- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-18
- Bylos Nr.
- 1A-394/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Svajūnas Knizleris (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- V. P., J. Ž., ir V
- Advokatai
- Simonas Bareika
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. Ž. (J. Ž. ) ir V. P. (V. P. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. R. , tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. Ž. ir V. P. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje kartu su V. R. , nužudė kitą žmogų. 2007 m. rugpjūčio 5 d. apie 24 val. V. P. prašymu pastarajam, J. Ž. ir V. R. atvykus į F. M. gyvenamąjį namą, esantį Vilniaus rajone Rukainių seniūnijoje, Ančeriškių kaime, keršto tikslu sumušti tame name gyvenusį R. M. dėl prieš tai įvykusio tarp jo ir V. P. konflikto, kurio kaltininkas buvo R. M. , J. Ž. pirmasis koja vieną kartą spyrė sėdėjusiam kambaryje ant lovos R. M. į kaktą, po to J. Ž. , V. R. ir V. P. kojomis ir rankomis dar sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 18 smūgių į galvos, kaklo, krūtinės sritį, kitas kūno dalis, vėliau J. Ž. ir V. R. praradusį sąmonę R. M. iš namo nutempę į lauką, patalpino jį į automobilio „Audi 100 Avant“, v/n (duomenys neskelbtini) bagažinę, šiuo V. P. vairuojamu automobiliu nuvežė jį į mišką, esantį Vilniaus rajone, Rukainių seniūnijoje, Rukainių miško 53-o kvartalo 4-to sklypo teritorijoje, kur V. R. ir J. Ž. pririšo R. M. prie medžio ir paliko. J. Ž. , V. R. ir V. P. suduotų smūgių R. M. pasėkoje nukentėjusiajam buvo padarytos poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, muštinė žaizda su kraujosruva apatinėje lūpoje, kraujosruvos minkštuose veido audiniuose – dešinio skruostikaulio kūno ir apatinio žandikaulio kampo projekcijoje, smulkūs odos nubrozdinimai dešinio skruosto srityje, odos nubrozdinimai smakro dešinėje, odos nubrozdinimai kairio skruostikaulio lanko projekcijoje, odos nubrozdinimas su išfiltruojančia kraujosruva kairėje momeninėje srityje, kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose dešinėje, odos nubrozdinimai nugaros dešinėje, nugaros kairėje, juosmens-kryžmens srityje bei sėdmenyse, poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, juostų pavidalo žymės abiejų riešų srityje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei kraujosruvos kaklo minkštuosiuose audiniuose gerklų, galvos sukamųjų raumenų srityje su skydinės ir žiedinės kremzlių lūžiais, poodinė ir infiltruojanti kraujosruva krūtinės ląstos kairėje su plačia kraujosruva širdiplėvėje, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl to nuo patirtų sužalojimų visumos įvykus ūmiam kvėpavimo – širdies veiklos nepakankamumui ir to pasėkoje išsivysčius hipoksijai bei asfiksijai R. M. mirė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. Ž. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 8 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistasis skunde nurodo, kad nukentėjusysis R. M. nuteistojo V. P. jau buvo sumuštas iki visų trijų nuteistųjų atvykimo pas jį, tai patvirtino liudytojai J. P. ir A. P. . Be to, nuteistasis teigia, kad nuosprendyje nustatyta, jog nukentėjusiojo kūne padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais, tačiau jis sudavė nukentėjusiajam tik ranka. Iš to nuteistasis daro išvadą, kad tokiais kietais daiktais nukentėjusįjį, dar iki jiems atvykstant į jo namus, sumušė V. P. . J. Ž. prašo atsižvelgti į šias, jo nuomone, svarbias aplinkybes ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 8 d. nuosprendį ir jį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Nuteistasis nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus apygardos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp įrodymų, lemiančių bylos objektyvių ir subjektyvių aplinkybių nustatymą, nuo kurių priklauso, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apeliantas mano kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymu dėl jo veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje padarymo. Todėl, nuosprendis dėl tyčinio nužudymo yra grindžiamas tik prielaidomis ir ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurių praktiškai nebuvo galima ištirti, t.y. patikrinti, palyginti ir nustatyta tvarka patvirtinti teisiamajame posėdyje. Nuteistasis mano, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, nes nuosprendį grindė iš esmės labai abstrakčiais ir prieštaringais nuteistųjų J. Ž. ir V. R. bei liudytojo J. P. parodymais, kurie nėra įtikinami.
Apeliantas mano, kad Vilniaus apygardos teismas iš esmės teisingai konstatavo objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius nurodydamas, kad 2007-08-05 apie 24 valandą J. Ž. ir V. R. atvyko į F. M. gyvenamąjį namą, ir keršto tikslu sumušė tame name gyvenusį R. M. (dėl prieš tai įvykusio tarp jo ir V. P. konflikto). Tačiau, teismas visiškai neatkreipė dėmesio į subjektyviuosius šios veikos požymius. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nuosekliai parodė, jog kartu su J. Ž. ir V. R. atvyko į F. M. priklausantį namą, kuriame buvo neblaivus nukentėjusysis, tačiau R. M. jis nemušė ir nežalojo, o tik norėjo ir siekė, jog fiziškai stipresni už jį draugai nukentėjusįjį pagąsdintų, kad pastarasis nustotų (baigtų) nuolatos kabinėtis prie jo ir jo gyvenimo draugės A. V. . Nuteistasis mano, jog J. Ž. , V. R. ir iš dalies liudytojo J. P. teismui duoti parodymai (bei teisme pagarsinti liudytojo F. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai), kad atvykę trys vaikinai sumušė R. M. yra bendro pobūdžio ir niekaip nepatvirtina jo dalyvavimo R. M. nužudyme. Be to, nuosprendyje neleistinai nutylimi ir nevertinami svarbūs bylos duomenys, t.y. kad nusikaltimas padarytas naktį, neapšviestame kambaryje, o patikimų nešališkų įrodymų - apie nuteistųjų veiksmus paminėtame name, byloje nėra.
Nuteistasis V. P. teigia, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes jo bei jo gynėjo prašymai sukonkretinti jam pareikštus kaltinimus (įvardinti konkrečius veiksmus) dėl R. M. nužudymo buvo ignoruojami. Nuteistajam neaišku, kaip ir kokiu būdu teismas nustatė, kada jis mušė nukentėjusįjį - ar kai jis po J. Ž. pirmo smūgio koja į galvą neteko sąmonės, ar kitu laiku. Teismas to nemėgino aiškintis. Teismas nesiaiškino ir faktų, ar buvo nors minimalus apšvietimas patalpoje bei kurioje kambario vietoje tamsią naktį buvo sumuštas nukentėjusysis R. M. , ar kaltinamieji galėjo matyti vienas kito veiksmus. Tai, nuteistojo nuomone, akivaizdūs požymiai, kad teisme jo procesinė padėtis buvo daug blogesnė, lyginant su kaltinimą palaikančio prokuroro padėtimi ir tokį subjektyvumą bei šališkumą jis vertina kaip teisingo proceso neužtikrinimą bei gynybos teisių pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl priimtinumo byloje Daktaras prieš Lietuvą, Nr. 42095/98,2000-01-11). Nuteistasis mano, kad jo ir jo gynėjo prašymų sukonkretinti jam pareikštus kaltinimus, kartu ir nevisapusiškas įrodymų vertinimas, neleido jam realizuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų gynybos teisių, sumenkino pasitikėjimą teisingumą vykdančiomis institucijomis ir šioje byloje negarantavo procesinės pusiausvyros tarp jo konstitucinės teisės į gynybą ir valstybės pareigos nubausti kaltus asmenis.
Apelianto nuomone, teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminių pažeidimų. Nuteistasis mano, kad pirmos instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, nors teismo neabejotinai buvo nustatyta, kad nukentėjusysis R. M. buvo sumuštas sėdintis ant lovos ir visiškoje nakties tamsoje, nes name iš viso nėra elektros instaliacijos. Teismas iki galo neišsiaiškino ar tarp kaltinimo pateiktų įrodymų ir teisiamųjų J. Ž. , V. R. duotų parodymų nėra apkalbėjimo ar nutylėjimo bei ar tie parodymai nustatyta tvarka patikrinti ir įvertinti. Dalį įrodymų teismas ignoravo, pvz. nuteistojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad jis nemušė nukentėjusiojo bei liudytojo J. P. teisme duotus parodymus dėl nukentėjusiojo tariamų „dejonių" po kiekvieno jam suduoto smūgio, kai teismo jau buvo nustatyta svarbi baudžiamajai bylai aplinkybė, kad nukentėjusysis R. M. po pirmo J. Ž. smūgio koja į galvą neteko sąmonės. Apeliantas teigia, kad nevertindamas kaltinimui neparankių, tačiau objektyvių bylos aplinkybių, bei jų nustatyta tvarka nepatikrinęs, teismas padarė klaidingą išvadą ir nepagrįstai jam inkriminavo veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, neva padarytą tiesiogine tyčia. Nuteistasis mano, kad patikėdamas vien prokuroro pateiktais kaltinimais ir darydamas klaidingą prielaidą apie jo dalyvavimą nužudant R. M. , teismas nesivadovavo BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalimis.
Nuteistasis V. P. teigia, kad vertinant jo 2007-08-05 nakties veiksmus (kurių niekas niekada tiesiogiai nematė ir negalėjo matyti) jam pareikštuose įtarimuose bei kaltinamajame akte klaidingai inkriminuota jo nusikalstama veika. Ši aplinkybė, nuteistojo teigimu, neleido jam efektyviai gintis ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, o jo gynėjui efektyviai realizuoti gynybą ir ginti jį nuo ydingai pareikštų įtarimų ir kaltinimo dėl tariamai tyčinių jo veiksmų, kartu su kitais kaltinamaisiais, nužudant R. M. (BPK 10 str.).
V. P. mano, kad prokuratūra organizuodama ir kontroliuodama ikiteisminį tyrimą bei apygardos teismas, nagrinėdamas bylą padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), kurie turėjo neigiamos įtakos nuteistojo baudžiamosios bylos teisingam išsprendimui.
Apeliantas nurodo, kad niekada neneigė bei ikiteisminio tyrimo metu ir teismui patvirtino, jog įvykio naktį, 2008-08-05 apie 24 valandą, Vilniaus rajono Ančeriškių kaime buvo nukentėjusiojo namuose. Tačiau, V. P. nuomone, teismo padaryta išvada, jog jis, veikdamas bendrininkų grupėje, suduodamas kojomis ir rankomis smūgius R. M. į galvos, kaklo, krūtinės sritį, kitas kūno dalis, nužudė R. M. , nebuvo nustatyta tvarka patvirtinta teisme.
Nuteistojo nuomone, byloje būtina pakartotinai atlikti įrodymų tyrimą bei įvertinti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, juolab, kad pirmos instancijos teismas, nuteistojo manymu, neatsakė kodėl jis, norėdamas apsidrausti nuo galimos baudžiamosios atsakomybės už įvykdytą sunkų nusikaltimą, nebėgo iš Lietuvos, nesislapstė nuo prokuroro ar teismo. Be to V. P. nurodo, kad nuo vaikystės yra tylus, uždaras, fiziškai silpnas ir įvykio naktį nebandė nieko žudyti, sumušti ar veikti taip, kad jo veiksmai aplinkinių galėjo būti vertinami kaip iniciatyva padaryti nusikalstamą veiką, kuri galėtų peraugti į veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgiant į aukščiau išvardytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, nuteistasis teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis jam negalėjo būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais ar nepatikrintais liudytojų parodymais (dalinai duotais dar ikiteisminio tyrimo metu), nes kiekviena versija, visi prieštaravimai turėjo būti patikrinti ir įvertinti teismo. Be to, visos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašo nuteistųjų skundus patenkinti, prokuroras prašo nuteistųjų skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų J. Ž. ir V. P. apeliaciniai skundai atmetami.
Apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems J. Ž. ir V. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jų kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, bei jiem paskirtos tinkamos bausmės, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taip pat nuteistiesiems už kito žmogaus nužudymą laisvės atėmimo bausmės paskirtos vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo J. Ž. apeliaciniame skunde.
Nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde keliama versija, kad jis nukentėjusiojo nemušė, o tik įvykio metu buvo įvykio vietoje, buvo patikrinta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Ši versija paneigta byloje surinktais ir teisme ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais, kas išsamiai ir visapusiškai aptarta apygardos teismo nuosprendyje.
Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų kaltę 2007 m. rugpjūčio 5 d. apie 24 val. nužudžius R. M. patvirtina nuteistųjų, nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, taip pat įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolai, specialisto išvados ir kiti bylos duomenys. Iš bylos medžiagos matyti, jog aplinkybę, kad įvykio metu nuteistasis V. P. buvo įvykio vietoje patvirtina tiek nuteistieji J. Ž. bei V. R. , tiek ir liudytojai A. V. (t.3, b.l. 112-113), J. P. (t.3, b.l. 109-110), šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pats nuteistasis V. P. . Pastarasis parodė, kad po pirmojo konflikto, kilusio tarp jo, R. M. ir A. V. jis nuvyko pas pažįstamą J. Ž. , šis namuose buvo kartu su jam nepažįstamu draugu. Jis papasakojo J. Ž. apie įvykį ir pastarasis pasisiūlė jam padėti (t.4, b.l. 102). Apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. taip pat neneigia, kad į J. Ž. kreipėsi norėdamas, kad šis jam padėtų pamokyti R. M. dėl prieš tai įvykusio konflikto. Tačiau, V. P. teigimu, jis nors ir buvo įvykio vietoje, bet prieš nukentėjusįjį R. M. nesmurtavo. Kolegija atkreipia dėmesį, kad tai jog jis prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Nuteistasis J. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisme nuosekliai parodė, kad į įvykio vietą jis nuvyko kartu su V. R. ir V. P. , pastarojo prašymu, norėdami išsiaiškinti ir pamokyti nukentėjusįjį dėl tarp V. P. ir nukentėjusiojo R. M. anksčiau įvykusio konflikto. Atvykęs į įvykio vietą jis, V. R. ir V. P. užėjo į nukentėjusiojo namą, ir jis (J. Ž. ) sėdinčiam ant lovos R. M. spyrė į galvą bei sudavė dar kelis smūgius. Netrukus po to kai jis sudavė nukentėjusiajam smūgius ir atsitraukė, prie nukentėjusiojo priėjo V. R. ir V. P. ir taip pat nukentėjusiajam R. M. sudavė smūgius, tačiau jis negalėjo pasakyti kiek tų smūgių buvo, po to jie visi trys patalpino nukentėjusįjį į automobilio bagažinę ir išvežė jį į mišką, kur pririšo prie medžio (t.3, b.l. 97). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nurodė ir nuteistasis V. R. . Pastarasis taip pat nuosekliai parodė, kad nukentėjusįjį R. M. jis kartu su V. P. mušė tuoj pat po to kai J. Ž. nukentėjusiajam sudavė smūgius, tačiau jis nematė kur V. P. R. M. pataikė, nes buvo tamsu, taip pat patvirtino ir nukentėjusiojo vežimo į mišką aplinkybes (t.3, b.l. 100). Liudytojas J. P. teismo posėdžio metu taip pat parodė, jog įvykio metu buvo įvykio vietoje, prisimena, kad atvažiavo trys vaikinai tarp kurių buvo J. Ž. ir V. P. , girdėjo kaip buvo mušamas nukentėjusysis (t.3, b.l. 109). Nuteistųjų V. R. ir J. Ž. parodymus apie tai, kas vyko prieš įvykį, jo metu bei po įvykio, patvirtina ir kitų liudytojų parodymai, bei faktinės bylos aplinkybės. Todėl, kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra jokio pagrindo netikėti šių nuteistųjų parodymais. Juolab, kad nuteistųjų V. R. ir J. Ž. parodymai visose esminėse bylos detalėse sutampa ir nėra prieštaringi, ką nepagrįstai savo skunde tvirtina nuteistasis V. P. .
