Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-03-07 · Administracinė byla Nr. A-1404-624/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-07
Bylos Nr.
A-1404-624/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03863-2016-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1404-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03863-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. liepos 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, sukėlusiomis pareiškėjui didelius nepatogumus bei dvasinius skausmus. Pareiškėjas paaiškino, kad kameros buvo perpildytos, jose trūko oro, todėl skaudėdavo galvą, sukildavo kraujo spaudimas. Pareiškėjas nurodė, kad jam sutriko miegas, tapo irzlus ir nervingas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam buvo mažai 1 val. per dieną pasivaikščioti. Pasak pareiškėjo, 1 val. pasivaikščiojimas lauke prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą pranešime pateiktam išaiškinimui, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas prašė teismo vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos teisės aktais, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–14). Lukiškių TI-K pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką, paaiškino, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad 1 val. pasivaikščiojimo trukmė yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 20 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o likusį pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 59–63).Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičiaus, teismas nustatė, kad dvi dienas (2015 m. spalio 19 d. ir 2016 m. balandžio 15 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į 3,6 kv. m. kameros plotą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl to patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus (neturtinę žalą). Teismas vertino, kad šią žalą pareiškėjui teisingai atlygins 20 Eur sumos priteisimas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl oro trūkumo kamerose yra nepagrįsti, nes kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su per trumpu pasivaikščiojimu lauke, konstatavęs, kad 1 val. pasivaikščiojimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas peržiūrėti bylą ir priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 69–70). Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus. Be to, buvo pripažinta, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį bei Konstitucijos 21 straipsnį. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu priteisti jam 20 Eur, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti.Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 73–77, 80–83).Lukiškių TI-K pakartoja dalį argumentų, nurodytų atsiliepime į pareiškėjo skundą. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. V. už kalinimą Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. liepos 1 d. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.Vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal bylos duomenis 2 dienas (t. y. 2015 m. spalio 19 d. ir 2016 m. balandžio 15 d.) pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei Įsakymo 1.3.1 punkte nustatytas minimalus (3,6 kv. m) plotas. Įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjui tenkantį plotą papildomai mažino kamerose esantys baldai, o pareiškėjas tokiomis sąlygomis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis bei Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis. Teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir jai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 20 Eur.Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui priteisti 20 Eur, netenkinant pareiškėjo prašymo priteisti 5 000 Eur. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Teisėjų kolegija, pareiškėjo skundą nagrinėdama apeliacine tvarka, pirmiausia pažymi, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, kurie pareiškėjo argumentai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus tirti pakartotinai. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams tiek, kiek tai susiję su Lukiškių TI-K veiksmų teisėtumo įvertinimu, ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes (tik dvi dienas pareiškėjui neužtikrintą minimalų gyvenamąjį plotą) patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka taip pat ir su pirmosios instancijos teismo teisės taikymu dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su pasivaikščiojimų trukme, ir jų nebekartoja, tik pastebi, kad Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą bendrajame pranešime [CPT/Inf (92)3] 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis už kameros ribų.Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su jam priteistos sumos dydžiu, pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo tiek Konvencijos, tiek Konstitucijos pažeidimą, todėl jam turėjo būti priteista pareiškėjo prašoma priteisti suma (5 000 Eur).Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Vertinant nustatyto pažeidimo trukmę, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidimą konstatavo ne laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2016 m. balandžio 15 d., o tik konkrečiomis 2 dienomis. Teisėjų kolegija pastebi, kad tai turi esminės reikšmės pažeidimo pobūdžio vertinimui. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimas) truko itin trumpą laikotarpį (2 kartus po vieną dieną), byloje nėra duomenų, jog dėl šių neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, be to, atsižvelgiant į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies ir Konvencijos 3 straipsnio nuostatos, nustatančios, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT praktikoje yra nurodyta, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo kvalifikavimui yra būdinga aplinkybių visuma, kuri atskleidžia tam tikro elgesio su žmogumi minimalaus žiaurumo laipsnio pasiekimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik trumpalaikių nepatogumų, t. y. nagrinėjamu atveju neigiamas poveikis pareiškėjui nebuvo toks intensyvus, kad pasiektų minimalų žiaurumo laipsnį.Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Lukiškių TI-K, vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui žalos atlyginimą priteisė pinigais, tačiau, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, kuris reiškia, kad skundą padavusio asmens padėtis negali būti bloginama, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, pirmosios instancijos teismo sprendimo nekeičia.Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė