- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-29
- Bylos Nr.
- 2-1540/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- BUAB „Daga“
- Atsakovas
- Latvijos įmonei SIA Lidevas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Daga“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-2892-324/2009 pagal ieškovo UAB „Daga“ ieškinį atsakovui Latvijos įmonei SIA Lidevas dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Bankrutuojanti įmonė UAB „Daga“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Latvijos įmonei SIA Lidevas dėl 3847702,61 Lt nuostolių atlyginimo ir šešių procentų dydžio procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Aplinkybę, jog byla teisminga Kauno apygardos teismui, grindė Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, 2000 m. gegužės 29 d. Europos Bendrijos Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsniu.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti ir nurodė, kad BUAB ,,Daga“ bankroto administratorius ieškinį dėl žalos atlyginimo reiškia Latvijoje esančiam juridiniam asmeniui, todėl šiems teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso VII dalies ,,Tarptautinis civilinis procesas“ normos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad minėtos CPK dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. 2000 m. gegužės 29 d. Europos Bendrijos Tarybos reglamentas Nr. 1346/2000 nereglamentuoja bylų pagal bankrutuojančios įmonės ieškinius skolininkams – užsienio valstybių subjektams – teismingumo. Jo normomis apibrėžti jurisdikcijos klausimai, susiję tik su bankroto bylų iškėlimu, užbaigimu, kitais su bankroto byla tiesiogiai susijusiais klausimais (Reglamento preambulės 6, 9, 15, 22-23 punktai, 1 straipsnis, 2 straipsnio „d“ punktas). Šio reglamento taikymas neapima bylų pagal bankrutuojančios įmonės ieškinius skolininkams – kitos valstybės narės ūkio subjektams – jurisdikcijos klausimų, nes dėl tokiuose ieškiniuose pareikštų materialinių reikalavimų priimami sprendimai negali būti priskiriami tiesiogiai su bankroto bylos iškėlimu, jos eiga ir užbaigimu susijusiems sprendimams. Bankroto administratoriaus ieškiniai, pareikšti siekiant apginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, neturi tiesioginių sąsajų su bankroto bylos iškėlimu, eigos ir užbaigimo procese priimamais sprendimais, todėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamente nustatytos jurisdikcijos (teismingumo) taisyklės tokių ieškinių pareiškimo atvejais netaikytinos. Reglamento II skyriaus 1 skirsnio 2 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, kad byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams. Juridinio asmens buvimo vietos apibrėžimas yra nurodytas Reglamento 60 straipsnyje. Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (3 straipsnis). Reikalavimams dėl žalos atlyginimo nėra specialios ar išimtinės Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos pagrindų, todėl ši civilinė byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirąjį skundą apeliantas grindžia šiais motyvais:
1. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę pirkimo-pardavimo sutartiniai santykiai. Atsakovas, pažeisdamas savo sutartinius įsipareigojimus, neapmokėjo ieškovui už pateiktas prekes. Kadangi ginčas kilo iš pirkimo-pardavimo sutarties ir vadovaujantis Tarybos reglamento Nr. 44/2001 2 skirsnio 5 straipsnio 1 dalies a) papunkčiu byla gali būti keliama prievolės apmokėti už pateiktas prekes – piniginės prievolės vykdymo vietos teismuose. Kadangi atsakovo verslo vieta yra Lietuvoje, ši byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
2. Pagal CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas ieškinys taip pat priskirtinas Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjama byla turi užsienio elementą, nes atsakovu patraukta Latvijos įmonė SIA Lidevas.
CPK 782 straipsnyje yra nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Užsienio (tarptautinio) elemento civilinėje byloje buvimas lemia tam tikrus proceso teisės taikymo ypatumus. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja ne tik nacionalinė teisė, bet ir dvišalės bei daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Be to, Lietuvos Respublika, kaip ir Latvija yra Europos Sąjungos narės. Europos Sąjungos institucijos bendriems siekiams įgyvendinti pagal konvenciniu pagrindu nustatytą kompetenciją išleidžia įvairius teisės aktus, todėl tarptautinio civilinio proceso šaltinis sprendžiant ginčus tarp šalių, kurios yra Europos Sąjungos valstybių narių subjektai, yra ir Europos Sąjungos teisės aktai. Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. įstatymu patvirtintas Konstitucinis aktas ,,Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ skelbia, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šioje byloje aktualus Europos Sąjungos teisės šaltinis yra Tarybos Reglamentas Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“. Pagal EB sutarties 249 straipsnio 2 dalį, Reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.
Atsižvelgiant į tai, kad tiek Lietuva, tiek Latvija yra Europos Sąjungos narės, o Reglamentas Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“ skirtas reguliuoti bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją ir šių bylų pagrindu priimamus bei glaudžiai su bankroto bylomis susijusius teismo sprendimus (Reglamento preambulės 6 p.), teisėjų kolegija sprendžia, jog tarp šalių kilusio ginčo priskirtinumo klausimas turi būti sprendžiamas tiesiogiai taikant Tarybos Reglamento Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“ nuostatas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas skirtas Europos Sąjungos teisės akto, 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“, taikymui užtikrinti (ĮBĮ 1 str. 5 d.) ir iš esmės suderintas su reglamento nuostatomis, todėl ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normos turi būti taikomos kartu su Reglamento Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“ nuostatomis.
Nagrinėjamu atveju ieškinį reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 23 punkto pagrindu imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų. Tokie reikalavimai Įmonių bankroto įstatyme buvo įtvirtinti ne atsitiktinai, o siekiant užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus bei sudaryti teismui galimybę nustatyti priežastis, kurios galėjo sąlygoti įmonės nemokumą, kai sprendžiamas tyčinio bankroto klausimas. Taigi pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog į Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“ reguliavimo sferą nepatenka bankrutuojančios įmonės administratoriaus reiškiami ieškiniai, todėl nepagrįstai atsisakė taikyti Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“ nuostatas tarp šalių kilusio ginčo priskirtinumo klausimui spręsti.
Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visos bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Šitaip yra užtikrinamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų gynimas, nes visi jie privalo dalyvauti, vykdant visas bankroto procedūras: iškeliant bankroto bylą, kreditoriams pareiškiant reikalavimus ir juos tvirtinant, tenkinant kreditorių reikalavimus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2005). Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti jurisdikcijos nagrinėti tarp proceso šalių kilusį ginčą, nes tokio susitarimo prieštaravimas viešajai tvarkai ir imperatyvioms įstatymų normoms yra akivaizdus.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirasis skundas tenkintinas, Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis panaikintina ir ieškovo BUAB „Daga“ ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį panaikinti ir ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Daga“ ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.