei naudodamas fizinę jėgą, nukentėjusiąją paguldė ant lovos, numovė kelnaites. Apnuoginęs lyties organus bei sėdmenis, kaltinamasis nukentėjusiajai priešinantis ir verkiant, fizinio sąlyčio būdu tenkino lytinę aistrą – liežuviu dirgino lyties organus bei bučiavo sėdmenis.

Kaltinamasis A. U. dėl šio kaltinimo kaltu neprisipažino ir parodė, jog kaltinimai neatitinka tikrovės, juos išgalvojusi mažametės nukentėjusiosios motina, kuri jam keršija už tai, kad jis jai nepadėjęs surasti darbą. Be to, kaltinamasis paaiškino, kad su nukentėjusiosios šeima gyveno kaimynystėje, mažametę J. G. šiek tiek pažinojęs, su ja kartais bendravęs kaip bendrauja suaugęs žmogus su vaiku – duodavęs smulkių pinigų ledų pirkimui, padovanojęs apyrankę, tačiau į butą, kuriame gyvenęs, niekada jos nebuvo atsivedęs.

Toks kaltinamojo parodymų turinys neatitinka kitų byloje nustatytų duomenų, kurie vertinami kaip įrodymai, ir kurie patvirtina kaltinamojo dalyvavimą nurodyto nusikaltimo padaryme.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nusikalstama veika – nusikaltimas – buvo padaryta bute, esančiame (duomenys neskelbtini)

Liudytoja N. N. parodė, kad šis butas priklauso jai, tačiau jame nuo 2005 metų vasaros gyveno ir kaltinamasis, nors apie kaltinamajame akte minimus įvykius ji nieko nežinanti.

Iš byloje esančių procesinių sprendimų matyti, kad 2006 m. rugpjūčio 4 d. Klaipėdos miesto vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mažamečio asmens tvirkinimo, kai tą pačią dieną buvo gautas mažametės motinos L. G. pareiškimas.

Nukentėjusioji L. G. teisme parodė, kad 2006 metų rugpjūčio pirmomis dienomis nepažįstamas asmuo, kaip vėliau tapo žinoma, jog tai buvo kaltinamasis, ėmė kibti prie jos mažametės dukters J.. Rugpjūčio 2 dieną kieme buvę vaikai pasakė, jog šis asmuo dukrą nusivedė į savo butą. Vaikams parodžius butą, ji ten nuėjusi, tačiau durų niekas iš karto neatidarė ir tik po ilgesnio triukšmo – spardymo ir šūkavimo – duris atidaręs kaltinamasis, o iš buto išbėgusi duktė, kuri buvo išsigandusi ir verkusi, o po to papasakojusi, jog kaltinamasis, grasindamas tuo, kad daugiau nebepamatysianti mamos, nusivedęs į savo butą, paguldęs ant lovos, numovęs kelnaites, bučiavęs lyties organus ir sėdmenis.

Mažametė J. G. teisme paaiškino, kad 2006 metais, kažkurią vasaros dieną, ją pradėjo kalbinti iki tol nepažįstamas vyras, pakvietęs į netoli esantį savo butą, kur teiravęsis apie jos šeimą bei apie ją pačią. Kitą dieną tas pats vyras, kurį visi vadinę T., ją pakvietęs eiti į parduotuvę pirkti ledų, o po to vėl ją nusivedęs į savo butą, kur padovanojęs apyrankę. Tuo metu į butą atėjusi mama ir ją išsivedusi. Dar kitą dieną kieme, kur ji buvusi su kitais vaikais, priėjęs tas pats vyras, kuris grubiai keikdamasis nuvijęs šalia buvusį jos draugą K., o ją pačią, paėmęs už rankos, liepęs eiti su juo, grasindamas, kad gali atsitikti taip, jog daugiau nebepamatys mamos. Vyras ją nusivedęs į savo butą, kur liepęs būtinai sėstis ant sofos, iš karto numovęs kelnaites, ją parvertęs ant nugaros ir liežuviu lietęs (laižęs) jos lyties organus, po to parvertęs kitaip ir bučiavęs sėdmenis. Nors ji verkusi ir prašiusi paleisti, tačiau vyras jos nepaleidęs, pakartojęs apie tai, kad galinti daugiau nebematyti mamos, liepęs tylėti. Ir tik tada, kai į buto duris pradėjusi belsti mama, vyras ją paleidęs, liepęs skubiai apsirengti, o pats nuėjęs atidaryti durų.

