Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. L. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo G. L., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo, perduodant jį V. L. atsakomybei pagal laidavimą vieneriems metams ir dviem mėnesiams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, G. L. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš G. L. nukentėjusiajai L. B. buvo priteista 1815 Eur išlaidoms, kurias nukentėjusioji patyrė jai teisines paslaugas teikusios advokato padėjėjos paslaugoms, apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. L. 2023 m. gruodžio 6 d. apie 16.12 val. Vilniuje, Pieninės ir Stumbrų g. sankryžoje, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 4 punkto reikalavimą, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu, 9 punkto reikalavimą, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui <...>, 32 punkto reikalavimą, kad vairuotojui draudžiama įvažiuoti į pėsčiųjų perėją, kol pėstieji, kuriuos privaloma praleisti, neišėjo iš jo užimamos eismo juostos <...>, 158 punkto reikalavimą, kad, sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems važiuojamosios dalies, į kurią jis suka, eismo juostas. Sukdamas į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies, į kurią jis suka, eismo juostą, t. y. jis nepraleido per pėsčiųjų perėją ėjusios L. B. ir jo vairuojamas automobilis „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), partrenkė L. B., dėl to ji patyrė sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais G. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju, priimant spendimą dėl proceso išlaidų išieškojimo, turėjo būti nustatytos ir vertinamos aplinkybės, dėl kurių tokios išlaidos atsirado. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies atlyginti išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą apskaičiuodama ir pagrįsdama išlaidas. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatė, kad nukentėjusiosios atstovė prašė priteisti išlaidas, kurias jos atstovaujamoji patyrė ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Nukentėjusiosios atstovė teikė prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nes ketino parengti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuriame civilinis atsakovas yra draudimo bendrovė. Prievolė atlyginti nukentėjusiosios patirtą turtinę ir neturtinę žalą kilo būtent draudimo bendrovei, kuri dalį žalos atlygino dar ikiteisminio tyrimo metu, o civilinei ieškovei nesutikus su draudiko suskaičiuota atlygintina žalos suma, teismas likusią ieškinio reikalavimo dalį išsprendė skundžiamu nuosprendžiu. Taigi nukentėjusiosios išlaidos teisinei pagalbai apmokėti iš esmės yra susijusios su ginču tarp civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo, t. y. draudimo bendrovės. Dėl šios priežasties bylinėjimosi išlaidos privalėjo būti priteistos iš draudimo bendrovės.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

9. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi nagrinėjamu atveju skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. nuosprendžio teisėtumas, pagrįstumas bei teisingumas bus vertinamas tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo G. L. ir dėl subjekto, iš kurio turi būti priteistos nukentėjusiosios patirtos išlaidos advokato padėjėjos paslaugoms apmokėti.

10. BK 68 straipsnyje yra nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, taip pat ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad G. L. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis teise vairuoti transporto priemones. Teismų praktikoje pripažįstama, kad specialios teisės – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimas paprastai yra taikomas, kai nustatoma, jog kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET reikalavimus, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų psichiką veikiančių medžiagų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-489/2018, 2K-309-699/2018, 2K-183-628/2023 ir kt.). Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad, vertinant, ar yra pagrindas skirti kaltininkui aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, privalu atsižvelgti tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialiąja teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-489/2017, 2K-183-628/2023 ir kt.).

11. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, kad G. L. sistemingai pažeidinėja KET reikalavimus nei kaip pėsčiasis, nei kaip transporto priemonių vairuotojas. Jis iki 2024 m. sausio 30 d. nebuvo baustas administracine tvarka už teisės pažeidimų, kurie būtų susiję su naudojimusi specialia teise vairuoti kelių transporto priemones (pastebėtina, kad teisę vairuoti transporto priemones G. L. yra įgijęs nuo 2021 metų (t. 2, b. l. 58)), padarymą. Duomenų, kad už tokius teisės pažeidimus jis buvo baustas po 2024 m. sausio 30 d., taip pat nėra. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamojoje byloje užfiksuotais duomenimis, padarė išvadą, kad G. L. asmenybę iš esmės apibūdina tik teigiamos aplinkybės, duomenų apie kokius nors neigiamus jo įpročius ar priklausomybes nėra. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad G. L. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad duomenys, apibūdinantys G. L. asmenybę, leidžia manyti, jog jam yra tikslinga taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje.

12. Baudžiamojoje byloje yra nustatyta ir dėl to nekyla jokių ginčų, kad G. L. sankryžoje, vairuodamas automobilį ir sukdamas į kairę, nepraleido per pėsčiųjų perėją ėjusios nukentėjusiosios ir ją partrenkė, tokiu būdu padarydamas sužalojimus vertinamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teisme G. L., aiškindamas eismo įvykio kilimo priežastis, iš esmės teigė, kad jis nepastebėjo nukentėjusiosios. Jis eismo įvykį apibūdino kaip nelaimingą atsitikimą, tačiau pripažino, jog dėl jo kilimo yra kaltas būtent jis (t. 2, b. l. 57-58). Iš G. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad, prieš įvažiuojant į sankryžą, jis pasižiūrėjo į pėsčiųjų perėją, tačiau nematė šia perėja einančių žmonių. Atliko posūkio manevrą ir tuomet pamatė, kad pėsčiųjų perėja eina žmonės, tačiau automobilio laiku sustabdyti nebepavyko (t. 1, b. l. 147-148). Taigi ir iš G. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog eismo įvykis kilo, nes jis nepastebėjo per perėją einančios nukentėjusiosios. Aptariamas eismo įvykis yra užfiksuotas vaizdo įraše D08_20231206160500, iš kurio matyti, kad G. L. vairuojamas automobilis, prieš įvažiuodamas į pagrindinį kelią (Pieninės gatvę), sustojo prie sankryžos, rodė kairį posūkio signalą, praleido pagrindiniu keliu važiuojantį ir iš pagrindinio kelio į šalutinį kelią (Stumbrų gatvę) sukantį automobilius, kurie G. L. ribojo vietos, kurioje tuo metu buvo nukentėjusioji su vaiku ir pėsčiųjų perėjos matymą. G. L. vairuojamam automobiliui pradėjus po truputį judėti į priekį, nukentėjusioji su vaiku įžengė į pėsčiųjų perėją. Tuo pat metu į pagrindinį kelią (nukentėjusiajai iš kairės, kelių metrų atstumu nuo sankryžos ir pėsčiųjų perėjos) įvažiavo kitas automobilis, kuris judėjo link sankryžos, į kurią iš šalutinio kelio važiavo G. L. valdomas automobilis. Nukentėjusioji buvo partrenkta ties trečia pėsčiųjų perėjos balta juosta, beveik perėjus pusę perėjos. Aptarti įvykiai įvyko per apytiksliai penkias sekundes (vaizdo įrašo laikas nuo 00:52 iki 00:57). Teisėjų kolegijai šiuo atveju nekyla abejonių, kad G. L., išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią ir judėdamas link pėsčiųjų perėjos, nebuvo pakankamai atidus. Manytina, jog jis iš tikrųjų buvo sutelkęs dėmesį į kitas pagrindiniu keliu judančias ir jam iš šalutinio kelio išvažiuoti galinčias sutrukdyti transporto priemones, prieš pat sukdamas iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią neįsitikino, kad pėsčiųjų perėja neina pėstieji, kuriuos jis privalo praleisti, dėl ko ir įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota nukentėjusioji, t. y. veikė neatsargiai (nerūpestingai). Tuo pačiu būtina įvertinti ir tai, kad G. L. nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip tyčiniai, įžūlūs ar pan., kas neleidžia jų vertinti ir kaip itin šiurkščių. Taigi, apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, nusikaltimo padarymo aplinkybės šiuo atveju taip pat neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog G. L. yra tikslinga taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje.

