Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2011-06-16 · Administracinė byla Nr. A-62-784-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-06-16
Bylos Nr.
A-62-784-11
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00156-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, Šiaulių rajono savivaldybės administracijai bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai
Trečiasis asmuo
Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A62-784/2011
Teismo proceso Nr. 3-64-3-00156-2010-1
Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjui S. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. ir atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai dėl delspinigių už pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2008 m. spalio 6 d. pareiškėjas S. S. atsistatydino iš Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigų (b. l. 2).

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-457-257/2008 priteisė pareiškėjui S. S. iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 15 646,73 Lt neišmokėto atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 5-12). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1363/2009 Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 13-18).

Pareiškėjas S. S. 2010 m. sausio 18 d. pateikė Šiaulių rajono savivaldybės administracijai prašymą išmokėti jam teismo priteistą sumą – 15 646,73 Lt. Taip pat prašė paskaičiuoti ir išmokėti delspinigius (b. l. 72). Šiaulių rajono savivaldybės administracijai su pareiškėju S. S. atsiskaitė 2010 m. sausio 29 d. (b. l. 22).

II.

Pareiškėjas S. S. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą skundu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 3 602,92 Lt delspinigių už uždelsimo atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 7 d. iki 2008 m. spalio 6 d. bei 78 872,32 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 6 d. iki 2010 m. sausio 29 d., bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. spalio 6 d. atsistatydino iš Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigų. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-457-257/2008 jam iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos buvo priteista 15 646,73 Lt neišmokėtas atlyginimas už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1363/2009 Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas akcentavo, jog atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija priteistą neišmokėto atlyginimo dalį sumokėjo 2010 m. sausio 29 d. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu nurodė, jog jam priteistina iš atsakovo delspinigių suma iki darbo teisinių santykių nutraukimo už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2007 m. balandžio 7 d. iki 2008 m. spalio 6 d. yra 3 602,92 Lt. Pareiškėjas S. S. taip pat nurodė, kad darbo santykiai nutrūko 2008 m. spalio 6 d., tačiau Šiaulių rajono savivaldybės administracija priteistą neišmokėto atlyginimo dalį (15 646,73 Lt) sumokėjo tik 2010 m. sausio 29 d., todėl, jo manymu, iš atsakovo turėtų būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką 78 872,32 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 6 d. iki 2010 m. sausio 29 d. Pareiškėjas savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 3 dalimi, 207 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo S. S. skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad šioje administracinėje byloje reikia vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pradžią, nutraukimą ir pabaigą bei teisinių pasekmių nustatymą. Atkreipė teismo dėmesį, jog delspinigių taikymui keliamiems reikalavimams taikytina šešių mėnesių senatis, kaip tai numato CK 1.125 straipsnio 5 dalis. Taip pat teigė, jog nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, yra taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės, tačiau tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Savo motyvus atsakovė grindė remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartimi Nr. 3K-3-82/2008 bei 2008 m. gegužės 12 d. nutartimi Nr. 3K-3-267/2008. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra praleidęs procesinius skundo padavimo terminus dėl delspinigių, susijusių su darbo užmokesčiu. Teigė, kad reikalavimas dėl delspinigių yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo, todėl turėjo būti keliamas kartu su neišmokėto darbo užmokesčio reikalavimu ir dėl to šis skundas turi būti atmestas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba (ankstesnis pavadinimas – Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnyba, pakeistas Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-361) atsiliepimo į pareiškėjo S. S. skundą nepateikė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog sutinka su pareiškėjo skunde nurodytais reikalavimais.

