Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Rūta Zubrickaitė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos valstybės įmonės „Turto bankas“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

prašymas tenkintinas.

Pareiškimai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 442 straipsnio 1 punktas, 444 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai).

CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, jog teismas nustato faktus ir nagrinėja bylas dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Toks faktas nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisme, jų neįmanoma gauti arba atkurti.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja gavo (duomenys neskelbtini), gyventojų prašymą nustatyti šeimininką patalpų, esančių pirmame aukšte ir pažymėtų indeksais Nr. 1-15 ir 1-17. Gyventojai prašyme nurodė, kad šios palapos apleistos jau 20 metų, jos niekada neturėjo konkretaus savininko, todėl jas pamėgo narkomanai bei benamiai. Šiose patalpose nuolat lankėsi policijos pareigūnai, ne kartą kilo gaisro pavojus visiems namo gyventojams.

Pareiškėja kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, Klaipėdos regioninį valstybės archyvą bei uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Vitės valdos“ su prašymu dėl informacijos pateikimo, kuriuo buvo prašoma patikrinti daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pirmame namo aukšte esančias patalpas, pažymėtas indeksais Nr. 1-15 ir 1-17, ir informuoti kam jos priklauso bei pateikti informaciją, patvirtinančias dokumentų kopijas, taip pat pagal archyvuose saugomus dokumentus patvirtinti, kad minėtos patalpos nebuvo privatizuotos. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nurodė, kad nuosavybes teise ar kitais teisiniais pagrindais šių patalpų nevaldo, o iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo gauta informacija, kad archyvui neprivatizuotų būtų sąrašai saugojimui neperduoti, bet to pažymėjo, kad saugomi Klaipėdos miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1945-1990 metų archyviniai dokumentai (3936 apskaitos vienetai), kuriuose gali būti prašoma informacija, tačiau prašyme nenurodyti paieškos metai (maksimali paieškos riba – 5 metai), dėl archyvo ribotų materialinių ir techninių resursų bei didelės darbų apimties, dokumentų paieškos atlikti negali. Taip pat UAB „Klaipėdos bendrabutis“ pateikė informaciją, kad minėtos patalpos pastate bešeimininkės ir jų apskaitoje šios patalpos neapskaitomos. VĮ „Registrų centras“ 2023 m. gruodžio 8 d. pranešime dėl informacijos pateikimo nurodė, kad išnagrinėjus turto kadastro ir registro dokumentų archyvinėje byloje saugomus dokumentus bei atlikus analizę, nustatė, kad minėtos patalpos nesuformuotos kaip atskiras turtinis vienetas bei nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Šios patalpos nepriskirtos prie daugiabučio pastato bendrojo naudojimo patalų bei duomenų apie tai, kas statė daugiabutį namą neturi. Taip pat neturi duomenų apie patalpų privatizavimą.

Pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą (reg. Nr. 50/112021) pastatas – gyvenamasis namas pastatytas 1960 m., pastate suformuoti 123 atskiri nekilnojamojo turto objektai, tačiau papildomai nėra jokių duomenų apie patalpas pirmame aukšte, pažymėtas indeksais Nr. 1-15 ir 1-17. Taip pat nėra jokių duomenų apie šių patalpų nuosavybės teisių atkūrimą ar privatizavimą. Iš suinteresuoto asmens atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad nurodytas nekilnojamasis turtas nepriklauso savivaldybei.

1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr.1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas, buvo perduodami pagal perdavimo priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo nustatyta tvarka.

Pagal 1964 m. Lietuvos tarybų socialistinės respublikos civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie pirmame aukšte esančių patalpų, pažymėtų indeksais Nr. 1-15 ir 1-17, adresu (duomenys neskelbtini), privatizavimą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, kad jos liko valstybės nuosavybe.

Klaipėdos miesto savivaldybė patvirtino, kad ji minėto objekto nuosavybės ar kita teise nevaldo, nekilnojamasis turtas nėra įtrauktas į Klaipėdos miesto savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą. Duomenų, kad Klaipėdos miesto savivaldybė būtų pradėjusi procesą dėl šių patalpų perdavimo jai nuosavybės teise nepateikta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, valstybės nekilnojamasis turtas, išskyrus Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo rūmus, laikantis šiame įstatyme nustatytų principų, gali būti valdomas centralizuotai – tai yra valstybės nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo veiklas perduodant vykdyti vienam subjektui. Valstybės įmonių patikėjimo teise valdomas valstybės nekilnojamasis turtas gali būti perduodamas centralizuotai valdyti, jeigu jis nenaudojamas valstybės įmonės veiklai vykdyti arba yra pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti. Vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (nuo 2014 m. spalio 1 d. centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju yra valstybės įmonė Turto bankas). Dėl šios priežasties teismo sprendimas pripažinti nekilnojamąjį turtą valstybės nuosavybe leis valstybės įmonei Turto bankas įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad iš bylos duomenų yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog pareiškime nurodytos patalpos valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas, parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas privačių asmenų nuosavybėn ar kitų valstybės ir savivaldybės institucijų žiniai (nuosavybėn), todėl jos priklauso valstybei nuosavybės teise (CPK 178, 185 staripsniai).

Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjai sukuria teisines pasekmes – pareiškėja įgyvendins teisę įregistruoti patalpas savo vardu. Pareiškėjos reikalavimas pagrįstas, kadangi kitu būdu ji negali gauti nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti ginčo turto nuosavybės teises valstybei patvirtinančių dokumentų (CPK 445 straipsnis).

Teismas, įvertinęs pirmiau nustatytas faktines aplinkybes, tenkina pareiškėjos prašymą, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, kad pirmojo aukšto patalpos, pažymėtos indeksais Nr. 1-15 ir 1-17, esančios (duomenys neskelbtini), ‒ yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Nustatytas faktas turi juridinę reikšmę, siekiant pareiškėjai įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojos teises ir pareigas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 442 straipsnio 1 punktu, 445 – 448 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pirmojo aukšto patalpos, pažymėtos indeksais Nr. 1-15 ir 1-17, esančios (duomenys neskelbtini), ‒ yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.