Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto L. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 11 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. L. Z. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo darbo inspektoriaus A. Š. 2023 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 505 straipsnio 1 dalį 1 170 Eur bauda už tai, kad 2023 m. balandžio 28 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektoriui E. B. kartu su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių departamento vyr. specialiste-maisto produktų inspektore J. R. ir vyr. specialiste-maisto produktų inspektore A. G. atliekant planinį patikrinimą pagal Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus vedėjo pavedimą Nr. 578 įmonėje UAB „M“, adresu: (duomenys neskelbtini), įmonės komercijos direktorius L. Z. kliudė Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnui atlikti pavestas pareigas, nevykdė teisėtų nurodymų ir tokiais veiksmais (neveikimu) pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 11 straipsnio 6 dalį, t. y. atvykus į įmonę, adresu: (duomenys neskelbtini), duris atidarė UAB „M“ komercijos direktorius L. Z., jis prisistatė esąs savininkas. Kadangi L. Z. informavo, kad įmonės veikla nėra sustabdyta, buvo paprašyta L. Z. aprodyti įmonės patalpas, jog būtų galima įsitikinti, kad patalpose nėra nelegalių darbuotojų. Komercijos direktoriui L. Z. paaiškinus, kad vyr. darbo inspektorius pagal Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos įstatymą turi tokią teisę, L. Z. sutiko aprodyti patalpas. Pradedant patalpų apžiūrą L. Z. į kai kurias patalpas įleisti ir jas aprodyti atsisakė, teigdamas, kad patalpos priklauso kitam fiziniam asmeniui. Kadangi UAB „M“(kavinė-viešbutis „S“) veiklos vykdymo vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini), pakartotinai komercijos direktoriaus L. Z. buvo prašoma aprodyti visas patalpas. Kilus pagristų įtarimų, kad vienoje iš patalpų galimai slepiasi nelegalus darbuotojas, buvo iškviesta policija. Atvykus policijos pareigūnams (Šiaulių AVPK (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono PK reagavimo skyriaus 1-ojo poskyrio tyrėjai M. V. ir vyr. patruliui G. Ž.) ir pareigūnei pareikalavus, kad būtų leidžiama apžiūrėti patalpas, L. Z. toliau kategoriškai teigė, kad į patalpas jis neįleis. Tokiais veiksmais UAB „M“ komercijos direktorius L. Z. nevykdė teisėtų Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriaus nurodymų (Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 punkto, 11 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos nuostatų 19 punkto ir 20 punkto).

2. Nesutikdamas su minėtu nutarimu, K. Z. šį nutarimą apskundė apylinkės teismui. Skundu prašė panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. gegužės 22 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti; priteisti jam iš Valstybinės darbo inspekcijos 363,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi L. Z. skundas patenkintas iš dalies – Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo darbo inspektoriaus A. Š. 2023 m. gegužės 22 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo L. Z. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 505 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta administracinė nuobauda – 1 170 Eur bauda, panaikintas ir administracinio nusižengimo byla grąžinta Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tirti iš naujo. L. Z. prašymas priteisti iš Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 544,50 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti netenkintas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Apeliaciniu skundu L. Z. prašo: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalį, kuria teismas nusprendė, kad jo veiksmuose yra ANK 505 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo požymiai ir administracinio nusižengimo bylą grąžino Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) tirti iš naujo bei netenkino jo prašymo administracinio nusižengimo bylą nutraukti, taip pat panaikinti nutarties dalį, kuria teismas netenkino jo prašymo priteisti 544,50 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą šioje byloje apmokėti; administracinio nusižengimo bylą nutraukti ir priteisti jam iš Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos jo patirtas 907,50 Eur (544,50 Eur + 363,00 Eur) išlaidas už advokato teisinę pagalbą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose.