III.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 7 d. pareiškėjo S. S. skundą dėl delspinigių už pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį priteisimo ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui S. S. iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 7 d. iki 2008 m. spalio 6 d. 3 602,92 Lt delspinigių už uždelsimo atsiskaityti laiką bei 62,56 Lt delspinigių už pavėluotą sumokėti teismo priteistą sumą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. sausio 28 d. imtinai bei 786,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kilusio ginčo esmė – delspinigiai dėl galimai uždelsto atsiskaitymo, o šiuos ginčo teisinius santykius reglamentuoja DK, Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas bei 2003 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas Nr. 650 ,,Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 14 d. nutartimi Nr. 3K-7-128/2003 ir pirmiausia pažymėjo, kad delspinigiams iš darbo santykių išieškoti yra taikomas bendrasis DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, o ne CK nustatytas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas. Teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 7 d. iki 2008 m. spalio 6 d. priteisimo pagrįstas, nes pareiškėjui S. S. 2008 m. spalio 6 d. atsistatydinus iš Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigų, atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija atleidimo iš darbo dieną su pareiškėju neatsiskaitė. Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 3 602,92 Lt suma. Spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo, teismas pažymėjo, kad pagrindu taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes yra konstatavimas tokių būtinų sąlygų: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Taip pat akcentavo, kad jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką išieškojimas laikytinas adekvačia sankcija. Tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis darbo užmokesčio, tai vidutinio darbo užmokesčio išieškojimas už visą uždelsimo laiką gali reikšti neproporcingos, neadekvačios sankcijos, prieštaraujančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taikymą. Teismas nurodė, kad S. S. iš Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigų atsistatydino 2008 m. spalio 6 d., pirminis skundas dėl pagrindinio reikalavimo tenkinimo Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktas 2008 m. rugsėjo 12 d., t. y. kai Šiaulių apygardos administraciniame teisme jau vyko teisminiai ginčai, tuo metu nutrūko darbiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo. Pabrėžė, kad pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 6 d. (kai nutrūko darbiniai santykiai) iki 2010 m. sausio 29 d. kai po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 22 d. priimtos nutarties, jam buvo išmokėta priteista pinigų suma. Teismas atmetė pareiškėjo atstovo argumentus, jog atsakovas jau po Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimo galėjo pilnai su pareiškėju atsiskaityti, o to nepadaręs prisiėmė DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytas pasekmes. Šiuo aspektu nurodė, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracija sąžiningai pasinaudojo įstatymo suteikta procesine teise apskųsti jai nepalankų sprendimą apeliacinės instancijos teismui, ir tik įsigaliojus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutarčiai, Šiaulių rajono savivaldybės administracijai atsirado pareiga ją vykdyti ir išmokėti pareiškėjui priteistą sumą – 15 646,73 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 22 d. vyko teisminiai ginčai dėl S. S. neišmokėto atlyginimo dalies priteisimo, teismo nuomone, šiuo atveju negalima taikyti darbdaviui DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų pasekmių, nes pareiškėjui buvo uždelsta išmokėti priteistą sumą ne dėl darbdavio kaltės. Teismas pažymėjo, kad dėl užsitęsusio teismo proceso pareiškėjo prašomas priteisti vidutinis darbo užmokestis už uždelstą išmokėti išeitinę išmoką leistų jam neadekvačiai praturtėti darbdavio sąskaita, o tai prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Teismas sprendė, kad pareiškėjui vietoj vidutinio darbo užmokesčio už pavėluotai išmokėtą užmokestį turi būti išmokėti delspinigiai, skaičiuotini nuo 2010 m. sausio 20 d., kai Šiaulių rajono savivaldybės administracijai buvo išsiųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis, iki 2010 m. sausio 28 d., t. y. iki įpareigojimo įvykdymo dienos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1K-428 ,,Dėl delspinigių dydžio nustatymo 2010 m. pirmam ketvirčiui“, kuriame nustatyta, jog nuo 2010 m. sausio 1 dienos 2010 metų pirmajam ketvirčiui delspinigių už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą mokestį dydis – 0,05 procento už kiekvieną pavėluotą dieną, teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistina 62,56 Lt delspinigių už pavėluotą sumokėti priteistą sumą. Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį pareiškėjas turi teisę jų prašyti. Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 7, 8.2 punktais, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, priteisė pareiškėjui 786,50 Lt teismo išlaidų.

IV.

Pareiškėjas S. S. nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo dalimi, kuria netenkintas jo reikalavimas priteisti 78 872,32 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2008 m. spalio 6 d. iki 2010 m. sausio 29 d., prašo sprendimą pakeisti ir iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos priteisti jam 78 872,32 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2008 m. spalio 6 d. iki 2010 m. sausio 29 d., 3 602,92 Lt delspinigių už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2007 m. balandžio 7 d. iki 2008 m. spalio 6 d. bei visas bylinėjimosi išlaidas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamoje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas netinkamai aiškino bei taikė DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį. Teigia, kad, remdamasis DK 141 straipsnio 3 dalimi, teisėtai ir pagrįstai prašė iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos priteisti 78 872,32 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2008 m. spalio 6 d. iki 2010 m. sausio 29 d., nes Šiaulių rajono savivaldybės administracija su pareiškėju privalėjo atsiskaityti visiškai 2008 m. spalio 6 d., o atsiskaitė tik 2010 m. sausio 29 d. Pažymi, kad konkrečiu atveju buvo išpildytos visos DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmes sąlygos, tačiau teismas netinkamai aiškino teisės normą ir sprendė, kad nėra pagrindo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies pasekmių, t. y. neteisingai sprendė, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų pasekmių taikymui būtina nustatyti darbdavio kaltę, kas neatitinka DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatų bei prieštarauja tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog norint taikyti DK 141 straipsnio 3 dalį būtina konstatuoti: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaitės nebuvimu. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik konstatavus darbuotojo kaltei. Pažymi, kad taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu, kas reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką buvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, kad dėl neatsiskaitymo yra darbdavio kaltė. Akcentuoja, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką DK neįtvirtina išmokos, numatytos DK 141 straipsnio 3 dalyje, sumažinimo galimybės ir tai, atsižvelgiant į DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus ir uždavinius, darbo teisių specifiką, nepripažintina teisės spraga. Nurodo, kad jį atleidžiant buvo neišmokėta 15 646,73 Lt suma, kuri kelis kartus viršija jo vidutinį darbo užmokestį, todėl, anot pareiškėjo, jam turėjo būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti su juo laiką nuo 2008 m. spalio 6 d. iki 2010 m. sausio 29 d. Taip pat, pareiškėjo teigimu, Šiaulių apygardos administracinis teismas nepagrįstai ir neteisėtai teisminių ginčų tarp pareiškėjo S. S. ir atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos buvimą laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 22 d. laikė priežastimi netaikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų pasekmių, nenurodydamas tokios išvados jokio teisinio pagrindimo. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teisinas yra išaiškinęs, kad darbdavio pareiga mokėti buvusiam darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką atsiskaitant su jau atleistu iš darbo darbuotoju egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl išmokos ar jos dalies pagrįstumo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad darbdavys įstatymo įpareigotas nurodytą išmoką mokėti už visą uždelsimo atsiskaityti laiką, neatsižvelgiant j tai, jog buvo kilęs šalių ginčas dėl išmokos ar jos dalies mokėjimo pagrįstumo. Darbdavio prievolė yra tęstinė ir apima visą uždelsimo laiką. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria jam priteisti delspinigiai nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. sausio 28 d. imtinai, pareiškėjas pažymi, kad atitinkamo dydžio delspinigiai darbuotojui priteisiami tik tuo atveju, jeigu tarp darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai nėra pasibaigę. Pasibaigus darbo teisiniams santykiams delspinigiai yra nebeskaičiuojami, nes tokiu atveju vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi darbuotojui yra išmokamas (priteisimas) vidutinis darbo užmokestis, tai yra taikoma kitokio pobūdžio sankcija, todėl teismas privalėjo priteisti ne delspinigius, bet vidutinį darbo užmokestį. Nurodo, kad pagal ABTĮ 145 straipsnį apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas paliktas nepakeistu, įsiteisėjo 2009 m. gruodžio 22 d., Šiaulių apygardos administracinis teismas sprendęs, kad kol vyksta ginčas dėl išmokų, tol nėra darbdavio kaltės dėl atsiskaitymo su darbuotojo uždelsimo, darbdavio kaltę dėl neatsiskaitymo su pareiškėju S. S. turėjo konstatuoti bent jau nuo 2009 m. gruodžio 22 d.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą prašo pripažinti atsakovu Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują, taikyti sutrumpintas ieškinio senatis, procesines (naikinamąsias) senatis, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas priteisė ne iš to darbdavio delspinigius. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-361 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-226 ,,Dėl Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos veiklos nuostatų“ pakeitimo'“ pakeitė Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos pavadinimą į Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą“. Kadangi Šiaulių rajono savivaldybės administracija nėra S. S. darbdavys Šiaulių apygardos administracijos teismas neturėjo priimti tokio ieškinio, jo nagrinėti ir priteisti delspinigius iš juridinio asmens, kurio darbuotoju S. S. nebuvo. Teismas, priėmęs nagrinėti nepagrįstą ieškinį ir priteisęs delspinigius iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, nors ji ir nebuvo S. S. darbdavys, anot atsakovo, pažeidė pagrindinius Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus principus (teisinės valstybės, teisingumo, sąžiningumo) ir kituose teisės aktuose įtvirtintus darbdavio atsakomybės principus. Nurodo, kad kitus motyvus, kodėl nesutinka su teismo sprendimu ir pareiškėjo apeliaciniu skundu, yra nurodęs savo apeliaciniame skunde.

Tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba atsiliepime į pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą nurodė, kad savo pozicijos neišsako, bylą palieka spręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuožiūra.

V.

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu ir prašo pripažinti atsakovu kitą juridinį asmenį – Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą arba grąžinti bylą į pirmosios instancijos teismą arba, jeigu yra pagrindas manyti, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą, panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują, atleisti Šiaulių rajono savivaldybės administraciją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, pakeisti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos procesinę padėtį į trečiąjį suinteresuotą asmenį, taikyti sutrumpintas ieškinio senatis ir procesines (naikinamąsias) senatis, ta dalimi, kuria reikalaujama priteisti išmokas iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pirmiausia teigia, kad teismo nurodyta civilinė byla Nr. 3K-7-128/2003 buvo nagrinėjama visiškai kitomis aplinkybėmis negu nagrinėjamoji, galiojant kitam teisiniam reguliavimui. Esant dabartiniams teisės aktams, susiformavusi yra nauja teismų praktika, turinti tendenciją nukreipti normų taikymą ta dalimi, kuria minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-128/2003 nebuvo pasisakyta. Sutinka, kad delspinigiai yra kilę iš darbo santykių, o ne iš civilinių santykių, tačiau mano, kad turėtų būti taikyta sutrumpinta delspinigių senatis, nes šiuo atveju ji yra specialioji senatis. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-397/2010 pateiktais išaiškinimais. Su ta dalimi, kuria Šiaulių apygardos administracinis teismas atmetė reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo sutinka, nes mano, kad tokia yra susiformavusi Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo praktika. Pažymi, kad S. S. darbdavys buvo ne tas juridinis asmuo (ne Šiaulių rajono savivaldybės administracija), o visai kitas juridinis asmuo (Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba), kuri kontroliuoja Šiaulių rajono savivaldybės administraciją. Buvo padaryta klaida, kuri turi būti ištaisyta. Neištaisius klaidos, anot atsakovo, kyla grėsmė, kad bus kreipiamasi papildomai į teismą ir apsunkinamas teismų darbas keliant reikalavimus dėl žalos atlyginimo regreso tvarka. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-397/2010 yra pasisakęs, kad delspinigiai, kaip reikalavimas, yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo. Šiuo atveju pagrindinis reikalavimas jau buvo keltas administracinėje byloje, todėl tuo pačiu pagrindu dar kartą negalima kreiptis į teismą, o jeigu ir kreipiamasi į teismą, vadinasi toks ieškinys turi būti atmestas. Pažymi, kad pareiškėjas reikalavo priteisti darbo atlyginimą ne iš savo darbdavio, o iš kito juridinio asmens, kuriame jis net nedirbo, o kurį tikrindavo ir kuris teikė buhalterines aptarnavimo paslaugas S. S. darbdaviui. Proceso šalių pakeitimas turėjo būti padarytas dar buvusioje byloje, kurioje Šiaulių rajono savivaldybės administracija nesutiko, kad yra atsakovas ir nurodė, kad atsakovas turėtų būti S. S. darbdavys Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnyba, todėl, anot atsakovo, pareiškėjo skundas turi būti atmestas, jeigu nebus pakeista šalių procesinė padėtis iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos į atsakovą Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą ir iš trečiojo suinteresuotojo asmens Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos į trečiąjį suinteresuotąjį asmenį Šiaulių rajono savivaldybės administraciją, nes panašaus pobūdžio skundai papildomai apkrauna teismų darbą. Mano, kad praeitoje administracinėje byloje Nr. 1-457-257/2008 dėl to, kad nebuvo pakeisti šalių procesiniai statusai, buvo pažeisti ABTĮ 142 ir 143 straipsniai, taip pat buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat ABTĮ 110 straipsnyje įtvirtintas principas, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymi, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucini Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Anot atsakovo, sąvoka kitas teisės aktas apima teismo sprendimus (nes įsiteisėjęs teismo sprendimas turi įstatymo galią), kai priteisiama ne iš to juridinio asmens, ne iš to darbdavio, kai sprendimas akivaizdžiai prieštarauja šiems pamatiniams Lietuvos Respublikos Konstitucijos principams. Taip pat atsakovas nesutinka dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų. Pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai tenkinti tik iš dalies, todėl bylinėjimosi išlaidos turėjo būti proporcingai sumažintos.

