- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-02-12
- Bylos Nr.
- 2-197-153/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Galina Blaževič
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- V. G. Š.
- Trečiasis asmuo
- L. B., notarei R
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. K. ieškinį dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, 130 000,00 Lt priteisimo atsakovui V. G. Š., tretiesiems asmenims L. B., notarei R. I., AB „Parex“ bankui, L. D., VĮ Registrų centro Kauno filialui,ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė V. K. ir jos atstovai prašė: nutraukti 1996 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria V. K. pardavė V. G. Š., ½ dalį buto Nr. 2 esančio (duomenys neskelbtini) ; priteisti ieškovei V. K. iš atsakovo V. G. Š. 130 000,00 Lt ir bylinėjimosi išlaidas ieškovei ir valstybei; atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
Atsakovas V. G. Š. ir jo atstovas prašė ieškinį atmesti, nes ieškovė praleido ieškinio senatį, ir nėra pagrindo jos atnaujinti, be to, ieškovės nurodytu pagrindu ieškinio reikalavimas negali būti patenkintas, nes butas yra parduotas trečiajam asmeniui L. D., o sutartis negali būti nutraukta.
Tretieji asmenys ir jų atstovai į posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jie informuoti pasirašytinai.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinio reikalavimai tenkintini iš dalies.
Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.
Ieškovė paaiškino, kad 1996 m. lapkričio 11 d. sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ji, ieškovė V. K., pardavė atsakovui V. G. Š. ½ dalį buto Nr. 2 esančio (duomenys neskelbtini) . Tačiau už parduotą butą pinigų negavo, nors sutartyje pasirašė, kad pinigus gavo. Ji suprato, kad yra apgauta ir kreipėsi į policiją, buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau 2003 m. spalio 10 d. kaltu buvo pripažintas tik trečiasis asmuo L. B.. Ieškovė suprato, kad baudžiamojoje byloje jos teisės nebus apgintos, todėl 1997 m. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimo, atsakovais nurodydama atsakovą V. G. Š. ir trečią asmenį šioje byloje L. B., tačiau 2005 m. gegužės 6d. ieškovės ieškinį teismas paliko nenagrinėtą. 2005m. rugsėjo 28d. ieškovė pakartotinai pareiškė ieškinį dėl sutarties nutraukimo. Ieškovė stengėsi aktyviai ginti savo teisę tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso tvarka, tačiau dėl sunkios finansinės padėties, dėl sūnaus, kuris 2004 m. tapo neįgalus, ligos, ieškovė neturėjo galimybės pasinaudoti kvalifikuoto teisininko teisinėmis paslaugomis ir tinkamai apginti savo teisę.
Atsakovas V. G. Š. ir jo atstovas yra tos nuomonės, kad ieškovė savo teisėmis tinkamai nesirūpino, todėl ieškinio senaties terminą atnaujinti nėra pagrindo. Tai, kad ieškovė savo teisėmis nesirūpino, patvirtina ir tas faktas, kad teismas ieškovės reikalavimą paliko nenagrinėtą.
Bylos duomenimis, ieškovė V. K. 1997 metais reiškė ieškinį (civ. byla Nr. 2-837/2005) dėl ½ dalies ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl to, kad ji buvo sudaryta apgaulės būdu, tačiau teismas ieškinį paliko nenagrinėtą. 2005 m. rugsėjo 28 d. ji pakartotinai kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad 1996 m. lapkričio 11 d. pardavė atsakovui ½ dalį buto Nr.2, esančio (duomenys neskelbtini) , už 30 000 Lt, tačiau pinigų negavo, todėl prašė pirkimo–pardavimo sutartį nutraukti.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami vertinant šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Pasienio policijos departamentas, bylos Nr. 3K-3-168/1999; 1999 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. D. K., bylos Nr. 3K-3-826/1999; 2000 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-509/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3160/2002; 2003 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-367/2003; 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. L. B. A., bylos Nr. 3K-3-616/2003; 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. P. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-112/2004; 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. VĮ Valkininkų miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-630/2003; 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. G. M., bylos Nr. 3K-7-372/2005 ir kt.).
CK 84 straipsnyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Šiam terminui pasibaigus, remiantis 1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalimi, buvo pagrindas ieškinį atmesti, ieškovei neprašant atnaujinti ieškinio senaties termino. Ieškovė neginčija, kad 1996 m. lapkričio 11 d. sudarius buto pirkimo–pardavimo sutartį, ji pinigų (30 000,00 Lt) negavo. Teismo manymu, ieškinio senaties terminas pasibaigė 1999 m. lapkričio 11 d., nes ieškovė apie teisių pažeidimą sužinojo tuoj pat po sutarties sudarymo 1996 m. lapkričio 11 d., o teismui palikus 2005 m. gegužės 6 d.ieškinį nenagrinėtą, ieškovė neteko galimybės ginti savo teisę. Ieškovės pakartotinai pareikštas 2005 m. rugsėjo 28 d. ieškinio reikalavimas (civilinė byla Nr. 2-1316/2005) dėl sutarties nutraukimo teismui pateiktas pasibaigus ieškinio senaties terminui. Todėl ieškovė pagrįstai prašo ieškinio senaties terminą atnaujinti (2 t., b. l. 51).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartyje Nr. 3k-3-121/2007 teisėjų kolegija pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad nei CK, nei kituose įstatymuose nenurodytos aplinkybės (svarbios priežastys ieškinio senaties terminą praleisti), kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Įstatymuose taip pat neįvardyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, teismas visų pirma turi išsiaiškinti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, ir šia prasme kiekvienu konkrečiu atveju taikytini ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai. Teismas savo iniciatyva nerenka įrodymų, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, tačiau turi į tai atkreipti šalių dėmesį ir pasiūlyti šalims pateikti visus su tuo susijusius įrodymus.
Vienas iš svarbiausių civilinio proceso principų yra rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.). Kartu civiliniame procese galioja ir tikėtinumo taisyklė, pagal kurią teismui sprendžiant dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nereikia būti visiškai įsitikinusiam tų aplinkybių buvimu ar nebuvimu, o pakanka, jog viena alternatyva būtų labiau tikėtina už kitą. Taigi teismas sprendimą byloje priima įvertinęs pateiktų argumentų ir nustatytų aplinkybių visumą (CPK 185 str.).
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė nuo 1997 m. aktyviai gynė savo pažeistą teisę tiek baudžiamojoje, tiek civilinėje byloje. Ieškovė prašė taikyti atsakomybę dėl netinkamai įvykdytos prievolės tiek atsakovui V. G. Š., tiek trečiajam asmeniui L. B.. Nėra paneigtas ieškovės motyvas, kad ji neturėjo pakankamai lėšų pasisamdyti kvalifikuotą teisininką, dėl to nustatytu įstatyme terminu ir tvarka negalėjo apginti savo teisės. Be to, kaip nustatyta byloje, ieškovė neteko 30 000,00 Lt vertės turto, todėl ir dėl šios priežasties jos turtinė padėtis buvo pakankamai komplikuota. Bylos duomenimis. ieškovė augina neįgalų sūnų (2 t., b. l. 80), 2007 m. dirbo valytoja ir gavo minimalų darbo užmokestį (2 t., b. l. 81). Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė pakankamai rūpinosi savo teisėmis, tačiau dėl svarbių šeimyninių ir turtinių aplinkybių ieškinio senaties terminą praleido. Todėl negalima sutikti su atsakovo ir jo atstovo motyvais dėl atsisakymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismo nuomone, yra įstatyminis pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti (CK 90 str. 2 d. įst. red. I-459, 1994-05-17, CK 1.131 str. 2 d.), ir esant tokioms aplinkybėms ieškovės prašymas tenkintinas – ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Dėl sutarties nutraukimo.
