Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Č. ir jo gynėjos advokatės Jūratės Astromskytės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Priteista iš D. Č., o jam neturint savarankiškų pajamų ar turto, iki pilnametystės solidariai iš jo tėvų J. Č. ir Č. Č., nukentėjusiajam M. V. 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Č. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, prie esančio sandėlio, pasinaudojęs M. V., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, siekdamas patenkinti lytinę aistrą, grasindamas sumušti, prilenkė mažametį prie savo lytinio organo – varpos, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, sukeldamas nukentėjusiajam psichologinę traumą – situacinę reakciją, kuri išsivystė į adaptacijos sutrikimą, mišraus nerimo ir depresijos reakciją, padarydamas M. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą, išprievartavo jį oraliniu būdu.

Apeliantas skunde taip pat yra įsitikinęs, kad policijos darbuotojų R. J., A. J., H. Z., J. K. parodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi nuosprendyje, turėjo būti vertinami kaip neturintys įrodomosios reikšmės, nes šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi ir apie nusikalstamos veikos padarymą yra tik girdėję. Skunde prašoma apeliacinės instancijos teismo pasisakyti dėl policijos pareigūnų parodymų įrodomosios reikšmės priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Vienas iš apeliantės argumentų, dėl kurio, jos nuomone, teismo nuosprendis turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, yra tas, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas labai nekokybiškai ir tai turėjo esminės įtakos priimant nuosprendį. Byloje mažametis nukentėjusysis M. V. ir jo brolis L. D. nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, juos apklausė tik (duomenys neskelbtini) policijos komisariato tyrėjai. D. Č. taip pat nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. D. Č. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, neapklausus jo pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat nebuvo galima remtis. Pagal baudžiamojo įstatymo normas toks jo atviras prisipažinimas negali būti laikomas įrodymu ir kaltės prisipažinimu.

Apeliantė, remdamasi taip pat duomenimis, užfiksuotais D. Č. charakteristikoje, kurią išdavė (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktorius, atsižvelgdama į tai, jog D. Č. auga probleminėje šeimoje, yra įrašytas į socialinės rizikos šeimų įskaitą, laiko, kad D. Č. socialinė – psichologinė branda yra labai žema ir jis nesuvokė nei moralinių, nei teisinių jam inkriminuojamos veikos reikšmės bei prasmės, nors teismas ir padarė priešingą išvadą. Teismas konstatavo, kad D. Č. nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ir nebuvo laikino sutrikimo būsenos, ir dėl savo psichologinių ypatumų galėjo pilnai teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos pilnai teisingai valdyti. Skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad pats D. Č. teisme kategoriškai neigė savo kaltę, o jo atstovė pagal įstatymą motina J. Č. kategoriškai patvirtino, jog D. Č. tokių veiksmų atlikti negalėjo. Dėl viso to, apeliantės nuomone, yra taip pat pagrindas daryti išvadą, jog D. Č. veikoje nėra esminio nusikaltimo sudėties elemento – subjektyviosios pusės, be kurio negali būti ir paties nusikaltimo, ir D. Č. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis, jo gynėja ir nuteistojo atstovė pagal įstatymą prašo nuosprendį panaikinti ir nuteistąjį išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, prokurorė prašo nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinius skundus atmesti, nuosprendį nekeisti ir nenaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. Č. ir jo gynėjos apeliaciniai skundai atmestini.

Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje: nukentėjusiojo M. V. (t. 1, b. l. 234-235), liudytojų L. D. (t. 1, b. l. 193-194), A. K. (t. 1, b. l. 194), L. K. (t. 1, b. l. 194), A. J. (t. 1, b. l. 194-195), H. Z. (t. 1, b. l. 195), E. S. (t. 1, b. l. 195-196), R. J. (t. 1, b. l. 210-211), V. J. (t. 2, b. l. 12-13), J. K. (t. 2, b. l. 13) parodymais, ekspertizių aktais Nr. 86 TPK-76 (t. 1, b. l. 76-79), Nr. 86 TPK-77 (t. 1, b. l. 138-140), ikiteisminio tyrimo veiksmų (parodymų patikrinimo vietoje) protokolais (t. 2, b. l. 14). Jie išdėstyti nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, iš jų analizės logiškai išplaukia D. Č. tyčinė kaltė pasinaudojant bejėgiška mažamečio M. V. būkle, grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, verčiant jį tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. jį seksualiai prievartaujant.

Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti teismo nuosprendyje išdėstytais ir išsamiai paaiškinančiais, kodėl teismas kritiškai vertino D. Č. parodymus, jog jis tik pagąsdino vaiką, kad neatidavęs pavogtų meškerių, turės čiulpti lytinį organą, motyvais. Vertindamas tokius D. Č. parodymų neatitikimus kitiems įrodymams bei jo paties parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 99-100), kuomet jis prisipažino seksualiai prievartavęs M. V. ir jam būdinga kalba išdėstė nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurios sutampa su nukentėjusiojo liudytojo L. D. parodymuose apibūdintomis aplinkybėmis, teismas ištyrė protokolo surašymo aplinkybes, apklausė kaip liudytojus pareigūnus ir tuos, kuriuos D. Č. kaltina jam darius neteisėtą poveikį, ir nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė D. Č. parodymus, kad realiai jokių seksualinio prievartavimo veiksmų neatliko, bei apie jam darytą neteisėtą poveikį ikiteisminio tyrimo metu. Kita vertus, nors D. Č. teigė, jog buvo įbaugintas policijos pareigūnų, tačiau tai jam nesutrukdė tolesnio ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį kaip įtariamąjį ir teisme pakeisti parodymus, atsisakyti savo kaltės pripažinimo (t. 1, b. l. 111, 235). Be to, iš teismo psichiatrinės ekspertizės akto Nr. 86TPK-77 žinoma, kad D. Č. ekspertinio tyrimo metu neneigė atlikęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, trumpomis frazėmis klausimų pagalba jis atpasakojo iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes, kaip ir savo duotuose parodymuose, pripažino, kad gąsdino M. V. jį primušiąs, jeigu jo neklausys ir nedarys kas liepiama, pripažino, kad laikė ranka M. V. galvą palenkęs prie savo lytinio organo, taip pat pripažino, kad prigrąsino niekam apie tai nepasakoti (t. 1, b. l. 139). Teisiamajame posėdyje parodė, kad ekspertė jo negąsdino (t. 1, b. l. 235). Kolegija pažymi, kad D. Č. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis prisipažino seksualiai prievartavęs mažametį M. V., nėra vieninteliai lemiami duomenys, iš kurių teismas padarė teisingą išvadą apie jo kaltumą. Kaip jau buvo minėta, byloje esančią faktinių duomenų pakanka D. Č. kaltei įrodyti. Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nukentėjusiojo M. V. parodymai nuoseklūs, išsamūs, iš esmės sutampantys su liudytojo A. D., kuris matė įvykį, parodymais, bei kita bylos įrodomąja medžiaga. Teismo psichiatrinės ekspertizės akte Nr. 86TPK-76 pažymėta, kad M. V. nepasižymi išreikštu polinkiu fantazuoti, meluoti, išsigalvoti, jo duoti parodymai apie įvykio aplinkybes yra pakankamai konkretūs ir nuoseklūs (t. 1, b. l. 78). Apeliaciniame skunde abejojama policijos darbuotojų R. J., A. J., H. Z., J. K., kurie teismo buvo apklausti kaip liudytojai, parodymų įrodomąja reikšme, kadangi jie, apelianto nuomone, yra suinteresuoti bylos baigtimi ir apie nusikalstamos veikos padarymą yra tik girdėję. Iš bylos matyti, kad minėti liudytojai nurodė, kad jų parodymų šaltinis yra duomenys, gauti iš paties D. Č., jie paneigė pastarojo teiginius apie jam darytą neteisėtą poveikį ikiteisminio tyrimo metu. Šie asmenys žinojo tam tikras bylą liečiančias aplinkybes. Jų parodymai pagrįsti žiniomis, kurių šaltinis žinomas. Kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Taigi apeliaciniame skunde nurodytų asmenų šaukimo paliudyti byloje tvarka nepažeista. Jų parodymai patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir įvertinti visų įrodymų visete. Kolegija neįžvelgia jokio šių liudytojų suinteresuotumo pakenkti nuteistajam ar duoti melagingus parodymus.

Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde, nėra pagrindo pripažinti, kad D. Č. veikoje nėra esminio nusikaltimo sudėties elemento subjektyviosios pusės ir tuo pagrindu jį išteisinti. Seksualinis prievartavimas yra nusikalstama veika tik ją padarius tiesiogine tyčia. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atliko seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiuoju asmeniu prieš jo valią, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį. Jei asmuo nesuvokė bent vieno seksualinio prievartavimo sudėties požymio, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 150 straipsnį. Šiuo atveju iš teismo psichiatrinės ekspertizės akto Nr. 86TPK-77 matyti, kad D. Č. nusikaltimo padarymo metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ir nebuvo laikino sutrikimo būsenos ir dėl savo psichologinių ypatumų galėjo pilnai teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos pilnai teisingai valdyti (t. 1, b. l. 140). Šiame ekspertizės akte parašyta, kad buvo atliktas psichologinis tyrimas, siekiant įvertinti D. Č. gebėjimą teisingai suprasti reikšmingas baudžiamajai bylai aplinkybes, savo atliktus veiksmus, juos valdyti veikos metu bei duoti apie tai parodymus, atsižvelgiant į D. Č. protinio išsivystymo lygį, emocinę būseną suvokimo metu ir individualius psichologinius ypatumus, naudota bylos medžiaga (2009 m. vasario 19 d. D. Č. įtariamojo apklausos protokolas). Ekspertizės akte pažymėta, kad D. Č. savo parodymais iš esmės atskleidė, kad įvykio metu pilnai suprato, kad jis atlieka neteisėtus veiksmus: atsivedė prie apleisto pastato, grasino žodžiais, siekė išvengti pašalinių liudytojų, paleisdamas vaikus jiems vėl grasino. Jis gynybiškai deklaravo savo nusikalstamos veikos motyvą, t. y., kad smurtaudamas norėjo nubausti vaikus, bet tuo pačiu jis pripažino, kad norėjo patenkinti savo lytinę aistrą. Kaip jau buvo minėta, ekspertizės metu D. Č. pripažino, kad gąsdino M. V. jį primušiąs, jeigu jo neklausys ir nedarys kas liepiama, laikė ranka M. V. galvą palenkęs prie savo lytinio organo, prigrasino nieko apie tai nepasakoti (t. 1, b. l. 139). M. V. parodė, kad D. Č. liepė čiulpti lytinį organą, grasino, laikė jo galvą kai jis čiulpė (t. 1, b. l. 235). Teismo psichiatrinės ekspertizės akte Nr. 86TPK-76 nurodyta, kad M. V. dėl savo mažametystės ir intelekto defekto galėjo suprasti faktinių įvykių pusę, tačiau nesuvokė jų moralinės esmės, negalėjo priešintis dėl kilusios situacinės reakcijos ir baimės (t. 1, b. l. 78). Iš šių duomenų viseto matyti, kad nuteistasis suvokė, kad atlieka seksualinius veiksmus prieš nukentėjusiojo valią, fiziškai kontaktavo su nukentėjusiuoju, pasinaudodamas jo bejėgiška būkle dėl amžiaus – mažametystės, ir norėjo patenkinti savo seksualinį poreikį tokiu būdu. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad D. Č. buvo žinoma, kad nukentėjusysis yra nesulaukęs 14 metų amžiaus, t. y. kad jis mažametis. Tokie duomenys yra jo 2009 m. vasario 19 d. apklausos protokole, kuriame jo nurodyta, jog M. V. yra 10 metų (t. 1, b. l. 100). Teisiamojo posėdžio protokole nukentėjusįjį vadina vaiku (t. 2, b. l. 12). M. V. gimimo liudijimo kopijoje nurodyta, kad jis gimęs (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 39). Iš M. V. charakteristikos matyti, kad jis mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini) skyriaus 3 klasėje (t. 1, b. l. 52). Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali. Įstatymų leidėjas nesieja padarytos veikos kvalifikavimo nei su seksualinio prievartavimo veiksmų pabaiga, nei su dėl to kilusiais padariniais. Seksualinis prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą. Lytinės aistros tenkinimas oraliniu būdu prieš nukentėjusiojo valią, pasinaudojant nukentėjusiojo bejėgiška būkle dėl mažametystės, tinkamai kvalifikuotas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, teisingai nustatyta, kad yra visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Už šios veikos padarymą atsako asmenys, sulaukę 14 metų amžiaus. Nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo 14 metų, jam trūko 1 mėnesio iki 15 metų. Iš teismo psichiatrinės ekspertizės akto Nr. 86TPK-77 matyti, kad D. Č. nepasižymi tokiais individualiais psichologiniais ypatumais, dėl kurių jis būtų negalėjęs teisingai suprasti savo atliktus veiksmus įvykio metu ir juos valdyti (t. 1, b. l. 140). Šie bylos duomenys paneigia nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentus, jog D. Č. įvykio metu dėl savo žemos socialinės-psichologinės brandos negalėjo suprasti savo atliktus veiksmus ir juos valdyti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 ,,Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 23 punkte išaiškinta, kad skirdami bausmes asmenims, padariusiems išžaginimą ar seksualinį prievartavimą nuo 14 iki 18 metų amžiaus, teismai turi itin atidžiai išanalizuoti nusikaltimo padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, jo santykių su nukentėjusiuoju pobūdį ir vadovautis ne vien Baudžiamojo kodekso skyriaus ,,Bausmės skyrimas“ bet ir XI skyriaus ,,Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“ nuostatomis. Nagrinėjamojoje byloje teismas nenutolo nuo susiklosčiusios teismų praktikos ir skirdamas bausmę nepilnamečiui vadovavosi BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir atsižvelgė į BK 91 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas aplinkybes. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama, kai asmuo savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis pakartojo neprisipažįstąs padaręs nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas. Jam nebuvo daromas poveikis neprisipažinti. Nuteistasis, aiškindamas apie įvykį bylos proceso metu, išskyrus vieną apklausą ikiteisminio tyrimo metu, neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiškai nevertina savo poelgio (neišgyvena dėl padarytų veiksmų ir nesistengia sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius). Nebuvimas atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 2 dalies 2 punkte, yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių. Nuteistojo pasižadėjimas nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą N. R. atlyginti ateityje neturtinę žalą negali būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Skiriant bausmę turi reikšmės, kai žala ar bent jos dalis atlyginama iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismas, skirdamas nepilnamečiui D. Č. bausmę, vadovavosi bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais ir detaliai motyvavo, kodėl yra pagrindas skirti būtent tokį laisvės atėmimo dydį bei netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo (BK 92 straipsnį). Teismas buvo pakankamai atidus nusikaltimo padarymo aplinkybėms, nuteistojo asmenybei, taip pat pakankamai įsigilino į tai, kad mažametis nuo D. Č. seksualinio prievartavimo patyrė dvasines kančias, emocinius išgyvenimus, pažeminimą. Patirta seksualinė prievarta sukėlė skausmą, emocinę įtampą, padarė psichologinę traumą – situacinę reakciją, kuri išsivystė į adaptacijos sutrikimą, mišraus nerimo ir depresijos reakciją. D. Č. šią nusikalstamą veiką, kuri priskirta prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 6 dalis), už kurią baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki trylikos metų, padarė po svetimo turto vagystės (BK 178 straipsnio 2 dalis). (duomenys neskelbtini) gimnazijos išduotoje charakteristikoje pažymėta, kad D. Č. pamokose nedirba, trukdo dirbti klasės draugams, per pusmetį praleido 152 pamokas, jo elgesys ne kartą buvo svarstytas mokyklos posėdyje (t. 1, b. l. 147). Pažymoje iš (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato parašyta, kad D. Č. įrašytas į policiją dominančių vaikų įskaitą nuo 2008 m. kovo 28 d. dėl blogo mokyklos lankymo, alkoholio vartojimo, vagysčių, jo tėvų šeima yra įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą dėl besaikio tėvų girtavimo, vaikų nepriežiūros nuo 2007 m. kovo 23 d. (t. 1, b. l. 145). Iš D. Č. vėlesnės charakteristikos matyti, kad nors naujais mokslo metais didelių ugdymo ir lankomumo problemų nekyla, tėvai nesidomi sūnaus ugdymo rezultatais, savo iniciatyva neatvyksta į gimnaziją, neskambina telefonu (t. 2, b. l. 4). Iš jau minėtos policijos pažymos žinoma, kad D. Č. nesilaiko ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtų įpareigojimų (t. 1, b. l. 145). Nuteistajam D. Č. paskirta tinkama bausmė. Ją sušvelninti ar atidėti jos vykdymą nėra pagrindo. Priešingu atveju, nuteistasis nebus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, liks nepakankamai nubaustas, nebus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, galiausiai nebus užtikrinta valstybės pozityvi pareiga apsaugoti vaikus, kaip ypač pažeidžiamus fizinius asmenis ir potencialias seksualinio prievartavimo aukas.

Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, nenustatyta. Ikiteisminio tyrimo metu padarytas BPK 186 straipsnio pažeidimas (dėl nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiojo apklausos) buvo ištaisytas pirmosios instancijos teisme. Šis pažeidimas nepaveikė teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u taria:

Nuteistojo D. Č. ir jo gynėjos advokatės Jūratės Astromskytės apeliacinius skundus atmesti.