Atsiliepimas

Pareiškėjas S. S. atsiliepimu į atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pats atsakovas savo apeliaciniame skunde sutinka, jog jam priteisti delspinigiai yra kilę iš darbo teisinių santykių, o ne iš civilinių teisinių santykių, tačiau vis tiek nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl delspinigių priteisimo, turėjo taikyti sutrumpintą šešių mėnesių senatį, įtvirtintą CK 1.125 straipsnio 5 dalyje, o ne DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senatį. Teigia, kad nėra pagrindo minėtus delspinigius pripažinti ne su darbo santykiais susijusia išmoka ir juos priskirti CK reglamentuojamų santykių sferai. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog tokio pobūdžio ginčuose CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, taikomos nustatinėjant ieškinio senaties termino pradžią, nutraukimą ir pabaigą, tuo tarpu konkretaus ieškinio senaties termino trukmė nustatoma remiantis DK normomis. Apelianto nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-397/2010, taip pat konstatuota, kad ieškinio senaties termino trukmė nustatoma remiantis DK 27 straipsnio nuostatomis, o ne CK 1.125 straipsnio nuostatomis. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo ir šiuo klausimu palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus. Dėl atsakovo argumento, kad pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo (darbo užmokesčio priteisimo), todėl toks reikalavimas turėjo būti keliamas kartu su reikalavimu dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, o tuo pačiu pagrindu kreiptis į teismą dar kartą yra negalima, pažymi, kad teisės aktai nenumato teisinių imperatyvų, kad reikalavimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio turi būti keliami ir nagrinėjami tik kartu su reikalavimais dėl delspinigių priteisimo. Kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti savo teisių gynybos būdus bei apimtį. Sprendžiant dėl ieškinių tapatumo, anot pareiškėjo, būtina vadovautis teisės teorijoje išskiriamais trimis ieškinio tapatumą nustatančiais kriterijais (elementais), t. y. ieškinys laikytinas tapačių, jei sutampa visi trys elementai: šalys, ieškinio dalykas, faktinis ieškinio pagrindas. Nesutapus nors vienam iš elementų ieškinys nėra laikomas tapačių. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje yra akivaizdu, kad jo skundas nėra tapatus anksčiau išnagrinėtam skundui dėl darbo užmokesčio priteisimo, kadangi skiriasi skundų dalykai. Dėl atsakovo prašymo pakeisti jo procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens, pažymi, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-457-257/2008 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu priteisė pareiškėjui būtent iš atsakovo 15 646,73 Lt neišmokėto atlyginimo dalį. Teismas nurodė, kad atsakovas atlieka kontrolieriaus tarnybos finansinį-ūkinį-materialinį aptarnavimą, todėl nurodyta suma priteistina iš atsakovo. Ši teismo nutartis buvo peržiūrėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kuris 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1363/2009 Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmetė. Pažymi, kad pagal ABTĮ 96 straipsnio 4 dalį sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat ir kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Pažymi, kad atsakovas prašymo pakeisti jo procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nereiškė, o priešingai, 2010 m. balandžio 16 d. atsiliepime į jo skundą pateikė prašymą į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė.

Tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba atsiliepime į atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą nurodė, kad nesutinka su skunde pateikiamu prašymu pripažinti atsakovu Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą. Pažymi, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pripažino atsakovu Šiaulių rajono savivaldybės administraciją o trečiuoju suinteresuotu asmeniu Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybą, ši nutartis nebuvo apskųsta. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-457-257/2008 priteisė iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos sumokėti pareiškėjui S. S. neišmokėto atlyginimo dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1363/2009 apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą minėtą Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą, kurį vykdydamas atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija 2010 m. sausio 29 d. sumokėjo pareiškėjui S. S. priteistą neišmokėto atlyginimo dalį. Savo pozicijos dėl kitų skundo reikalavimų neišsako ir palieka spręsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui savo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Pareiškėjas S. S., buvęs Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojas, atleistas iš minėtų pareigų paties prašymu nuo 2008 m. spalio 6 d., nagrinėjamoje byloje iškėlė administracinį ginčą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai dėl delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti su juo laiką.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui S. S. iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 7 d. iki 2008 m. spalio 6 d. 3 602,92 Lt delspinigių bei 62,56 Lt delspinigių už pavėluotą sumokėti teismo priteistą sumą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. sausio 28 d., o reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį netenkino. Pareiškėjas S. S. apeliaciniu skundu prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį, o atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija prašo pareiškėjo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata (teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą), pasisako dėl kiekvieno pareiškėjo reiškiamo reikalavimo (dėl delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo) atskirai.