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, aptartas šio procesinio sprendimo 11 bei 12 pastraipose, taip pat tai, jog teisės vairuoti transporto priemones turėjimas palengvintų galimybes G. L. įsidarbinti, atlikti darbines funkcijas bei gauti pajamų, kurios leistų jam greičiau atlyginti nukentėjusiajai priteistas išlaidas, patirtas atstovės suteiktoms paslaugoms apmokėti, konstatuoja, kad taikyti G. L. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise net ir baudžiamajame įstatyme numatytam trumpiausiam terminui nėra būtina. Dėl šios priežasties skundžiamo nuosprendžio dalis yra keistina ją panaikinant.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad G. L. gynėjo teiginiai, jog eismo įvykio kilimui įtakos turėjo objektyvios aplinkybės, t. y. tamsus paros metas, šlapia kelio danga, intensyvus eismas, pėsčiosios, kuri neturėjo atšvaito ar žibintuvėlio, tamsi apranga ir pan., yra nepagrįsti. Iš vaizdo įrašo D08_20231206160500 matyti, kad įvykis įvyko tuo metu, kai pradėjo temti, tačiau tikrai nebuvo tamsu. Be to, pėsčiųjų perėjos vieta, kurioje nukentėjusioji ir vaikas įžengė į šią perėją, buvo apšviesta dirbtinio šviesos šaltinio (gatvės žibinto). Nagrinėjamu atveju teigtina, kad G. L. prieš sukdamas į kairę privalėjo įvertinti visas eismo sąlygas ir judėti keliu tik įsitikinęs, jog jis nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams bei sau pačiam. Taigi eismo įvykį lėmė ne tuo konkrečiu metu susiklosčiusios aplinkybės, o G. L. netinkamas aplinkybių vertinimas, nepakankamas atidumas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, susidariusioje situacijoje G. L. nebuvo atsiradusi galimybė iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią įsukti ir juo judėti saugiai. Kaip jau buvo minėta, G. L. netinkamai įvertino susidariusią situaciją dėl savo nerūpestingumo, o ne dėl kokių nors objektyviai susiklosčiusių aplinkybių, į kurias jis nebūtų galėjęs atsižvelgti priimdamas sprendimus dėl savo veiksmų.

15. BPK 106 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Taigi baudžiamojo proceso įstatyme yra aiškiai nurodytas subjektas, iš kurio galima priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas atstovo paslaugoms apmokėti, t. y. kaltinamasis. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai nurodoma, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) nėra nustatyta, kad išlaidas advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti apmoka draudimo bendrovė. Išlaidos advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms nėra laikomos turtine žala nei TPVCAPDĮ, nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ar kito teisės akto prasme.

16. Nukentėjusiąją bei civilinę ieškovę L. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atstovavo ir teisines paslaugas jai teikė advokato padėjėja. Už suteiktas teisines paslaugas (susipažinimas su baudžiamosios bylos medžiaga, kuris buvo susijęs ir su atitinkamo prašymo parengimu bei pateikimu, konsultacija, civilinio ieškinio parengimas, atstovavimas pirmosios instancijos teisme) L. B. savo atstovei advokato padėjėjai sumokėjo viso 1815 Eur. Nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės patirtų išlaidų advokatės padėjėjos paslaugoms apmokėti pagrįstumas, atitikimas sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams, teisėjų kolegijai abejonių nekelia.

17. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad, remiantis egzistuojančiu teisiniu reglamentavimu, būtent draudimo bendrovei, kuri apdraudė automobilio „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę, kilo prievolė atlyginti G. L. nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę bei neturtinę žalą. Čia pastebėtina, kad draudimo bendrovė nukentėjusiosios patirtą turtinę žalą bei dalį patirtos neturtinės žalos atlygino tik po to, kai baudžiamojoje byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su teiginiu, jog nukentėjusiosios išlaidos, susijusios su jos atstovės paslaugų apmokėjimu, atsirado tik dėl ginčo, kuris kilo tarp nukentėjusiosios ir draudimo bendrovės (civilinio atsakovo) dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio, todėl šias išlaidas turėtų atlyginti draudimo bendrovė. Teigtina, kad draudimo bendrovės pareigą atlyginti nukentėjusios patirtą žalą lėmė G. L. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai sukeltos pasekmės, todėl būtent G. L. privalo atlyginti nukentėjusiosios patirtas išlaidas, kurios atsirado sprendžiant ir klausimus, susijusius su atlygintinos žalos dydžio nustatymu, jos atstovės teiktoms paslaugoms apmokėti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiosios atstovė aktyviai dalyvavo ne tik nustatinėjant aplinkybes, reikšmingas patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimui, bet ir kitas aplinkybes, atstovaudama nukentėjusiosios interesus baigiamųjų kalbų metu pasisakė dėl laidavimo instituto taikymo galimybės (nukentėjusiojo pozicija dėl kaltininkui gresiančių teisinių pasekmių yra svarbi, nes ji gali padėti tinkamai įvertinti nusikaltimo pasekmes ir taikyti teisingumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77-654/2025)). Teisėjų kolegija, įvertinusi visa, kas buvo aptarta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš G. L. nukentėjusiajai priteisė jos patirtas išlaidas atstovės paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės G. L. gynėjo advokato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalį, kuria G. L. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.