- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-30
- Bylos Nr.
- I-2022-386/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01627-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Jokubauskaitė, Dalia Gumuliauskienė, Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- N. G.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Dalios Gumuliauskienės ir Remigijaus Armino, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei, 2013 m. gruodžio 19 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. G. prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos motinystės pašalpos dalies 3747,87 Lt priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja N. G. (toliau – ir pareiškėja) prašymu kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, ir Klaipėdos apskrities VPK) 3747,87 Lt (neatskaičius pajamų mokesčių) neišmokėtą motinystės pašalpos dalį (b.l. 3 - 4).
Pareiškėja nurodo, jog yra statutinė valstybės tarnautoja, dirbanti Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate. 2009 m. rugsėjo 29 d. gimė sūnus D. G., ji buvo nėštumo ir gimdymo atostogose, o nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir buvo mokama motinystės pašalpa.
2009 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo 21 straipsnio pakeitimo įstatymu (2009, Žin. Nr. XI-420 ) buvo pakeista 21 straipsnio 1 dalis nauja redakcija ir išdėstyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, yra 90 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, - 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio ir baigiamosiose nuostatose nustatyta, kad šio įstatymo pakeitimo nuostatos taikomos nuo 2010 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms motinystės (tėvystės) pašalpoms, tačiau šios įstatymo nuostatos buvo pritaikytos ir jai. Dėl šios priežasties atsakovas nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. jai neišmokėjo motinystės pašalpos dalies 3747,87 Lt (neatskaičius mokesčių).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija, Žin. 2009 m., Nr. XI-420) pakeitimo įstatymu dėl susidariusios sunkios ekonominės padėties valstybėje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį skirtingų dydžių motinystės (tėvystės) pašalpos nustatytos tik tuo pagrindu, kad vaikai gimsta skirtingu laiku ir teisė į motinystės (tėvystės) pašalpas įgyjama iki 2010 m. birželio 30 d. arba nuo 2010 m. liepos 1 d. (t.y. nuo 2010 m. liepos 1 d. skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų, mokamų, kol vaikui sueis vieneri metai, dydis sumažintas nuo 100 iki 90 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai - nuo 85 iki 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Teikti įstatymu nustatytą paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, - konstitucinė valstybės pareiga, o teisė gauti tokią paramą - konstitucinė teisė. Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus teisės negali būti siaurinamos, todėl mažesnių motinystės (tėvystės) pašalpų nuo 2010 m. liepos 1 d. mokėjimas, nenumačius jų kompensavimo, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas; byla Nr. 38/06). Nesant įstatymo tvarka nustatytam kompensavimo mechanizmui, jos teisių pažeidimas turi tęstinį pobūdį ir neigiamai veikia jos turtinius interesus. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas jos teisių pažeidimu ir turi būti pašalintas, priteisiant neišmokėtos skirtos motinystės pašalpos dalį už minėtą laikotarpį.
Pareiškėja į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį jai pranešta tinkamai.
Atsakovas Klaipėdos apskrities VPK atsiliepimu (b. l. 19-20) į pareiškėjos prašymą nurodo, jog ginčijamoje Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas) 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą palyginus su nustatytuoju šio įstatymo 21 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 1 dalyje matyti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nustatyti mažesni motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai, t. y. sumažinti 10 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio. Taikant šį įstatymą atsakovas nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. neišmokėjo pareiškėjai 3 747, 87 Lt (neatskaičius mokesčių) dydžio skirtos motinystės pašalpos dalies.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 24-1 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad " <...> Motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama ir mokama nuo teisės gauti pašalpą atsiradimo dienos, jeigu dėl jos kreipiamasi ne vėliau kaip per 12 mėnesių, skaičiuojant nuo laikotarpio, už kurį asmuo turi teisę gauti pašalpą, pabaigos". Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad „Šis įstatymas nurodo asmenis, draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nustato teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas". Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Nagrinėjamojoje byloje paskutinė galimai neteisėtai sumažinta socialinio draudimo išmoka pareiškėjai buvo išmokėta 2011 metų spalio mėnesį, t.y. daugiau nei prieš dvejus metus iki pareiškėjos kreipimosi į teismą dienos.
Atsakovas atsiliepimu prašo: taikyti vienerių metų senaties terminą pareiškėjos reikalavimui priteisti neišmokėtos motinystės pašalpos dalį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d.; pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, atsakovui apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo nepateikė, jo atstovas neatvyko.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėta pareiškėjai ir atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja N. G. yra statutinė valstybės tarnautoja, dirbanti Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate specialiste. 2009 m. rugsėjo 29 d. gimė pareiškėjos sūnus D. G. (b.l. 12). Tarp šalių nėra ginčo, jog pareiškėjai nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir buvo mokama motinystės pašalpa.
Šios administracinės bylos dalykas yra nustatyti, ar teisėtai pareiškėjai, pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, buvo sumažinta vaiko priežiūros atostogų pašalpa.
Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. ir galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (toliau - ir Nutarimas) patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis - 1170 litų. Šio nutarimo 2.3 punktu nustatyta, kad institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos, mokančios valstybinio socialinio draudimo ir kitas socialines išmokas, kurių dydis priklauso nuo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, nuo 2010 m. sausio 1 d. atitinkamai perskaičiuoja paskirtąsias išmokas, taikydami šio nutarimo 1.1 punkte nurodytą einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį.
Laikinuoju įstatymu buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas. Nustačius tokį teisinį reguliavimą, buvo sumažintos socialinio draudimo pašalpos ir asmenims, gaunantiems motinystės (tėvystės) pašalpas, paskirtas ir mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį (2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) šis įstatymas iki 2011 m. gruodžio 31 d. galiojo inter alia paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, taip pat statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) išmokoms, tačiau pagal Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatas iki 2011 m. liepos 1 d. atitinkamai perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos mokamos iki jų mokėjimo termino pabaigos.
Pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Nuostatų 74 punkte, nustatančiame, kad patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos pašalpos už laikotarpį nuo šių draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį. Ši nuostata netaikoma motinystės socialinio draudimo pašalpoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį asmenims, įgijusiems teisę į šią pašalpą iki draudžiamųjų pajamų dydžio pasikeitimo, ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, kurių dydis neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ribinio dydžio. Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 nuo 2010 m. sausio 1 d. patvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt.
Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarime (žr. Valstybės žinios, 2013, Nr. 25-1222) konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 158-7164) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 158-7157) 1.1 punktas, kuriuo buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt, nepripažintini prieštaraujančiais Konstitucijai. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2013 m. kovo 8 d.
Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. inter alia sumažinti perskaičiuojamas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtas motinystės (tėvystės) išmokas atitinkamai (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų) nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, ir Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio.
Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Ši teisės norma nagrinėjamoje byloje nebuvo taikyta, todėl yra neaktuali.
Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, jog įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė. <...> Paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, nepaneigė iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės priedermės globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikti joms paramą, nepažeidė Konstitucijos 52 straipsnio, kuriuo laiduojama inter alia socialinė parama įstatymų numatytais atvejais. Pagal įstatymą įgyta teisė į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu negali būti tapatinama su teise į Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas pensijas, taip pat pagal įstatymą įgyta teise į įstatymų nustatytą kitą pensinio aprūpinimo išmoką, kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Teisinio reguliavimo koregavimas leistinu mastu mažinant dalį (ribinius dydžius viršijančias) pagal įstatymą paskirtų ir mokamų socialinių išmokų, teisė į kurias įgyta iki to koregavimo ir kuriomis teikiama finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis asmens, kuriam tokia parama jau buvo paskirta ir mokama, nuosavybės teisę, jis nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų.
Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, remdamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsniu.
Atsižvelgiant į nustatytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl atsakovo prašymo taikyti senaties terminą.
Atsakovas atsiliepime į prašymą nurodo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. Specialūs įstatymai gali numatyti kitokius skundo (prašymo) administraciniam teismui padavimo terminus nei ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio terminas.
Atsakovo teigimu, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti pašalpą atsiradimo dienos, jeigu dėl jų kreipiamasi ne vėliau kaip per 12 mėnesių, skaičiuojant nuo laikotarpio, už kurį asmuo turi teisę gauti pašalpą, pabaigos. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Nagrinėjamojoje byloje paskutinė galimai neteisėtai sumažinta socialinio draudimo išmoka pareiškėjai buvo išmokėta 2011 metų spalio mėnesį, t.y. daugiau nei prieš dvejus metus iki pareiškėjos kreipimosi į teismą dienos.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas, teismas nepasisako dėl, atsakovo nuomone, pareiškėjos praleisto termino kreiptis į teismą ir atsakovo prašymo taikyti senaties terminą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nuspren d ė:
pareiškėjos N. G. prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos motinystės pašalpos dalies 3747,87 Lt priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.