Prieš analizuojant pareiškėjo S. S. pareikštų reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia pasisakytina dėl atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde pareikšto prašymo pakeisti jį tinkamu atsakovu – trečiuoju suinteresuotu asmeniu Šiaulių rajono savivaldybės audito ir kontrolės tarnyba. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo reiškiami reikalavimai dėl delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo yra susiję su pagrindiniu reikalavimu priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį, pareiškėjo pareikšto ankstesnėje administracinėje byloje, kurią Šiaulių apygardos administracinis teismas išnagrinėjo 2008 m. gruodžio 1 d., priimdamas sprendimą priteisti pareiškėjui S. S. iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 15 646,73 Lt neišmokėto atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. (prijungta administracinė byla Nr. I-90-257/2010, b. l. 113-116). Minėtame sprendime atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos atsakomybė už pareiškėjui S. S. neišmokėtą atlyginimo dalį grindžiama tuo faktu, kad ji ginčo laikotarpiu atliko Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos materialinį ir techninį aprūpinimą, kaip tai buvo numatyta Šiaulių rajono savivaldybės tarnybos 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-226 patvirtintose Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos veiklos nuostatose (prijungta administracinė byla Nr. I-90-257/2010, b. l. 45-48). Atkreiptinas dėmesys, kad toks teisinis reguliavimas galiojo ir 2008 m. spalio 6 d., kai pareiškėjas S. S. buvo atleistas paties prašymu iš Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigų, t. y. tuo metu, kai atsirado teisinė prievolė visiškai atsiskaityti su atleidžiamu valstybės tarnautoju. Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos pavadinimas pakeistas į Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą, įtvirtinant naują finansinių išteklių naudojimo tvarką, tik 2008 m. gruodžio 18 d. Šiaulių rajono savivaldybės tarnybos sprendimu Nr. T-361. Ankstesnėje (išnagrinėtoje) administracinėje byloje Šiaulių rajono savivaldybės administracija taip pat ginčijo, kad yra netinkamas atsakovas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi Šiaulių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmetė ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą (prijungta administracinė byla Nr. I-90-257/2010, b. l. 139-144). Minėtoje administracinėje byloje nustatyti faktai, vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, turi prejudicinę galią nagrinėjamoje administracinėje byloje. Pažymėtina, kad Šaulių rajono savivaldybės administracija įvykdė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priteistą sumą pareiškėjui išmokėjo, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme klausimo, kad yra netinkamas atsakovas, nekėlė, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybą (pakeitus pavadinimą – Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba) įtraukti byloje ne atsakovu, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu (b. l. 59-60). Be to, pabrėžtina, kad pats pareiškėjas S. S. būtent su Šiaulių rajono savivaldybės administracijos veiksmais sieja savo turtinių interesų pažaidą – pareiškėjas, kreipdamasis į Šiaulių rajono savivaldybės administraciją dėl priteistos atlyginimo dalies išmokėjimo, kartu prašė išmokėti ir delspinigius, o šiai nesutikus to padaryti, pateikė pirmosios instancijos teismui skundą, reikalavimus pareikšdamas tiesiogiai Šiaulių rajono savivaldybės administracijai. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą ir kad ši būtų atsisakiusi tenkinti jo reikalavimus. Atsiliepime į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą pareiškėjas S. S. nesutiko su skunde išdėstytais argumentais dėl reikalavimų pareiškimo netinkamam atsakovui, taip iš esmės išreikšdamas savo valią dėl pasirinkto teisinės gynybos būdo. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo nagrinėjamoje administracinėje byloje Šiaulių rajono savivaldybės administraciją pakeisti kitu atsakovu.

Dėl reikalavimo priteisti 3 602,92 Lt delspinigių už uždelsimo atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 7 d. iki 2008 m. spalio 6 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimu. Todėl konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymo požiūriu delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato Lietuvos Respublikos darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas.

Pagal DK 207 straipsnio 1 dalį (2002 m. birželio 4 d. įstatymo redakcija Nr. IX-926), kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.

Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. liepos 13 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1846) nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Šioje teisės normoje taip pat nustatytos delspinigių dydžio apskaičiavimo taisyklės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra pažymėjęs, kad taikant svarstomas teisės normas būtina vadovautis DK 207 straipsnio 1 dalies nuoroda į darbdavio kaltę, t. y. pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Taigi sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-985/2009, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-60/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-51/2010).