4.1. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jo elgesyje 2023 m. balandžio 28 d. VDI atliekant UAB „M“, esančios (duomenys neskelbtini), planinį patikrinimą dėl nelegalaus darbo, yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 505 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Pažymi, kad administracinės atsakomybės taikymas už bet kurį administracinį nusižengimą turi būti pagrįstas ne tik objektyviųjų nusižengimo sudėties požymių, bet ir kaltės nustatymu (ANK 2 straipsnio 3 dalis). Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-6-788/2020).

4.2. L. Z. nurodo, kad 2023 m. balandžio 28 d., adresu: (duomenys neskelbtini), atvykusiam vyriausiajam darbo inspektoriui E. B. paprašius aprodyti UAB „M“ patalpas, jis pastarąjį ir kartu atvykusias vyriausiąsias specialistes-maisto produktų inspektores J. R. ir A. G. įleido į visas patalpas, jos visos atvykusiems asmenims buvo aprodytos. Tačiau kai vyriausiasis darbo inspektorius pareikalavo, kad jis įleistų į patalpas, kurios UAB „M“ jokiu teisiniu pagrindu nepriklauso, o priklauso fiziniam asmeniui (A. Z.), jis į šias patalpas atvykusių asmenų neįleido, nes neturėjo tokios teisės. Jis atvykusiems asmenims ne kartą paaiškino, kad dalis patalpų (duomenys neskelbtini), yra fizinio asmens nuosavybė ir tos dalies pastato patalpų UAB „M“ jokiais pagrindais nevaldo, tik jo dalis, t. y. jam kaip fiziniam asmeniui, priklausančios patalpos (duomenys neskelbtini), panaudos pagrindais yra perduotos naudoti UAB „M“. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastatas, kurio unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), bendras plotas 544,59 kv. m., adresas: (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) nuosavybės teise priklauso jam, kaip fiziniam asmeniui, ir kitam fiziniam asmeniui – A. Z. Į bylą yra pateikta ir turto panaudos sutartis, iš kurios matyti, jog jis, kaip fizinis asmuo, panaudos pagrindais perdavė UAB „M“ (buvęs įmonės pavadinimas – L. Z. individuali įmonė) naudoti savo veikloje tik jam, kaip fiziniam asmeniui, priklausančias patalpas, ši įmonė veikloje naudoja jai panaudos pagrindais priklausančias 272,30 kv. m. (o ne visą pastatą, į kurio visas patalpas 2023 m. balandžio 28 d. neteisėtai reikalavo patekti vyriausiasis darbo inspektorius).

4.3. Skunde pažymima, kad į bylą yra pateiktos patalpų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), eksplikacijos, kur fiksuota, kurias patalpas valdo bei naudoja UAB „M“ bei kurias patalpas valdo ir naudoja fizinis asmuo A. Z. (raudonai apibrėžtas patalpas valdo bei naudoja fizinis asmuo A. Z., jai nuosavybės teise priklausančios patalpos jokiais pagrindais UAB „M“ nepriklauso, todėl jis (L. Z.) neturėjo teisės į jas, kaip kito privataus fizinio asmens (A. Z.) patalpas, atvykusius asmenis įleisti.

4.4. Kartu L. Z. pažymima, kad į bylą pateiktos UAB „M“ nekilnojamojo turto (adresas: (duomenys neskelbtini)) mokesčio deklaracijos ir šio mokesčio sumokėjimo dokumentai, taip pat fizinio asmens A. Z. nekilnojamojo turto (adresas: (duomenys neskelbtini)) mokesčio deklaracijos ir šio mokesčio sumokėjimo dokumentai aiškiai bei neabejotinai įrodo, kad UAB „M“ panaudos pagrindais valdo tik dalį patalpų, esančių pastate (duomenys neskelbtini), ir į jas (į patalpas, kurias valdo UAB „M“) jis atvykusius asmenis įleido. Atkreipia dėmesį į tai, kad daug metų A. Z. moka nekilnojamojo turto mokesti už jai priklausančias patalpas (kurios jokiais pagrindais UAB „M“ nepriklauso), o UAB „M“ moka nekilnojamojo turto mokestį už jos naudojamas patalpas. Taigi aplinkybė, kad UAB „M“ daug metų naudoja tik dalį patalpų pastate (duomenys neskelbtini), jau daug metų yra faktiškai išviešinta. Dėl to, pasak apelianto, 2023 m. balandžio 28 d. jo buvo pareikalauta vykdyti tokius veiksmus, kurių jis neturėjo teisės atlikti. Vertimas elgtis taip, kaip neleidžia galiojantis teisinis reguliavimas, nėra teisėtas nurodymas, tačiau to tinkamai neįvertino teismas, priimdamas skundžiamą 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartį. Teigia, kad nei VDI nutarime, nei skundžiamoje teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartyje neatskleista, kokiu būdu jis neva pažeidė Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas bei Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. Al-316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybinės darbo inspekcijos nuostatų 20 punktą. Atkreipia dėmesį, kad Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta pareiga vykdyti teisėtus įgaliotų pareigūnų reikalavimus ir nurodymus, o tokius nurodymus, jis visiškai įvykdė – į visas UAB „M“ valdomas patalpas jis atvykusius asmenis įleido ir šias patalpas aprodė.

4.5. Skunde akcentuojama, kad ANK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena svarbiausių administracinės atsakomybės nuostatų – atsakomybė tik už kaltai padarytą veiką. Tai reiškia, kad tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus įstatymo pažeidimas gali būti administracinės atsakomybės pagrindas. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Taigi kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis ir nesant asmens kaltės negalima ir jo administracinė atsakomybė. Be to, pagal universalų teisės principą teisė asmeniui negali nustatyti neįmanomų vykdyti pareigu (impossibilium nulla oblisatio esi), tai galioja ir valstybės pareigūnams – jie negali teikti neįmanomų įvykdyti ar / ir neteisėtų reikalavimų, o jei tokie pateikti, asmuo, neįvykdęs tokio reikalavimo, negali būti traukiamas atsakomybėn. L. Z. dar kartą pažymi, kad jis nagrinėjamu atveju negalėjo ir neturėjo teisės įleisti atvykusių asmenų į ne jam ir ne UAB „M“ priklausančias patalpas. Vien tai, kad VDI vyriausiojo darbo inspektoriaus reikalavimas negalėjo būti įvykdytas, patvirtina kaltės jo veiksmuose nebuvimą.

4.6. Skunde taip pat nurodoma, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl panaudos sutarties neįregistravimo teisinių padarinių administracinio nusižengimo byloje. Atkreipiamas dėmesys, kad teismo nutartyje nurodytomis teisės normomis (CK 6.478, 6.629 straipsniai) siekiama apsaugoti teisėtus trečiųjų asmenų interesus, susijusius su nuomojamu ar panaudai perduotu nekilnojamuoju daiktu, o šioje byloje nereiškiami jokie reikalavimai ir nepateikiami atsikirtimai, susiję su patalpų, kurios buvo perduotos įmonei panaudai, statusu, priklausomybe ar kitomis reikšmingomis aplinkybėmis, kurios gali turėti įtakos, sprendžiant dėl panaudos sutarties neįregistravimo teisinių padarinių taikymo. Šiuo atveju sudaryta panaudos sutartis reikšminga tik kaip įrodymas, kad egzistuoja panaudos teisiniai santykiai, dėl kurių UAB „M“ ir turi teisę naudoti tik tiek patalpų, kiek jai yra perduota. Tai, kad panaudos sutartis neišviešinta, jokių valstybės teisinių interesų (kuriuos gina VDI), susijusių su sudarytos panaudos sutarties dalyku, nepažeidžia.

4.7. Pasak apelianto, tai, kad jo su UAB „M“ sudaryta panaudos sutartis nebuvo išviešinta įstatymo nustatyta tvarka nereiškia, kad VDI 2023 m. balandžio 28 d., o juo labiau priimdama 2023 m. gegužės 22 d. nutarimą, nežinojo, kad UAB „M“ nevaldo viso pastato (duomenys neskelbtini), – 2023 m. balandžio 28 d. jis ne vieną kartą atvykusiems asmenims nurodė bei paaiškino, kad tų patalpų, į kurias nori patekti VDI vyriausiasis darbo inspektorius, UAB „M“ jokiu pagrindu nevaldo ir, kad tos patalpos priklauso fiziniam asmeniui. Todėl VDI buvo tinkamai atskleistas faktas apie UAB „M“ teises tik į dalį pastato patalpų.

4.8. L. Z. pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.643 straipsnio 1 dalis nustato, jog panaudos davėjas turi teisę daiktą parduoti ar perduoti jį atlygintinai naudotis trečiajam asmeniui. Tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį, jeigu registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre arba apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti. Taigi net civilinėje teisėje, jeigu asmuo žino apie panaudos sutartį, tai, kad ji nėra įregistruota viešame registre, nesudaro ribojimo ja remtis. Todėl teismas, priimdamas skundžiamą 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartį, taikė teisės normas, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos.

4.9. Be to, teismas nepagrįstai suabsoliutino tą aplinkybę, jog adresu: (duomenys neskelbtini) , UAB „M“ yra registruota. Įmonės registracijos faktas atitinkamu adresu pats savaime nereiškia, kad įmonei registracijos adresu priklauso visos patalpos (galima situacija, kai registracijos adresu įmonė valdo tik mažą dalį patalpų ar iš viso patalpų nevaldo), todėl tai, kad UAB „M“ registruota minėtu adresu, nereiškė, kad VDI neturėjo pareigos aiškintis, kokios konkrečios patalpos priklauso UAB „M“. Apelianto teigimu, jo elgesyje 2023 m. balandžio 28 d. nėra ANK 505 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo požymių, todėl teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartis bei VDI nutarimas turi būti panaikinti, o administracinio nusižengimo byla nutraukta.

4.10. Dėl išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti L. Z. nurodo, kad teismas 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartyje nepagrįstai sprendė, jog dėl to, kad buvo konstatuoti tik procesiniai pažeidimai, padaryti institucijai priimant nutarimą, priteisti jam išlaidas, patirtas advokato paslaugoms apmokėti, nėra pagrindo. Pasak apelianto, kadangi teismas konstatavo, jog jis nepagrįstai nubaustas „kaip kitas atsakingas asmuo“ ANK 505 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, laikytina, jog jis visiškai apsigynė, o ta aplinkybė, kad byla jo atžvilgiu nebuvo nutraukta, nereiškia, jog išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neturi būti priteistos. Tai, kad valstybės institucija (VDI) netinkamai naudojosi savo įgaliojimais ir skyrė jam nuobaudą kaip „kitam atsakingam asmeniui“ ANK 505 straipsnio 1 dalies prasme, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti jam neteisėtu aktu padarytos žalos – išlaidų, kurias jis patyrė apmokėdamas advokato teisinę pagalbą šioje administracinio nusižengimo byloje.

5. Atsiliepimu į L. Z. apeliacinį skundą Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus vedėjas Z. G. prašo apeliacinio skundo netenkinti bei nepriteisti L. Z. iš Valstybinės darbo inspekcijos jo patirtas išlaidas advokato pagalbai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apmokėti.

5.1. Atsiliepime nurodoma, kad iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise po 1/2 dalį priklauso L. Z. ir A. Z.. 2015 m. vasario 4 d. turto panaudos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) L. Z. perdavė L. Z. įmonei (UAB „M““) nuo 2005 m. vasario 4 d. iki 2025 m. vasario 3 d. perduotos laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis panaudos teise 272,30 m² patalpomis, adresu: (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju institucija, patikrinimo metu, neturėjo jokių oficialių duomenų apie atskiras įmonės naudojamas ir valdomas minėtu adresu pastato patalpas. Panaudos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, todėl negalėjo būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Įleisti patikrinimui į visas pastato patalpas L. Z. buvo reikalaujama teisėtai, dėl to pastarojo nepaklusimas teisėtiems darbo inspekcijos pareigūno reikalavimams pagrįstai buvo konstatuotas kaip pažeidimas nevykdžius teisės aktų atitinkamų nuostatų ir kvalifikuotas kaip administracinis nusižengimas pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį.