Ieškovė V. K. paaiškino, kad dviese su P. N. turėjo po ½ 4 kambarių buto. Norėjo turėti atskirus butus, todėl ½ dalį buto pardavė atsakovui V. G. Š.. Buto pirkimo–pardavimo dokumentus tvarkė L. B., dėl kurio 2003 m. spalio 13 d. yra priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje. Šios bylos nagrinėjimo metu ieškovė sužinojo, jog atsakovas pinigus už ieškovės buto dalį atidavė L. B., nors ieškovė įgaliojimo L. B. paimti pinigus už jos buto dalies pardavimą nebuvo parašiusi. Pirkimo–pardavimo sutartyje ieškovė pasirašė, kad pinigus gavo, tačiau nesulaukė nei pinigų, nei kito buto, žadėto jai nupirkti už parduotą buto dalį. Atsakovas V. G. Š. žadėjo ieškovei sumokėti pinigus, tačiau to nepadarė iki šiol. Ieškovės šeima atsidūrė sunkioje padėtyje, todėl yra pagrindas pripažinti, jog sutarties pažeidimas yra esminis. Ieškovės manymu, sutartį reikia nutraukti, nors ankstesniame ieškinyje ieškovė prašė sutartį pripažinti negaliojančia. Dabar ieškovė reiškė ieškinį kitu – CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatytu – pagrindu. Ieškovė, remdamasi CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalimis, prašo teismo 1996 m. lapkričio 11 d. dalies buto Nr. 2, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį nutraukti.
Atsakovas V. G. Š. paaiškino, kad nesutinka su ieškovės reikalavimu dėl sutarties nutraukimo, kadangi sutartį, jo manymu, įvykdė tinkamai, o pinigus sumokėjo tarpininkui, kuris žadėjo nupirkti ieškovei butą. Atsakovas pasitikėjo trečiuoju asmeniu L. B., nes jis buvo pažįstamas su ieškove, todėl atsakovas mano, kad neprivalo antrą kartą mokėti trečiojo asmens pasisavintus pinigus. Buto pirkimo–pardavimo sutartis negali būti nutraukta, nes butą atsakovas suremontavo, turėjo daug išlaidų, o vėliau butą perleido trečiajam asmeniui L. D.. Taigi pagal ginčijamą sutartį santykiai tarp ieškovės ir atsakovo faktiškai pasibaigė.
Bylos medžiaga įrodyta, kad ieškovė 1996 m. lapkričio 11 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria V. K. pardavė V. G. Š. ½ dalį buto Nr.2, esančio (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 128-129).
Nors pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 44-46 straipsnius byloje taikomos 2000 m. CK šeštosios knygos XVIII skyriaus nuostatos, reglamentuojančios sutarčių nutraukimą ir restitucijos taikymą.
Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str. 1 d.). Taigi pirkimo–pardavimo sutarties esmė yra turto ir nuosavybės teisių į jį perdavimas ir pinigų gavimas už tai. Kiekvienas pardavėjas, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, tikisi gauti pinigus, o kiekvienas pirkėjas tikisi gauti perkamą turtą. Todėl akivaizdu, jog turto perdavimas pirkėjui ir pinigų sumokėjimas pardavėjui yra esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos.
Ieškovė faktiniu ieškinio pagrindu nurodo aplinkybę, kad perleisdama turtą iš esmės negavo to, ko tikėjosi – pinigų, ir prašo dėl šio pažeidimo sutartį nutraukti CK 6.217 straipsnio pagrindu. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama, ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties (CK 6.217 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis Lietuvos teismų praktiką nurodė, kad „Esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria „išmatuojamos“ kiekvieno konkretaus sutarties pažeidimo aplinkybės suteikiant teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (ginčo atveju – teismui) spręsti, kaip turi būti vertinamas atitinkamas pažeidimas. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis yra atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. (...) Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti (...) į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia), ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). (...)Vienašalis sutarties nutraukimas, kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė, įstatymų leidėjo yra įtvirtinta ir laikoma adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 2 dalis).“ (LAT CBS 2004 m. birželio 29 d. nutartis Nr. 3K-P-346/2004). Taigi teismas turi nustatyti, ar pažeidimas yra esminis, atsižvelgdamas į tai, ar nukentėjusi šalis negavo to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti lūkesčiai lieka neįgyvendinti dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių.
Byloje nėra ginčo, kad ieškovė negavo pinigų už butą, tai taip pat patvirtina teismo nuosprendis (2 t., b. l. 11-21), kuriuo nuteistas trečias asmuo L. B., todėl teismas laiko šį faktą įrodytu (CPK 182 str. 1 d., 3 p.) ir tuo vadovaujasi sprendime. Minėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog atsakovas V. G. Š. padarė esminį sutarties pažeidimą, nesumokėdamas ieškovei už parduotą butą pinigų, ir pažeidimas padarytas dėl atsakovo veiksmų, todėl ginčijama sutartis nutrauktina (CK 6.217 str.) ir taikytina restitucija (CK 6.222 str. 1 d.). Taikant restituciją kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi (CK 6.222 str. 1 d.).
Dėl restitucijos dydžio.
Ieškovė parašo taikyti restituciją ir, remiantis CK 6.222 str. 1d., už prarastą buto dalies vertę sumokėti pinigais, ir kadangi butas parduotas už 260 000,00 Lt, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo V. G. Š. 130 000,00 Lt. Ieškovė neginčija, kad butas nebuvo remontuojamas iki buvo parduotas atsakovui. Pinigai – 30 000,00 Lt – per tą laiką nuvertėjo, o butai pabrango, todėl ieškovės prašoma priteisti sumą yra protinga. Atsakovas tik žadėjo nupirkti butą, tačiau jokių realių veiksmų neatliko, o 30 000,00 Lt piniginė kompensacija ieškovės netenkino, todėl ji atsisakė priimti tokio dydžio pinigų sumą.
Atsakovas V. G. Š. mano, kad ieškovės nurodyta piniginės kompensacijos suma yra nereali, nes butas buvo apleistas, su skolomis, be to, atsakovas nupirko iš ieškovės tik ½ dalį buto, todėl mokėti ieškovei prašomą sumą nėra pagrindo. Ieškovė nesutiko su ankstesniu atsakovo pasiūlymu nupirkti jai dviejų kambarių butą arba sumokėti 30 000,00 Lt, todėl dabar atsakovas prašo ieškovės reikalavimą atmesti. Dėl Lino. Bieliausko veiksmų nukentėjo ir atsakovo interesai, nes atsakovas sumokėjo visą sumą L. B., žadėjusiam už šiuos pinigus nupirkti ieškovės šeimai butą. Dėl to, kad trečiasis asmuo vėliau buto nenupirko, atsakovas nekaltas.
Kaip anksčiau nustatyta, tarp ieškovės V. K. ir atsakovo V. G. Š. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, ir remiantis šia sutartimi, pinigai už atsakovui parduotą buto dalį turėjo būti sumokėti ieškovei, o ne trečiajam asmeniui L. B.. Todėl atmestinas atsakovo motyvas, kad jei jis pinigus sumokėjo trečiajam asmeniui L. B., dėl to neprivalo už pirktą butą antrą kartą mokėti pinigus ieškovei, nes tai prieštarauja pirkimo–pardavimo sutarčiai. Todėl nesumokėti ieškovei pinigai – 30 000,00 Lt – už parduotą butą turi būti priteisti.
Ieškovės motyvas, kad taikant restituciją ieškovei turi būti sumokėta ne 30 000,00 Lt, o 130 000,00 Lt, nes pinigai nuvertėjo, o butai pabrango, atmestinas kaip nepagrįstas.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 1994 m. kovo 14 d. dovanojimo sutartimi N. P. padovanojo ½ dalį buto Nr. 2, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovei V. K. (2 t., b. l. 160). Vėliau, 1996 m. lapkričio 5 d. P. N. pardavė ½ dalį buto Nr. 2, esančio (duomenys neskelbtini) ir dalį mūrinio ūkio pastato 3J1/p (duomenys neskelbtini), atsakovui V. G. Š., VĮ RIPP nustatyta parduodamo buto ir ūkio pastato dalis rinkos vertė 28 529,00Lt, parduota už 40 000,00 Lt. (2 t., b. l. 162). Kitą to paties buto ½ dalį atsakovui V. G. Š. 1996 m. lapkričio 11 d. pardavė ieškovė V. K. (2 t., 158). VĮ RIPP nustatyta parduodamo buto dalis rinkos vertė 27 123,00 Lt, parduota už 30 000,00 Lt. Tokiu būdu atsakovas V. G. Š. pirkimo–pardavimu sutarčių pagrindu įgijo nuosavybės teisę į butą Nr. 2 ir į dalį ūkio pastato 3J1/p, esančius (duomenys neskelbtini). Bendra turto rinkos vertė, remiantis išduotu 1996 m. lapkričio 11 d. VĮ RIPP detalizuotu pažymėjimu, 54 245,00 Lt (2 t., b. l. 159). Atsakovas 2007 m. sausio 9 d. pardavė 3J1/p ūkinį pastatą 9/10 d ir butą Nr. 2, esančius (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui L. D.. VĮ Registrų centro Kauno filialas L. D. parduotą turtą įvertino 139 836,00 Lt, o parduotas jis buvo už 260 000,00 Lt. Parduotas trečiajam asmeniui L. D. turtas įkeistas AB „Parex“ bankui už jai suteiktą banko paskolą (3 t., b. l. 40-60).
Šalių paaiškinimais nustatyta, kad ginčo turtas, butas ir ūkio pastatas, buvo parduoti atsakovui V. G. Š. be remonto. Vėliau turtą perleidus atsakovui V. G. Š., bendra turto būklė tapo labai gera, nes bute buvo atliktas kapitalinis remontas, pakeista elektros instaliacija, vandentiekio sistema, santechnikos pritaisai, šildymo sistema, pakeisti langai, durys, grindys. Patalpų apdailai buvo panaudotos šiuolaikinės statybinės ir apdailos medžiagos. Ūkiniame pastate atliktas kapitalinis remontas ir įrengtas garažas. Turto vertintojų manymu, šie veiksmai turėjo teigiamos įtakos vertinamo turto rinkos vertei (3 t., b. l. 61-87,). Todėl turto pabrangimas nėra savaiminis, o susijęs su investicijomis į ginčo butą ir ūkio pastatą, kurias investavo atsakovas V. G. Š.. Pažymėtina, kad ieškovei buvo padovanota tik ½ dalis buto be ūkio pastato.
Ieškovė pakartotinai kreipėsi į teismą tik 2005 m. rugsėjo 28 d., reikalavimą dėl 130 000,00 Lt priteisimo pareiškė tik 2007 m. birželio 26 d. (2 t., b. l. 45-46). Teismas ieškovės prašymu šioje byloje atnaujino ieškinio senaties terminą, ankstesnis ieškovės reikalavimas paliktas nenagrinėtas (civ. byla Nr. 2-837/2005, b. l. 146-147). Todėl ieškovės motyvai dėl restitucijos sumos pasikeitimo vertinami ne nuo 1997 m. rugsėjo 19 d. (civ. byla Nr. 2-837/2005, b. l. 4), o nuo 2005 m. rugsėjo 28 d.(civ. byla Nr. 2-197-153/2009, 1t., b. l. 2), remiantis CK 1.130 str. 4 d. Esant tokioms aplinkybėms, negalima sutikti su ieškovės motyvu, kad per kelis metus restitucijos suma padidėjo 100 000,00 Lt. Toks ieškovės motyvas negali būti pripažintas teisingu ir protingu. Ieškovės motyvas dėl pinigų nuvertėjimo taip pat yra nepagrįstas, nes nuo 2005 m. (1 t., b. l. 2) lito ir euro kursas nepasikeitė. Įvertinus nurodytas aplinkybes, ieškovės prašymas dėl restitucijos priteisimo tenkintinas iš dalies, ieškovei priteistina 30 000,00 Lt. Kitų išmokų už uždelstą atsiskaityti laiką ieškovė priteisti neprašė, nors tokia teisė teismo posėdyje jai buvo išaiškinta (CPK 2 str.).
Byloje Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartimi Nr. 2-452-153/2008 (b. l. 164-165, 2 t.) taikytos arešto priemonės atsakovo G. V. Š. 30 000,00 Lt sumos turtui paliekamos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 5 d.), areštas, taikytas atsakovo G. V. Š. 100 000,00 Lt sumos turtui įsiteisėjus teismo sprendimui panaikinamas (CPK 150 str. 4 d.).
Šalys byloje turėjo bylinėjimosi išlaidų, bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai patenkintiems ieškovės reikalavimams. Ieškovė atleista nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo valstybei (2 t., b. l. 83), todėl atmetus dalį ieškovės reikalavimų, atmestų reikalavimų žyminio mokesčio dalis iš ieškovės valstybėi nepriteistina (CPK 96 str.). Ieškovės apmokėtas žyminis mokestis įrodytas žyminio mokesčio kvitais ir (1 t., b. l. 3, 102, 149; 2 t., b. l. 79) sudaro 600,00 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Ieškovė byloje laimėjo (130000x30):100%=39 % reikalavimų dėl 130 000,00 Lt, todėl iš atsakovo ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos paskaičiuojamos atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų bendrą sumą ir sudaro (30000x39):100=234,00 Lt. Likusi suma, nuo kurios mokėjimo ieškovė buvo atleista, priteistina iš atsakovo (30 000x3):100= 900,00- 600,00=300,00 Lt valstybei.
Teisinės advokato paslaugos atlyginamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir bylos apimtį. Byloje nagrinėjami civiliniai teisniai santykiai dėl sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo. Byla nagrinėjama nuo 2005 m. rugsėjo 9 d., ji susideda iš trijų tomų civilinės bylos bei baudžiamosios bylos ir civilinės bylos priedų. Advokatas A. M. atstovavo ieškovę nuo 2005 m. rugsėjo 27 d. (1 t., b. l. 4), ieškovės vardu surašė ieškinio pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, prašymus. Atsakovą V. G. Š. 2005-2006 m. atstovavo advokatės V. R., M. V. (1 t., b. l. 43, 111), nuo 2008 m. vasario 11 d. - advokatas E. J. (2 t., b. l. 183). Advokatų paslaugas šalys apmokėjo, tai patvirtina byloje pateikti teisinių paslaugų apmokėjimo kvitai ( Nr. 364969, 302176, 421607, 334767, 299948. 600,00 Lt, 600,00 Lt, 400,00 Lt, 200,00 Lt, 200,00 Lt, 1t., b. l., 120, kvitas Nr. 334155, 500,00 Lt). Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, šalių išlaidos pripažintinos pagrįstomis ir būtinomis išlaidomis teisinę pagalbą, susijusią su bylos nagrinėjimu, apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 8 p., CPK 93 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“). Todėl kiekvienai iš šalių priteistina po 2000,00 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Procesinių dokumentų išsiuntimo šalims išlaidos sudaro (1t., b. l. 24 - 10 Lt; 2t., b. l. 1A - 35,05Lt; 3t., b. l. 2 - 15,4 Lt) 74,53Lt. šios išlaidos priteistinos iš ieškovės atsižvelgiant į atmestų reikalavimų sumą ir sudaro (74,55 x 61%):100 = 45,47 Lt, o iš atsakovo - likusi suma (74,55 x 39%) : 100 = 29,06 Lt valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 268-270 str.,301 str., teismas
nusprendžia:
Ieškovės ieškinį patenkinti iš dalies.
Nutraukti 1996 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria V. K. pardavė V. G. Š., ½ dalį buto Nr. 2 esančio (duomenys neskelbtini). Priteisti ieškovei V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 30 000,00 Lt (trisdešimt tūkstančių) iš atsakovo V. G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)). Likusią ieškinio reikalavimų dalį dėl 100 000,00 Lt kompensacijos priteisimo atmesti.
Ieškovei V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 2000,00 Lt advokato teisines paslaugas apmokėti, 234,00 Lt žyminio mokesčio, iš viso 2234,00 (du tūkstančiai du šimtai trisdešimt keturi) Lt iš atsakovo V. G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini));
Atsakovui V. G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) 2000,00 Lt advokato teisines paslaugas apmokėti iš ieškovės V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini));
Procesinių dokumentų išsiuntimo išlaidas iš ieškovės V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) 45,47 Lt valstybei;
Procesinių dokumentų išsiuntimo išlaidas 29,06 Lt, žyminio mokesčio išlaidas 300,00 Lt, iš viso 329,06 Lt, iš atsakovo V. G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) valstybei.
Taikytas Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartimi Nr. 2-452-153/2008 arešto priemonės atsakovo V. G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) -4) 30 000,00 Lt sumos turtui palikti galioti iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 5 d.). Areštą, taikytą V. G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) 100 000,00 Lt sumos turtui teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti (CPK 150 str.4d.).
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas per šį teismą Lietuvos Apeliaciniam teismui.