Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 24 - 26 d. laikotarpyje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Ruklos gyvenvietėje Jonavos r., tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu, nukentėjusiajam savo tėvui A. B. kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius į galvą ir padarė jam galvos sumušimus – poodines kraujosruvas nosyje ir abiejų akių vokuose bei paviršinį odos nubrozdinimą dešinės akies vokų išoriniame kampe, galvos smegenų sumušimą su subdurine kraujosruva apie kairį smegenų pusrutulį bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Tokiu būdu A. B. neatsargių nusikalstamų veiksmų pasėkoje atėmė gyvybę kitam žmogui, nes dėl patirtų sužalojimų po keletos dienų, progresuojant galvos smegenų pabrinkimui, suspaudimui ir strigimui, A. B. 2008 m. spalio 29 d. savo namuose mirė.

Apeliantas skunde neginčija nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių bei savo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje, tačiau teigia, jog jam paskirtoji bausmė yra per griežta.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apygardos teismas, perkvalifikavęs A. B. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 132 straipsnio 1 punktą netinkamai pritaikė Baudžiamąjį įstatymą ir padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pasak apelianto, teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nukentėjusiajam A. B. sukėlusį mirtį kūno sužalojimą padarė ne kas kitas, o A. B. , tačiau teismas, išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo aplinkybes, nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų kiekį ir pobūdį ir kitas aplinkybes, nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp A. B. padarytų veiksmų ir nukentėjusiojo A. B. mirties. Teismo nuomone, surinktų duomenų nepakanka įrodyti, kad A. B. turėjo sumanymą nužudyti savo tėvą A. B. , norėjo jo mirties, o jeigu ir nenorėjo, tai sąmoningai leido šioms aplinkybėms atsirasti.

Pasak apelianto, nuosprendyje pateikta priežastinio ryšio reikšmės interpretacija nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnį yra klaidinga. Prokuroras nesutinka su apygardos teismo išvada, kad tarp kelių smūgių sudavimo ranka kitam žmogui į veidą ir to žmogaus mirties galimas tik atsitiktinis priežastinis ryšys, kurio kaltininkas paprastai negali numatyti. Pasak apelianto, atvejai kuomet sudavus net ir vieną smūgį ranka žmogui į galvos sritį, padaromi sužalojimai, nuo kurių tas asmuo gali mirti. Galva yra gyvybiškai svarbi ir labiausiai pažeidžiama kūno vieta, todėl suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus supranta, kad suduodamas smūgį ranka kitam žmogui į veido sritį, kelia pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir jo gyvybei.

Skunde nurodoma, kad bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis tėvui ranka sudavė mažiausiai du smūgius į dešinės akies išorinį kampą ir nosies sritį. Akivaizdu, kad suduoti smūgiai turėjo būti pakankamai stiprūs, nes sukėlė galvos smegenų sumušimą su subdurine kraujosruva apie kairį smegenų pusrutulį bei kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dėl to progresuojant galvos smegenų pabrinkimui, suspaudimui ir strigimui nukentėjusysis A. B. mirė. Šios pirmiau nurodytos aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas apie atsitiktinį priežastinį ryšį. Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos, t.y. smūgių ranka sudavimo į galvos sritį, ir nukentėjusiojo mirties buvo ne tik tiesioginis, bet ir dėsningas bei būtinas.

Teismo padaryta išvada, kad A. B. nužudė savo tėvą ne tyčia, o dėl neatsargumo, kadangi jis esą nenumatė, kad savo veiksmais gali atimti gyvybę, tačiau pagal įvykio aplinkybes ir asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti, yra neteisinga. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs nuteistojo asmenines savybes – gyvenimišką patirtį, išsilavinimą, sveikatos būklę ir kitas jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, taip pat į tai, kad nukentėjusysis nebuvo neįgalus, po įvykio į medikus nesikreipė, todėl, teismo nuomone, nuteistasis negalėjo numatyti kilsiančių padarinių – nukentėjusiojo mirties.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi A. B. parodymais, kadangi ikiteisminio tyrimo metu pastarasis dažnai juos keitė, kiekvieną kartą nurodydamas kardinaliai skirtingas įvykio aplinkybes. Pirmosios apklausos 2008 m. lapkričio 5 d. metu nuteistasis dėl jam pareikšto įtarimo kaltu neprisipažino ir parodė, jog neprisimena, kada paskutinį kartą matė savo tėvą, jis niekada jo nemušė ir inkriminuotų smūgių nesudavė. Vėlesnių apklausų metu A. B. davė skirtingus parodymus apie suduotų smūgių skaičių bei nukentėjusiojo veiksmus.