Spręsdama byloje esančią situaciją, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija darbo užmokestį pareiškėjui S. S., jam einant Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigas, mokėjo vadovaudamasi minėtų Šiaulių rajono savivaldybės tarnybos 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-226 patvirtintų Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos veiklos nuostatų, galiojusių iki pat valstybės tarnybos teisinių santykių pabaigos, 7 punktu, kuriame buvo numatyta, kad Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos finansinį, ūkinį, materialinį aptarnavimą atlieka Šiaulių rajono savivaldybės administracija, neviršydama Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos išlaidų sąmatos. Be to, atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija, vykdydama šią funkciją, privalėjo griežtai laikytis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimo panaudojimo pagal paskirtį. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas S. S. prašo priteisti delspinigius dėl laiku neišmokėto atlyginimo, kuris, kaip nustatyta įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu, buvo nemokamas neteisėtai sumažinus pareiškėjo užimamos pareigybės kategoriją. Vadovaujantis Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-226 patvirtintų Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos veiklos nuostatų 19.2 punktu Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus tvirtina, priskiria pareigybėms kategorijas, vertina valstybės tarnautojų veiklą savivaldybės kontrolierius – Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos vadovas. Taigi Šiaulių rajono savivaldybės administracija, mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi darbo užmokesčio mokėjimo laikotarpiu galiojusiais ir nenuginčytais Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus įsakymais (2002 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 25 ir 2006 m. lapkričio 23 d. įsakymas Nr. KV-6(3.8) dėl valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo ir savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo patvirtinimo. Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus veiksmų neteisėtumas, priimant sprendimus dėl pareiškėjo pareigybės kategorijos, buvo konstatuotas tik Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu, įsiteisėjusiu po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutarties priėmimo, t. y. jau po to, kai pareiškėjas paties noru buvo atleistas iš valstybės tarnybos. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos – institucijos, mokėjusios pareiškėjui darbo užmokestį – kaltės DK 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme nėra, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl DK 207 straipsnio 1 dalyje numatytų delspinigių priteisimo iš šio atsakovo nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui S. S. 62,56 Lt delspinigių už pavėluotą sumokėti teismo priteistą sumą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. sausio 28 d. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas peržengė skundo nagrinėjimo ribas, nes pareiškėjas tokio reikalavimo nereiškė, be to nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1078/2009), pagal kurią delspinigiai yra skaičiuojami tik tais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio darbo (tarnybos) teisiniai santykiai nėra nutrūkę.

Dėl reikalavimo priteisti 78 872,32 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 6 d. iki 2010 m. sausio 29 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos teisinius santykius, kurių pagrindu kilo teisme nagrinėjamas ginčas, reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnis ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, kuris nustato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Vadovaujantis DK 141 straipsnio 1 dalimi, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Byloje nagrinėjamu atveju aktuali DK 141 straipsnio 3 dalies (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo redakcija Nr. X-188) nuostatos, numatančios, jog, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo atmetė tuo argumentu, kad dėl atsiskaitymo su darbuotoju nėra darbdavio kaltės, todėl skundžiamas sprendimas šiuo aspektu taip pat yra neteisingas. Teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose: 2009 m. spalio 8 d. Nr. A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr.A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr. A662-877/2010) ne kartą akcentuota, kad pagal DK 141 straipsnio 3 dalies normos hipotezę, šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu.

Kita vertus, iš paminėtų DK 141 straipsnio nuostatų matyti, kad straipsnio 3 dalyje nurodyta (darbdavio ) pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, be to, kaip minėta, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Šios (teisėjų kolegijos nurodytos) aplinkybės DK 141 straipsnio taikymo prasme yra būtinos sąlygos šio straipsnio 3 dalyje numatyto vidutinio darbo užmokesčio priteisimui. Todėl, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, yra būtina nustatyti (aptarti) kiekvienos iš šių sąlygų buvimą, tuo pačiu pateikti šių sąlygų sampratą ir tik tai padarius aiškinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011). Teismų praktikoje šiuo aspektu taip pat yra pažymėta, kad „terminas (žodis) „uždelsimas“ pagal jo panaudojimo prasmę reiškia užvilkinimą (Lietuvių kalbos instituto Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 877 psl.), t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–2000/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009).