Jau minėta, kad iš nuteistųjų V. R. ir J. Ž. parodymų matyti, jog netrukus po to kai J. Ž. sudavė smūgius nukentėjusiajam, prie pastarojo priėjo ir pradėjo jį mušti V. R. ir V. P. . Atsižvelgus į tai, jog visų nuteistųjų smurtas buvo nukreiptas į vieną konkretų asmenį, kolegija daro išvadą, kad net ir pakankamai tamsioje aplinkoje tiek J. Ž. , tiek ir V. R. galėjo matyti, kokius veiksmus atliko V. P. , nes jie turėjo būti visiškai greta jo. Nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad teismas nuosprendyje neįvertino, jog nusikalstama veika padaryta naktį, neapšviestame kambaryje, šiuo atveju nepaneigia nei nuteistųjų V. R. bei J. Ž. , nei liudytojų J. P. bei F. M. parodymų. Iš pirmos instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojo J. P. teismo posėdžio metu duoti parodymai apie įvykio aplinkybes, neprieštarauja nei nuteistųjų J. Ž. ir V. R. nei liudytojo F. M. parodymams, netgi priešingai, juos patvirtina. Liudytojo F. M. parodymai teisme perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šie parodymai perskaityti siekiant patikrinti visų nuteistųjų bei liudytojo J. P. parodymus ir iš esmės minėtų asmenų parodymams neprieštarauja, o tik juos patvirtina. Liudytojo F. M. parodymai iš esmės leidžia spręsti, kad visi įvykio metu įvykio vietoje buvę asmenys (išskyrus nuteistąjį V. P. ) pirmos instancijos teismui davė teisingus parodymus. F. M. patvirtino įvykio laiką, faktinį nusikaltime dalyvavusių asmenų skaičių, aplinkybę, kad atėję asmenys kažkuo pasišvietė (t.1, b.l. 122-124), pastarąją aplinkybę patvirtino ir J. Ž. , nurodydamas jog pasišvietė mobiliuoju telefonu. Apygardos teismas taip pat pagrįstai pastebėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nuteistieji V. R. ir J. Ž. turėtų kokį nors tikslą ar priežastį apkalbėti V. P. . Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad iš bylos medžiagos matyti, jog iš visų nuteistųjų motyvą smurtauti prieš nukentėjusįjį turėjo tik vienintelis V. P. . Būtent jo iniciatyva, keršto dėl anksčiau įvykusio konflikto tarp jo, jo sugyventinės A. V. ir nukentėjusiojo tikslu, nuteistieji nuvyko pas R. M. į namus ir ten ėmė smurtauti prieš jį.
Dėl aukščiau aptartų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino visus surinktus ir teismo posėdyje išnagrinėtus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, kad J. Ž. , V. R. ir V. P. , veikdami bendrininkų grupėje, suduodami kojomis ir rankomis smūgius R. M. , tokiu būdu jį nužudė, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Taip pat teisėjų kolegijos manymu, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistieji šią nusikalstamą veiką padarė veikdami netiesiogine tyčia. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog nuteistieji, tikslo žudyti nukentėjusįjį neturėjo. Nuteistasis V. P. patvirtino, kad J. Ž. ir V. R. į pagalbą pasikvietė tik norėdamas paauklėti nuketėjusįjį, t.y. jį sumušti. Tai patvirtino ir nuteistieji V. R. ir J. Ž. . Apie tai liudija ir ta aplinkybė, kad nuteistieji antrą kartą sugrįžę prie miške pririšto nukentėjusiojo nudegino virvę ir taip jį išlaisvino. Nukentėjusiajam suduotų smūgių lokalizacija, sužalojimų kiekis (sužalojimai padaryti mažiausiai 19 trauminių poveikių pasėkoje (t.1, b.l. 61-77)), vartoto smurto intensyvumas, taip pat nuteistųjų elgesys po nukentėjusiojo sumušimo (t.y. pastarojo įkrovimas į automobilio bagažinę, vežimas į mišką, pririšimas prie medžio) rodo, kad darydami nusikalstamą veiką nuteistieji suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl R. M. į gyvybiškai svarbius organus (galvą, krūtinę, kaklą) suduodamų smūgių gali atsirasti BK 129 straipsnyje numatytos pasekmės, t.y. nukentėjusysis gali mirti ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido šioms pasekmėms atsirasti. Kitaip tariant, nuteistieji smurtaudami prieš nukentėjusįjį veikė netiesiogine tyčia. Kartu, visos aukščiau paminėtos aplinkybės rodo, kad visi nuteistieji veikė turėdami vieningą tyčią smurtauti prieš R. M. . 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punktas nurodo, kad tokiu atveju, kai keli asmenys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Be to, minėto nutarimo 8 punkte taip pat nurodoma, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Taigi, kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju esminės reikšmės neturi aplinkybė, kiek smūgių ir į kurias konkrečias kūno vietas nukentėjusiajam sudavė nuteistasis V. P. . Šiuo atveju svarbiausia, jog jis suvokė, kad veikdamas bendrininkų grupėje su kitais nuteistaisiais, smurtauja prieš nukentėjusįjį R. M. ir to pasėkoje pastarasis gali mirti. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M2186/07(01) nurodyta, kad R. M. mirtį sukėlė kaklo ir viršutinės krūtinės srities traumavimas (t.1, b.l. 61-77), taigi kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo būtent šių kūno vietų sužalojimų visuma. Tuo pačiu kolegija atmeta ir nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentus, kad nesukonkretinus jam pareikštų kaltinimų, t.y. neįvardinus konkrečių jo veiksmų dėl R. M. nužudymo, buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas ir jam buvo suvaržyta teisė į gynybą (BPK 10 str.). Iš byloje esančio kaltinamojo akto (t.3, b.l. 2-11) bei pirmos instancijos teismo posėdžio protokolo (t.3, b.l. 93-121) matyti, jog nuteistajam V. P. , kaip ir kitiems nuteistiesiems pateikti aiškūs ir konkretūs kaltinimai. Tiek iš nuteistojo V. P. parodymų bei jo paaiškinimų teisme (t.3, b.l. 95), tiek ir iš jo gynėjo teismo posėdžių metu užduotų klausimų bei baigiamosios kalbos matyti, kad jie suprato, jog nuteistasis yra kaltinamas, padaręs BK 129 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką bendrininkų grupėje ir suvokė šio kaltinimo esmę. Kartu, kolegija daro išvadą, kad nuteistasis V. P. turėjo visas galimybes įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais nuo šio kaltinimo gintis. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas jam sudarė galimybę dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti prokuroro argumentus ir pareikšti nuomonę visais klausimais, iškilusiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Todėl, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje BPK 7 ir 10 straipsnių reikalavimai nepažeisti. Taip pat, kolegijos manymu, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra pagrindo atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 str.), kas nurodoma apeliaciniame skunde. Visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai buvo ištirti apygardos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju tik vertina šių įrodymų leistinumą ir patikimumą įstatymo prasme.
Kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra pagrįstas ir nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismo nuosprendyje nėra atsakyta, kodėl jis po nusikalstamos veikos padarymo nesislapstė nuo teisėsaugos, taip pat ir skundo argumentas, kad jis yra tylus, uždaras ir fiziškai silpnas. Šie skundo motyvai neturi jokios įtakos nuteistojo V. P. padarytos nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui, todėl atmetami.
Kartu kolegija atmeta ir nuteistojo J. Ž. apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusysis R. M. V. P. buvo sumuštas dar iki visiems trims nuteistiesiems nuvykstant pas jį, ir būtent tai sąlygojo jo mirtį. Išties, liudytojai J. P. ir A. P. teismo posėdžio metu patvirtino, kad prieš įvykį pas juos atėjęs nukentėjusysis jiems pasakė, jog buvo sumuštas. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje vietoje liudytojai A. P. ir J. P. duoda prieštaringus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu abu liudytojai parodė, kad nukentėjusysis jiems sakė, jog jį sumušė V. P. bei parodė ant krūtinės raudoną dėmę (t1, b.l. 103-105, 116-118). Tačiau, bylą nagrinėjant teisme, šias aplinkybes patvirtino tik liudytojas A. P. (t.3, b.l. 107-108), tuo tarpu liudytojas J. P. parodė, kad R. M. neminėjo kas jį sumušė (t.3, b.l. 109-110). Liudytojai A. G. , T. P. , V. U. , A. V. taip pat teismo posėdyje davė parodymus apie konfliktą, kuris įvyko prieš įvykį, tačiau nė vienas iš jų neparodė, kad V. P. būtent šio konflikto metu būtų smurtavęs prieš R. M. (t.3, b.l. 