Šios pirmiau nurodytos aplinkybės rodo, jog teismas, perkvalifikuodamas A. B. nusikalstamą veiką į BK 132 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė Baudžiamąjį įstatymą ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, jog perkvalifikavus A. B. nusikalstamą veiką, jam turi būti paskirta BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis praeityje teistas nebuvo, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai bei į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis iš dalies pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, jam skirtina šiek tiek švelnesnė, negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bausmė.

Teismo posėdyje dalyvaujanti prokurorė prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis A. B. ir jo gynėjas prašo A. B. apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo.

A. B. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu, nukentėjusiajam savo tėvui A. B. kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius į galvą ir padarė jam galvos sumušimus – poodines kraujosruvas nosyje ir abiejų akių vokuose bei paviršinį odos nubrozdinimą dešinės akies vokų išoriniame kampe, galvos smegenų sumušimą su subdurine kraujosruva apie kairį smegenų pusrutulį bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Nuo šių sužalojimų nukentėjusysis po keletos dienų, progresuojant galvos smegenų pabrinkimui, suspaudimui ir strigimui, mirė. Nuosprendį priėmęs teismas padarė išvadą, kad tokiu būdu A. B. neatsargių nusikalstamų veiksmų pasėkoje atėmė gyvybę kitam žmogui.

A. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. spalio 24-26 d. laikotarpyje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Ruklos gyvenvietėje, Jonavos r., tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius savo tėvui A. B. , gim. 1945m., į galvą ir visumoje ne mažiau kaip šešiais trauminiais poveikiais padarė jam poodines kraujosruvas dešinėje alkūnėje, kairėje šlaunyje, abiejų rankų dilbiuose ir kairiame rieše, galvos sumušimus – poodines kraujosruvas nosyje ir abiejų akių vokuose bei paviršinį odos nubrozdinimą dešinės akies vokų išoriniame kampe, galvos smegenų sumušimą su subdurine kraujosruva apie kairį smegenų pusrutulį bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, ko pasėkoje progresuojant galvos smegenų pabrinkimui, suspaudimui ir strigirnui A. B. 2008 m. spalio 29 d. savo namuose mirė, t. y. tyčia nužudė savo tėvą.

Apygardos teismas A. B. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį perkvalifikavo pripažinęs, kad padaryto nusikaltimo aplinkybės, jo padarymo būdas, sužalojimų kiekis bei pobūdis, nusikalstamų veiksmų intensyvumas ir jų nutraukimo priežastys, byloje nustatyti kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, jų elgesys įvykio metu bei kitos bylos aplinkybės neduoda pagrindo nustatyti būtinąjį priežastinį ryšį tarp A. B. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties. Teismas konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes kaltinamasis, suduodamas kelis smūgius tėvui į veidą, negalėjo iš anksto numatyti tėvo mirties ar sunkių sužalojimų. Nustatydamas neatsargią kaltės formą apygardos teismas akcentavo tai, kad nukentėjusysis po kaltinamojo A. B. suduotų smūgių nenugriuvo, kelias dienas vaikščiojo, į medikus pagalbos nesikreipė.

Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo A. B. kaltės formos nesutinka.

