Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrogimas“ atstovams advokatui Suslavičiui ir Vidui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ūkininko A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1435-436/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrogimas“ ieškinį atsakovui ūkininkui A. B. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas neginčija ir pripažįsta, kad pasirašė ir perdavė ieškovui 2008 m. rugsėjo 22 d. vienkartinį užsakymą prekėms pagal Sutartį, kurio pagrindu buvo išrašyti važtaraščiai, taip pat atsakovas pateikė papildomą prekių užsakymą. Prekių priėmimo, pasirašymo faktą patvirtina tai, kad apeliantas įtraukė minimą sąskaitą į apskaitą, o norėdamas neteisėtai atsisakyti nuo savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, neteisėtai išrašė debetinę PVM sąskaitą faktūrą, kurios i eškovas nepasirašė ir grąžino apeliantui. Ieškovo išrašyta ir apeliantui pateikta PVM sąskaita faktūra 2008 m. spalio 13 d., o apelianto debetinė PVM sąskaita faktūra išrašyta tik 2009 m. balandžio 13 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams ir tik po to, kai atsakovas ne kartą žodžiu ir raštu buvo raginamas tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Apeliantas netinkamai interpretuoja pirkimo-pardavimo, t. y. ginčo prekių nuosavybės perėjimo momentą apeliantui. Nagrinėjamu atveju, PVM sąskaita faktūra išrašyta ir pateikta pirkėjui gavus jo užsakymą, kurią jis priėmė ir įtraukė į apskaitą. Tuo pagrindu apeliantui perėjo ginčo prekių nuosavybės teisė. Sistemiškai aiškinant Sutartį, atsižvelgiant į Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnį, darytina išvada, kad visi ieškovo kilę įsipareigojimai buvo laiku ir tinkamai įvykdyti. Apeliantas nurodo, kad siekdamas tinkamai atvaizduoti nupirktas prekes savo buhalterinėje apskaitoje, 2009 m. balandžio 13 d. išrašė debetinę PVM sąskaitą faktūrą ginčo prekių sumai. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30) 83 straipsnio 1 dalies imperatyvi teisės norma nustatė, kad prekių grąžinimas ar paslaugų atsisakymas gali būti įformintas ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu šalių susitarimu, jeigu pirkėjas (klientas) yra PVM mokėtojas. Atsižvelgiant į tai, apeliantas neturėjo teisės išrašyti debetinės PVM sąskaitos faktūros, nes šalys nebuvo susitarusios dėl nupirktų prekių gražinimo. Apeliantas neturėjo pagrindo atsisakyti vykdyti sutartinius įsipareigojimus (PVM įstatymo 83 str. 1 d.). Sutarties 1 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prekių nuosavybės teisė pirkėjui perduodama pateikiant PVM sąskaitą faktūrą ir (arba) ant kitų lydinčiųjų dokumentų. Taigi konkrečiu atveju Sutarties 4 straipsnio 1 dalies norma netaikytina, nes jau yra įvykęs pardavimo, nuosavybės teisių perėjimo, momentas. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir dėl to, kad neišspręstas šių prekių perdavimo atsakovui klausimo. Pažymėtina, kad ieškinio dalykas buvo ne ginčo prekių perdavimas ir (ar) išreikalavimas, tačiau esamos skolos už parduotas ginčo prekes priteisimas, todėl teismas nei privalėjo, nei galėjo spręsti klausimų, kurių nei ieškovas, nei apeliantas nekėlė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – teismo sprendimas naikinamas ir ieškinys atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertina sprendimo teisinį, faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčijamų šalių teisių ir pareigų bei Sutarties kvalifikavimo, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės, įrodymų ir jų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.

Byloje sprendžiamas šalių ginčas, kilęs dėl atsakovo (apelianto) pareigos sumokėti už jo užsakytas ir neatsiimtas prekes (trąšas) 2008 m. rugsėjo 22 d. šalių sudarytos Sutarties Nr. JOVIA 00018 pagrindu (b. l. 17-18).

CK 1.2 straipsnio 1 dalyje bei 6.156 straipsnyje įtvirtintas pagrindinis sutarčių teisės principas – sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis su kitais asmenimis, nustatyti savo teises ir pareigas, pasirinkti sutarties turinį, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų. Gali būti sudaromos ir CK nenumatytos sutartys, tačiau jos neturi prieštarauti įstatymams. CK 6.193 straipsnyje apibrėžtos sutarčių aiškinimo taisyklės, įpareigojančios aiškinti sutartis sąžiningai, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs praktiką konkrečios bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004, ir kt.).

Kaip jau minėta, ginčas kilęs dėl 2008 m. rugsėjo 22 d. šalių sudarytos Sutarties Nr. JOVIA 00018 aiškinimo bei iš jos (Sutarties) atsiradusių prievolių pažeidimo (b. l. 17-18). Nors pirmosios instancijos teismas šią Sutartį kvalifikavo kaip preliminarią sutartį (CK 6.165 str), tačiau ginčo Sutarties sąlygų visetas ir nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės tai paneigia. Šalys ginčo Sutartimi susitarė, kad ieškovas parduos atsakovui trąšų, sėklų, kitos žemės ūkio paskirties prekių, reikalingų 2009 metų derliui ir atliks reikalingas paslaugas, o atsakovas jas (prekes) nupirks, ir panaudos pagal paskirtį savo ūkyje auginant įvairius žemės ūkio augalus. Taip pat sutarta, kad pirkimas-pardavimas bus vykdomas pirkėjui pateikiant vienkartinius užsakymus, juose nurodant prekių pavadinimą, kiekį, prekės pardavimo metu galiojančiame kainoraštyje nustatytą kainą, atsiskaitymo terminus, prekių pristatymo ar atsiėmimo vietą bei terminus, pardavėjui išrašant važtaraščius ir PVM sąskaitas faktūras. Sutartyje pabrėžta, kad dokumentai (užsakymas, sąskaita, važtaraštis) yra sudėtinė Sutarties dalis (1 str.). Šalys aptarė savo įsipareigojimus, atsiskaitymo sąlygas ir terminus, atsakomybę, įtvirtino pareigą bendradarbiauti ir ginčus spręsti derybomis (2-5 str.). Iš Sutarties turinio akivaizdu, kad Sutartyje yra visi pagrindinei sutarčiai būtini elementai: pagal rūšį apibrėžtas sutarties dalykas, jos (Sutarties) tikslas, šalių suderinta valia. Šalys iš esmės sutarė dėl konkrečių prekių pirkimo – pardavimo konkrečiu šalių aptartu būdu ir tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo sutartis yra rašytinė, daugkartinio įvykdymo, dvišalė pirkimo-pardavimo sutartis (CK 1.63, 6.305, 6.306, 6.309, 6.311, 6.313, 6.314 str.).

Iš šalių atstovų paaiškinimų, byloje esančių rašytinių įrodymų (užsakymų, PVM sąskaitų faktūrų, krovinių važtaraščių ( b. l. 19-26) matyti, kad apeliantas (atsakovas ūkininkas A. B. ) atliko Sutartyje aptartus veiksmus: užsakė konkrečias prekes (trąšas), nurodydamas jų kiekį, kainą, pristatymo vietą bei pristatymo ir apmokėjimo galutinį terminą, o ieškovas (pardavėjas) išrašė visų užsakytų prekių pardavimui PVM sąskaitą faktūrą, o krovinio važtaraščius – daliai prekių. Apeliantas pastarąsias prekes priėmė ir už jas iekšovui sumokėjo. Ginčo prekių (amonio salietra, NPK-5-15-30) už 367 874,75 Lt apeliantas iki nustatyto termino neatsiėmė, už jas nesumokėjo. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas ar ieškovas turi teisę reikalauti, kad apeliantas sumokėtų už nupirktas bet neatsiimtas prekes ir kaip vertinti apelianto veiksmus neatsiimant prekių ir už jas nesumokant. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas PVM sąskaitą faktūrą įtraukė į apskaitą ir taip apskaitė visas užsakytas prekes. Šalys sutarė (Sutarties 2 str.) kad pirkėjas atsiima prekes savo transportu ir lėšomis. Apeliantas, užsakydamas prekes, įsipareigojo jas atsiimti (kalbama apie ginčo prekes) dviem jo paties pasirinktais terminais: amonio salietrą (500) – iki 2008 m. spalio 1 d., o prekę NPK5-15-30 (5000) – iki 2008 m. gruodžio 1 d., o apmokėti – iki 2009 m. spalio 1 d. Pastarasis atsiskaitymo terminas numatytas ir Sutarties 3 straipsnyje. Tačiau, kaip jau minėta , apeliantas ginčo prekių nustatytais terminais neatsiėmė, o 2009 m. balandžio 23 d. šių prekių atsisakė, įforminęs tai debetine PVM sąskaita faktūra (PVM įstatymo 83 str. 1 d.). Ieškovas teigia, kad apeliantas, neįvykdydamas pareigos atsiskaityti už nupirktas prekes, vienašališkai pažeidė prievolę. Reikalaudamas priteisti iš apelianto prekių kainą, ieškovas pasirinko vieną iš civilinių teisių gynimo būdų – reikalavimą priteisti įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 str. 4 p.). Ar toks reikalavimas patenkintas pagrįstai, sprendžiama iš Sutarties turinio bei bylos faktinių aplinkybių. CK 6. 189 straipsnyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis, kol ji nenuginčyta, šalims turi įstatymo galią. Ginčo Sutartyje, konstatavus pirkėjo sutartinės prievolės pažeidimą, nustatyti tokie pardavėjo pažeistų teisių gynimo būdai: teisė reikalauti 10 procentų dydžio baudos nuo užsakytos ir faktiškai nenupirktos prekės (Sutarties 4 str. 1 p.); teisė reikalauti palūkanų uždelsus atsiskaityti; reikalauti iš pirkėjo nedelsiant apmokėti už prekes ir/arba skolos užskaitymo būdu parduoti pardavėjui nuosavybės teise priklausančius pasėlius, jei pažeistas Sutarties 2 straipsnio 2 dalies 4 punktas. Tokiu atveju numatyta pirkėjo pareiga atlyginti pardavėjo nuostolius. Minėtoje Sutarties nuostatoje (2 str. 2 d. 4 p.) numatyta pirkėjo pareiga nedelsiant informuoti pardavėją registruotu laišku apie visus teisinius procesus, kuriuose pirkėjas dalyvauja, o taip pat apie visus įvykius ir aplinkybes, kurios gali turėti įtakos pirkėjo įsipareigojimų pagal šią Sutartį vykdymui. Ieškovas neįrodinėjo, kad apeliantas pažeidė šią pareigą. Be to, Sutarties 2 straipsnio 2 dalies 4 punktas tiesiogiai susijęs su šios Sutarties 2 straipsnio 2 dalies 3 bei 5 punktais, kuriuose kalbama apie šios Sutarties pagrindu apelianto prisiimto įsipareigojimo parduoti ieškovui atsakovo žemės sklypuose užaugintą derlių vykdymo sąlygas. Todėl akivaizdu, kad minėta 2 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta apelianto pareiga – nesusijusi su kitų prekių (trąšų), būtinų žemės ūkio produkcijai užauginti, pirkimu-pardavimu. Taigi pirkėjui, nenupirkusiam užsakytų prekių, gali būti taikoma tik Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė. Tačiau ieškovas nereikalauja, kad apeliantas atlygintu nuostolius šiuo Sutarties pagrindu. Ieškovo pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas taikytinas tik įstatymo nustatyta tvarka ir esant įstatymo nustatytoms sąlygoms. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo daiktas (trąšos) nebuvo perduotos atsakovui kaip to reikalauja Sutarties 1 straipsnio 5-6 punktai: važtaraštis neišrašytas, prekės pirkėjo nepatikrintos, pirkėjui nepristatytos. Kaip jau minėta, prekių užsakyme nurodyta, kad ginčo prekės pirkėjui pristatomos iki 2008 m. spalio 1 d. (amonio salietra) ir iki 2008 m. gruodžio 1 d. (NPK5-15-30). Tačiau jos nepristatytos apeliantui (apeliantas buvo įsipareigojęs prekes atsiimti pats) nei nustatytais terminais, nei vėliau. Ieškovas tai (prekių pristatymo terminus ir tai, kad faktiškai prekės neatsiimtos) privalėjo žinoti. Iš ieškovo atstovų paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad ginčo prekės liko ieškovo žinioje ir ieškovas jomis naudojosi, jas pardavė, pakeisdamas kitomis (analogiškomis) prekėmis. CK 6.346 straipsnis nustato pirkėjo pareigą priimti daiktus, o jei jų, pažeisdamas savo pareigą, nepriima ar atsisako priimti, pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas priimtų daiktus, arba atsisakyti vykdyti sutartį. CK 6.314 straipsnio 5 dalyje numatyta pardavėjo teisė reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, sprendžia, kad ieškovas (pardavėjas), žinodamas apie nustatytais terminais pirkėjo neatsiimtas prekes, iki 2009 m. balandžio 29 d., t. y. iki gavo iš pirkėjo debetinę sąskaitą faktūrą, įrodančią jo (pirkėjo) atsisakymą nuo sutarties pirkti sutartą prekę, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad būtų užbaigtas ginčo prekių pardavimo sandoris, nesikreipė į pirkėją ir nereikalavo atsiimti nupirktų prekių, pats šiomis prekėmis disponavo. Dėl šių faktinių aplinkybių, sprendžiama, kad ieškovas, nepagrįstai delsdamas, nereikalaudamas atsiimti prekių, pažeidė minėtas įstatymų nuostatas bei sutartį. Todėl jo pasirinktas civilinių teisių gynybos būdas – priteisti apelianto neatsiimtų prekių kainą – netaikytinas. Taikyti kitus civilinių teisių gynybos būdus (nuostolių atlyginimą ir pan.) ieškovas neprašo, o teismas neturi pagrindo peržengti ieškinio ribų (CPK 179 str. 2 d., 320 str.). Civilinė byla nagrinėjama pagal ieškovo reikalavimą, suformuluotą ieškinyje, nurodant ieškinio dalyką ir pagrindą (CPK 135 str.). Bylos šalis turi teisę teisme pakeisti vieną ieškinio elementą – dalyką ar pagrindą, tačiau tik pirmos instancijos teisme (CPK 141 str.).

Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta.

Šis teismo sprendimas neužkerta teisės ginti savo pažeistas teises kitu pasirinktu civilinių teisių gynimo būdu atskiroje byloje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus teismo sprendimą, atitinkamai perskaičiuojamos bylinėjimosi išlaidos ir atsakovui priteisiamos iš ieškovo jo prašomos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis ir atstovavimo teismuose išlaidos). Jos įrodytos rašytiniais įrodymais (b. l. 85, 87, 109, 129-131) nėra neprotingai didelės, neprieštarauja teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 1, 2, 7, 8 punktų nuostatoms (CPK 88, 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprend ž i a:

Kauno apygardos 2010 m. kovo 23 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – uždarosios akcinė bendrovės „Agrogimas“ ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui ūkininkui A. B. ir ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrogimas“ 6 852 Lt (šešis tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt du litus).

Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nutartimi A. B. (duomenys neskelbtini) pritaikytas laikinąsias apsaugos priemone panaikinti nuo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos