Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje, išnagrinėjus įtariamojo P. V., gimusio 1980 m. kovo 15d., gyvenančio Draugystės g. 17-22, Elektrėnuose, nedirbančio, įtariamo padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 147 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 157 straipsnio 1 dalyje, skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria įtariamajam buvo pratęstas kardomosios priemonės suėmimo terminas trims mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. V. įtariamas tuo, kad 2011 metais nuo sausio mėnesio pabaigos iki vasario mėnesio 5 dienos, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su I. R., J. L., G. L. ir M. D., bendrais veiksmais, verbavo, gabeno, perleido ir įgijo N. V. ir J. D., o būtent:

J. L. ir I. R. paskambino telefonu N. V. ir J. D., dirbusioms konsumatorėmis Italijos Respublikoje Cereaja mieste, pasinaudojusios nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, tai yra jų sunkia materialine padėtimi ir panaudojusios apgaulę - melagingai pažadėjusios geriau apmokamą konsumatorių darbą Danijoje, įkalbėjo jas vykti į Daniją. Po to J. L., I. R. ir G. L. nugabeno jas iš Italijos į Daniją ir perleido M. D. ir P. V., tai yra G. L., žinodamas, kad nukentėjusios bus įtrauktos į prostituciją ir bus pelnomasi iš jų prostitucijos, užsakė bei nupirko lėktuvo bilietus skrydžiui iš Italijos į Daniją kuriuos nukentėjusios atsiėmė Italijos oro uoste ir 2011 m. vasario 2 d. nuskrido į Daniją kur jas pasitiko M. D. su P. V. ir tokiu būdu nukentėjusiąsias įgijo, nugabeno jas į gyvenamąją patalpą adresu S, bei panaudodami psichinę prievartą ir grasinimus jų atžvilgiu, tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, siekdami pasipelnyti iš N. V. ir J. D. prostitucijos, laikė jas nuomojame name adresu S 4, kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 7 d.

Be to, P. V. įtariamas ir tuo, kad 2011 metais nuo vasario mėnesio pradžios iki vasario mėnesio pabaigos, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su I. R., J. L. ir M. D., bendrais veiksmais, verbavo, gabeno, perleido ir įgijo vaiką - M. B. ir K. K., o būtent:

I. R. ir J. L. Vilniaus mieste, Pelesos g., prie prekybos centro „Maxima“, pasinaudojusios apgaule - melagingai pažadėjusios gerai apmokamą prostitutės darbą Danijoje, žinodamos, kad M. B. yra 17 metų vaikas (gimusi 1993-06-10), bei pasinaudojusios M. B. ir K. K. pažeidžiamumu, tai yra sunkia materialine padėtimi, įkalbėjo ir tokiu būdu užverbavo jas vykti į Daniją dirbti prostitutėmis. Po to J. L. ir I. R. nugabeno jas į Daniją ir perleido M. D. ir P. V., tai yra J. L. kartu su I. R. surado tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris nuvežė nukentėjusias į Daniją apmokėjo kelionės išlaidas, J. L. davė M. B. svetimą pasą išduotą N. V. vardu, nuvykus joms į Daniją, jas pasitiko M. D. su P. V. ir tokiu būdu nukentėjusiąsias įgijo, nugabeno jas į gyvenamąją patalpą adresu S 4, siekdami pasipelnyti iš M. B. ir K. K. prostitucijos, laikė jas nuomojame name adresu S 4, kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario mėnesio vidurio iki 2011 m. vasario mėnesio pabaigos.

Įtariamasis P. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį, paskirti jam švelnesnę kardomąją priemonę.

Įtariamasis aiškina, kad jis nesislapstė nuo teisėsaugos institucijų, jis paprasčiausiai nežinojo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, jo niekas neieškojo nei deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, nei užsienyje. P. V. yra įsitikinęs, jog paminėtos aplinkybės rodo, kad suėmimas jam buvo paskirtas, o vėliau šios kardomosios priemonės terminas tęsiamas, nepagrįstai.

Skunde nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo metu yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad P. V. galėjo padaryti jam inkriminuojamus nusikaltimus. Įtariamasis kategoriškai tvirtina, jog jis inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė, jo kaltės nepatvirtina jokie ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad P. V. pažįsta kitus įtariamuosius, su jais būtų bendravęs, be to, dalis duomenų ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BPK) reikalavimus.

Įtariamasis sutinka su tuo, kad teismas šioje bylos stadijoje negali vertinti duomenų, tačiau teismas turi nustatyti, kad duomenų pakanka pagrįstam manymui, jog konkretus asmuo galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. P. V. nuomone, Panevėžio apygardos teismas duomenų pakankamumo klausimo net nesprendė. Aplinkybę, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, jog įtariamasis galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, patvirtina ir tai, jog ikiteisminis tyrimas iki šiol nėra baigtas.

Skunde pažymima, kad jokie ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys neleidžia teigti, jog įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus ar yra linkęs nusikalsti.

P. V. yra įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo apimtis nėra pagrindas taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Taip pat suėmimo taikymo ar jo termino pratęsimo sąlyga negali būti laikomas Lietuvos teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas su kitų valstybių teisėsaugos institucijomis, negauta informacija iš kitų valstybių. Įtariamasis tvirtina, kad ikiteisminis tyrimas gali būti atliekamas ir netaikant jo atžvilgiu griežčiausios kardomosios priemonės.

Skunde teigiama, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog įtariamasis būdamas laisvėje gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. P. V. nuomone, teismo teiginys, kad siekdamas išvengti jam gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės, įtariamasis gali bėgti (slėptis) nuo teisėsaugos institucijų, neatitinka jo teisinės padėties.

Įtariamasis nurodo, kad aplinkybė, jog jis buvo išvykęs į užsienį, nėra pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti nuo teisėsaugos institucijų. Skunde dar kartą pabrėžiama, jog įtariamojo niekas neieškojo, jis nežinojo apie jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad jis slapstėsi.

P. V. neneigia, jog jis turi ryšių užsienio valstybėse, tvirtina, jog šiose valstybėse jis ieškojo darbo. Todėl įtariamasis mano, kad paminėta aplinkybė negali būti pagrindu taikyti jo atžvilgiu suėmimą.

Skunde taip pat aiškinama, kad suėmimo pagrindu negalėjo būti ir tai, jog įtariamasis praeityje buvo teistas.

Įtariamasis prašo atsižvelgti į tai, kad Vokietijoje jis dirbo, kadangi reikėjo išlaikyti šeimą. Aplinkybė, kad įtariamasis ir jo žmona ieškojo darbo ir dirbo užsienyje, bendras vaikas gyveno pas žmonos tėvus, negali būti pakankamu pagrindu tvirtinti, jog įtariamasis nėra susaistytas tvirtais socialiniais ryšiais. P. V. tvirtina, kad jam paskyrus švelnesnę kardomąją priemonę, jis gyventų pas savo tėvus, t. y. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, ieškotų darbo Lietuvoje. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad įtariamasis yra susietas tvirtais socialiniais ryšiais.

Įtariamasis tikina, jog pragyvenimui piniginių lėšų jis turi ir turėjo, kadangi dirbo. Tvirtina, kad jam paskirta kardomoji priemonė yra neproporcinga siekiamiems tikslams, šios priemonės taikymas yra netikslingas.

Apibendrindamas skundo argumentus P. V. teigia, kad suėmimas jo atžvilgiu taikomas remiantis neobjektyviais duomenimis, kardomosios priemonės terminas tęsiamas nesant jokių įrodymų, galinčių pagrįsti įtariamojo kaltę.

Skunde pažymima, jog taikoma kardomoji priemonė daro žalą įtariamojo sveikatai, ypatingai apsunkina bendravimą su artimais žmonėmis, t. y. tėvais bei vaiku.

Teismo posėdyje įtariamasis prašo skundą tenkinti. Prokurorė prašo įtariamojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Įtariamojo P. V. skundas atmestinas.

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis, kuria įtariamajam P. V. buvo pratęstas suėmimo terminas trims mėnesiams, atitinka Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnio ir 122 straipsnio nuostatas.

Nukentėjusiųjų, liudytojų, įtariamosios apklausų protokoluose užfiksuoti duomenys, asmens parodymų atpažinti protokoluose užfiksuoti duomenys bei kita ikiteisminio tyrimo medžiaga leido teismui pagrįstai manyti, kad P. V. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad teismas nutartyje neprivalėjo ir negalėjo detaliau aptarti, analizuoti duomenų, kurie leidžia teigti, kad įtariamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, kadangi sprendžiant suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo klausimą, įtariamojo asmens kaltės klausimai nėra ir negali būti sprendžiami, sprendžiant minėtus klausimas nevertinamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų tarpusavio sąsajumas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakanka pagrįstam manymui, jog P. V. galimai padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Panevėžio apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog taikyti P. V. suėmimą yra pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos medžiagos matyti, jog P. V. įtariamas vienos nusikalstamos veikos, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų, ir dviejų nusikalstamų veikų, priskiriamų labai sunkių nusikaltimų kategorijoms, padarymu. Už šių nusikaltimų padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Įvertinus tai, kad P. V. anksčiau yra teistas, konstatuotina, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju, P. V. gresia griežta laisvės atėmimo bausmė. Taigi anksčiau aptartos aplinkybės vertinant jas kartu su tuo, kad įtariamasis turi ryšių užsienyje (šios aplinkybės neginčija ir pats P. V.), leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog būdamas laisvėje P. V. gali bandyti išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės bėgdamas (pasislėpdamas) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Pažymėtina, jog skundžiamoje nutartyje yra visiškai teisingai nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teismų praktikoje yra pripažįstama, jog nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Taigi vien ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas manyti, kad įtariamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ar teismo.

Kaip jau minėta, P. V. yra įtariamas vieno sunkaus ir dviejų labai sunkių nusikaltimų padarymu, jis anksčiau teistas, duomenų apie tai, kad jis turėtų teisėtą darbą, o tuo pačiu ir pajamas, nėra, todėl visiškai pagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad būdamas laisvėje įtariamasis gali daryti naujas nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Taigi taikyti įtariamajam suėmimą yra pagrindas numatytas Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Skunde yra akcentuojama, kad įtariamasis buvo išvykęs į užsienį, kadangi ieškojo darbo. Įtariamojo įsitikinimu, toks išvykimo tikslas negali būti pagrindu taikyti jo atžvilgiu suėmimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tikslas, dėl kurio įtariamasis buvo išvykęs į užsienį, nėra reikšmingas, sprendžiant suėmimo taikymo klausimus. Vien pats faktas, jog P. V. buvo išvykęs į užsienį ir ten, kurį laiką gyveno, vertinant jį su jau anksčiau aptartomis aplinkybėmis, leidžia konstatuoti vieno iš suėmimo skyrimo ar termino pratęsimo pagrindo (numatyto Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte) egzistavimą.

Priešingai nei teigiama skunde, vertinant ar egzistuoja suėmimo pagrindai ir ar tokią kardomąją priemonę yra tikslinga skirti konkrečiam asmeniui, atsižvelgti į asmenį charakterizuojančius duomenis, tame tarpe ir ankstesnius teistumus, yra būtina.

Lietuvos Respublikos BPK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suėmimo terminas gali būti pratęsiamas virš šešių mėnesių dėl ypatingo bylos sudėtingumo ar didelės apimties suėmimo. Taigi įtariamasis visiškai teisingai nurodo, kad bylos apimtis bei sudėtingumas, nėra suėmimo taikymo pagrindai. Atliekamo tyrimo apimtis bei sudėtingumas yra sąlygos, kurioms esant suėmimo terminas gali viršyti bendrą šešių mėnesių terminą, aišku, visada būtina nustatyti ir suėmimo taikymo pagrindus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalyje.

Panevėžio apygardos teismas pagrįstai nurodė, jog byla, kurioje P. V. yra įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 157 straipsnio 1 dalyje, laikytina didelės apimties bei sudėtinga. Byloje yra keli įtariamieji, taip pat kelios nukentėjusiosios, šioje byloje yra akivaizdus tarptautinis elementas, kuris objektyviai pasunkina ikiteisminio tyrimo eigą, reikalauja bendradarbiavimo su kitų valstybių teisėsaugos institucijomis.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog po paskutinio kardomosios priemonės termino pratęsimo, byloje buvo gautas atsakymas į teisinės pagalbos prašymą iš J. K., atliktas vertimas, papildomai apklaustas įtariamasis M. D., išsiųstas teisinės pagalbos prašymas J. K. teisėsaugos institucijoms, taip pat atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Šiuo metu dar nėra gauti atsakymai į teisinės pagalbos pavedimus iš Danijos Karalystės, Italijos Respublikos ir J. K. teisėsaugos institucijų, neatliktas informacinių technologijų tyrimas. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad suėmimo termino pratęsimas atitinka Lietuvos Respublikos BPK 127 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, mano, kad parinkus įtariamajam P. V. kitą švelnesnę kardomąją priemonę, šioje byloje nebus pasiekti tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje (Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnis 7 dalis). Aplinkybės, jog įtariamasis yra vedęs, turi vaiką, būdamas laisvėje galėtų gyventi pas savo tėvus, ieškotų darbo, ir pan., nėra pagrindai naikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį.

Pažymėtina, kad P. V. skundo teiginiai susiję su sveikatos pablogėjimu, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Tas pats pasakytina ir apie skundo argumentus susijusius su įtariamojo galimybe bendrauti su tėvais bei vaiku.

Apibendrinant visą, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, t. y. aptartų duomenų visuma ir jų vertinimas, padarytos išvados atitinka Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus.

Esant tokioms aplinkybėms įtariamojo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Įtariamojo P. V. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.