Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovei D. J. dėl skolos priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

II. Teismo posėdyje bylos šalių teiktų paaiškinimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir išvados dėl jų teisinio vertinimo

4. Byloje nustatyta, kad atsakovė D. J. ir UAB „Omnitel“ 2008 m. kovo 26 d. sudarė GSM abonentų prašymo sutartį Nr. OM211181 (b. l. 5). GSM sutartis buvo sudaryta remiantis UAB „Omnitel“ parengtomis standartinėmis sąlygomis. Pagal šį sandorį atsakovė įsipareigojo naudotis UAB „Omnitel“ teikiamomis ryšio paslaugomis ne trumpiau kaip iki 2010 m. kovo 26 d. Atsakovei taip pat su nuolaida buvo perduotas telefonas Nokia 6151, o GSM sutarties 4 punkte nustatyta, kad nuolaida telefono aparato įsigijimui atsakovė galės pasinaudoti ne anksčiau kaip 2010 m. kovo 26 d., t. y. praėjus dvidešimt keturiems mėnesiams nuo nuolaidos suteikimo dienos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Omnitel“ vienašališkai pakeitė paslaugų teikimo planą, dėl kurio taikymo buvo susitarta pasirašant GSM sutartį, taip pat kad atsakovė GSM sutartį nutraukė 2009 m. liepos 29 d.

5. Byloje yra aktualus klausimas, ar atsakovė turėtų padengti ieškovės nurodytą neišmokėtą įrangos (telefono) kainos (nuolaidos) dalį, ar ne.

6. Atsakymo į šį klausimą prielaidos yra glaudžiai susijusios su GSM sutarties sąlygų skaidrumu ir aiškumu. Visų pirma, ieškovė į bylą neteikė akcijos P0802N24SK sąlygų, remiantis kuriomis buvo pasirašyta GSM sutartis. Dėl to atsakovės pagal GSM sutartį prisiimtų įsipareigojimų turinys aiškintinas remiantis išimtinai GSM sutarties tekstu. Atsakovei pareikštą pagrindinį reikalavimą dėl skolos priteisimo ieškovė grindžia GSM sutarties 4 punkto nuostatomis. Pastarosiose nėra detalizuota, kaip tiksliai būtų apskaičiuojama likutinė neišmokėta įrangos vertė, kurią turėtų padengti atsakovė, jeigu paslaugų teikimas būtų nutrauktas anksčiau termino. Sutartyje nedetalizuotas nei neišmokėtos įrangos vertės likučio apskaičiavimo mechanizmas, nei kaip turėjo būti dengiama įrangos nuolaidos vertė sutarties vykdymo eigoje. Kaip galima spręsti iš byloje atsakovės pateiktos UAB „Omnitel“ už suteiktas ryšio paslaugas 2009 m. rugpjūčio 16 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, pradinė kreditorė sąskaitose taip pat nenurodydavo, kokia įrangos nuolaidos dalis buvo dengiama kiekvieną mėnesį (b. l. 59).

7. Pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės metu ieškovės atstovė paaiškino, kad ieškovė laikosi pozicijos, jog telefono aparato kaina nebuvo įskaičiuota į atsakovės mokėtą paslaugų abonentinį mokestį, o neatlygintą likutinę įrangos vertę, kurią prašo priteisti iš atsakovės, ieškovė apskaičiuoja matematiškai – proporcingai už laikotarpį nuo paslaugų teikimo nutraukimo iki 2010 m. kovo 26 d. (2019 m. rugsėjo 6 d. parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas: 17 min. 1 sek.–17 min. 12 sek.; 17 min. 44 sek.–18 min. 4 sek.). Toks atsakovei suteiktos telefono aparato nuolaidos dengimo būdas GSM sutartyje ar jos pagrindu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose tiesiogiai nebuvo numatytas. Atsakydama į jai užduotus klausimus, atsakovė paaiškino, kad, kai pasirašė GSM sutartį, suprato, jog už telefoną atsiskaitys per paslaugų teikimo terminą. Tačiau atsakovė taip pat paaiškino, kad, atsisakydama UAB „Omnitel“ paslaugų, manė, jog už telefoną yra atsiskaičiusi. Taigi pradinė kreditorė UAB „Omnitel“, o vėliau ieškovė reikalavimo, nukreipto į atsakovę, apimtį apskaičiavo iš esmės savo nuožiūra pasirinktu būdu.

8. GSM sutartis yra vartojimo sutartis – paslaugas ir telefono aparatą iš verslininko savo asmeniniams poreikiams įsigijo fizinis asmuo (CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.). Taigi byloje yra taikytinos GSM sutarties sudarymo metu galiojusios teisės normos, įtvirtinusios nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir jų sąžiningumo kontrolę. Formaliai GSM sutarties 4 punkto nuostatos tiek procedūriniu, tiek materialiuoju sąžiningumo kontrolės aspektais savaime yra ydingos. Iš esmės analogišką poziciją byloje pateikė ir išvadą teikianti institucija. GSM sutarties sąlygų visuma suponuoja, kad, sudarant ir vykdant šį sandorį, nebuvo laikytasi skaidrumo ir vartotojo bei verslininko interesų pusiausvyros užtikrinimo reikalavimų. O tai atitinkamai lemia išvadą, kad atsakovei negali būti nustatyta pareiga sumokėti ieškovei ieškiniu prašomą priteisti pagrindinės skolos sumą.

9. Kaip jau pasisakyta, GSM sutartyje nėra konkretizuota ir atskleista, kokią telefono aparato nuolaidos sumą vartotojas turės sumokėti, jeigu paslaugų teikimas bus nutrauktas anksčiau sutarto termino. CK 6.188 straipsnio 5 dalis (šiuo metu CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis) nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Sąlyga dėl telefono aparato nuolaidos apskaičiavimo mechanizmo akivaizdu, kad neatitinka nurodyto reikalavimo. Vertinant atsakovės veiksmus, pasirašant GSM sutartį, pagal vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo standartą, spręstina, kad atsakovė objektyviai negalėjo numatyti ekonominių padarinių, kurie galėtų jai kilti anksčiau termino nutraukus GSM sutartį. Prie tokios išvados prieitina, nes nei GSM sutartyje, nei kituose byloje pateiktuose dokumentuose nėra aiškiai atskleista, koks gali būti taikomas neišpirktos telefono įrangos vertės apskaičiavimo (suteiktos nuolaidos dengimo) būdas ir metodika, jeigu GSM sutartis būtų nutraukta anksčiau joje numatyto termino dėl paslaugų teikėjo ar vartotojo kaltės.

10. Kiek tai susiję su GSM sutarties 4 punkto nuostatos taikymu, pridurtina, kad tiek ieškovė 2019 m. liepos 10 d. rašytiniuose paaiškinimuose, tiek pradinė kreditorė AB „Telia Lietuva“ 2019 m. rugsėjo 4 d. rašte „Dėl D. J. (mokėtojo kodas 340061) įsiskolinimo“ nurodė, jog atsakovės prievolės esmė – atlyginti neišmokėtos įrangos likutinę vertę. Antra vertus, kaip nurodyta šio sprendimo 7 ir 9 punktuose, GSM sutartyje ar su ja susijusiuose dokumentuose nedetalizuota, kokia tvarka buvo ar turėjo būti dengiamos telefono aparato nuolaidos dalys, t. y. kaip turėjo vykti ar vyko įrangos išpirkimas (suteiktos nuolaidos dengimas). Be to, ieškovės pozicija pastaruoju aspektu yra prieštaringa, nes teismo posėdyje, kaip nurodyta šio sprendimo 7 punkte, ieškovės atstovė paaiškino, kad telefono aparato nuolaidos apmokėjimo įmokos nebuvo įskaičiuotos į atsakovės mokėtą paslaugų abonentinį mokestį. Tačiau, antra vertus, byloje pateiktuose tiek ieškovės, tiek pradinės kreditorės dokumentuose kalbama ir apie neišpirktą įrangos vertę, o ne tik paskirstytą nuolaidos sumą. Kadangi toks įrangos mokestis nebuvo išskirtas ir atsakovei teiktose sąskaitose, aktualios yra dvi alternatyvios versijos: sutarties nutraukimo anksčiau termino atveju neišpirkta įrangos vertė turėjo būti dengiama netesybomis, numatytomis GSM sutarties 1 punkte, arba įrangos vertė buvo įskaičiuota į atsakovės mokėtą abonentinį paslaugų teikimo mokestį.

11. Abi nurodytos GSM sutarties sąlygų aiškinimo versijos skaidrumo aspektu yra ydingos ir kartu nesąžiningos atsakovės atžvilgiu. Dėl įrangos vertės dalies įskaičiavimo į abonentinį mokestį jau pasisakyta. O kiek tai susiję su GSM sutarties 1 punktu, reglamentuojančiu netesybų skaičiavimo pagrindus, pirmiausia pastebėtina, kad iš jo sąlygos formuluotės nėra aišku, ką tiksliai turėtų kompensuoti vartotojui taikytinos netesybos, t. y. ar paslaugos gavėjo nuostolius dėl neišpirktos telefono kainos, ar nuostolius dėl vartotojui suteiktos paslaugų abonentinio mokesčio nuolaidos, ar abejus šiuos praradimus ir, jeigu taip, tai kokia apimtimi kiekvieną praradimų dalį. Taigi GSM sutarties 1 punkto sąlyga taip pat nėra aiški, o jos santykis su 4 punktu yra dviprasmiškas. Byloje pateiktas pradinės kreditorės parengtas Skolų suderinimo aktas leidžia konstatuoti, kad pradinės kreditorės pozicija dėl netesybų taikymo ir kompensacijos už neišpirktą įrangos vertę reikalavimo irgi yra (buvo) prieštaringa (b. l. 107, 108). Iš paminėto akto turinio matyti, kad pradinė kreditorė po GSM sutarties nutraukimo apskaičiavo atsakovei tik netesybas, kurias anuliavo 2012 m. kovo 22 d., ir tą pačią dieną į apskaitą įtraukė atsakovės skolą už įrangą. Iki tol pretenzijų dėl neišpirktos įrangos dalies vertės pradinė kreditorė atsakovei nereiškė.

12. Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytinos šios ieškinio pagrįstumui įvertinti reikšmingos išvados:

12.1. nei GSM sutartyje, nei kituose su šiuo sandoriu susijusiuose dokumentuose nebuvo apibrėžta metodika, kaip ir kokiais dydžiais bus dengiamos atsakovei parduoto telefono įrangos išpirkimo įmokos (paskirstoma suteikta nuolaida) ir kaip bus apskaičiuojama atsakovės, jeigu ryšio paslaugomis atsakovė naudosis trumpiau nei dvidešimt keturis mėnesius, mokėtina kompensacija už neišpirktą įrangos vertę;

12.2. ieškovės iš pradinės kreditorės įgyto reikalavimo apimtis yra apskaičiuota iš esmės remiantis tik pradinės kreditorės nuožiūra, neapribota jokiomis konkrečiomis sutartinėmis nuostatomis;

12.3. pasirašydama GSM sutartį, atsakovė objektyviai negalėjo išnagrinėti, numatyti ir įvertinti, kokio dydžio išlaidos jai gali tekti, jeigu paslaugų teikimas bus nutrauktas anksčiau nei buvo numatytas minimalus naudojimosi ryšio paslaugomis terminas.

13. Išdėstytos išvados sudaro pagrindą konstatuoti, kad GSM sutarties 1 ir 4 punktų nuostatos neatitinka bendrojo skaidrumo ir sąžiningumo reikalavimų, taikytinų vartojimo teisiniuose santykiuose, o ieškovės reikalavimo patenkinimas lemtų nesąžiningos situacijos sukūrimą, kai atsakovei turtinė prievolė atsirastų remiantis vien tik vienašale pradinės kreditorės valia dėl neišpirktos įrangos vertės (nepadengtos nuolaidos) dydžio (CK 6.188 straipsnio 5 ir 6 dalys, 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsižvelgiant į tai, ieškovės pareikštas reikalavimas dėl skolos priteisimo, o kartu ir išvestiniai reikalavimai, atmetamas kaip nepagrįstas.

14. Pridurtina ir tai, kad byloje nebuvo ginčo, jog UAB „Omnitel“ vienašališkai pakeitė paslaugų teikimo planą – tokiu būdu pažeisdama GSM sutarties 5 punktą, kuriame buvo nustatyta, kad dvidešimt keturių mėnesių laikotarpiu atsakovei paslaugos galės būti teikiamos tik pagal konkrečius planus. Įrodymų, kurie patvirtintų, kad pradinė kreditorė išsiuntė atsakovei pranešimą apie paslaugų plano pakeitimą ir jos teisę atsisakyti GSM sutarties, ieškovė nepateikė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Atsakovė teismo posėdyje kategoriškai nurodė, kad tokio pranešimo iš pradinės kreditorės negavo. Be to, ji nuosekliai paaiškino, kodėl GSM sutarties iškart po to, kai buvo pakeistas paslaugų teikimo planas, nenutraukė. Priežasčių, kodėl reikėtų laikyti atsakovės paaiškinimus nepagrįstais, nenustatyta. Juolab, kad byloje pateiktame 2009 m. spalio 23 d. pareiškime, adresuotame UAB „Omnitel“, atsakovės nurodyti teiginiai dera su jos paaiškinimais (b. l. 93). Tai sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovė nepagrindė, jog pradinė kreditorė, pakeitusi paslaugų teikimo planą, laikėsi Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. vasario 8 d.), 12 punkte nustatytų procedūrinių vartotojo informavimo reikalavimų. Kartu tai reiškia, kad, atsakovei atsisakius ginčo paslaugų dėl to, jog vienašališkai buvo pakeistas jų teikimo planas, pradinė kreditorė neteko teisės taikyti atsakovei netesybas. Ši aplinkybė yra svarbi dėl to, kad ieškovės šioje byloje pareikštas reikalavimas (įvertinus jo neapibrėžtumą, kompensacinį pobūdį ir tiesioginį ryšį su minimaliu ryšio paslaugų teikimo laikotarpiu) pagal savo pobūdį yra panašesnis į reikalavimą dėl netesybų taikymo, o ne neišpirktos įrangos vertės (suteiktos nuolaidos) dalies apmokėjimo.

15. Netenkinus ieškovės reikalavimų, valstybei iš ieškovės priteisiamas 5,13 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Atsakovė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 265 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Gelvora“ 5,13 Eur (penkių eurų ir 13 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.