- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-15
- Bylos Nr.
- 1S-956-350/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algirdas Gaputis
- Pareiškėjas
- UAB „X“
- Advokatai
- Dainius Mažylis
- Kategorijos
- 2.12.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo UAB „X“ direktoriaus A. B. skundą dėl 2012-10-23 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria atmestas jo skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2012-09-18 nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skundžiama 2012-10-23 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi atmestas pareiškėjo UAB „X“ direktoriaus A. B. skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės G. Vilkienės 2012-09-18 nutarimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo R. L. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187, 294 straipsniuose ir paliktas galioti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus tyrėjo L. V. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012-10-23 nutartį ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai įvykdyto savavaldžiavimo. Nurodo, kad skundžiamos nutarties išvados, kad jo vadovaujama bendrovė nevykdė nuomos sutarties, sudarytos tarp UAB „X“ ir R. L. nuostatų, todėl sutartis vienašališkai buvo nutraukta dėl jos esminio pažeidimo ir tuo pačiu sutarties nesilaikymo, leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas peržengia savo kompetencijos ribas, konstatuodamas aplinkybes, kurios yra civilinės teisės nagrinėjimo dalykas ir tuo pačiu šios teismo nutarties dalyje išdėstyti teiginiai įgyja prejudicinę galią civilinėje byloje.
Pripažįsta, kad iš esmės tarp R. L. ir UAB „X“ yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, tačiau mano, kad R. L. elgesys pažeidžiant civilinės teisės normas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Mano, kad tokie atvejai, kad akivaizdžiai nesilaikant civilinio kodekso normų, bei civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių sutarčių nutraukimo, sprendimų vykdymo procesą, yra vykdoma ginčijama savo ar kito asmens teisė, vadovaujantis teisine praktika, turėtų būti prilyginami ne civiliniams deliktams, bet nusikaltimui - savavaldžiavimui. Pareiškėjas pažymi, kad nepaisant sudarytos parduotuvės patalpų nuomos sutarties, jis iš savo darbuotojos sužinojo, kad keli asmenys neša iš minėtų patalpų jų įmonės baldus ir produkciją į kažkokį krovininį automobilį. Dėl šių asmenų veiksmų jis kreipėsi į policiją, atvykę policijos pareigūnai pradėjo aiškintis situaciją ir minimi vyrai išvažiavo. Pareiškėjo teigimu, jis suprato, kad tuos vyrus pasamdė R. L. ir be to, ji pati tai pripažino. 2012-08-20 d., ryte, apie 9 val., jam paskambino pažįstamas asmuo, pranešdamas, kad kažkokie asmenys iš aukščiau minėtos parduotuvės neša baldus ir stato juos namo kieme. Susisiekus su įmonės darbuotojais, pastarieji nuvykę prie parduotuvės adresu (duomenys neskelbtini), namo kieme rado sumestus, sulaužytus, išmestus iš nuomojamų patalpų parduotuvės baldus. Šiuos baldus įmonės darbuotojai suvežė į kitas įmonės patalpas. Tą pačią dieną jis nuvažiavęs į nuomojamas patalpas ir pamatė, kad patalpų viduje nebėra visų buvusių baldų, kitų daiktų, dokumentų. Tuo tarpu, R. L. jam tyčiodamasi nurodė, kad tokiu būdu padėjo išsikraustyti ir kad patalpose buvusių buhalterinių dokumentų reikia ieškoti šiukšlių dėžėje. Pažymi, kad šis pokalbis yra užfiksuotas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju jo pareiškimuose nurodytos aplinkybės nebuvo išsamiai patikrintos, nebuvo atkreiptas dėmesys į akivaizdžius nusikalstamos veikos požymius ir klaidingai konstatuota, kad galimai civilinio proceso tvarka spręstiną ginčą jis siekia spręsti baudžiamojo proceso tvarka.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas advokatas prašė tenkinti skundą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Išnagrinėjęs teismui pateiktą medžiagą, skundžiamą teismo nutartį, prokurorės ir tyrėjo nutarimus, teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-23 nutartis, taip pat Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2012-09-18 bei Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus tyrėjo 2012-08-28 nutarimai yra teisėti bei pagrįsti, priimti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimų.
BPK 166 str. 1 d. 1 p. numatytos dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vados – tai skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką gavimas ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 168 str. 1 d. numato dvi išimtis – prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nėra galimybės patikimai nuspręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta, ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas. Tačiau pažymėtina, kad proceso pradėjimas nesant tam pagrindo galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas. Todėl jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.
Nagrinėjamu atveju 2012-08-28 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytu pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nors UAB „X“ direktorius A. B. skunde teigia apie galimą R. L. nusikalstamų veiksmų pagal BK 187 str. (svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas) ir 294 str. (savavaldžiavimo) atlikimą, tačiau teismas konstatuoja, kad duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomus R. L. nusikalstamus veiksmus minėtų straipsnių apimtyje, teismui pateiktoje medžiagoje nėra. Pareiškėjo skunde minimos iškraustymo iš nuomojamų patalpų aplinkybės, nuomos sutarties vienašališkas nutraukimas, priešingai pareiškėjo manymui ir jo subjektyviam vertinimui, nepatvirtina jokių R. L. nusikalstamų veiksmų ir nėra vada ikiteisminio tyrimo pradėjimui.
Skunde nurodomos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę pareiškėjo ir R. L. konflikto prigimtį, taigi iš esmės ginčas kilo dėl R. L. priklausančių patalpų nuomos sutarties vienašališko nutraukimo ir su tuo susijusiomis pasekmėmis. Kaip patvirtina teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys pareiškėjo atstovaujama bendrovė „X“ iš esmės dėl to paties dalyko yra pateikusi civilinį ieškinį ir Panevėžio miesto apylinkės teisme tarp šių šalių nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-7288-452/2012, Nr. 2-6803-452/2012. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atkreipiamas dėmesys, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Net ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011).
Vertinant skunde dėstomą situaciją būtina pažymėti, kad tiek nuomininko, tiek nuomotojo teisių gynimo principus ir būdus nustato civilinės teisės normos, todėl esant tokiai situacijai, jei asmuo mano, kad buvo pažeisti nuomininko ir nuomotojo sutartiniai santykiai dėl patalpų nuomos asmuo dėl jo manymu vienos ar kitos šalies pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo turi teisę kreiptis teisminės gynybos. Būtent CK 1.2 str. įtvirtina visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principą, kuris įgyvendinamas civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad civilinį ieškinį pareiškęs ieškovas, remdamasis CK 1.138 straipsniu, nustatančiu civilinių teisių gynimo būdus, gali reikalauti ne tik išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), bet ir užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams, atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, tuo tarpu nei BK numatytos bausmės, nei BPK numatytos procesinės prievartos priemonės pagal savo pobūdį negali atkurti civilinių teisinių santykių nukentėjusiosios pusės pažeistų teisių.
Taigi, teismas pažymi, kad vien formalūs ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti teiginiai apie tariamai nusikalstamus veiksmus nėra vada ikiteisminio tyrimo pradėjimui. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir teismų praktiką, darytina išvada, kad įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, turto sunaikinimu ar sugadinimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises neatitiktų baudžiamųjų įstatymų paskirties.
Pareiškėjo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtoje nutartyje yra konstatuoti prejudicinę civilinio ginčo išsprendimui tarp UAB „X“ ir R. L. turintys faktiniai duomenys, yra nepagrįsti. Akivaizdu, kad faktinės aplinkybės įvardijimas dėl ko viena iš nuomos sutarties šalių ją vienašališkai nutraukia, negali būti vertinamas kai prejudicinę galią turinčio fakto konstatavimas, o vien tai, jog pareiškėjo netenkina priimtas procesinis sprendimas nesudaro pagrindo abejoti priimtos nutarties pagrįstumu ir teisėtumu bei teigti, kad pirmosios instancijos teismas peržengė savo kompetencijos ribas.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, turimi duomenys nesuteikia jokio pagrindo manyti R. L. veiksmuose esant BK 187 str. 1 d., 294 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymių, kaip minėta, nuomos sutarties sąlygų nesilaikymas ar netinkamas laikymasis su atitinkamomis pasekmėmis, nėra baudžiamosios jurisdikcijos dalykas, ir iš šių santykių kilę ginčai spręstini civilinio proceso tvarka. Todėl darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas dėl UAB „X“ direktoriaus A. B. skunduose nurodomų aplinkybių nepradėtas pagrįstai.
Remdamasis išdėstytu, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Panevėžio apskrities VPK tyrėjo 2012-08-28 ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2012-09-18 nutarimus, bei dėl jų priimtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-23 nutartį pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais ir juos naikinti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
UAB „X“ direktoriaus A. B. atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-23 nutartį.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.