108-114). Be to, kolegija pastebi, kad specialisto išvadoje Nr.M2186/07(01) nustatyta, kad R. M. mirties priežastis buvo ūmus kvėpavimo-širdies veiklos nepakankamumas su jo pasėkoje išsivysčiusia hipoksija ir asfiksija, kuriuos sukėlė kaklo ir viršutinės krūtinės srities traumavimas. Į tai nurodo kraujavimas kaklo minkštuosiuose audiniuose gerklų, galvos sukamųjų raumenų srityje su skydinės ir žiedinės kremzlių lūžimais, poodinė ir infiltruojanti kraujosruva krūtinės ląstos kairėje su plačia kraujosruva širdiplėvėje, t.y. šių sričių traumavimo požymiai bei bendri asfiksinės mirties požymiai: vidaus organų pilnakraujystė, ryškios susiliejančios kraujosruvos akių junginėse, širdies ir plaučių paviršiuose, smegenų žievės bei kamieno pabrinkimas esant plaučių pabrinkimui ir ūmiai židininei emfizimai (t.1, b.l. 61-77). Ši specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo ne tik krūtinės, bet ir kaklo traumavimas. Tuo tarpu liudytojas A. P. teigė, jog nukentėjusysis jam rodė dėmę ant krūtinės, apie kaklo traumas kalbos nebuvo, nors iš specialisto išvados akivaizdu, kad jos buvo sudėtingos su kaklo kremzlių lūžiais ir nukentėjusysis jas turėjo jausti. Taigi, kolegija konstatuoja, kad net ir nustačius, jog nuteistasis V. P. , pirmojo konflikto metu padarė sužalojimus nukentėjusiojo krūtinėje, to nepakanka konstatuoti, jog būtent nuo šių sužalojimų pastarasis mirė. Be to, įvertinus visą įvykio eigą, laiko tarpą, teismo medicinos specialisto išvadas, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko po antro konflikto metu patirtų kūno sužalojimų, nepagrįstas nuteistojo J. Ž. teiginys, kad mirties priežastimi galėjo būti anksčiau nuteistajam padaryti kūno sužalojimai.
Neturi reikšmės ir nuteistojo J. Ž. skundo argumentai, kad nuosprendyje konstatuota, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimą kietais bukais daiktais, tuo tarpu jis jokiais daiktais R. M. nežalojo, o sudavė jam tik ranka. Kolegija konstatuoja, jog specialisto išvadoje ir skundžiamame nuosprendyje įvardintais kietais, bukais daiktais laikytini tiek kumštis, tiek ir koja.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, skirdamas nuteistajam J. Ž. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, taip pat jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, todėl pagrįstai paskyrė jam bausmę, mažesnę nei sankcijoje už šią nusikalstamą veiką numatytas bausmės vidurkis, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde.
Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas atsižvelgė, jog nuteistasis J. Ž. padarė labai sunkų nusikaltimą, jo pasekmės nepataisomos. Pagrįstai pripažinta J. Ž. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t.y. atsižvelgta į tai, kad J. Ž. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikaltimą J. Ž. padarė bendrininkų grupėje kartu su kitais nuteistaisiais (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę: anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, narkologinėje įskaitoje neregistruotas, nedirba. Be to, kolegija pastebi, kad apygardos teismas skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė ir į paties nukentėjusiojo R. M. neigiamą elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, kuris iš dalies sąlygojo nuteistųjų agresiją nukentėjusiojo atžvilgiu.
Kolegijos nuomone, apygardos teismas, atsižvelgęs į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, pagrįstai paskyrė nuteistajam švelnesnę nei sankcijoje už kito žmogaus nužudymą numatyta, aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Jokių naujų, svarių argumentų, kodėl paskirtoji laisvės atėmimo bausmė per griežta, nuteistasis skunde nenurodo.
Atsižvelgiant į visas aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad paskirtos nuteistajam bausmės dydis atitinka BK VIII skyriuje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, kitas skyriuje esančias bausmių skyrimo taisykles ir nėra aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima paskirtą bausmę dar labiau švelninti.
Apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų V. P. ir J. Ž. apeliacinius skundus atmesti.