Teisme buvo apklaustas mažametis liudytojas K. S., gimęs (duomenys neskelbtini)., kuris patvirtino, kad tuo laiku – 2006 metų vasarą – vyras, kurio vardas T., pradėjo domėtis nukentėjusiąja arba, kaip jis sako, J., su kuria kartu žaisdavęs kieme. T. teiravęsis apie J. – kaip ir kur gyvena, kas jos tėvai ir kt. Kitą dieną vyriškis J. nusivedęs į savo namus, tačiau netrukus jos mama iš ten parsivedusi, o J. parsinešusi vyriškio dovanotą apyrankę. Dar kitą dieną tas pats T. priėjęs prie kieme ant suoliuko sėdinčių jo ir J.. Jam T. keikdamasis liepęs eiti, o J. paėmęs už rankos ir nusivedęs į savo butą. Apie tai jis skubiai pasakęs J. mamai, su kuria kartu nuėję prie T. buto durų. Tačiau iš pradžių durų niekas neatidaręs ir tik po to, kai į duris buvo pradėta stipriai daužyti, jas atidaręs T., o iš buto verkdama išėjusi J..

Abiejų mažamečių parodymai įvykio, atsitikusio 2006 m. rugpjūčio 2 d. popietę, vietos, laiko, kitų aplinkybių požiūriu yra logiškai priimtini, juos atmesti vien dėl to, kad tokius parodymus davė mažamečiai, jokio pagrindo nėra, nes abu mažamečiai protingai ir detaliai papasakojo ne tik apie įvykio konkrečias aplinkybes, bet ir apie kaltinamojo elgesį iki įvykio, kas leidžia daryti išvadą apie kryptingą nusikalstamos veikos motyvaciją – kaltinamojo siekimą seksualiai bendrauti su mažamečiu asmeniu. Toks aplinkybių kontekstas lemia išvadą, kad kaltinamojo padaryta veika yra įrodyta. Nors nukentėjusiosios motina L. G., duodama parodymus teismui, nebuvo visiškai nuosekli – painiojo kai kurias aplinkybes dėl kaltinamajame akte nurodytų dviejų nusikalstamų veikų laiko ir pačių veikų turinio, tačiau ji davė esmę atitinkančius parodymus dėl įvykio, atsitikusio 2006 m. rugpjūčio 2 d., dėl ko teismas kaltinamąjį pripažįsta kaltu. Atmestina kaltinamojo versija, kad nukentėjusiosios motinos parodymai yra neteisingi apskritai, nes neva ji siekusi atkeršyti kaltinamajam, išgalvodama nebūtą įvykį, veikdama mažamečius vaikus, kad šie aiškintų išgalvotus dalykus. Tačiau, kaip minėta, teismas niekaip negali atmesti logiškai susijusių aplinkybių, kurias nurodė tiek mažamečiai, tiek nukentėjusiosios motina L. G., visumos.

Nukentėjusiosios J. G. psichologinė būsena buvo tirta specialisto – teismo eksperto psichologo, kuris patvirtino, kad nėra priežasčių, kad būtų galima atmesti mažamečio asmens parodymus arba abejoti jų patikimumu. Beje, ekspertas, tyręs nukentėjusiosios psichologinę būseną, nukentėjusiosios tiek abstraktaus, tiek konkretaus mąstymo dalykus tampriai susiejo su nukentėjusiosios duotų parodymų turiniu, patikrino gyvenimo reiškinių suvokimo lygį. Specialisto tyrimo bei išvadų duomenys atspindi įvykio socialinės situacijos patvirtinimą, kas leidžia teismui neabejoti dėl kaltinamojo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. Savaime suprantama, kad nusikalstamos veikos objektyviosios pusės duomenys grindžiami iš esmės tik pačios nukentėjusiosios tiesioginiais parodymais – jų turiniu. Tačiau, kaip jau minėta, kaltinamojo veikos motyvacija buvo siejama su nuosekliais veiksmais, siekiant psichologiškai paveikti nukentėjusiosios, kaip mažametės, valią, motyvuotai skatinant mažametę vaikiškais viliojimais, t. y. nuperkant ledų, dovanojant apyrankę ir pan., kol buvo pasiektas fizinis seksualinio pobūdžio kontaktas.

Toks kontaktas, kurį nurodo nukentėjusioji, atitinka baudžiamajame įstatyme nurodytą apibrėžimą – seksualinį prievartavimą esant objektyviesiems požymiams – grasinimui tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tokio smurto panaudojimui, pasinaudojant nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės. Šių požymių sutaptis atitinka kaltinamojo padarytų veiksmų turinį: mažamečiui asmeniui pasakyti žodžiai, kad nepaklusus eiti su kaltinamuoju gali baigtis tuo, kad jis, mažametis asmuo, gali daugiau nematyti mamos, rodo akivaizdų grasinimą panaudoti fizinį smurtą, nes tokie žodžiai mažametį asmenį veikė psichologiškai, jam suvokiant fizinio smurto grėsmę. Antra, vaiko vedimasis prievarta į butą, po to sekę kiti prievartos veiksmai atspindi fizinio smurto esmę, o nukentėjusiosios mažametystė, kuri patvirtinta ne tik formaliais, bet ir akivaizdžiai matomais duomenimis, yra vienas iš nusikalstamos veikos turinį patvirtinančių objektyviųjų požymių. Šie kaltinamajame akte nurodyti trys požymiai yra sutampantys ir besisiejantys su veikos objektyviąja puse – lytinės aistros tenkinimu su žmogumi prieš jo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu. Konkrečių veiksmų, sudarančių veikos objektyviąją pusę, padarymas leidžia daryti išvadą apie kaltinamojo veikimo motyvą įvykio metu – seksualinių poreikių (aistros) tenkinimą, kas tvirtina veikos subjektyviąją pusę. Šiuos nusikalstamo turinio veiksmus padarius prieš mažametę, veika kvalifikuotina pagal Baudžiamojo kodekso 150 str. 4 d.

Veikos objektyviosios pusės ir jos požymių vertinimas rodo, kad kaltinamasis įvykdė šią, o ne kitą nusikalstamą veiką: fizinio smurto panaudojimas, akivaizdus sąlytis su nukentėjusiosios lyties organais, šiurkštus ir prievartinis nukentėjusiosios lyties organų apnuoginimas, kūno padėties kaitaliojimas vartojant fizinę jėgą rodo, jog su nukentėjusiąja, kaip mažamete, buvo atliekami ne tvirkinamieji veiksmai, o seksualinis prievartavimas. Šios veikos, padaromos tiesiogine tyčia, esmė yra lytinės aistros tenkinimas su kitu žmogumi prieš jo valią. Tiesioginės tyčios esmė, kuri įvykio metu buvo susieta su įvykdytų veiksmų turiniu, atspindi padaryto nusikaltimo subjektyviąją pusę, kuri rodo siekį pažeisti kito žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Lytinė aistra, kaip žmogaus anatomijos reiškinys, iš dalies apibrėžta socialinės egzistencijos patirtimi, negali būti mechaniškai tapatinama medicinos ir teisės aspektais. Lytinės aistros tenkinimas nusikalstamu – visuomenės patirčiai nepriimtinu – būdu yra objektyvią tikrovę atspindintis procesas, lemiantis nusikalstamą veiką darančio asmens motyvaciją. Todėl, kaip minėta, kaltinamojo darytų veiksmų objektyvioji pusė visiškai atspindėjo subjektyviąją pusę, nes padarytų veiksmų esmė yra susijusi su lytinės aistros tenkinimu. Todėl konkreti asmens anatominė būklė nusikalstamos veikos darymo metu nepaneigia šios veikos – seksualinio prievartavimo – motyvacijos.

Kaltinimo dalis, pripažintina nepagrįsta.