Iš byloje esančios Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. M 1327/08(02) matyti, jog nukentėjusysis A. B. mirė nuo galvos smegenų sumušimo, pasireiškusio ūmia subdurine hematoma, progresuojant galvos smegenų pabrinkimui, suspaudimui ir strigimui. Atliekant mirusiojo A. B. lavono tyrimą buvo nustatyti tokie sužalojimai: galvos sumušimai, pasireiškę poodinėmis kraujosruvomis nosyje ir abiejų akių vokuose bei paviršiniu odos nubrozdinimu dešinės akies vokų išoriniame kampe, galvos smegenų sumušimas su subdurine kraujosruva apie kairį smegenų pusrutulį bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Ekspertas išvadoje konstatavo, jog minėti sužalojimai padaryti kietu, buku, turinčiu ribotą paviršių, daiktu suduodant į veido sritį ne mažiau kaip du smūgius, tai yra – į dešinės akies vokų išorinį kampą ir į nosies sritį. Neatmetama galimybė, jog į šias kūno vietas buvo suduoti trys ar net daugiau smūgių (t.1 b.l.26-33).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas Ą. Sutkus patvirtino šią savo duotą išvadą ir nurodė, jog sužalojimai veide ir galvoje, dėl kurių išsiliejo kraujas į smegenis, buvo padaryti mažiausiai dviem smūgiais – vienas smūgis buvo suduotas į dešinės akies voko sritį, kitas – į nosies sritį. Labiausiai tikėtina, kad buvo suduoti trys smūgiai, tačiau neatmetama galimybė, jog tokie sužalojimai buvo padaryti dviem smūgiais. Be to, apklausos metu ekspertas atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusysis A. B. pagal bylos duomenis buvo prastos sveikatos, sirgo tuberkulioze, piktnaudžiavo alkoholiu, todėl nustatytiems sužalojimams padaryti ypatingai stiprių smūgių suduoti nereikėjo. Tačiau nukentėjusiojo mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti suduodant į galvą pakankamai stiprius smūgius. Ekspertas atmetė tikimybę, jog sužalojimai galvoje A. B. galėjo būti padaryti ranka pastumiant galvą ar nestipriai į ją suduodant.

Iš byloje surinktų duomenų bei nuteistojo A. B. apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų matyti, jog 2008 m. spalio 20 d. nuteistasis A. B. savo tėvų namuose su tėvu kilusio konflikto metu tėvui sudavė vieną smūgį ranka į veido sritį. Po kelių dienų, būdamas tėvų namuose, nuteistasis A. B. vėl konfliktavo su savo tėvu. Konflikto metu stebėdamas tėvą iš jo elgesio suprato, kad šis nuteistajam gali suduoti, todėl, siekdamas išvengti galimų tėvo smūgių, pirmas sudavė savo tėvui kumščiu du smūgius į veidą, vieną iš jų – į nosį. Po šių suduotų smūgių nukentėjusysis nuėjo į kitą kambarį ir toliau vartojo alkoholinius gėrimus, o nuteistasis iš buto išėjo.

Nustatęs tokias faktines aplinkybes nuosprendį priėmęs teismas padarė klaidingą išvadą, jog byloje surinktų duomenų nepakanka įrodyti, kad A. B. savo tėvą nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Iš nuosprendyje išdėstytų argumentų matyti, jog teismas savo išvadas dėl kaltininko tyčios turinio grindė remdamasis vien tik paties kaltinamojo A. B. parodymais, kad jis tėvo nužudyti nenorėjo. Tačiau kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pavojingumą, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai – psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be kaltininko suvokimo ir įvertinimo, yra nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius. Baudžiamojoje byloje dėl nužudymo tai būtų: nusikaltimo padarymo įrankiai, būdas, sužalojimų kiekis, jų pobūdis, lokalizacija, nusikalstamų veiksmų intensyvumas, kaltininko pastangos juos darant, veiksmų nutraukimo priežastys, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, elgesys įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Byloje išties nėra duomenų, kad nuteistasis turėjo užsibrėžtą tikslą nužudyti savo tėvą A. B. . Tačiau jis ir nebuvo kaltinamas tuo, kad savo tėvą nužudė veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia. A. B. , tyčia suduodamas senyvo amžiaus, ligotam, dėl girtumo mažiau koordinuotam žmogui ne mažiau kaip du pakankamai stiprius, valingus, į galvą nukreiptus smūgius, akivaizdžiai suvokė savo veiksmų pavojingumą. Sąmoningas, konflikto metu padarytas ir kartu stiprių smūgių sudavimas kumščiu patvirtina, kad turintis gyvenimo patirtį, būdamas fiziškai stiprus ir protiškai sveikas nuteistasis A. B. suprato, kad daro kito žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką, ir, tai suvokdamas, atitinkamai negalėjo nenumatyti, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti jo sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai. Ir nors A. B. nenorėjo savo tėvo mirties mirties, tačiau sąmoningai leido tokiam padariniui atsirasti, buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui (nėra jokių duomenų, kad nuteistasis įvykio metu dėtų pastangas sušvelninti smūgį, smogti į mažiau žmogaus gyvybei pavojingą vietą, mėgintų suteikti nukentėjusiajam medicinos pagalbą). Šios išdėstytos aplinkybės neabejotinai atitinka netiesioginės tyčios požymius, numatytus BK 15 straipsnio 3 dalyje.

Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba tik suvokia rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas, kad A. B. nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, padarė nepagrįstas bei neteisingas išvadas. Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, jog byloje nėra nustatyta, kad A. B. , suduodamas kelis smūgius tėvui į veidą, galėjo iš anksto numatyti tėvo mirtį ar sunkius sužalojimus. Nukentėjusysis po įvykio kelias dienas vaikščiojo, į medikus pagalbos nesikreipė. Apygardos teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad pagal savo išsilavinimą bei darbinę praktiką nuteistasis galėjo numatyti kilusius padarinius – nukentėjusiojo mirtį. Nuosprendyje nėra nurodyta, kokios būtent - objektyvios ar subjektyvios aplinkybės neleido A. B. suprasti savo atliekamų veiksmų pavojingumo ir numatyti galinčių kilti padarinių. Bylos medžiaga rodo, kad jokios aplinkybės nesudarė pagrindo nuteistajam manyti, kad jo smurtiniai veiksmai yra nepavojingi, ir leido tikėtis, kad dėl jo smūgių bus išvengta kilusių padarinių, už kuriuos yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Visiškai nepagrįstai teismas išvadas dėl A. B. neatsargios kaltės formos motyvavo remdamasis aplinkybėmis, jog nukentėjusysis po sužalojimo kelias dienas vaikščiojo, į medikus pagalbos nesikreipė. Kaltės forma išreiškia asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su padaryta pavojinga veika. Todėl nukentėjusiojo elgesys po jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo negali būti pripažintas papildomu argumentu nurodant A. B. netiesioginę kaltės formą jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtyje.

Nuosprendyje nurodytas priežastinio ryšio tarp nuteistojo A. B. nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių pobūdis yra neteisingas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog du stiprūs smūgiai, suduoti senyvo amžiaus, sergančiam žmogui į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvos sritį, nebuvo būtina mirties priežastis, tai yra, teismas nustatė, jog tarp nuteistojo veiksmų ir padarinių yra netiesioginis priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiomis nuosprendį priėmusio teismo išvadomis.

Priežastinis pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų pavojingų padarinių ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Nustatant priežastinį ryšį yra svarbi ta aplinkybė, ar kaltininkui inkriminuoti nusikalstami veiksmai buvo būtina kilusių padarinių sąlyga. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatatnt priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti, ar mirtis buvo dėsninga ir numatomas veikos pasekmė. Taip pat svarbu nustatyti ir priežastinio ryšio pobūdį – baudžiamąją teisinę reikšmę turi būtinasis priežastinis ryšys, kuris suprantamas kaip būdingas, dėsningas vidinis reiškinių ryšys. Viena iš būtinojo priežastinio ryšio savybių yra ta, kad jis yra iš anksto numatomas. Šiuo atveju byloje neginčijamai nustatyta, jog nuteistasis sudavė ne mažiau kaip du smūgius kumščiu savo tėvui į veido sritį, nuo kurių jam kilo sunkūs, mirtį sukėlę padariniai. Bet kokie smūgiai į galvą kelia pavojų žmogaus gyvybei, o stiprūs smūgiai fiziškai silpnam, senyvo amžiaus asmeniui padidina šį pavojų iki maksimalaus lygio. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų buvęs sužalotas po nuteistojo smūgių sudavimo. Taigi, akivaizdu, jog būtent A. B. suduoti smūgis buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiajam padarytais sužalojimais, sukėlusiais mirtį. Akivaizdu, jog kiekvienas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, koks pagal bylos duomenis ir yra A. B. , suduodamas stiprius smūgius kumščiu į veidą senyvo amžiaus, ligotam asmeniui, suvokia, kokie padariniai dėl tokių pavojingų veiksmų gali kilti, t.y. numato galimą priežastinio ryšio vyksmą. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog tarp A. B. nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, kolegija pripažįsta, kad nuteistasis A. B. , veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė nukentėjusįjį savo tėvą A. B. , tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Remiantis pirmiau išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. nusikalstama veika buvo padaryta tokiomis aplinkybėmis:

A. B. 2008 m. spalio 24 - 26 d. laikotarpyje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Ruklos gyvenvietėje Jonavos r., tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius savo tėvui A. B. į galvą ir visumoje ne mažiau kaip šešiais trauminiais poveikiais padarė jam poodines kraujosruvas dešinėje alkūnėje, kairėje šlaunyje, abiejų rankų dilbiuose ir kairiame rieše, galvos sumušimus – poodines kraujosruvas nosyje ir abiejų akių vokuose bei paviršinį odos nubrozdinimą dešinės akies vokų išoriniame kampe, galvos smegenų sumušimą su subdurine kraujosruva apie kairį smegenų pusrutulį bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Tokiu būdu A. B. , veikdamas netiesiogine tyčia, atėmė gyvybę kitam žmogui, nes dėl patirtų sužalojimų po keletos dienų, progresuojant galvos smegenų pabrinkimui, suspaudimui ir strigimui, A. B. 2008 m. spalio 29 d. savo namuose mirė.

Perkvalifikavus A. B. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nustatytinas ir jam skirtinos bausmės dydis.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę A. B. , atsižvelgia į padaryto nužudymo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, nukentėjusiojo veiksmus nuteistojo atžvilgiu. Šiuo atveju buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs žmogaus mirtį, t. y. neatitaisomus padarinius, nuteistasis smurtavo prieš senyvo amžiaus nukentėjusįjį.

Tačiau kolegija atsižvelgia į tai, kad nukentėjusysis konflikto metu taip pat buvo aktyvus, tyčinis nusikaltimas padarytas nuteistajam veikiant netiesiogine tyčia. Nuteistasis dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino iš dalies bei dėl nuoširdžiai gailisi ir tai pagrįstai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Vertindama nuteistojo asmenybę, kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistasis yra teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, yra charakterizuojamas teigiamai, vertina savo elgesį dėl mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo kritiškai. Atkreiptinas dėmesys, kad per laikotarpį, kuris praėjo po nusikalstamos veikos padarymo, A. B. jokių kitų nusikalstamų veikų nepadarė.

Už kvalifikuotą nužudymą galima skirti tik laisvės atėmimo bausmę, kurios minimumas yra aštuoneri, o maksimumas yra dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Toks nemažas skirtumas tarp galimos skirti bausmės minimalaus ir maksimalaus dydžio įpareigoja kiekvienu atveju skiriamą bausmę deramai individualizuoti. Bausmė, skiriama už nužudymą, turi būti proporcinga – bausmės griežtumas turi atitikti padaryto konkretaus nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybę, ir teisinga.

Kolegijos manymu, būtent tokią bausmę A. B. atitiktų ir bausmės paskirtį šiuo atveju užtikrintų laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra mažesnis nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tai lemia konkrečios nusikaltimo padarymo aplinkybės, kaltės forma, duomenys apie nuteistojo asmenybę bei lengvinančios nuteistojo atsakomybę aplinkybės buvimas. Teisėjų kolegijos nuomone, A. B. skiriama tokio dydžio bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles, numatytas BK 61 straipsnyje, ir bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis).

Vadovaujantis BPK 307 straipsnio nuostatomis, teismas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi nurodyti tikslią paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo pradžią. Šiuo atveju nuosprendį priėmęs teismas šios normos reikalavimų nesilaikė. Skundžiamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad bausmės atlikimo pradžia A. B. skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistajam kardomoji priemonė – suėmimas paskirta nebuvo. Todėl teisėjų kolegija ištaiso šią apygardos teismo klaidą. Pagal BPK 307 straipsnio reikalavimus, jeigu asmuo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nebuvo suimtas, bausmės pradžią reikia skaičiuoti nuo jo sulaikymo bausmės atlikimui momento.

Dėl nuteistojo A. B. apeliacinio skundo.

Nuteistojo A. B. skunde esantis prašymas jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas dėl bausmės vykdymo atidėjimo yra atmestinas, kadangi iš dalies tenkinant prokuroro apeliacinį skundą ir pritaikant kitą baudžiamąjį įstatymą, nustačius, kad A. B. padarė labai sunkų nusikaltimą, nelieka pagrindo taikyti šio straipsnio nuostatas. Už sunkius ir labai sunkius tyčinius nusikaltimus bausmės vykdymo atidėjimas nėra taikomas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendį pakeisti.

A. B. nusikalstamą veiką iš BK 132 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 3 dalį.

A. B. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, paskirti laisvės atėmimo bausmę dešimčiai (10) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. B. bausmės pradžią skaičiuoti nuo jo sulaikymo bausmės atlikimui dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.