Atsižvelgdama į DK 141 straipsnio 3 dalies turinį ir šios teisės normos taikymo praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad analizuojama situacija iš esmės susidarė dėl pareiškėjo kaltės, atsakovui nežinant ir negalint žinoti, kad jis nustatytu laiku neįvykdė pareigos atsiskaityti laiku su atleidžiamu iš valstybės tarnybos pareiškėju.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog pareiškėjui jo atleidimo dieną (2008 m. spalio 6 d.) nebuvo išmokėta 15 646,73 Lt dydžio atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. Tačiau bylos aplinkybės taip pat patvirtina, jog aplinkybės dėl pareiškėjui nepagrįstai sumažintos pareiginės kategorijos ir neišmokėtos atlyginimo dalies buvo nustatytos tik išnagrinėjus ginčą teisme (Šiaulių apygardos administraciniam teismui priėmus 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą, kuris Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi paliktas nepakeistas (b. l. 9-18). Šiuose teismų procesiniuose sprendimuose buvo išaiškinta, jog nei 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 25 pakeičiant pareiškėjo užimamos pareigybės kategoriją (iš 14 į 13), nei pakeičiant 2006 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. KV-6 (3.8) patį šios pareigybės aprašymą, nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintoje Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų ir vertinimo metodikoje įtvirtintos procedūros. Kaip minėta, pagal Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-226 patvirtintų Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos veiklos nuostatų 19.2 punktą Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus tvirtina, priskiria pareigybėms kategorijas, vertina valstybės tarnautojų veiklą savivaldybės kontrolierius. Taigi atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija, išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjui, veikė minėtų administracinių aktų pagrindu, kurie buvo nenuginčyti ir galiojantys pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną. Neteisėtas atlyginimo sumažinimas minėtų administracinių aktų pagrindu ir skolinis darbo užmokesčio įsipareigojimas buvo konstatuotas daug vėliau, įsiteisėjusiais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais. Pabrėžtina, kad DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai yra aktuali (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšminga) situacija, kuri buvo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos (atsiskaitymo su darbuotoju) dieną, nes laiko aspektu būtent su šia situacija yra siejama pareiga sumokėti darbuotojui šioje straipsnio dalyje numatytą vidutinį darbo užmokestį. Tai reiškia, kad DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu vėliau teismo nustatyta atsakovo pareiga sumokėti pareiškėjui neišmokėtą atlyginimo dalį, atsižvelgiant į konkrečioje byloje susiklosčiusią teisinę ir faktinę situaciją, šiuo atveju negali būti laikoma bylai reikšminga aplinkybe. Pažymėtina, kad priteistą atlyginimo dalį atsakovas, pareiškėjui pareiškus tokį prašymą, išmokėjo pakankamai operatyviai, per protingą terminą. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas, elgdamasis byloje aptariamu būdu, žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną neįvykdė pareigos atsiskaityti laiku su pareiškėju ir tai tęsė toliau.

Be to, pasisakydama dėl kitos DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos (darbuotojo kaltės nebuvimo), teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje (taip pat ir prijungtoje administracinėje byloje Nr. I-90-257/2010) esantys duomenys patvirtina, kad ir pareiškėjas, turint omenyje pareiškėjo išsilavinimą ir tai, jog jis užėmė pakankamai aukštas (Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo) pareigas analizuojamu atveju elgėsi nepakankamai rūpestingai ir apdairiai tam, kad tokios situacijos nebūtų. Jo elgesys – neoperatyvūs veiksmai pažeistų teisių gynybos procese, paties valinis apsisprendimas nutraukti valstybės tarnybos teisinius santykius, tik prasidėjus teisminiam procesui dėl atlyginimo dalies išmokėjimo ir jam dar nepasibaigus, kelia abejonių pareiškėjo sąžiningumu bei suponuoja išvadą, kad dėl visiško neatsiskaitymo su pareiškėju atleidimo iš tarnybos dieną yra ir jo kaltės. Pažymėtina, kad pareiškėjo pareigybė iš 14 į 13 sumažinta 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 25, o naujos redakcijos Šiaulių rajono savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigybės aprašymas patvirtintas 2006 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. KV-6 (3.8), su kuriuo pareiškėjas buvo supažindintas tą pačią dieną, tačiau pareiškėjas dėl galimai pažeistų teisių neteismine tvarka kreipėsi tik 2008 m. rugpjūčio 25 d., o į pirmosios instancijos teismą – 2008 m. rugsėjo 12 d.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįgijo teisės į vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimą Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies prasme, nes nenustatytos visos sąlygos, suponuojančias DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių taikymą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir interpretavo materialinės teisės normas, priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas, priimant naują sprendimą (ABTĮ 140 str. 1 d. 2 p. bei 143 str.).

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad priimamu procesiniu sprendimu panaikinama ir Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui iš atsakovo buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.

Atsižvelgiant į priimamo procesinio sprendimo rūšį, teisėjų kolegija dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nepasisako kaip nebereikšmingų nagrinėjamai bylai arba akivaizdžiai prieštaraujančių nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir pateiktiems materialinės teisės normų išaiškinimams.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjų kolegija Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius