Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-39-241/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-01-09
Bylos Nr.: e2A-39-241/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00910-2018-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Danutė Gasiūnienė, Aldona Tilindienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Elme metalas“
Ieškovas: Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos
Advokatai: Nils Wahl

Kategorijos

2.6.10.2.1Neteisėta veika
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
2.6.10.9Kiti su civilinės atsakomybės taikymu susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-39-241/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00910-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.5.2.17; 2.6.10.9 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Elme metalas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3893-258/2018 pagal ieškovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elme metalas“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Elme metalas“ 166 397,07 Eur nuostolių tvarkant aplinką atlyginimą.

2. Ieškovas nurodė, kad 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. kovo 25 d., 2014 m. balandžio 24 d., 2014 m. gegužės 27 d. ir 2014 m. spalio 7 d. AB „Vakarų laivų gamykla“ sudarė penkias sutartis su UAB „Jukneda“ dėl pavojingų atliekų – ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų, susidariusių dukterinėje įmonėje UAB „Vakarų cinkas“ (pakeistas pavadinimas į UAB „Elme metalas“) tvarkymo. Pagal šias sutartis ir pavojingų atliekų lydraščius UAB „Jukneda“ buvo perduota 353,101 t ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų. AB „Vakarų laivų gamykla“ pagal atliekų perdavimą–priėmimą patvirtinančius dokumentus (aktus) apmokėjo už šių atliekų sutvarkymą.

3. Atsakovės UAB „Elme metalas“ pagal sutartis perduotos pavojingos ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos negalėjo būti sutvarkytos UAB „Jukneda“, nes ši įmonė pagal 2012 m. rugpjūčio 20 d. išduotą pavojingų atliekų tvarkymo licenciją ir 2012 m. liepos 3 d. išduotą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimą, ėsdinimo rūgšties atliekas galėjo tvarkyti tik vežimo ir eksporto būdais, t. y. rinkti rūgštinių tirpalų atliekas, rūgštis, rūgštis išskiriančias atliekas, tačiau šių rūgščių laikyti neturėjo teisės. UAB „Jukneda“ šias pavojingąsias atliekas turėjo pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrengimus ne vėliau kaip per 48 valandas nuo šių atliekų paėmimo iš atliekų turėtojos UAB „Elme metalas“.

4. UAB „Elme metalas“ numatydama sutartyse su UAB „Jukneda“ druskos rūgšties tirpalo perdavimą utilizavimui, privalėjo įsitikinti šio subjekto teise tvarkyti perduodamas pavojingas atliekas šalinimu būdu. Išsamūs duomenys apie UAB ,,Jukneda“ buvo atliekas tvarkančių įmonių registre, todėl atsakovei šios aplinkybės turėjo būti žinomos. Tai, kad UAB „Jukneda“ TIPK leidimo titulinio lapo kopijoje ir leidžiamų naudoti atliekų lentelėje, pateiktuose atsakovei, duomenys neatitiko UAB ,,Jukneda“ išduoto TIPK leidimo duomenų, neatleidžia atsakovės nuo pareigos užtikrinti teisės aktų nustatyta tvarka gamybos procese susidariusių pavojingų atliekų pašalinimą. Perduodama tvarkyti pavojingas atliekas įmonei, kuri neturėjo teisės jų laikyti ir šalinti, neturėdama susitarimo su įmone, kuri turi teisę šalinti pavojingas atliekas, atsakovė nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Tokie atsakovės veiksmai negali būti laikomi tinkamais tvarkant atliekas ir užtikrinant jų pašalinimą aplinkai saugiu būdu, todėl UAB „Elme metalas“ išlieka atsakomybė už netinkamai perduotų atliekų sutvarkymą.

5. Aplinkos apsaugos departamentas 2016 m. sausio 21 d. raštu kreipėsi į UAB „Elme metalas“, prašydamas geranoriškai skubos tvarka išspręsti klausimą dėl neteisėtai (duomenys neskelbtini) sandėliuojamų įmonei priklausančių atliekų sutvarkymo. UAB „Elme metalas“ vykdyti šį prašymą atsisakė. Aplinkos apsaugos departamentas pagal 2017 m. lapkričio 21 d. pavojingų ir nepavojingų atliekų sutvarkymo paslaugų teikimo sutartį organizavo ir įvykdė neteisėtai laikomų atliekų sutvarkymą. Pagal šią sutartį iš sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), buvo surinka, išvežta ir perduota sutvarkyti 146,296 t ėsdinimo rūgščių atliekų. Be to, iš to paties sandėlio buvo surinkta ir išvežta laikinam saugojimui 40,237 t ėsdinimo rūgščių atliekų, kurios šiuo metu yra laikomos UAB „Toksika“.

6. UAB „Elme metalas“ nebuvo tinkamai įvykdžiusi teisės aktuose jai nustatytos pareigos tinkamai sutvarkyti atliekas. Pavojingos ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos nebuvo perduotos galutiniam atliekų tvarkytojui, dėl to kilo reali grėsmė žmonių sveikatai ir buvo padaryta žala aplinkai. Ieškovas už UAB „Elme metalas“ atliekų sutvarkymą patyrė 166 397,07 Eur išlaidų.

Šalies argumentai

7. Atsakovė UAB „Elme metalas“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovas klaidina teismą. Ieškovo minimos penkios atliekų tvarkymo sutartys buvo sudarytos tarp UAB „Jukneda“ ir AB „Vakarų laivų gamykla“. Sutartys buvo sudarytos dėl druskos ėsdinimo rūgšties atliekų, susidariusių UAB „Vakarų cinkas“ veikloje, sutvarkymo. Atliekų gamintojo UAB „Vakarų cinkas“ pavadinimas niekada nebuvo pakeistas į UAB „Elme metalas“ ar į kokį kitą pavadinimą, tai du atskiri juridiniai asmenys. Atsakovė niekada neperdavė UAB „Jukneda“ jokių atliekų. Atliekos, kurios buvo perduotos atliekų tvarkytojui pagal sutartis su AB „Vakarų laivų gamykla“, buvo susidariusios UAB „Vakarų cinkas“ gamybos metu nuo 2009 iki 2013 m.

8. UAB „Vakarų cinkas“ gamybinę veiklą, kurią vykdė nuomojamose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nutraukė 2014 m. vasario mėn. Planuojant nutraukti UAB „Vakarų cinkas“ gamybinę veiklą ir patalpų bei įrangos nuomos sutartis, patalpų ir įrangos nuomotojas AB BLRT GRUPP INVEST nurodė, kad turtas turi būti grąžintas tokios pat būklės kaip ir buvo gautas. UAB „Vakarų cinkas“ sudarė sąmatą darbams, kuriuos reikėjo atlikti nuomotos įrangos atstatymui bei nuomojamose patalpose buvusios druskos rūgšties ir kitų atliekų sutvarkymui, bei kreipėsi į akcininkę AB „Vakarų laivų gamykla“, kuri turėjo technines galimybes nurodytų darbų vykdymui, priežiūrai bei koordinavimui. AB „Vakarų laivų gamykla“ vykdė šiuos darbus, įskaitant UAB „Vakarų cinkas“ atliekų perdavimo tvarkymui organizavimą bei apmokėjimą atliekų tvarkytojui UAB „Jukenda“. UAB „Vakarų cinkas“ vykdyto gamybos proceso metu susidariusių atliekų perdavimas atliekų tvarkytojui UAB „Jukenda“ buvo įformintas tiek siuntėju nurodant pačią UAB „Vakarų cinkas“, tiek ir UAB „Elme metalas“, t. y. įmonę, kuri po UAB „Vakarų cinkas“ veiklos nutraukimo tose pačiose patalpose (duomenys neskelbtini), pradėjo vykdyti savo veiklą. Vėliau AB „Vakarų laivų gamykla“ išrašė 2014 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2014 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą UAB „Vakarų cinkas“ už paslaugas, kurios buvo būtinos UAB „Vakarų cinkas“ veiklos pabaigimo organizavimui bei nuomojamo turto sutvarkymui prieš jį grąžinant nuomotojui ir taip kompensavo savo išlaidas. Pagal PVM sąskaitas faktūras UAB „Vakarų cinkas“ apmokėjo AB „Vakarų laivų gamykla“ 2014 m. liepos l d. 828 433,96 Lt ir 2014 m. spalio 22 d. 137 722,20 Lt. Sąnaudos už druskos rūgšties utilizavimą bei turto atstatymo darbus buvo apskaitytos UAB „Vakarų cinkas“ balanse.

9. Atsakovė UAB „Elme metalas“ niekada nebuvo perėmusi atliekų, kurios buvo perduotos UAB „Jukneda“ pagal sutartis su AB „Vakarų laivų gamykla“, ir niekada nebuvo jų savininkė. Vienintelė atsakovės sąsaja su atliekomis tai, kad jos buvo paimtos iš patalpų, kurias iki atsakovės veiklos pradžios nuomojosi UAB „Vakarų cinkas“. Atliekas savo tara ir transporto priemonėmis iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pasiėmė UAB „Jukneda“ darbuotojai.

10. Ieškovas 2017 m. rugsėjo 11 d. pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00504-15). Ieškinio baudžiamojoje byloje suma yra 3 503 950,46 Eur ir ji apima dalį tariamų ieškovo nuostolių, susijusių su UAB „Jukneda“ atliekų sandėliavimu (duomenys neskelbtini). Atsakovei nėra žinoma, kodėl ir kokiu pagrindu dalį nuostolių, susijusių su UAB „Jukneda“ atliekų sandėliavimu, ieškovas siekia išieškoti iš buvusio UAB „Jukneda“ vadovo ir kitų trečiųjų asmenų, o dalį iš UAB „Elme metalas“. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį baudžiamojoje byloje, išreiškė savo valią, kas yra atsakingas dėl tariamų nuostolių, susijusių atliekų sandėliavimu. Ieškovas negali reikšti reikalavimo UAB „Elme metalas“, kai reikalavimas dėl to paties dalyko jau yra pareikštas baudžiamojoje byloje.

11. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad 186,533 t ar kitas kiekis tariamos druskos rūgšties priklausė būtent UAB „Elme metalas“. Ieškovas nepateikė ir įrodymų, kokiu pagrindu buvo padaryta išvada, kad 186,533 t skysčio buvo būtent druskos rūgštis, o ne kita medžiaga ar jų mišinys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės UAB „Elme metalas“ ieškovui 166 397,07 Eur nuostolių tvarkant aplinką atlyginimą.

13. Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Elme metalas“ savo gamybinę veiklą nuomojamose patalpose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pradėjo vykdyti 2014 m. vasario mėn., tose pačiose patalpose 2014 m. vasario mėn. gamybinę veiklą nutraukus UAB „Vakarų cinkas“.

14. Teismas pažymėjo, kad UAB „Elme metalas“, pradėjusi metalo apdorojimo veiklą, neatliko poveikio aplinkai vertinimo, tačiau perėmė UAB „Vakarų cinkas“ TIPK leidimą, kuriame 2013 m. gruodžio 12 d. veiklos vykdytojas iš UAB „Vakarų cinkas“ pakeistas į UAB „Elme metalas“.

15. Teismas nustatė, kad pagal pavojingų atliekų lydraščius UAB „Elme metalas“ atliekų tvarkymo įmonei UAB „Jukneda“ perdavė 146,296 t ėsdinimo rūgšties laikinam sandėliavimui, kuri buvo rasta kaip neteisėtai laikoma (duomenys neskelbtini). Pagal UAB „Jukneda“ 2012 m. rugpjūčio 20 d. išduotą pavojingų atliekų tvarkymo licenciją ir 2012 m. liepos 3 d. išduotą TIPK leidimą, ši įmonė ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas galėjo tvarkyti tik vežimo ir eksporto būdais, galėjo rinkti rūgštinių tirpalų atliekas, rūgštis, rūgštis išskiriančias atliekas, tačiau šių rūgščių laikyti neturėjo teisės. Ieškovo nurodyti atsakovės UAB „Elme metalas“ pavojingų atliekų vežimo kiekiai, rūšis sutampa su svėrimo aktais, lydraščiais, atsakovės UAB „Elme metalas“ atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos ataskaitų formomis.

16. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinė byloje Nr. A-1542-492/2018 konstatuota, jog UAB „Elme metalas“ perduodama tvarkyti pavojingas atliekas įmonei, kuri neturėjo teisės jų laikyti ir šalinti, neturėdama susitarimo su įmone, kuri turi teisę šalinti tokias atliekas, nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų tvarkant atliekas ir užtikrinant jų pašalinimą aplinkai saugiu būdu.

17. Teismas nurodė, kad faktas, jog ėsdinimo druskos rūgšties atliekų kiekiai, kurie buvo perduoti UAB „Jukneda“, nebuvo UAB „Elme metalas“ balanse ir nebuvo perduoti iš UAB „Vakarų cinkas“ į UAB „Elme metalas“, nereiškia tai, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Priešingai, UAB „Elme metalas“ pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 punktą pripažintina pavojingų atliekų turėtoja, nes ne tik perėmė UAB „Vakarų cinkas“ patalpose vykdytą metalo padengimo cinku karštuoju būdu veiklą, kurios metu susidaro ėsdinimo rūgšties atliekos, bet ir perėmė šiai buvusiai įmonei 2009 m. vasario 18 d. išduotą TIPK leidimą, pagal pavojingų atliekų lydraščius perdavė pavojingas atliekas UAB „Jukneda“.

18. Teismas nurodė, kad liudytojos S. P. (Z.) parodymais nustatyta, jog UAB „Elme metalas“ pradėjus veiklą patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kuriose iki tol analogišką veiklą vykdė UAB „Vakarų cinkas“, pastarosios įmonės veikloje susidariusios atliekos buvo pašalintos tik iš 2 vonių, o iš likusių 5 vonių UAB „Vakarų cinkas“ veikloje susidariusias atliekas tvarkytojai UAB „Jukneda“ perdavė UAB „Elme metalas“. Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Elme metalas“ nemokėjo už atliekų tvarkymą. Konstatavo, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovė UAB „Elme metalas“ turėjo pareigą apmokėti 146,296 t ėsdinimo rūgšties atliekų tvarkymo išlaidas.

19. Teismas sprendė, kad ieškovas įrodė, jog už UAB „Elme metalas“ nurodyto kiekio ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų sutvarkymą patyrė 166 397,07 Eur išlaidas. Ieškovas, organizuodamas ir įvykdydamas UAB „Elme metalas“ pavojingų ir neteisėtai UAB „Jukneda“ perduotų ir sandėlyje (duomenys neskelbtini) laikytų 146,296 t ėsdinimo rūgšties atliekų sutvarkymą, veikė atsakovės UAB „Elme metalas“ interesais. Byloje nustatyta, kad 1 t ėsdinimo rūgšties sutvarkymo kaina yra 1 137,40 Eur, todėl atsakovė UAB „Elme metalas“ turi atlyginti visas ieškovo turėtas 146,296 t ėsdinimo rūgšties sutvarkymo išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20. Atsakovė UAB „Elme metalas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti; sustabdyti bylą iki nuosprendžio baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00504-15) įsiteisėjimo; į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti Kauno rajono savivaldybę ir D. J. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. TIPK leidimas siejamas ne su asmeniu, o su objektu (įrenginiu). Nagrinėjamu atveju UAB „Vakarų cinkas“ ir įrenginio (karšto cinkavimo gamyklos, esančios (duomenys neskelbtini)) savininko AB BLRT GRUPP INVEST nuomos santykiai pasibaigė, o atsakovės ir įrenginio savininko nuomos santykiai dėl to paties įrenginio prasidėjo. Atitinkamai buvo pakeistas ir TIPK leidimas, jame nurodant naują įrenginio nuomininką ir veiklos vykdytoją. TIPK leidime nurodytas juridinis asmuo neturi jokios teisinės reikšmės, nes leidimas išduodamas ne bet kokiai juridinio asmens vykdomai veiklai, o veiklai vykdomai naudojantis konkrečiu gamybiniu įrenginiu. Leidimo koregavimas nesukuria naujajam įrenginio naudotojui prievolių dėl buvusio naudotojo veiksmų (neveikimo).

20.2. Tam, kad atliekas būtų galima priskirti UAB „Vakarų cinkas“ gamybos proceso metu susidariusioms atliekoms, reikia įrodyti, jog UAB „Jukenda“ sandėlyje (duomenys neskelbtini) rastos atliekos yra druskos ėsdinimo rūgštis. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokiu pagrindu buvo padaryta išvada, kad visas 186,533 t skysčio kiekis buvo būtent druskos ėsdinimo rūgštis, o ne kokia kita medžiaga. Atsakovui nebuvo suteikta galimybė dalyvauti medžiagos cheminės sudėties nustatinėjimo procese ar atlikti alternatyvią analizę. Byloje pateikti įrodymai nelegaliame sandėlyje rastas atliekas įvardija, kaip „preliminariai identifikuotas atliekas“. Byloje nėra tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti atliekas.

20.3. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kad minėtas ar bet koks kitas tariamos druskos ėsdinimo rūgšties kiekis priklauso būtent atsakovei ar UAB „Vakarų cinkas“. 2016 m. birželio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, jog konteinerių su atliekų talpomis, pažymėtų UAB „Elme metalas“ pavadinimu ar kitokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima identifikuoti atliekų priklausymą UAB „Eime metalas“, nerasta. Konstatuojant šias faktines aplinkybes be atsakovės atstovų dalyvavo ir ieškovo atstovai.

20.4. Teismas neteisingai sprendė, kad pavojingų atliekų lydraščių užpildymo faktas padaro atsakovę atliekų turėtoja. Vienintelė atsakovės sąsaja su aptariamomis atliekomis yra tai, jog jos buvo paimtos iš patalpų, kurias iki atsakovės veiklos pradžios nuomojosi UAB „Vakarų cinkas“. Aptariamas atliekas savo tara ir savo transporto priemonėmis iš minėtų patalpų pasiėmė UAB „Jukneda“, vykdydama su AB „Vakarų laivų gamykla“ sudarytas sutartis. Atsakovė niekada nebuvo nei faktiškai, nei teisiškai susijęs su atliekomis.

20.5. Kadangi UAB „Elme metalas“ niekada nebuvo ir nėra aptariamų atliekų turėtoja, ji negali būti privalomojo nurodymo sutvarkyti atliekas subjektu bei atitinkamai negali būti atsakove pagal civilinį ieškinį, kurio pagrindas tariamas administracinio akto (privalomo nurodymo) nevykdymas. Nagrinėjamu atveju teismas turėjo pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu arba ieškinį, pareikštą UAB „Elme metalas“ atžvilgiu, atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

20.6. Teismas nurodė, jog atsakovė perėmė UAB „Vakarų cinkas“ veiklą. Tačiau ši aplinkybė apskritai ieškovo nebuvo įrodinėjama. Be to, neaišku, ką teismas turėjo omenyje, vertindamas cinkavimo gamyklos nuomininkų pasikeitimą kaip veiklos perėmimą. Teismas nurodė, jog už atliekų tvarkymą sumokėjo UAB „Vakarų cinkas“. Atsakovė šio fakto niekada ir neginčijo, tačiau neaišku kuo šis teiginys reikšmingas teismo sprendimui.

20.7. Ieškovas neįrodė, jog faktiškai patyrė nuostolius. Byloje nėra pateikta pinigų sumokėjimo faktą patvirtinančių įrodymų. Atsakovė nebuvo informuojama apie 146,296 t druskos ėsdinimo rūgšties tvarkymo procesą. UAB „Toksika“ komercijos vadovas L. A. apklaustas byloje kaip liudytojas patvirtino, kad šiuo metu yra sutvarkyta tik apie 70 t tariamai atsakovei priklausančių atliekų. Netgi jei ieškovas įrodytų nuostolių padarymo faktą, šiuo konkrečiu atveju pridėtinės vertės mokestis turėtų būti atimamas iš nurodytų nuostolių.

20.8. Atsakovė nebuvo informuota apie papildomą neva jai priskiriamų atliekų kiekį. Atsakovė taip pat nebuvo informuota apie 146,296 t druskos rūgšties tvarkymo procesą. Ieškovas nesuteikė galimybės atsakovei dalyvauti procesuose, susijusiuose su 146,296 t druskos rūgšties tvarkymu, tokiu būdu užkertant kelią skaidriam, objektyviam ir teisėtam faktinių aplinkybių fiksavimui. Ieškovas nebuvo pateikęs atsakovei privalomojo nurodymo dėl 135,857 t tariamos druskos ėsdinimo rūgšties atliekų sutvarkymo, nors ieškovas privalėjo tai padaryti pagal teisės aktų reikalavimus. Atsakovė apie minėtus procesus buvo informuota vėliau, nesuteikiant jai galimybės užsitikrinti savo teisėtų interesų apsaugos.

20.9. Ieškovas nevykdė aplinkosaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. nevykdė savo funkcijų arba vykdė jas aplaidžiai ir netinkamai. Jeigu ieškovas būtų sustabdęs UAB „Jukneda“ veiklą, žala nebūtų padaryta arba jos dydis būtų mažesnis. Ieškovas turėjo galimybę ir privalėjo užkirsti kelią neteisėtai UAB ,,Jukneda“ vykdomai veiklai. Ieškovas žinojo apie galimai neteisėtą UAB „Jukneda“ veiklą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų ginamas viešasis interesas bei tuo pačiu būtų apsaugoti UAB „Elme metalas“ interesai. Ieškovas nekontroliavo UAB „Jukenda“ sandėlių bei faktinės situacijos jose.

20.10. Europos Sąjungos teisė įtvirtina atliekų apdorojimo grandinės mechanizmą, kurio vienas iš bruožų yra galimybė paskirstyti atsakomybę šios grandinės dalyviams. Toks teisinis reguliavimas patvirtina, jog principo „teršėjas moka“ taikymas atliekų gamintojo atžvilgiu nėra absoliutus. Tais atvejais, kai atliekų gamintojas tinkamai įvykdo savo prievoles, o atliekų tvarkytojas prievolių tinkamai neįvykdo, atsakingu turi būti laikomas atliekų tvarkytojas. Pagal Lietuvos Respublikos teisę šios vadinamos atliekų tvarkymo „grandinės“ dalyvių pareigos ir atsakomybė paskirstyta tarp atliekų gamintojų bei faktinių atliekų turėtojų – priklausomai nuo atliekų tvarkymo „grandinės“ struktūros.

20.11. Nagrinėjamu atveju atsakovė niekaip nėra susijusi su atliekų susidarymu, t. y. atsakovė nėra nei atliekų gamintoja, nei atliekų turėtoja. Atsakovė netgi nebuvo sutartinių santykių su atliekų tvarkytoja UAB „Jukneda“ šalimi. Sutartis buvo sudaryta siekiant sutvarkyti UAB „Vakarų cinkas“, o ne UAB „Elme metalas“ atliekas. Sutartis dėl atliekų tvarkymo iš užsakovo pusės buvo įvykdyta, t. y. užsakovas sumokėjo visą atliekų tvarkymo kainą.

Šalies argumentai

21. Ieškovas Aplinkos apsaugos departamentas prašo atsakovės UAB „Elme metalas“ apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Pagal teisės aktus atliekas turi sutvarkyti pati įmonė arba perduoti tai darančiai įmonei. Atsakovė UAB „Elme metalas“ nebuvo tinkamai įvykdžiusi teisės aktuose jai nustatytos pareigos tinkamai sutvarkyti atliekas. Pavojingos ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos nebuvo perduotos galutiniam atliekų tvarkytojui, dėl to kilo grėsmė žmonių sveikatai ir buvo padaryta žala aplinkai. Departamentas pagal jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį įvykdė UAB ,,Elme metalas“ 146,296 t ėsdinimo rūgšties atliekų sutvarkymą.

21.2. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas imperatyviai nustatė, kad metalų gamybos ir perdirbimo įmonė prieš pradėdama veiklą privalo turėti planuojamos ūkinės veiklos galimo poveikio aplinkai vertinimą. UAB „Elme metalas“ pradėjusi metalo apdorojimo veiklą neatliko poveikio aplinkai vertinimo, tačiau perėmė 2009 m. vasario 18 d. UAB „Vakarų cinkas“ išduotą TIPK leidimą.

21.3. Atsakovė UAB „Elme metalas“ pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 punktą pripažintina pavojingų atliekų turėtoju, nes ne tik perėmė buvusios įmonės UAB „Vakarų cinkas“ patalpose vykdytą metalo padengimo cinku karštuoju būdu veiklą, kurios metu susidaro ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos, bet ir perėmė UAB „Vakarų cinkas“ 2009 m. vasario 18 d. išduotą TIPK leidimą. Būtent UAB „Elme metalas“ pagal AB „Vakarų laivų gamykla“ pasirašytą sutartį 2014-2015 m. perdavė UAB „Jukneda“ ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas, kai UAB „Jukneda“ neturėjo teisės tvarkyti šalinimui skirtų atliekų, kurios neteisėtai buvo sandėliuojamos (duomenys neskelbtini). Šios atliekos privalėjo būti perduotos teisėtam atliekų tvarkytojui. UAB „Jukneda“ registre buvo įsiregistravusi atliekų laikymo būdą.

21.4. UAB „Elme metalas“ 2015 m. birželio 23 d. aiškinamasis raštas patvirtina, kad UAB „Elme metalas“ perdavė UAB „Jukneda“ 271,935 t ėsdinimo rūgščių atliekų, taip pat perdavimo faktą ir perduotus kiekius patvirtina UAB „Elme metalas“ pavojingų atliekų lydraščiai. Liudytojų parodymais nustatyta, kad UAB „Elme metalas“ pradėjus veiklą patalpose (duomenys neskelbtini), kuriose iki tol analogišką veiklą vykdė UAB „Vakarų cinkas“, pastarosios veikloje susidariusios atliekos buvo pašalintos tik iš 2 vonių, o iš likusių 5 vonių susidariusias atliekas UAB „Jukneda“ perdavė atsakovė.

21.5. Patikrinimo metu nustačius, kad UAB „Elme metalas“ gamybinėje veikloje susidariusios druskos rūgšties atliekos buvo perduotos UAB ,,Jukneda“, neturinčiai teisės tvarkyti šalinimui skirtų atliekų, 2016 m. sausio 21 d. buvo kreiptasi į UAB „Elme metalas“, prašant geranoriškai išspręsti klausimą dėl neteisėtai sandėliuojamų atliekų sutvarkymo. UAB „Elme metalas“ 2016 m. sausio 26 d. raštu vykdyti šį prašymą atsisakė, nurodydama, kad pavojingos atliekos atliekų tvarkytojui buvo perduotos teisėtai ir pasiūlė atliekų likučius sutvarkyti pasinaudojant UAB „Jukneda“ banko garantija ir draudimo liudijimu. UAB „Elme metalas“ 2016 m. kovo 18 d. raštu pakartotinai nurodė, kad su pretenzijomis nesutinka, nes UAB „Elme metalas“ įvykdė sutartinius įsipareigojimus ir, perduodama tvarkyti atliekas UAB „Jukneda“, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Departamentas, konstatavęs, kad UAB „Elme metalas“ atliekas perdavė ne galutiniam atliekų tvarkytojui, 2016 m. balandžio 20 d. privalomuoju nurodymu Nr. 7 įpareigojo UAB „Elme metalas“, laikantis reikalavimų, neteisėtai perduotas ir UAB „Jukneda“ sandėliavimo vietoje (duomenys neskelbtini), prie sandėlio lauke rastas 50,676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekas, perduoti tinkamai atliekas tvarkančioms įmonėms.

21.6. Kauno apygardos administracinio teismo byloje Nr. 1-196-406/2017, kurioje buvo nagrinėjamas UAB „Elme metalas“ duoto privalomojo nurodymo Nr. 7 teisėtumas, atsakovės UAB „Elme metalas“ skundas dėl minėtų administracinių aktų panaikinimo buvo atmestas. Teismas nustatė, kad UAB „Elme metalas“ turėjo pareigą įsitikinti, kad UAB „Jukneda“ yra ne tik registruota atliekų tvarkytojų registre, turi licenciją, bet gali rinkti ir (ar) laikyti ir (ar) šalinti tokias pavojingas atliekas, kokiomis atliekų tvarkymo veiklomis gali užsiimti, kokiais kiekiais, kokiose teritorijose. Tokią pareigą teismas kildino iš principo „teršėjas moka“, 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų 4, 8, 15 straipsnių, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. birželio 14 d. reglamento Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 2 straipsnio 8 punkto, 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2008/98/EB dėl atliekų preambulės 26 punkto, 8 straipsnio l dalies, 15 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4, 8, 16, 17 dalių, 4 straipsnio l dalies ir kitų teisės aktų.

21.7. Dėl 2016 m. balandžio 20 privalomojo nurodymo Nr. 7, duoto UAB „Elme metalas“, teisėtumo ir pagrįstumo yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1542-492/2018. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad atliekų – ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekų, kurios neteisėtai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus buvo perduotos UAB „Jukneda“, gamintojas yra UAB „Elme metalas“, nes būtent UAB „Elme metalas“ pridavė tokias atliekas UAB „Jukneda“. Taigi, įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartyje konstatuota, kad UAB „Elme metalas“ perdavė ginčo atliekas.

21.8. Preliminarių atliekų identifikavimo duomenų apeliantė nepaneigė jokias dokumentais ir nepagrįstai reikalauja, kad ieškovas atliktų tikslius laboratorinius tyrimus ir taip dar labiau padidintų valstybės turėtas išlaidas. Atliekų tvarkymo paslaugų konkurso laimėtoja UAB „Žalvaris“, pasitelkusi subtiekėją laboratoriją M&S Umweltprojekt GmbH, rūpinosi atliekų mėginių paėmimu ir jų preliminariu identifikavimu. Atliekų preliminaraus identifikavimo duomenys buvo įrašyti į kiekvieną pavojingų atliekų vežimo lydraštį, nurodant identifikuotos atliekos kodą pagal atliekų nomenklatūrą. 2017 m. gruodžio 22 d. departamento patikrinimo akte buvo užfiksuota, kad UAB „Žalvaris“, atlikusi darbus, iš sandėlio surinko, išvežė ir perdavė sutvarkyti / šalinti 114,675 t preliminariai identifikuotų atliekų, 89,637 t užteršto grunto, 31,208 t užteršto skysčio, 282,452 t nežinomų ir preliminariai identifikuotų atliekų. Iš viso 517,972 t pavojingų ir nepavojingų atliekų.

21.9. Taigi tvarkant nelegalų UAB „Jukneda“ pavojingų atliekų sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), buvo nustatytos (rastos) sandėliuojamos 186,533 t atsakovei UAB „Eime metalas“ priklausančios ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos. Atsakovė UAB „Eime metalas“ buvo vienintelė įmonė, kuri UAB „Jukneda“ perdavė tvarkyti ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas. Tai patvirtina 2014 m. UAB „Jukneda“ atliekų tvarkymo apskaitos ataskaita, atliekų priėmimo perdavimo aktai ir kt.

21.10. Sandėlio tvarkymo metu pritrūkus lėšų atliekų (ėsdinimo rūgščių) sutvarkymui, iš bendro 186,533 t atliekų kiekio liko nesutvarkyta 40,237 t UAB „Elme metalas“ priklausančių ėsdinimo (druskos) rūgčių, kurios šiuo metu laikomos UAB „Toksika“. Sutvarkytus atliekų kiekius patvirtina UAB „Žalvaris“ pavojingų atliekų lydraščiai, patikrinimo akto priedai, krovinio važtaraščiai. Nelegaliame sandėlyje ėsdinimo rūgščių UAB „Žalvaris“ 40,237 t surinko daugiau, negu buvo numatytas sutvarkyti pagal atliekų tvarkymo paslaugų sutartį. Ieškovas už šį ėsdinimo rūgčių atliekų sutvarkymo kiekį neprašė UAB „Elme metalas“ atlyginti nuostolių, nes nemokėjo ir paslaugų tiekėjai UAB „Žalvaris“.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl bylos sustabdymo ir trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą

23. Atsakovė UAB „Elme metalas“ apeliaciniame skunde prašo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki nuosprendžio baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00504-15) įsiteisėjimo. Atsakovė nurodė, kad ieškovas yra pareiškęs ieškinį baudžiamojoje byloje. Atsakovės turimais duomenimis, ieškovas baudžiamojoje byloje iš kelių fizinių asmenų reikalauja, be kita ko, priteisti nuostolių dalį, susijusią su UAB „Jukneda“ atliekų sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), sutvarkymu. Nurodytos baudžiamosios bylos baigtis gali turėti įtakos atsakovės teisėms ir pareigoms. Jeigu būtų įrodyti tyčiniai kaltinamųjų veiksmai, susiję su atsakovės atliekų tvarkymu, tai galėtų būti pagrindas atleisti UAB „Elme metalas“ nuo civilinės atsakomybės ar sumažinti atlygintinos žalos dydį.

24. Atsakovė UAB „Elme metalas“ apeliaciniame skunde taip pat prašo į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti Kauno rajono savivaldybę ir buvusį UAB „Jukneda“ vadovą D. J. Nurodė, kad teismo sprendimas gali turėti įtaką šių asmenų teisėms ir pareigoms.

25. CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu civilinė byla privalo būti sustabdyta tik tuo atveju, jeigu šio punkto reikalavimus atitinkanti baudžiamoji byla yra nagrinėjama teisme. Ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-415/2016 37 punktą).

26. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad atsakovės nurodomas ikiteisminis tyrimas Nr. 03-2-00504-15 yra baigtas ir baudžiamoji byla perduota Kauno apygardos teismui (baudžiamosios bylos Nr. 1-18-245/2020). Šioje baudžiamojoje byloje buvęs UAB „Jukneda“ vadovas D. J. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 1 ir 2 dalis, 300 straipsnio 3 dalį, UAB „Jukneda“ sandėlininkas V. D. kaltinamas pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, UAB „Kelokas“ vadovas V. D. kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, t. y. kaltinimai pareikšti dėl aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar atliekami potencialiai pavojingi darbai, priežiūros ar naudojimo taisyklių pažeidimo, didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, sukčiavimo, apgaulingos apskaitos tvarkymo, dokumentų suklastojimo arba disponavimo jais.

27. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011). Šis privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje; negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla, paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatomi kitoje byloje, tačiau bus reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje. Taigi teismas, siekdamas teisingai pritaikyti CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintą bylos privalomojo sustabdymo pagrindą, visų pirma turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas byloje Nr. 3K-P-311/2012).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios civilinės bylos įrodinėjimo dalyką ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-245/2020 nagrinėjamų aplinkybių pobūdį (kaltinimų turinį), neturi pagrindo spręsti, kad egzistuoja privalomos sąlygos stabdyti civilinę bylą. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje atsakovės civilinė atsakomybė grindžiama jos neteisėtas veiksmais – UAB „Elme metalas“ ir/ar susijusios įmonės UAB „Vakarų cinkas“ veikloje susidariusių pavojingų atliekų netinkamu sutvarkymu (atliekų perdavimu specialiosios teisės tvarkyti atliekų neturinčiam subjektui – UAB „Jukneda“). Minėtoje baudžiamojoje byloje tiriamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su UAB „Jukneda“ vadovo ir darbuotojo tyčiniais veiksmais – nustatyta tvarka neįregistruoto UAB „Jukneda“ padalinio, veikusio adresu (duomenys neskelbtini), eksploatavimu, atliekų pašalinimu tiesiogiai į aplinką (pavojingų atliekų pylimu ant grunto), netinkamos buhalterinės apskaitos vedimu, pajamų orderių ir kitų dokumentų klastojimu ir pan.

29. Atsakovė neįvardijo, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kokią tiesioginę reikšmę baudžiamojoje byloje tiriamos aplinkybės gali turėti nagrinėjamai civilinei bylai. Svarbu tai, kad baudžiamojoje byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog UAB „Jukneda“ neturėjo reikiamo leidimo tvarkyti (utilizuoti) iš atsakovės UAB „Elme metalas“ perimtas pavojingas atliekas, o būtent šiuo pagrindu kildinama atsakovės civilinė atsakomybė. Baudžiamojoje byloje nėra tiriamos aplinkybės, kurios pagrįstų, kad UAB „Elme metalas“ buvo suklaidinta UAB „Jukneda“ vadovo ar kitų darbuotojų, nurodant informaciją ar pateikiant suklastotus dokumentus, jog įmonė turi visus reikiamus leidimus atitinkamais būdais šalinti (utilizuoti) pavojingas atliekas. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra tiriamos aplinkybės, kurios leistų nustatyti, kad atsakovės UAB „Elme metalas“ atžvilgiu buvo naudojama kitokio pobūdžio apgaulė. Atitinkamai nėra pagrindo pritarti abstraktiems skundo argumentams, kad įrodžius tyčinius kaltinamųjų veiksmus, susijusius su atsakovės atliekų tvarkymu, galėtų atsirasti pagrindas atleisti atsakovę UAB „Elme metalas“ nuo civilinės atsakomybės ar sumažinti iš jos priteistiną nuostolių dydį.

30. Nėra pagrindo sutikti ir su atsakovės teiginiais, kad baudžiamojoje byloje bei šioje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai iš dalies yra tapatūs. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovo atstovė patvirtino, jog ieškiniai yra pareikši skirtingais pagrindais. Iš baudžiamojo byloje pareikšto ieškinio sumos buvo atimtos tų atliekų, kurių gamintojai buvo identifikuoti, tvarkymo išlaidos. Šia aplinkybę įrodo ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-245/2020 esantis kaltinamasis aktas. Aplinkos apsaugos departamentas 2017 m. rugsėjo 11 d. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 3 503 950,46 Eur priteisimo iš kaltinamųjų. Kaip matyti, didžiąją dalį nurodytos ieškinio sumos sudaro civilinio ieškovo paskaičiuota žala gamtai. Šioje civilinėje byloje ieškinio reikalavimas priteisti 166 397,07 Eur kildinamas iš ieškovo nuostolių, kuriuos jis patyrė tvarkydamas atsakovei priskirtinas atliekas. Nuostolių dydis nustatytas pagal ieškovo ir UAB „Žalvaris“ 2017 m. lapkričio 21 d. sudarytą pavojingų ir nepavojingų atliekų sutvarkymo paslaugų teikimo sutartį, 2017 m. gruodžio 22 d. UAB „Žalvaris“ suteiktų paslaugų ataskaitą, tos pačios dienos patikrinimo aktą. Taigi ieškovo prašomi priteisti 166 397,07 Eur nuostoliai atsirado net vėliau nei baudžiamojoje byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys, duomenų, kad ieškinys baudžiamojoje byloje buvo tikslintas, nėra.

31. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms, taip pat jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva.

32. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2018).

33. Tam, kad asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes, kurių gali būti pačių įvairiausių. Jei bylos ir trečiojo asmens materialiųjų teisių ir pareigų teisinis ryšys nepakankamas, teismas turėtų atsisakyti priimti tokį asmenį dalyvauti byloje. Kita vertus, spręsdamas tokio asmens įtraukimo klausimą, teismas negali reikalauti, kad asmuo pagrįstų savo dalyvavimą byloje tuo, kad byla turės tiesioginės įtakos jo materialiosioms teisėms ir pareigoms, nes tokie padariniai būdingi tik bylos šaliai arba trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus. Kiekvienu atveju klausimas dėl įtraukimo į bylą konkretaus trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teismo turi būti sprendžiamas priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, įvertinant to asmens teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (ne)buvimą, sprendimo galimą įtaką to asmens teisėms ir pareigoms ateityje, jo santykių su kiekviena iš šalių arba ginčo objektu pobūdį, faktinį ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2018).

34. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės nurodyti asmenys D. J. ir Kauno rajono savivaldybė nėra patys pareiškę pirmosios ar apeliacinės instancijos teismams prašymo dėl jų įtraukimo į bylą suinteresuotais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Atsakovės prašymas įtraukti šiuos asmenis į bylą iš esmės nemotyvuotas, apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms. Be to, analogiškas atsakovės prašymas buvo pareikštas ir pirmosios instancijos teismui. Atsakovės atstovas parengiamojo teismo posėdžio metu nurodė, kad Kauno rajono savivaldybė turėtų būti atsakovės pusėje, kadangi savivaldybė prisiima pareigą sutvarkyti atliekas, tuo atveju jeigu nėra nustatomas atitinkamas atliekų turėtojas. D. J. taip pat turėtų būti įtrauktas atsakovės pusėje, kadangi šiam asmeniui pareikšti kaltinimai susijusioje baudžiamojoje byloje.

Žemesnės instancijos teismas

35. Pirmosios instancijos teisme ieškovo atstovė paaiškino, kad lėšos atsakovės atliekoms sutvarkyti buvo suteiktos iš valstybės biudžeto, t. y. lėšos buvo dalinai skirtos Kauno rajono savivaldybei ir Aplinkos apsaugos departamentui, kuris šioje byloje gina viešąjį interesą. Ieškinio patenkinimo atveju, lėšos bus grąžintos į valstybės biudžetą, todėl departamentas šiomis lėšomis disponuoti negalės. Civilinė ir baudžiamoji bylos nėra susijusios taip, kad būtų pagrindas įtraukti kaltinamąjį D. J. į civilinės bylos nagrinėjimą, be to nurodytų asmenų įtraukimas tik užvilkins bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su ieškovo atstovės pozicija, netenkino atsakovės UAB „Elme metalas“ prašymo į bylą įtraukti prašomus asmenis.

36. Nesant apeliacinio skundo argumentų šiuo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu neįtraukti Kauno rajono savivaldybės ir D. J. į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje. Priešingai, bylos faktinės aplinkybės ir ieškovo atstovės išdėstyta pozicija neleidžia teigti, kad Kauno rajono savivaldybę ir atsakovę sieja materialusis teisinis santykis, be to nėra pagrindo teigti, jog savivaldybei gali atsirasti prievolė ieškovui kompensuoti atliekų tvarkymo išlaidas, kadangi šios išlaidos jau yra apmokėtos iš valstybės biudžeto skirtų lėšų (skirtos savivaldybei ir departamentui), kurias šioje byloje siekiama prisiteisti iš atsakovės kaip atliekų turėtojos. Išdėstytų argumentų, susijusių su bylos nestabdymu, pagrindu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu nėra būtina įtraukti UAB „Jukneda“ buvusį vadovą D. J. Aptartos aplinkybės neleidžia spręsti, kad civilinės bylos išnagrinėjimo rezultatas gali turėti pakankamą įtaką jo teisėms ir pareigoms.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

37. Atsakovė UAB „Elme metalas” pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) dėl Europos Sąjungos teisės principo „teršėjas moka“ išaiškinimo ir prejudicinio sprendimo priėmimo. Prašymas motyvuojamas poreikiu išaiškinti 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų OJ L 114 (toliau – Direktyva 2006/12/EB) ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas OJ L 312 (toliau – Direktyva 2008/98/EB) atitinkamas nuostatas, susijusias su principo „teršėjas moka“, taikymu ir aiškinimu. Atsakovės nuomone, nors Teisingumo Teismas jau yra sprendęs tam tikrus klausimus dėl šio principo taikymo, tačiau jie buvo visiškai kitokie, neatskleidžia ir nepaaiškina jo turinio Direktyvos 2008/98/EB prasme tais aspektais, kurie yra susiję su nagrinėjama byla.

38. Atsakovė UAB „Elme metalas” prašo Teisingumo Teismui užduoti tokius klausimus:

38.1. Ar pagal Europos Sąjungos teisės principą „teršėjas moka“ ir atsižvelgiant į Direktyvos 2008/98/EB 15 straipsnio nuostatas, pirminis atliekų gamintojas lieka atsakingu už atliekų tvarkymą, net jeigu pagal sutartį yra patikėjęs (perdavęs) atliekų apdorojimą licencijuotai bei atitinkamos valstybinės institucijos prižiūrimai privačiai įmonei, kuri atlieka atliekų apdorojimo operacijas, ir su ja yra atsiskaityta už atliekų sutvarkymą?

38.2. Ar principo „teršėjas moka“ bei Direktyvos 2008/98/EB 15 straipsnio ir / ar Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 nuostatų kontekste pirmame klausime nurodytu atveju galėtų būti taikoma mišri (dalinė) valstybės ir jos institucijų, kaip atliekų tvarkytojų licencijuojamą veiklą prižiūrinčių institucijų, bei pirminio atliekų gamintojo ir (ar) turėtojo atsakomybė už netinkamą atliekų sutvarkymą, bei kokie būtų tokios atsakomybės taikymo principai?

38.3. Ar Direktyvos 2006/12/EB bei Direktyvos 2008/98/EB ir / ar Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 nuostatų kontekste, ūkio subjektui perėmus TIPK leidimą (dėl veiklos objekte), naujas objekto nuomininkas ir / ar naudotojas, neturintis jokių susitarimų su objekto savininku ir / ar anksčiau objekte veiklą vykdžiusiu ūkio subjektu dėl pastarojo veikloje susidariusių atliekų tvarkymo, tampa objekto buvusio nuomininko ir / ar naudotojo veikloje susidariusių atliekų, esančių objekto teritorijoje, turėtoju bei įgyja pareigą jas sutvarkyti ir / ar kompensuoti susidariusių atliekų sutvarkymo išlaidas?

39. Ieškovas 2019 m. gruodžio 6 d. pateikė savo poziciją dėl atsakovės prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Ieškovas nurodo, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1542-492/2018, UAB „Elme metalas“ yra ėsdinimo rūgščių atliekų gamintoja ir turėtoja. Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimu byloje C-1/03 pripažinta, kad pagal principą „teršėjas moka“, pareigą padengti su atliekų šalinimu susijusias išlaidas turi asmenys, dėl kurių atsirado atliekos, nesvarbu, ar jie yra atliekų turėtojai, ankstesni turėtojai ar produktų, dėl kurių atsirado atliekos, gamintojai. UAB „Elme metalas“ yra ėsdinimo rūgšties atliekų turėtoja ir gamintoja Direktyvos 2008/98/EB 3 straipsnio prasme. Ieškovo teigimu, pirmasis atsakovės klausimas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo būtų pagrįstas, tik jei UAB „Elme metalas“ būtų pagrindusi, kad atliekos buvo perduotos teisės aktų nustatyta tvarka.

40. Ieškovo teigimu, antrasis atsakovės suformuluotas klausimas yra nesusijęs su nagrinėjamu ginču, kadangi šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl ieškovo galimų neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo, t. y. nėra keliamas klausimas dėl valstybės deliktinės atsakomybės. Atsakovės suformuluotas trečiasis klausimas taip pat yra nepagrįstas. Teisingumo Teismo praktikoje atliekų turėtojo sąvoka apibrėžiama plačiai, konkrečiai neįvardijant, ar pašalinti arba panaudoti atliekas apskritai privalo jų gamintojas ar turėtojas. Atsižvelgiant į tai, ieškovas prašo atsakovės prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atmesti.

41. Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Atsižvelgiant į tai, pagrindas teismui kreiptis į Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo atsiranda tada, kai konkrečioje byloje turi būti taikomos Europos Sąjungos teisės normos, dėl kurių aiškinimo ar galiojimo bylą nagrinėjančiam teismui kyla neaiškumų.

42. Šalies byloje pateiktas prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės taikymas yra akivaizdus ir dėl jo nekyla jokių pagrįstų abejonių, teismas neturi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Prieš nuspręsdamas, kad tokia situacija egzistuoja, valstybės narės teismas turi būti įsitikinęs, jog ji būtų lygiai tokia pat akivaizdi ir kitų valstybių narių teismams, ir Teisingumo Teismui (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje C-283/81). Pažymėtina, kad kilus neaiškumų dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo tik teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismui, privalo kreiptis dėl teisės išaiškinimo į Teisingumo Teismą (Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje C-160/14).

43. Tik nacionalinis teismas gali įvertinti, ar tinkamas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad nėra galimybių kilti pagrįstoms abejonėms, ir todėl jis gali nuspręsti nesikreipti į Teisingumo Teismą dėl jame iškelto Sąjungos teisės išaiškinimo klausimo (Teisingumo Teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje C-495/03, para. 37). Todėl pripažįstama, kad tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti atsakomybę dėl priimtino teismo sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes vertina tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas sujungtose bylose C-72/14 ir C-197/14).

44. Atsakovės nurodyti klausimai yra susiję su principo „teršėjas moka“ aiškinimu dėl pirminio atliekų gamintojo atsakomybės, kai atliekų apdorojimas yra perduotas privačiam ūkio subjektui ir yra visiškai atsiskaityta už atliekų tvarkymą; valstybės ir pirminio atliekų gamintojo ir (ar) turėtojo mišrios atsakomybės taikymu; atliekų tvarkymo pareigos perėmimu ūkio subjektui perėmus taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (TIPK). Taigi keliami klausimai yra susiję su principo „teršėjas moka“ taikymu ir aiškinimu. Todėl svarbu nustatyti asmenis, kuriems taikoma atsakomybė už aplinkosaugos reikalavimų pažeidimus pagal šį principą.

45. Principas „teršėjas moka“ reiškia, kad teršėjas turi atlyginti sukeltą žalą aplinkai. Šis principas pripažįstamas įvairiuose Europos Sąjungos teisės aktuose, susijusiuose su aplinkosauga (Geert Van Calster, Leonie Reins, EU Environmental Law, Edgar Elgar Publishing (2017), p. 37). Principas „teršėjas moka“ svarbus aplinkos apsaugos srityje todėl, kad juo teršėjai skatinami išvengti taršos. Be to, šiuo principu siekiama teisingai paskirstyti dėl aplinkos taršos patirtas išlaidas (Generalinės advokatės J. Kokott 2009 m. balandžio 23 d. išvada byloje C-254/08).

46. Direktyvos 2008/98/EB preambulės 26 punkte nustatyta, kad principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas. Atliekų gamintojas ir turėtojas atliekas turėtų tvarkyti taip, kad būtų užtikrinta aukšto lygio aplinkos ir žmogaus sveikatos apsauga. Šios direktyvos 14 straipsnyje nustatyta, kad pagal principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas. Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas. Atsakomybė už atliekų tvarkymą nustatyta šios direktyvos 15 straipsnyje. Atliekų gamintojas apibrėžiamas kaip asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekos (pirminis atliekų gamintojas), arba asmuo, kuris atlieka išankstinio apdirbimo, maišymo ar kitas operacijas, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis. Atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip atliekų gamintojas arba fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi atliekų (3 straipsnio 5 punktas).

47. Teisingumo Teismo praktikoje principo „teršėjas moka“ taikymo bei susijusių su atliekų tvarkymų asmenų pareigų aiškinimo praktika yra pakankamai išplėtota. Commune de Mesquer byloje šis principas aiškintas taikant 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų OL L 194 (toliau – Direktyva 755/442/EEB) 15 straipsnį (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje C-188/07). Šiame sprendime nustatyta, kad šiuo atžvilgiu Direktyvos 75/442 15 straipsnyje numatyta, jog tam tikros asmenų kategorijos, nagrinėjamu atveju „ankstesni turėtojai“ arba „produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojas“, pagal principą „teršėjas moka“ gali būti įpareigoti padengti atliekų šalinimo išlaidas. Ši finansinė pareiga tenka dėl jų prisidėjimo prie šių atliekų susidarymo ir tam tikru atveju iš to išplaukiančios taršos grėsmės. Direktyvos 75/442 15 straipsnio antroje įtraukoje pavartojant jungtuką „arba“, numatyta, kad atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti aptariamų atliekų „ankstesni turėtojai“ arba „produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojas“. Pagal EB 249 straipsnį valstybės narės, kurioms skirta Direktyva 75/442, turėdamos teisę pasirinkti jos įgyvendinimo formą ir būdus, yra įpareigotos pasiekti rezultatą finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu. Todėl jos turi įsitikinti, kad jų nacionalinė teisė leidžia išlaidas priskirti ankstesniems turėtojams arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojui.

48. Paul Van de Walle byloje aiškinant Direktyvos 75/442/EEB 15 straipsnį, pripažinta, kad pagal principą „teršėjas moka“ atliekų šalinimo išlaidas turi padengti turėtojas, kuris pasirūpina, kad atliekas tvarkytų įmonė, vykdanti jų šalinimą, ir (arba) ankstesni turėtojai arba produkto, dėl kurio atsirado atliekos, gamintojai. Todėl direktyva neatmeta galimybės, kad tam tikrais atvejais atliekų šalinimo išlaidas padengtų vienas ar keli ankstesni turėtojai, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys, kurie nėra nei atliekų gamintojai, nei turėtojai. Direktyvoje 75/442 atskirtas panaudojimo bei pašalinimo operacijų faktinis įvykdymas, už kurį atsako kiekvienas „atliekų turėtojas”, nesvarbu, ar jis yra jų gamintojas, ar valdytojas, ir pareiga padengti šių operacijų išlaidas, kuri pagal principą „teršėjas moka” nustatyta asmenims, dėl kurių atsirado atliekos, nesvarbu, ar jie yra atliekų turėtojai ar ankstesni turėtojai, ar produktų, dėl kurių atsirado atliekos, gamintojai (Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimas byloje C-1/03).

49. Iš esmės minėtose bylose suformuota principo „teršėjas moka“ taikymo praktika taikoma ir vėlesnėse bylose. Pavyzdžiui, VG Čistoća d.o.o. byloje pripažinta, kad pagal Direktyvos 2008/98 14 straipsnį ir principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas. Ši finansinė pareiga tiems turėtojams tenka dėl jų prisidėjimo prie šių atliekų susidarymo. Kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų finansavimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems „turėtojams“, pažymėtina, kad valstybės narės, remdamosi Direktyvos 2008/98 15 straipsniu, turi užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos gavėjai, kaip „turėtojai“ pagal šios direktyvos 3 straipsnį, kolektyviai padengtų visas atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimas byloje C-335/16). Aiškinant to paties principo „teršėjas moka“ turinį, pripažįstama, kad subjektams taikomos pareigos tiek dėl žalos prevencijos, tiek dėl jos ištaisymo (Teisingumo Teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimas byloje C-129/16).

50. Taigi apibendrinant šiuos Teisingumo Teismo pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad asmens, atsakingo pagal principą „teršėjas moka“, sąvoka suprantama plačiai ir ji apima pirminį atliekų gamintoją arba ankstesnį ar dabartinį atliekų turėtoją. Toks aiškinimas siejamas su šių asmenų prisidėjimu prie atliekų susidarymo. Iš esmės Direktyvos 2008/98/EB 3 straipsnio 5 punkte atliekų turėtojo sąvoka taip pat apibrėžiama plačiai, apimanti visus asmenis, kurie turi atliekų. Tai reiškia, kad pagal principą „teršėjas moka“, žalą turi atlyginti ir asmuo, kuris anksčiau ar dabar turi atliekų. Todėl sprendžiant dėl pirmojo atsakovės klausimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Teisingumo Teismo praktika šiuo klausimu yra pakankamai aiški.

51. Antruoju klausimu atsakovė UAB „Elme metalas“ prašo išaiškinti valstybės ir jos institucijų, kaip atliekų tvarkytojų licencijavimo veiklą prižiūrinčių subjektų, atsakomybės sąlygas.

52. Pažymėtina, kad SESV 267 straipsniu įtvirtinta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, kuria naudodamasis Teisingumo Teismas pateikia nacionaliniams teismams Europos Sąjungos teisės aiškinimą, kurio jiems reikia jų nagrinėjamai bylai išspręsti (Teisingumo Teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje C-197/10). Teisingumo Teismo užduotis nagrinėjant prašymus priimti prejudicinį sprendimą yra padėti vykdyti teisingumą valstybėse narėse, o ne patarti teismams bendrais ar hipotetinio pobūdžio klausimais (Teisingumo Teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje C-197/10)

53. Atsižvelgiant į prejudicinio sprendimo procedūrą, SESV 267 straipsnyje Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškiai susieta su tam tikromis sąlygomis. Prejudiciniai klausimai privalo būti susiję su ES teisės nuostatomis, dėl kurių išaiškinimo ar teisėtumo kilo abejonių pagrindinėje byloje. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija turi būti valstybės narės teismas ir sprendimo pateiktu klausimu jam reikia, kad galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje (Generalinio advokato Nils Wahl 2017 m. rugsėjo 14 d. išvada byloje C-627/15).

54. Tai reiškia, kad prejudicinis klausimas turi būti aiškiai ir konkrečiai susijęs su Europos Sąjungos teisės taikymu konkrečioje byloje. Atsakovės nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai nenustato ieškovo, kaip atliekų tvarkytojų licencijuojamą veiklą prižiūrėjusios institucijos, atsakomybės klausimo. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su ieškovo pozicija, kad šis klausimas nėra susijęs su ginčo dalyku (bylos ginčo dalykas yra atsakovės atsakomybė dėl aplinkosaugos aktų pažeidimų). Todėl atsakovės prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo antruoju klausimu atmetamas kaip tiesiogiai nesusijęs su Europos Sąjungos teisės taikymu šioje byloje.

55. Trečiuoju klausimu atsakovė prašo išaiškinti Europos Sąjungos teisės aktų taikymą tuo atveju, kai ūkio subjektui perėmus TIPK leidimą tenka pareiga sutvarkyti ir (ar) kompensuoti jų sutvarkymo išlaidas, kurios atsirado dėl anksčiau tame objekte veikusio ūkio subjekto veiklos.

56. Minėta, kad Europos Sąjungos teisėje atliekų turėtojo sąvoka suprantama plačiai. Pagal Direktyvos 2008/98/EB 14 straipsnio 1 dalį, atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas. Tai reiškia, kad taikant minėtą nuostatą nėra reikšminga, ar atliekų sutvarkymo išlaidos atsirado dėl anksčiau tame objekte veikusio ūkio subjekto veiklos, kadangi tokia pareiga kyla tiek ankstesniam, tiek dabartiniam atliekų turėtojui. Tokią išvadą leidžia daryti ir Teisingumo Teismo praktika suformuota anksčiau cituotose Commune de Mesquer, Paul Van de Walle ir VG Čistoća d.o.o. bylose.

57. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsakovės UAB „Elme metalas“ prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl nuostolių tvarkant aplinką (atliekas) atlyginimo

58. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

59. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – Aplinkos apsaugos įstatymas) aktualią redakciją, esant neišvengiamai (realiai) žalos aplinkai grėsmei, ūkio subjektas, dėl kurio veiksmų kilo ši grėsmė, privalo nedelsdamas imtis visų būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių. Jeigu neišvengiama (reali) žalos aplinkai grėsmė nepašalinama, nepaisant ūkio subjekto taikytų žalos aplinkai prevencijos priemonių, ūkio subjektas nedelsdamas privalo apie tai informuoti Aplinkos ministeriją arba jos įgaliotą instituciją aplinkos ministro nustatyta tvarka. Jeigu ūkio subjektas nevykdo šiame straipsnyje nustatytų pareigų taikyti žalos aplinkai prevencijos priemones, būtinus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, ir (arba) aplinkos atkūrimo priemones ar neprivalo atlyginti žalos aplinkai prevencijos ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų arba nėra nustatytas atsakingas už žalą aplinkai asmuo, savivaldybės ir (arba) valstybės įgaliotos institucijos pagal kompetenciją pačios ar per trečiuosius asmenis vykdo būtinas priemones (32¹ straipsnis).

60. Visas žalos aplinkai prevencijos priemonių, veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidas ir kitus susijusius nuostolius, nurodytus šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje, atlygina ūkio subjektas, padaręs žalą aplinkai arba sukėlęs neišvengiamą (realią) žalos aplinkai grėsmę, net ir tais atvejais, kai atitinkamas priemones vykdė savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos (pačios ar per trečiuosius asmenis). Savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos iš ūkio subjekto, padariusio žalą aplinkai arba sukėlusio neišvengiamą (realią) žalos aplinkai grėsmę, susigrąžina išlaidas, kurias jos patyrė dėl žalos aplinkai prevencijos priemonių, veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių vykdymo ir kitus susijusius nuostolius, nurodytus šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje. Jeigu ūkio subjektas pateikia prievolės atlyginti minėtas išlaidas ir nuostolius užtikrinimą, savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos šias išlaidas ir nuostolius susigrąžina pasinaudodamos pateiktomis užtikrinimo priemonėmis (32² straipsnis).

61. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnį Aplinkos ministerija, jai pavaldžios ar kitos valstybės ar savivaldybių institucijos pagal kompetenciją ieškinius dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių atlyginimo gali pareikšti ūkio subjektui arba kitam asmeniui, padariusiam aplinkai žalos arba sukėlusiam neišvengiamą (realią) žalos aplinkai grėsmę, per penkerius metus nuo dienos, kurią buvo nustatytas atsakingas ūkio subjektas ar kitas asmuo arba buvo baigtos taikyti žalos aplinkai prevencijos priemonės, veiksmai, užtikrinantys teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, arba aplinkos atkūrimo priemonės, atsižvelgus į tai, kuri iš minėtų aplinkybių atsirado vėliau. Ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba neišvengiamą žalos aplinkai grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (34 straipsnis).

62. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė iš atsakovės UAB „Elme metalas“ priteisti 166 397,07 Eur nuostolių tvarkant aplinką (atliekas) atlyginimą. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad atsakovė neteisėtai perdavė pavojingas atliekas (ėsdinimo rūgštis) atliekų tvarkymo įmonei UAB „Jukneda“, kuri neturėjo reikiamo leidimo tokio pobūdžio atliekų tvarkymui, ir kurios buvo rastos laikomos UAB „Jukneda“ valdomoje teritorijoje. Kadangi atsakovė nesilaikė teisės aktų reikalavimų tinkamai sutvarkyti atliekas (perduoti galutiniam atliekų tvarkytojui), jai kilo atsakomybė už netinkamai perduotų atliekų tvarkymą, t. y. atlyginti išlaidas, kurias ieškovas patyrė tvarkydamas (utilizuodamas) atsakovės pavojingas atliekas, keliančias grėsmę aplinkai.

63. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Teismas nustatė, kad pagal pavojingų atliekų lydraščius UAB „Elme metalas“ atliekų tvarkymo įmonei UAB „Jukneda“ perdavė 146,296 t ėsdinimo rūgšties laikinam sandėliavimui, kuri buvo rasta kaip neteisėtai laikoma (duomenys neskelbtini). Pagal UAB „Jukneda“ 2012 m. rugpjūčio 20 d. išduotą pavojingų atliekų tvarkymo licenciją ir 2012 m. liepos 3 d. išduotą TIPK leidimą, ši įmonė šias atliekas galėjo tvarkyti tik vežimo ir eksporto būdais, galėjo rinkti rūgštinių tirpalų atliekas, rūgštis, rūgštis išskiriančias atliekas, tačiau šių rūgščių laikyti neturėjo teisės. Ieškovo nurodyti atsakovės UAB „Elme metalas“ pavojingų atliekų vežimo kiekiai, rūšis sutampa su svėrimo aktais, lydraščiais, atsakovės UAB „Elme metalas“ atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos ataskaitų formomis. Teismas sprendė, kad ieškovas įrodė, jog už UAB „Elme metalas“ nurodyto kiekio ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų sutvarkymą patyrė 166 397,07 Eur išlaidas. Ieškovas, organizuodamas ir įvykdydamas UAB „Elme metalas“ pavojingų 146,296 t ėsdinimo rūgšties atliekų sutvarkymą, veikė atsakovės UAB „Elme metalas“ interesais, todėl atsakovė UAB „Elme metalas“ turi atlyginti visas ieškovo turėtas atliekų sutvarkymo išlaidas.

64. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Elme metalas“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir iš esmės nurodo, kad ji niekaip nėra susijusi su atliekų susidarymu, t. y. atsakovė nėra nei atliekų gamintoja, nei atliekų turėtoja. Atsakovė netgi nebuvo sutartinių santykių su atliekų tvarkytoja UAB „Jukneda“ šalimi. Sutartis buvo sudaryta siekiant sutvarkyti UAB „Vakarų cinkas“, o ne UAB „Elme metalas“ atliekas. Kadangi UAB „Elme metalas“ niekada nebuvo ir nėra aptariamų atliekų turėtoja, ji negali būti privalomojo nurodymo sutvarkyti atliekas subjektu bei atitinkamai negali būti atsakove pagal civilinį ieškinį, kurio pagrindas tariamas administracinio akto (privalomo departamento nurodymo sutvarkyti atliekas) nevykdymas. Vienintelė atsakovės sąsaja su aptariamomis atliekomis yra tai, jog jos buvo paimtos iš patalpų, kurias iki atsakovės veiklos pradžios nuomojosi UAB „Vakarų cinkas“. Atliekas savo tara ir savo transporto priemonėmis iš šių patalpų pasiėmė atliekų tvarkytoja UAB „Jukneda“.

65. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Praktines šios taisyklės taikymo nuostatas yra suformulavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir kiti teismai. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr., pvz., 2006 m. sausio 12 d. sprendimo byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99).

66. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra išsamiai pasisakęs ir suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017 17–18 punktus; 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017 18 punktą; kt.).

67. Teismui konstatavus, kad pirmiau nurodytos aplinkybės egzistavo, jos byloje dalyvavusiems asmenims tampa prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje. Net ir pripažįstant, kad praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl šių materialinių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima, taikymo poreikį, šios išimtys turėtų būti aiškinamos ypač siaurai, taikant tuos pačius kriterijus, kaip ir proceso atnaujinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, kt.).

68. Pažymėtina, kad Aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2016 m. balandžio 20 d. privalomuoju nurodymu Nr. 7 atsakovė UAB „Elme metalas“ buvo įpareigota neteisėtai UAB „Jukneda“ perduotas druskos rūgščių atliekas, kurios rastos 2015 m. gruodžio mėn. (duomenys neskelbtini), perduoti atliekas tvarkančioms įmonėms, laikantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-368 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimų, atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus pateikti departamentui. Nurodymas buvo grindžiamas aplinkybe, kad UAB „Jukneda“ Atliekų tvarkymo valstybės registre buvo įsiregistravusi atliekų naudojimo būdą R13 (R1-R12 veikloms skirtų atliekų laikymas) ir neturėjo teisės tvarkyti šalinimui skirtų atliekų, taigi atliekos (druskos rūgštis) nebuvo perduotos galutiniam atliekų tvarkytojui, pažeisti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Atliekų tvarkymo taisyklių 7 punkto reikalavimai, nurodantys, kad atliekų turėtojas turi perduoti atliekas įmonei pagal sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (arba) šalinimo. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo, atliekų tvarkymo būdai R12 ir R13 nurodyti kaip tarpinio naudojimo, o D13 ir D15 kaip tarpinio šalinimo operacijos. Atliekų tvarkytojai, tvarkantys atliekas šiais būdais, neturėtų būti laikomi galutiniais tvarkytojais, o atliekų tvarkytojas, nežinodamas kaip jo atliekos bus sutvarkytos, neturėtų perduoti atliekų tokiam tvarkytojui.

69. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas, išnagrinėjęs UAB „Elme metalas“ 2016 m. balandžio 29 d. skundą, 2016 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-43 Kauno agentūros 2016 m. balandžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. 7 paliko nepakeistą. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėję UAB „Elme metalas“ skundą dėl minėtų administracinių aktų panaikinimo, 2017 m. vasario 28 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nustatė kad UAB „Elme metalas“ turėjo pareigą įsitikinti, kad UAB „Jukneda“ yra ne tik registruotas Atliekų tvarkytojų registre, turi licenciją, bet gali rinkti ir (ar) laikyti ir (ar) šalinti tokias pavojingas, kodu 11 01 05* pažymėtas, atliekas, kokiomis atliekų tvarkymo veiklomis gali užsiimti, kokiais kiekiais, kokiose teritorijose. Šią atsakovės pareigą teismas kildino iš bendrojo principo „teršėjas moka“, 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvos (75/442/EEB) dėl atliekų 4, 8, 15 straipsnių, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. birželio 14 d. reglamento Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 2 straipsnio 8 punkto, 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas preambulės 26 punkto, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 dalies, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4, 8, 16, 17 dalių, 4 straipsnio 1 dalies, Atliekų tvarkymo taisyklių 36 punkto, 1 priedo 2.1 punkto, taip pat iš Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto.

70. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „Elme metalas“ pagal sutartis perduotos pavojingos ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos (atliekų kodas 11 01 05*) negalėjo būti sutvarkytos UAB „Jukneda“, nes ši įmonė pagal 2012 m. rugpjūčio 20 d. išduotą pavojingų atliekų tvarkymo licenciją ir 2012 m. liepos 3 d. išduotą TIPK leidimą, ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas (atliekų kodas 11 01 05*) galėjo tvarkyti tik S2 (vežimas) ir S4 (eksportas) būdais, galėjo rinkti rūgštinių tirpalų atliekas, rūgštis, rūgštis išskiriančias atliekas, tačiau šių rūgščių laikyti neturėjo teisės. UAB „Jukneda“ galėjo šias pavojingąsias atliekas tvarkyti tik pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 36.4. papunkčio reikalavimus, kuris numato, kad atliekas surenkanti ir vežanti įmonė surinktas ir vežamas atliekas turi pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrenginius, o pavojingąsias atliekas – ne vėliau kaip per 48 val. nuo jų paėmimo.

71. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad UAB „Elme metalas“, numatydama sutartyse su UAB „Jukneda“ druskos rūgšties tirpalo perdavimą utilizavimui, privalėjo įsitikinti šio subjekto teise tvarkyti perduodamas pavojingas atliekas šalinimo (D9) būdu. Išsamūs duomenys apie UAB „Jukneda“ buvo Atliekas tvarkančių įmonių registre, todėl UAB „Elme metalas“ turėjo būti žinomi. Perduodama tvarkyti pavojingas atliekas įmonei, kuri neturėjo teisės jų laikyti ir šalinti, neturėdama susitarimo su įmone, kuri turi teisę šalinti pavojingas atliekas, UAB „Elme metalas“ nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Tokie veiksmai negali būti laikomi tinkamais tvarkant atliekas ir užtikrinant jų pašalinimą aplinkai saugiu būdu, todėl jai išlieka atsakomybė už netinkamai perduotų pavojingų atliekų sutvarkymą. Ginčijamais administraciniais sprendimais UAB „Elme metalas“ buvo pagrįstai įpareigota nesutvarkytas atliekas perduoti atliekas tvarkančioms įmonėms, laikantis Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad UAB „Elme metalas“ veiksmai neatitiko sąžiningumo ir geros verslo praktikos principų bei atliekų tvarkymo srityje būdingų ir būtinų elementariausių, taip pat atsargumo principu grindžiamų elgesio reikalavimų.

72. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad apeliantės UAB „Elme metalas“ teiginiai, jog nagrinėjant bylą nebuvo tiriami 2016 m. birželio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys, jos vertinami argumentai, kad nėra įrodyta, jog druskos rūgščių atliekos, kurios rastos 2015 m. gruodžio mėn. UAB „Jukneda“ priklausančiame nelegaliame sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo perduotos UAB „Elme metalas“, atmestini, nes, remiantis UAB „Jukneda“ 2015 m. vasario 10 d. pateikta atliekų tvarkymo apskaitos ataskaita, UAB „Elme metalas“ pavojingų atliekų lydraščiais, ėsdinimo rūgštys UAB „Jukneda“ veikloje buvo gautos tik iš UAB „Elme metalas“.

73. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įsiteisėjusiais Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi yra konstatuotos prejudicinės faktinės aplinkybės, kad UAB „Jukneda“ priklausančiame nelegaliame sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), rastos pavojingos atliekos (ėsdinimo rūgštys) priklauso UAB „Elme metalas“, kaip atliekų turėtojai, todėl jai išlieka atsakomybė už netinkamai perduotų pavojingų atliekų sutvarkymą. Kaip matyti iš administracinių teismų procesinių sprendimų turinio, UAB „Elme metalas“ atsakomybė už atliekų sutvarkymą yra grindžiama šiam ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų normomis, taip pat atsakovės nurodomu principu „teršėjas moka“ (šios nutarties 69 punktas). Bendrosios kompetencijos apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su administracinių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisinėmis išvadomis bei spręsti, kad rastos atliekos nėra susijusios su UAB „Elme metalas“, t. y. ji nėra nei atliekų gamintoja, nei turėtoja. Taigi, esant šioms teismų konstatuotoms aplinkybėms, spręstina, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyta atsakovės pagrindinė civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėti veiksmai, todėl pagrįstai Aplinkos apsaugos įstatymo 32² – 33 straipsnių pagrindu atsakovei yra pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo.

74. Šioje civilinėje byloje atsakovės papildomai nurodytos ir administracinėje byloje netirtos aplinkybės, neleidžia daryti priešingos išvados. Tai, kad atsakovė UAB „Elme metalas“ nebuvo sutartinių santykių su atliekų tvarkytoja UAB „Jukneda“ šalimi ar tai, kad sutartis neva buvo sudaryta siekiant sutvarkyti UAB „Vakarų cinkas“, o ne UAB „Elme metalas“ atliekas, nepaneigia atsakovės civilinės atsakomybės. Kaip minėta, Europos Sąjungos teisėje atliekų turėtojo sąvoka suprantama plačiai. Pagal Direktyvos 2008/98/EB 14 straipsnio 1 dalį, atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas. Tai reiškia, kad taikant minėtą nuostatą nėra reikšminga, ar atliekų sutvarkymo išlaidos atsirado dėl anksčiau tame objekte veikusio ūkio subjekto veiklos, kadangi tokia pareiga kyla tiek ankstesniam, tiek dabartiniam atliekų turėtojui (šios nutarties 45 – 50 punktai). Pažymėtina, kad nors UAB „Elme metalas“ ir UAB „Vakarų cinkas“ yra skirtingi juridiniai asmenys, tačiau pagal byloje esančius duomenis ir viešai prieinamus registrus (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad šios įmonės per akcininkę AB „Vakarų laivų gamykla“ yra glaudžiai susijusios, t. y. buvo / yra šios bendrovės dukterinės įmonės, tam tikru laikotarpiu turėjo / turi tą patį vadovą, naudojo / naudoja analogišką logotipą, veikė / veikia tose pačiose patalpose – gamykloje. Be to, kaip iš esmės pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas atsakovė UAB „Elme metalas“ ne tik perėmė UAB „Vakarų cinkas“ patalpose vykdytą metalo padengimo cinku karštuoju būdu veiklą, kurios metu susidaro ėsdinimo rūgšties atliekos, bet ir perėmė šiai buvusiai įmonei 2009 m. vasario 18 d. išduotą TIPK leidimą, pagal pavojingų atliekų lydraščius perdavė pavojingas atliekas UAB „Jukneda“. Iš bylos duomenų matyti, kad pati UAB „Elme metalas“ savo raštuose ieškovui yra nurodžiusi, kad buvo pakeistas tik įmonės pavadinimas.

75. Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad rastos atliekos nėra niekaip susijusios su UAB „Elme metalas“, kad ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikytini nereikšmingais ir apeliacinio skundo argumentai, jog TIPK leidimo koregavimas nesukuria naujajam įrenginio naudotojui prievolių dėl buvusio naudotojo veiksmų (neveikimo). Kaip matyti, AB „Vakarų laivų gamykla“ viena priklausanti įmonė UAB „Elme metalas“ iš esmės perėmė likviduojamos tos pačios akcininkės dukterinės įmonės UAB „Vakarų cinkas“ veiklą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks juridinių asmenų pasikeitimas, koks nustatytas šiuo atveju, negali panaikinti atsakovės atsakomybės už tinkamą atliekų sutvarkymą, nes tai būtų nesuderinama su minėtu Europos Sąjungos teisės principu „teršėjas moka“. Atkreiptinas dėmesys, kad principu „teršėjas moka“ siekiama teisingai paskirstyti dėl aplinkos taršos patirtas išlaidas. Šios išlaidos neturi būti užkraunamos tretiesiems asmenims, ypač visuomenei, ir turi būti nepamirštamos, bet priskiriamos už taršą atsakingiems asmenims. Su principu „teršėjas moka“ būtų nesuderinama tai, jeigu tokie asmenys, dėl kurių susidarė atliekos, galėtų išvengti Pagrindų direktyvoje dėl atliekų numatytų finansinių pareigų (Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 23 sprendimas Futura Immobiliare srl Hotel Futura, Meeting Hotel, Hotel Blanc, Hotel Clyton und Business srl prieš Comune di Casoria, C-254/08).

76. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu buvo padaryta išvada, kad visas 186,533 t skysčio kiekis buvo būtent ėsdinimo (druskos) rūgštis, o ne kokia kita medžiaga. Pažymėtina, kad tvarkant atliekas, ieškovo pasitelktas trečiasis asmuo UAB „Žalvaris“ ir subtiekėja laboratorija M&S Umweltprojekt GmbH atliko preliminarų atliekų indentifikavimą ir nustatė, kad rastos atliekos yra ėsdinimo (druskos) rūgštis. Atliekų preliminaraus identifikavimo duomenys buvo įrašyti į kiekvieną pavojingų atliekų vežimo lydraštį, nurodant identifikuotos atliekos kodą pagal atliekų nomenklatūrą. Atsakovė UAB „Eime metalas“ buvo vienintelė įmonė, kuri UAB „Jukneda“ perdavė tvarkyti ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas. Tai patvirtina 2014 m. UAB „Jukneda“ atliekų tvarkymo apskaitos ataskaita, atliekų priėmimo perdavimo aktai. Be to, ši aplinkybė konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartyje. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Vakarų cinkas“ ir / ar UAB „Elme metalas“ veikloje susidariusios atliekos, kurios pagal lydraščius buvo perduotos UAB „Jukneda“, buvo būtent ėsdinimo (druskos) rūgštys. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad UAB „Jukneda“ iš atsakovės UAB „Elme metalas“ perimtas atliekas būtų perdavusi galutiniam atliekų tvarkytojui ar kitam subjektui. Taigi byloje esančių įrodymų pakanka nustatyti, kad 186,533 t skysčio kiekis buvo atliekos – ėsdinimo (druskos) rūgštys, už kurių tinkama sutvarkymą yra atsakinga atsakovė.

77. Aplinkybė, kad ieškovas nebuvo pateikęs atsakovei privalomojo nurodymo dėl 135,857 t ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų sutvarkymo (nurodymas pateiktas dėl 50,676 t), nelaikytina reikšminga atsakovės civilinės atsakomybės kilimui. Kaip minėta, byloje pakanka duomenų nustatyti, kad ieškovo sutvarkytas visas kiekis (186,533 t) ėsdinimo (druskos) rūgšties yra atsiradęs iš UAB „Vakarų cinkas“ ir / ar UAB „Elme metalas“ veiklos. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė tik deklaratyviai nurodo, jog negavusi privalomojo nurodymo dėl viso kiekio atliekų sutvarkymo, negalėjo užsitikrinti savo teisėtų interesų apsaugos. Tiek iš šios civilinės, tiek iš administracinės bylos matyti, kad atsakovė niekada nepripažino savo pareigos sutvarkyti atliekas, nepaisė ieškovo geranoriško siūlymo pasiimti atliekas, todėl nėra pagrindo teigti, jog privalomajame nurodyme įrašytas atliekų kiekis turėjo kokią nors esminę reikšmę atsakovei.

78. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovas neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2017 m. lapkričio 21 d. ieškovas su UAB „Žalvaris“ sudarė pavojingų ir nepavojingų atliekų sutvarkymo (duomenys neskelbtini). paslaugų teikimo sutartį. Pagal šią sutartį iš minėtu adresu esančio sandėlio UAB „Žalvaris“ išvežė ir perdavė šalinimui: 114,675 t preliminariai identifikuotų atliekų, 89,637 t užteršto grunto, 31,208 t užteršto skysčio, 282,452 t nežinomų ir preliminariai identifikuotų atliekų, iš viso 517,972 t pavojingų ir nepavojingų atliekų. Pagal pirkimo dokumentus (sutartį) ėsdinimo (druskos) rūgšties sutvarkymo kaina yra 940 Eur be PVM / t (1 137,40 Eur su PVM / t). Ieškovas už BUAB „Jukneda“ sandėlyje laikytų 146,296 t ėsdinimo (druskos) rūgšties sutvarkymą sumokėjo 166 398,50 Eur su PVM, likęs 40,237 t ėsdinimo (druskos) rūgšties kiekis nebuvo sutvarkytas, kadangi nepakako lėšų, už jį ieškovė priteisti neprašo. Pažymėtina, kad sutvarkytus atliekų kiekius patvirtina UAB „Žalvaris“ pavojingų atliekų lydraščiai, patikrinimo aktas ir priedai, krovinių važtaraščiai. Nors į bylą nebuvo pateikti konkretūs mokėjimų nurodymai, tačiau šių aplinkybių pakanka pagrįsti patirtą žalą ir jos dydį. Ieškovo sumokėta suma UAB „Žalvaris“ nurodoma su PVM, todėl nėra pagrindo spręsti, jog iš priteistinos sumos turėtų būti atimtas PVM. Be to, šioje byloje teismas neturi pareigos priteistiną sumą vertinti galimai kilsiančių mokestinių prievolių kontekste.

79. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantės nurodyti ieškovo veiksmai (neveikimas) – neva netinkama atliekų tvarkytojų priežiūra, neturi įtakos atsakovės civilinei atsakomybei ar jos dydžiui. Byloje nėra jokių duomenų, kuriais būtų galima nustatyti, kad ieškovas netinkamai vykdė savo įgaliojimus aplinkosaugos priežiūros srityje. Be to, atsakovės atsakomybė šioje byloje kilo ne dėl UAB „Jukneda“ neteisėtai vykdomos veiklos, o dėl pačios atsakovės netinkamai pasirinkto atliekų tvarkymo būdo – jų perdavimo netinkamam subjektui.

Dėl bylos procesinės baigties

80. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovės UAB „Elme metalas“ apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

81. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

82. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovė UAB „Elme metalas“ neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Duomenų apie ieškovo (valstybės institucijos) patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius BajorasDanutė GasiūnienėAldona Tilindienė