Kaltinamasis A. U. kaltinamas dar tuo, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d., apie 15 val., tame pačiame bute pasikėsino atlikti mažamečio asmens tvirkinamuosius veiksmus: atsivedęs į butą tą pačią nukentėjusiąją J. G. ir norėdamas demonstruoti savo lyties organus, atsisegė kelnių užtrauktuką, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.

Kaltinamasis dėl šio kaltinimo kaltu taip pat neprisipažino ir davė tokio paties turinio parodymus, kaip ir dėl veikos, dėl kurios pripažįstamas kaltu: kad nukentėjusiosios į butą niekada nebuvo atsivedęs, jokių seksualinio pobūdžio veiksmų neatlikęs, bet kadangi be galo mylėjęs vaikus, todėl jiems, taip pat ir J. G., pirkęs ledus, vaišinęs sumuštiniais, o aplink gyvenusios moterys, kurios, anot kaltinamojo, labai domėjosi juo, elgėsi priešingai, norėjo tik „įkąsti“, todėl jos sufabrikavo kaltinimus.

Iš įvykių aplinkybių konteksto matyti, kad mažametė J. G. buvo kaltinamojo bute tą dieną, dėl ko buvo pareikštas kaltinimas dėl mažamečio asmens tvirkinimo. Tai patvirtina minėtų asmenų parodymai bei ta aplinkybė, kad tuo metu kaltinamasis nukentėjusiajai davė apyrankę, kuri prie bylos pridėta kaip daiktas, kuris su kitais įvykio konteksto duomenimis pripažintinas įrodymu, patvirtinančiu, kad mažametė du ar net tris kartus buvo atvesta į butą. Tačiau iš mažametės parodymų matyti, kad kaltinimas dėl mažamečio asmens tvirkinimo grindžiamas tik fakto vertinimu: kaltinamajame akte nurodyta, kad įvykio metu kaltinamasis atsisegė kelnių užtrauktuką ir norėjo mažametei demonstruoti lyties organus, bet tai padaryti sutrukdė į butą atėjusi nukentėjusiosios mama. Vis dėlto kaltinimas, kuriame nurodomas siekimas įgyvendinti tam tikrus galimos nusikalstamos veikos tiek objektyviąją, tiek subjektyviąją puses, nėra apibrėžtas aiškiais veikos, kaip nusikalstamos, objektyviaisiais bei subjektyviaisiais požymiais, nes nukentėjusiosios parodymų turinys yra labai ribotas:„dėdės kelnių užtrauktukas buvo atitrauktas 4-5 cm, bet jis pats jo (užtrauktuko) prie manęs neatitraukė“. Kokių nors kitokių aplinkybių nukentėjusioji nenurodo. Konkretaus fakto, neturinčio nusikalstamos veikos požymių, konstatavimas neleidžia daryti išvados, kad kaltinamasis padarė nusikaltimą (Baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.).

Bausmės skyrimo ir kiti klausimai.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam už padarytą nusikaltimą, pažymi veikos pobūdį ir jos pavojingumo laipsnį: padarytas sunkus nusikaltimas, šį nusikaltimą padarė asmuo, anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus, kas apibrėžia neigiamą kaltinamojo asmens charakteristiką. Atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nėra.

Spręsdama byloje pareikštą neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kolegija pažymi, kad toks ieškinys yra pagrįstas remiantis Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nuostatomis ir ši žala bei jos dydis kompensuotina ir įvertintina pinigais. Tiek įvykio faktas, tiek nukentėjusiųjų nurodyti argumentai leidžia daryti išvadas, kad dėl kaltinamojo veiksmų mažametė nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, emocinę depresiją, vaiko, kaip asmenybės, pažeminimą. Pareikšto ieškinio dydis yra adekvatus nurodytiems argumentams, todėl kitokio sprendimo priėmimui priežasčių nėra.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. U. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d., ir paskirti 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2006 m. rugpjūčio 9 d. Kardomąją priemonę – suėmimą – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

A. U. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 153 str. išteisinti nenustačius, kad kaltinamasis paradė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteisti iš A. U. 3 000 Lt dydžio neturtinę žalą L. G..

Daiktus – apyrankę ir dvejas kelnes – grąžinti A. U..

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo, nuteistajam nuo kopijos įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Apygardos teismą.