- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-03
- Bylos Nr.
- 2-18/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Vytas Milius
- Atsakovas
- V. A.
- Ieškovas
- Šiaulių bankas UAB "Valdauta"
- Trečiasis asmuo
- BUAB ,,Valdauta“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Marytės Mitkuvienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1981-555/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį atsakovams V. A., V. A. dėl skolos priteisimo iš subsidiariai atsakingų pertvarkyto juridinio asmens dalyvių, trečiasis asmuo BUAB ,,Valdauta“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB Šiaulių bankas prašė priteisti subsidiariai iš atsakovų V. A. ir V. A. 501 207,65 Lt skolos, kurią sudaro 238 226,66 Lt skola (227 626,05 Lt negrąžinto kredito, 7 117,08 Lt nesumokėtų palūkanų, 3 300,57 Lt delspinigių už negrąžintą kreditą, 182,96 Lt delspinigių už nesumokėtas palūkanas) pagal 2007-07-24 kreditavimo sutartį Nr. KLL-2007-002-18 ir 262 980,99 Lt skola (249 999,98 Lt negrąžinto kredito, 7 878,36 Lt nesumokėtų palūkanų, 4 843,69 Lt delspinigių už negrąžintą kreditą, 258,96 Lt delspinigių už nesumokėtas palūkanas) pagal 2009-04- 21 kreditavimo sutartį Nr. IV-2009-001-18, procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 9 012 Lt žyminį mokestį.
Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - ieškovo AB Šiaulių banko reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuoti atsakovų V. A. ir V. A. turtą ieškinio ir žyminio mokesčio sumai, t. y. 510 219,65 Lt sumai: pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, o nesant piniginių lėšų ar jų esant nepakankamai, nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, leidžiant aprašytais daiktais naudotis, tačiau uždraudžiant juos perleisti kitiems asmenims, atsakovų turtą surasti ir aprašyti pavesti antstoliui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino – areštavo atsakovų V. A. ir V. A. nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų pakankamai nesant – ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, bendrai 510 220 Lt sumai, užtikrinant teismo sprendimo įvykdymą ieškovo AB Šiaulių banko ieškinio tenkinimo atveju. Areštuojamą turtą surasti ir aprašyti pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui. Pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovams grindė didele ieškinio reikalavimų suma.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė V. A. pateikė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutarties. Apeliantė atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį toje dalyje, kurioje nutarta areštuoti atsakovės V. A. turtą.
Nurodo, kad V. A. sutuoktinė, atsakovė nėra subsidiariai atsakinga pagal bet kokias prekybos įmonės, pertvarkytos į UAB „Valdauta“, prievoles, o kartu ir prisiimtas pagal kreditavimo sutartis, nes ji niekada nebuvo minėtos prekybos įmonės dalyve. Kadangi atsakovų santuoka buvo sudaryta 1996 m. lapkričio 16 d., o prekybos įmonė juridinių asmenų registre buvo įregistruota 1995 m. balandžio 3 d., t. y. dar iki santuokos sudarymo, darytina išvada, kad V. A. prekybos įmonė, kaip nuosavybės teisės objektas CK 1.110 straipsnio prasme, iki jos pertvarkymo asmeninės nuosavybės teise priklausė atsakovui, dėl ko iš jos veiklos atsiradusios prievolės laikytinos asmeninėmis atsakovo prievolėmis. Šioje situacijoje net ir iš individualios įmonės veiklos gautos pajamos ir jos vertės padidėjimas nelaikytinas bendrąja jungtine atsakovų nuosavybe, nes 2009 m. spalio 9 d. vedybų sutarčių registre buvo įregistruota atsakovų sudaryta povedybinė sutartis, kurios 2.1 punkte atsakovai susitarė, kad turtas, įgytas iki santuokos sudarymo, yra kiekvieno jų asmeninė nuosavybė, 2.9 punktu atsakovai įsipareigojo patys savo lėšomis ir rizika vykdyti visas prievoles, susijusias su jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu. Kadangi atsakovė niekada nebuvo įgijusi jokių nuosavybės teisių į prekybos įmonės turtą, taip pat kaip ir prievoliniu teisių ir (ar) pareigų, susijusių su šia individualia įmone, taigi nebuvo juridinio asmens dalyve CK 2.45 straipsnio prasme ir dėl šios priežasties jos atžvilgiu nėra pagrindo taikyti CK 2.104 straipsnio 2 dalies.
Ieškovas AB Šiaulių bankas prašo V. A. atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovų sudaryta povedybinė sutartis negali pakeisti 1995 m. įsteigtos įmonės teisinio režimo, t. y. negali susitarti, kad iki CK įsigaliojimo įgytas turtas lieka vieno iš sutuoktinių nuosavybe, todėl atsakovai už visas įmonės prievoles atsako solidariai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą grindžia ieškinio nepagrįstumu. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o tik priimdamas sprendimą turėtų nuspręsti, ar ieškovo reikalavimai atsakovės V. A. atžvilgiu yra pagrįsti. Pažymėtina, kad atsakovų santuoka buvo įregistruota 1996 metais, taigi, įmonės prievolės AB Šiaulių bankui pagal kreditavimo sutartis atsirado atsakovams esant santuokoje.
Atsakovai neneigia, kad po įmonės įsteigimo įmonės turto vertė žymiai padidėjo, todėl yra pagrindas vertinti, kad iš individualios įmonės veiklos, vykdytos santuokos metu, atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, nes sutuoktiniai naudojosi bendrai iš įmonės gaunamomis pajamomis.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino. Jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Respublikos CPK 150 str. 3 d.).
Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.