5.2. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad L. Z. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį trauktinas kaip juridinio asmens kitas atsakingas asmuo, nes darbo sutartis su buhaltere pasirašyta L. Z., Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT) patikrinimo aktas pasirašyti ir derinti su L. Z., prašymas dėl adreso keitimo VMVT teiktas L. Z. vardu elektroniniu paštu, dokumentai VDI teikti taip pat L. Z. vardu. Be to, Registrų centro duomenimis, nuo 2023 m. birželio 19 d. L. Z. tapo oficialiu įmonės vadovu.

5.3. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, jog civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas).

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Apeliacinis skundas atmetamas.

7. ANK 505 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kliudymas įstatymų įgaliotiems pareigūnams įgyvendinti jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose jiems nustatytas teises ar atlikti jiems pavestas pareigas, šių pareigūnų teisėtų nurodymų ir reikalavimų, taip pat valstybės pareigūnų ar kolegialių institucijų sprendimų (nutarimų) nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pareigūnų neįleidimas į tikrinamas teritorijas, patalpas (išskyrus žmogaus būstą) ar kitus objektus, nepateikimas pareigūnams informacijos, duomenų ar dokumentų arba klaidingų ar tikrovės neatitinkančių informacijos ar duomenų pateikimas, atsisakymas paaiškinti ar suteikti duomenis, dokumentų nuslėpimas, vengimas atvykti ir duoti paaiškinimus ir kt.), išskyrus šio kodekso 224 straipsnio 1 dalyje, 317, 318, 322, 505¹, 506 straipsniuose nurodytus atvejus, užtraukia baudą asmenims nuo 80 iki 780 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 390 iki 1 950 eurų.

8. L. Z. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2023 m. gegužės 22 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį už tai, kad nevykdė teisėtų Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriaus nurodymų ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 punkto, 11 straipsnio 6 dalies reikalavimus bei Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos nuostatų 19 punkto ir 20 punkto nuostatas.

9. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai turi teisę gauti iš darbdavio duomenis ir dokumentus (jų nuorašus, išrašus) ir kitus įrodymus, reikalingus Valstybinės darbo inspekcijos funkcijoms atlikti, o 3 punkte nustatyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai turi teisę gauti iš darbdaviams atstovaujančių asmenų, darbdavio įgaliotų asmenų, darbuotojų, savarankiškai dirbančių asmenų, kitų tikrinamoje darbo vietoje esančių asmenų paaiškinimus žodžiu ar raštu dėl darbo, darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymų, kitų norminių teisės aktų, reglamentuojančių darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius, pažeidimų ar dėl Valstybinės darbo inspekcijos nurodymų nevykdymo (jeigu nėra galimybės gauti šią informaciją vietoje, darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo arba savarankiškai dirbantis asmuo kviečiamas į Valstybinės darbo inspekcijos struktūrinį padalinį). Šio įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių reikalavimai ir nurodymai yra privalomi.

10. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. A1-316 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 19 punkte nurodyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriaus reikalavimai ir nurodymai darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui, ar savarankiškai dirbančiam asmeniui yra privalomi; apie jų vykdymą darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo, ar savarankiškai dirbantis asmuo praneša raštu reikalavime nurodytu terminu ir adresu; Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius gali kontroliuoti įteiktų reikalavimų vykdymą, atlikdamas neplaninį darbdavio ar savarankiškai dirbančio asmens patikrinimą. Šių nuostatų 20 punkte nustatyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius turi teisę gauti iš darbdaviams atstovaujančių asmenų, darbdavio įgaliotų asmenų, darbuotojų, savarankiškai dirbančių asmenų, kitų tikrinamoje darbo vietoje esančių asmenų paaiškinimus žodžiu ar raštu dėl darbo, darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymų, kitų norminių teisės aktų, reglamentuojančių darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius, pažeidimų ar dėl Valstybinės darbo inspekcijos nurodymų nevykdymo (nesant galimybės gauti šią informaciją vietoje, darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo, ar savarankiškai dirbantis asmuo vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatyta tvarka kviečiamas į Valstybinės darbo inspekcijos teritorinį skyrių arba Valstybinės darbo inspekcijos administraciją).

11. Apeliaciniame skunde L. Z. teigia, kad jo veikoje nėra ANK 505 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo požymių, nes jis teisėtus įgaliotų pareigūnų nurodymus visiškai įvykdė – į visas UAB „M“ valdomas patalpas atvykusius asmenis įleido ir šias patalpas aprodė, o įleisti atvykusių asmenų į ne jam ir ne UAB „M“ priklausančias, o kitam fiziniam asmeniui – A. Z. priklausančias patalpas jis neturėjo teisės. Sutikti su šiais skundo argumentais nėra pagrindo.

12. Iš bylos medžiagos matyti, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus vedėjas 2023 m. balandžio 24 d. pavedimu Nr. 578 Valstybinės darbo inspekcijos (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus vyriausiajam darbo inspektoriui E. B. pavedė atlikti planinį patikrinimą UAB „M“ dėl nelegalaus darbo (1 t., b. l. 25). Inspektoriui E. B. kartu su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (duomenys neskelbtini) departamento vyr. specialistėmis-maisto produktų inspektorėmis J. R. ir A. G. atvykus į UAB „M“, esančią adresu: (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 35), ir paprašius L. Z., kuris tuo metu buvo įmonės komercijos direktorius (1 t., b. l. 32, 36–38, 53–55, 113–120, 164–165), aprodyti įmonės patalpas, jog būtų galima įsitikinti, kad patalpose nėra nelegalių darbuotojų, L. Z. parodė tik dalį patalpų, į kai kurias patalpas įleisti ir jas aprodyti atsisakė, teigdamas, kad patalpos priklauso kitam fiziniam asmeniui. Apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu L. Z. paaiškino, kad jis aprodė visas įmonės patalpas, o į kitas patalpas, esančias tame pačiame pastate, adresu: (duomenys neskelbtini), kurios priklauso jo motinai A. Z., ir ji šias patalpas naudoja asmeninėms reikmėms, darbo inspektoriaus neįleido, nes tai yra ne jo (L. Z.) ir ne įmonės, o kito fizinio asmens patalpos. Nurodė, kad bendras patalpų plotas yra 544 kv. m., pastatas „turtiškai“ padalintas per pusę, pagal VĮ Registrų centro išrašą patalpos jam ir mamai priklauso „per pusę“. Apeliaciniame skunde L. Z. pažymėjo, kad turto panaudos sutartis patvirtina, jog jis, kaip fizinis asmuo, panaudos pagrindais perdavė UAB „M“ naudoti savo veikloje tik jam, kaip fiziniam asmeniui, priklausančias patalpas ir ši įmonė veikloje naudoja jai panaudos pagrindais priklausančias 272,30 kv. m. patalpas, o ne visą pastatą. Iš tikrųjų, byloje esantis VĮ Registrų centro pateiktas Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, jog pastatas – viešbutis-kavinė, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį, nuosavybės teise priklauso L. Z. ir A. Z. (1 t., b. l. 161), o 2005 m. vasario 4 d. turto panaudos sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad panaudos davėjas L. Z. perduoda panaudos gavėjui – L. Z. individualiai įmonei – laikinai neatlygintinai valdyti ir naudoti patikėjimo teise valdomą turtą: pastato – viešbučio-kavinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas 9C2p, pirmą 9C2p 1; 187,65 m² ir antrą 9C2p 2; 199,41 m² aukštus, panaudos davėjas perduoda pirmą 9C2p 1, 135,35 m² ir antrą 9C2p 2; 136,95 m², aukštus panaudos gavėjui nuo 2005 m. vasario 4 d. iki 2025 m. vasario 3 d. (1 t., b. l. 12–13, 14). Tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje, byloje nėra duomenų, kad ši panaudos sutartis įstatymų nustatyta tvarka būtų įregistruota viešame registre, o nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji yra įregistruota šiame registre (CK 6.478 straipsnio 2 dalis). VĮ Registrų centro 2023 m. birželio 27 d. pateiktame rašte nurodyta, kad pastato – viešbučio-kavinės 1/2 dalis priklauso L. Z., ir 1/2 dalis priklauso A. Z. Kokie konkrečiai pastato plotai priklauso minėtiems asmenims, VĮ Registrų centras informacijos neturi. Adresu: (duomenys neskelbtini), įregistruota UAB „M“, duomenų, apie tai, kurią minėto pastato dalį valdo ši įmonė, nėra, juridinis faktas (nuoma, panauda, subnuoma) tarp L. Z. ir A. Z. neįregistruotas, pastato planas VĮ Registrų centrui nepateiktas (1 t., b. l. 158). Taigi byloje nėra jokių duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad patalpos, į kurias L. Z. atsisakė įleisti savo darbines funkcijas vykdžiusį darbo inspektorių, priklauso ne jam, o kitam fiziniam asmeniui – A. Z. Kadangi UAB „M“ yra įregistruota adresu: (duomenys neskelbtini), ir tarp L. Z. bei A. Z. nėra įregistruotų jokių juridinių faktų, akivaizdu, jog įmonės patikrinimą atlikusios Valstybinės darbo inspekcijos atstovas jokių duomenų apie galimai kelių asmenų pasidalintas ir valdomas pastato patalpas neturėjo ir negalėjo turėti. Todėl darbo inspektoriaus reikalavimas aprodyti visas (o ne dalį) įmonės patalpas, buvo teisėtas. Kaip minėta, atsakomybę pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį, be kita ko, užtraukia įstatymų įgaliotų pareigūnų teisėtų nurodymų ir reikalavimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įskaitant ir pareigūnų neįleidimą į tikrinamas patalpas (išskyrus žmogaus būstą). Dar kartą pažymėtina, kad šiuo atveju nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog adresu: (duomenys neskelbtini), yra žmogaus būstas, – VĮ Registrų centre šiuo adresu įregistruota tik UAB „M“.

13. Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje, nagrinėjamu atveju Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius E. B., atlikdamas jam pavestą patikrinimą, turėjo teisę patekti į bet kurias UAB „M“, esančios (duomenys neskelbtini), patalpas, inspektoriaus reikalavimas įleisti į visas pastato patalpas buvo teisėtas, nes, kaip pirmiau minėta, jokie duomenys, įskaitant ir apelianto nurodomus į bylą pateiktus dokumentus, t. y. panaudos sutartis (1 t., b. l. 12–13, 14), nekilnojamo turto mokesčio deklaracijas bei mokėjimo nurodymus, lėšų pervedimo nurodymus (1 t., b. l. 106–109, 166–200; 2 t., b. l. 1–36), priešingai nei teigiama L. Z. apeliaciniame skunde, neįrodo, jog UAB „M“ panaudos pagrindais valdo tik dalį patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Šios išvados nepaneigia ir į bylą pateikta patalpų eksplikacija (1 t., b. l. 37, 38, 39), nes, kaip jau pirmiau minėta, VĮ Registrų centro duomenimis, 1/2 pastato dalis priklauso L. Z. ir 1/2 dalis – A. Z., joks juridinis faktas tarp pastarųjų neįregistruotas, pastato planas VĮ Registrų centrui nepateiktas. Dėl to, kas paminėta, nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, kad aplinkybė, jog UAB „M“ daug metų naudoja tik dalį pastato patalpų, yra faktiškai išviešinta, nes A. Z. daug metų moka nekilnojamojo turto mokestį už jai priklausančias patalpas.

14. Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti ir su L. Z. teiginiais, kad šiuo atveju sudaryta panaudos sutartis reikšminga tik kaip įrodymas, jog egzistuoja panaudos teisiniai santykiai, dėl kurių UAB „M“ ir turi teisę naudoti tik tiek patalpų, kiek jai yra perduota, o tai, kad panaudos sutartis neišviešinta, jokių valstybės teisinių interesų, kuriuos gina VDI, susijusių su sudarytos panaudos sutarties dalyku, nepažeidžia. Atkreipiamas dėmesys, kad aplinkybė, jog L. Z. su UAB „M“ sudaryta panaudos sutartis nebuvo išviešinta įstatymo nustatyta tvarka, priešingai nei teigia apeliantas, neginčijamai patvirtina, jog Valstybinė darbo inspekcija negalėjo turėti ir neturėjo duomenų apie tai, kad UAB „M“ nevaldo viso pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nes toks faktas vis dėl to nebuvo tinkamai atskleistas – jis VĮ Registrų centre neįregistruotas, o L. Z. paaiškinimas darbo inspektoriui, kad patalpos, į kurias pastarasis nori patekti, UAB „M“ nepriklauso, negali būti prilyginamas įstatymų nustatyta tvarka įregistruotam juridiniam faktui. Kadangi šiuo atveju Valstybinės darbo inspekcijos atstovas nežinojo apie panaudos sutartį, nes ji neįregistruota viešame registre, akivaizdu, kad jis, atlikdamas savo tiesiogines pareigas, negalėjo šia sutartimi vadovautis. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, priimdamas skundžiamą 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartį, taikė teisės normas, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos (CK 6.478, 6.629 straipsnius), atmetamas kaip nepagrįstas.

15. Esant visumai nurodytų aplinkybių, konstatuojama, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, jog L. Z., nevykdydamas teisėtų Valstybinės darbo inspekcijos pareigūno nurodymų, kliudė jam atlikti pavestas pareigas, todėl šis pažeidimas nevykdant administracinio nusižengimo protokole nurodytų teisės aktų nuostatų yra teisingai kvalifikuotas pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį. Tenkinti L. Z. apeliacinį skundą ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti nėra pagrindo.

16. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad bylai reikšmingu laikotarpiu UAB „M“ direktorė buvo A. Z. (1 t., b. l. 35), o L. Z. ėjo komercijos direktoriaus pareigas (1 t., b. l. 53–55, 164–165), jo įgaliojimai atstovauti UAB „M“ buvo pasibaigę (1 t., b. l. 33, 34), įmonės vadovu L. Z. įregistruotas tik 2023 m. birželio 21 d. (1 t., b. l. 159), pagrįstai sprendė, kad įmonės patikrinimo metu, t. y. 2023 m. balandžio 28 d., L. Z. veikė tik kaip vienas iš įmonės darbuotojų, todėl jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn kaip kitas atsakingas asmuo ANK 505 straipsnio 1 dalies prasme. Dėl to sutiktina su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju būtina patikslinti L. Z. surašytą administracinio nusižengimo protokolą, tinkamai išsprendžiant vieno iš administracinio nusižengimo sudėties elemento – subjekto klausimą.

17. ANK 666 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 591 straipsnio 1 punktą (kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių), šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Taigi asmeniui iš valstybės jo patirtų išlaidų už advokato pagalbą atlyginimas priteisiamas tik tuo atveju, jeigu administracinė teisena nutraukiama, nesant jo veikoje administracinio nusižengimo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-88-495/22).

18. Kadangi šioje byloje L. Z. administracinė teisena nenutraukiama, o paliekama galioti apylinkės teismo nutartis, kuria administracinio nusižengimo byla grąžinta Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tirti iš naujo, L. Z. išlaidos, patirtos pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose iš Valstybinės darbo inspekcijos nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartį nepakeistą ir L. Z. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.