Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. gynėjo advokato Gintaro Platūkio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 8 punktą, 233 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 8 punktą laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, D. K. į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2009 m. balandžio 27 d. iki 2009 m. balandžio 29 d.

Iš D. K. A. N. priteista 2500 Lt laidojimo išlaidų bei 4716,22 Lt Valstybinei ligonių kasai už V.A. V. gydymą ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 13 d., apie 18 val., rodydamas aiškų žmogaus ir visuomenės ne­gerbimą, elementarų moralės ir elgesio normų niekinimą, įžūliais tyčiniais veiksmais siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pade­monstruoti niekinantį požiūrį į juos, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams jo nurodomą mažareikšmę dingstį - neva norą atgauti nukentėjusio V. A. V. iš jo pavogtą mažavertį turtą – raktus, laužtuvą, atsuktuvą, išspyręs buto, esančio (duomenys neskelbtini) durų fanerą ir patekęs į V. A. V. butą, kuriame tuo metu šis miegojo, iš chuliganiškų paskatų tyčia prieš miegantį ir dėl to bejėgiškoje būklėje buvusį V.A. V. vartodamas smurtą, t.y., galimai kumščiais, kojomis ir metaliniu laužtuvu suduodamas jam smūgius per galvą, rankas, kairiąją koją, pakaušį bei tuo šiam ne mažiau kaip 10 smūgių padaręs poodines kraujosruvas galvoje akių vokuose- paakiuose, dešiniajame žande, dešiniajame dilbyje, kairiajame žaste, kairėje alkūnėje, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimus nosies srityje, kairiajame paakyje, pakauškaulio lūžimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo galvos smegenų pusrutulio, sukėlusiu ūmaus periodo vidutinio sunkumo galvos smegenų traumą bei šios traumos liekamuosius reiškinius, kuriems, komplikavusis dešinės plautinės arterijos tromboemboliją, Kauno Raudonojo Kryžiaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje V.A. V. 2009 m. birželio 7 d. apie 7.00 val., mirė, tyčia dėl chuliganiškų paskatų bejėgiškoje būklėje buvusį V.A. V. nužudė.

D. K. taip pat nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 14 - 17 dienų laikotarpiu per eilę kartų skambindamas telefonu ir buto, esančio (duomenys neskelbtini) koridoriuje prašydamas liudytoją J. J., kad ši ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų melagingus parodymus, nepasakydama, jog 2009 m. balandžio 13 d., apie 18.00 val. jis buto, esančio (duomenys neskelbtini) kambaryje prieš kaimyną V.A. V. vartojo smurtą, darė liudytojai J. J. poveikį, siekdamas ją paveikti.

Nuteistojo D. K. gynėjas advokatas Gintaras Platūkis apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti arba pakeisti ir D. K. visiškai išteisinti arba jo veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 8 punkto perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį bei sušvelninti bausmę.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas arba pakeistas, kadangi teismas bylą išnagrinėjo šališkai, teismo padarytos išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Anot nuteistojo gynėjo, byloje nėra jokių duomenų, kad D. K. V.A. V. nužudė dėl chuliganiškų paskatų bei kaip bejėgiškos būklės žmogų ir, kad D. K. darė poveikį liudytojai J. J.. Apelianto teigimu, paties D. K. parodymais, kurie atitinka liudytojų J. J. ir F. B. parodymus, neginčytinai nustatyta, jog D. K. ėjo pas V.A. V. į butą atsiimti savo raktų, laužtuvo ir atsuktuvo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo D. K. veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip veiką, padarytą dėl chuliganiškų paskatų, net, jeigu ir būtų nustatyta, kad D. K. vartojo smurtą prieš V.A. V.. Tokius D. K. veiksmus iššaukė neteisėti V.A. V. veiksmai, D. K. veiksmuose nebuvo aiškaus visuomenės ir žmogaus negerbimo požymių, jie nebuvo nukreipti paniekinti elementarias moralės ir elgesio normas, jais nebuvo siekiama priešpastatyti save aplinkiniams ar pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, jie buvo kilę iš D. K. ir V.A. V. asmeninių santykių. Gynėjo nuomone, priešingai nei nurodoma skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, negalėjimas patekti į savo butą, kai tam sudaromos vis naujos kliūtys – iš pradžių paimami raktai, o vėliau – ir kiti įrankiai, nėra menkavertė priežastis konfliktui kilti.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojos J. J. parodymais apie tai, kad jos akivaizdoje D. K. spardė V.A. V., tačiau šiuos J. J. parodymus reikėtų vertinti kritiškai, kadangi jų nepatvirtino liudytoja F. B., kuri su J. J. kartu buvo užėję į V.A. V. kambarį, be to, J. J. parodymai visų apklausų metu buvo skirtingi. Apelianto teigimu, kai kurie liudytojos J. J. išsireiškimai pirmosios instancijos teisme (,,įėjus į butą pamatė V.A. V. kaip Kristų uždėjus vainiką“) kelia pagrįstų abejonių, ar liudytoja neturi psichologinių problemų ir, ar galima visiškai remtis jos parodymais. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas Ą. L. parodė, jog V.A. V. dažnai grįždavo namo sumuštas, neblaivus. Todėl, anot apelianto, nėra paneigta aplinkybė, kad V.A. V. galėjo būti kieno nors kito sumuštas prieš įvykį.

Apelianto teigimu, nuteistojo D. K. veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti ir pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis V.A. V. būtų turėjęs fizinių ar psichinių trūkumų, dėl kurių būtų negalėjęs suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negalėtų gintis, nėra duomenų, kad jis būtų apalpęs, praradęs sąmonę, ar būtų buvęs apsvaigęs nuo alkoholio ar kitokių medžiagų. Aplinkybę, kad įvykio metu jis nebuvo bejėgiškoje būklėje, patvirtino ir pats nukentėjusysis V.A. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad byloje yra pažyma, jog nuteistasis D. K. serga oligofrenija, į šią aplinkybę teismas turėjo atsižvelgti bei įvertinti D. K. gebėjimą teisingai susivokti minėtoje situacijoje bei gebėjimą įvertinti savo veiksmus. Anot apelianto, tai, kad V.A. V. konflikto metu nebuvo bejėgiškoje būklėje patvirtina ir liudytojos F. B. parodymai. Liudytoja F. B. parodė, kad iš karto po įvykio V.A. V. šaukė, kad jis neturi raktų, taip pat V.A. V. kalbėjo, jog jis neturi ką valgyti ir nori valgyti.

Nuteistojo gynėjo nuomone, D. K. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį, kaip siekimas paveikti liudytoją, kad ši duotų melagingus parodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme liudytoja J. J. parodė, kad D. K. jos paprašė prieš jį neliudyti, D. K. neliepė, o tik paprašė. Pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, liudytojai ir kiti subjektai gali būti veikiami nesakyti tiesios prašymais, įtikinėjimais, pažadais, paperkant, tačiau, apelianto nuomone, vien paprastas D. K. pasakymas, kad J. J. neliudytų prieš jį, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalies sudėties.

Apeliantas skunde nurodo, kad byloje nustatyta, jog V.A. V. mirė nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo galvos smegenų pusrutulio, sukėlusiu ūmaus periodo vidutinio sunkumo galvos smegenų traumą bei šios traumos liekamuosius reiškinius, komplikavusius dešinės plautinės arterijos tromboembolija. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp D. K. veiksmų, padarant V.A. V. galvos smegenų traumą, ir dėl to kilusių pasekmių – dešinės plautinės arterijos tromboembolijos yra priežastinis ryšys. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad V.A. V. buvo senyvo amžiaus (79 metų), nukentėjusysis sirgo išemine širdies liga, pastoviu prieširdžių virpėjimu, 2007 metais jam buvo sutrikęs širdies ritmas, buvo širdies nepakankamumo požymiai, antrinė hipertenzija, V.A. V. sirgo ateroskleroze. Apelianto teigimu, byloje liko neatsakyta į pagrindinį klausimą – ar dešinės plautinės arterijos tromboembolija negalėjo gautis dėl V.A. V. senyvo amžiaus, turimų ligų ir pan., o ne nuo smurto prieš jį. Gynėjo nuomone, tam, kad būtų atsakyta į minėta klausimą, reikalingos specialios žinios, t. y. byloje buvo reikalinga skirti teismo medicinos ekspertizę, tačiau pirmosios instancijos teismas šį prašymą nepagrįstai atmetė. Be to, apeliantas pažymi, kad V.A. V. nuo 2009 m. balandžio 14 d. iki 2009 m. gegužės 8 d. buvo gydomas KMUK ir vėliau, būklei pagerėjus, nukentėjusiajam esant sąmoningam, nesant uždegiminių pakitimų, esant geriems kraujo biocheminiams ir krešumo rezultatams, V.A. V. buvo perkeltas ne gydymui, bet slaugai į slaugos ligoninę, kurioje beveik po mėnesio laiko mirė.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

D. K. pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės V.A. V.. Nuteistasis D. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neneigė, jog 2009 m. balandžio 13 d. tarp jo ir V.A. V. įvyko konfliktas, nuteistasis tvirtino, jog konflikto priežastis buvo tai, jog V.A. V. buvo paėmęs jo buto raktus, atsuktuvą ir laužtuvą, kuriuos norėdamas atsiimti jis ir nuėjo pas V.A. V.. Išspyręs dalį V.A. V. buto durų, jis įėjo vidun, viduje ant jo puolė V.A. V. rankoje laikydamas laužtuvą, tarp jų įvyko susistumdymas, V.A. V. nukrito ant žemės. Nuteistasis tvirtino, jog V.A. V. jis nemušė, kai jis pateko į V.A. V. butą, nukentėjusysis jau buvo sumuštas, kruvinas. V.A. V. bute jis pasiėmė savo atsuktuvą, taip pat savo raktus, kuriuos rado V.A. V. kišenėje, ir išėjo iš buto. Nuteistojo D. K. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat ginčija priežastinio ryšio tarp D. K. veikos ir kilusių pasekmių – V.A. V. mirties – buvimą, apeliantas nesutinka ir su nužudymą kvalifikuojančių aplinkybių inkriminavimu nuteistajam.

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. kaltininko padaryta baudžiamajame įstatyme aprašyta veika buvo būtina padarinių (mirties) kilimo sąlyga. Jei nuken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis bu­vo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai atsakomybė už žmo­gaus gy­vy­bės atėmi­mą at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po pa­da­ry­tos vei­kos, ar praėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis buvo ne­tin­ka­mai gy­do­mas, ar netinkamai diagno­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai, ir kad, ne­sant šių aplinkybių, mir­ties gal­būt bu­vo ga­li­ma išveng­ti. Nuteistasis D. K. tvirtina smurto prieš nukentėjusįjį V.A. V. nevartojęs, tačiau šiuos jo teiginius paneigia byloje surinktų įrodymų visetas. Liudytoja J. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2009 m. balandžio 13 d. apie 18 val. grįžusi namo išgirdo triukšmą. Su kaimyne F. B. nuėję prie V.A. V. durų, pamatė išmuštą tarpą duryse, iš V.A. V. buto keikdamasis išėjo D. K.. Ji girdėjo D. K. šaukiant, kad V.A. V. jį apvogė, pavogė kažkokį gelžgalį. Vėliau įėjusi į V.A. V. kambarį ji matė, kaip D. K. bato galu spardė V.A. V. į petį, viršugalvį, po to D. K. pasodino V.A. V. į fotelį ir koja spyrė nukentėjusiajam į krūtinės sritį. Liudytojos teigimu, ji matė, kaip iš V.A. V. kišenės D. K. ištraukė raktus. Išėjusi iš V.A. V. buto, ji girdėjo, kaip V.A. V. prašė jo nemušti, sakė ,,kaimyne, nemušk“. Liudytojas A. N. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną jam paskambino dėdės V.A. V. kaimynė J. J. ir pasakė, kad dėdę muša kaimynas. Nuvažiavęs į dėdės butą, jis pamatė išlaužtas buto duris, dėdė gulėjo ant lovos, buvo visas kruvinas, ištinęs, apsišlapinęs, prie lovos matėsi kraujas, dėdė sakė, kad jį sumušė kaimynas. Dėdės kaimynė J. J. pasakė, kad V.A. V. sumušė kaimynas D. K.. Liudytojo teigimu, po įvykio jis skambino D. K., šis jam prisipažino, kad mušė dėdę V.A. V.. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo perskaityti mirusio nukentėjusiojo V.A. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Nors nukentėjusiojo (kaltinamojo, liudytojo) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, vien tik šiuose parodymuose užfiksuoti faktiniai duomenys negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu, tačiau jie nėra ir beverčiai, niekiniai, nukentėjusiojo (kaltinamojo, liudytojo) ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra svarbūs kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnis). Nukentėjusysis V.A. V. parodė, kad 2009 m. balandžio 13 d. jis buvo namuose ir miegojo savo lovoje. Per miegus jis išgirdo triukšmą ir pajuto, kad kažkas jį numetė ant grindų ir pradėjo mušti į įvairias kūno vietas, daugiau jis nieko neprisimena. Trumpam atgavęs sąmonę jis pamatė, kas sėdi fotelyje, jam iš galvos bėgo kraujas, kambaryje buvo kaimynai F. B., J. J. ir šaukiantis D. K., o po to jis vėl prarado sąmonę (t. 1, b. l. 177 – 178). Pirmosios instancijos teisme Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka buvo perskaityti ir į teismą negalėjusios atvykti liudytojos F. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Liudytoja F. B. parodė, kad įvykio dieną atėjusi pas V.A. V., pamatė iš durų išspirtas faneros plokštes, iškapotą staktą, iš V.A. V. buto išeinantį besikeikiantį, agresyviai nusiteikusį D. K.. Užėjusi į butą, ji pamatė fotelyje sėdintį sumuštą, kruviną V.A. V., ji suprato, jog V.A. V. sumušė D. K., taip pat ji girdėjo D. K. sakant, kad V.A. V. pavogė iš jo raktus (t. 2, b. l. 13 – 1 4). Nukentėjusysis V.A. V. mirė 2009 m. birželio 7 d., t. y. po konflikto su D. K. praėjus beveik dviems mėnesiams laiko. Šioje baudžiamojoje byloje buvo atlikti keturi teismo medicinos specialistų tyrimai. Du pirmieji teismo medicinos specialisto tyrimai buvo atlikti nukentėjusiajam V.A. V. dar esant gyvam, šių tyrimų metu Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertė L.Karčiauskaitė nustatė V.A. V. padarytų sužalojimų lokalizaciją, padarymo mechanizmą, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastą. Specialisto išvadoje NR. G-1842/09(02) ekspertė nurodė, kad klinikinė diagnozė: trauminė galvos smegenų liga, ūmus periodas, vidutinio sunkumo forma, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį galvos smegenų pusrutulį, pakauškaulio lūžimas. V.A. V. konstatuota poodinė kraujosruva veide, rankose, kairėje kojoje, odos nubrozdinimai veide, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį galvos smegenų pusrutulį, pakauškaulio lūžimas. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ir galėjo gautis dešimties ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, artimu iki stacionarizavimo į KMUK laiku (2009 m. balandžio 14 d.). Kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį galvos smegenų pusrutulį atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 33). Specialisto išvadoje NR. G1843/09(02) ekspertė L.Karčiauskaitė nurodė, kad V.A. V. konstatuoti šie išoriniai sužalojimai: poodinės kraujosruvos akių vokuose – paakiuose, dešiniajame žande, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, kairiajame žaste, kairėje alkūnėje, kairėje šlaunyje; odos nubrozdinimai nosies srityje, kairiajame paakyje ir pakauškaulio lūžimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį galvos smegenų pusrutulį. Būdingų sužalojimų, kuriuos tiriamasis galėjo pasidaryti pats sau, nėra (t. 1, b. l. 35). Nukentėjusiajam V.A. V. 2009 m. birželio 7 d. mirus, buvo atlikti taip pat du teismo medicinos specialistų tyrimai V.A. V. mirties priežasčiai nustatyti. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertas S.Mekšraitis pateiktoje specialisto išvadoje Nr. M 609/09(02) nurodė, kad pagrindinė teismo medicininė diagnozė: vidutinio sunkumo galvos smegenų trauma: kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio, pakauškaulio lūžis. Teismo medicinos ekspertas S.Mekšraitis konstatavo, kad V.A. V. mirties priežastis yra ūmaus periodo vidutinio sunkumo galvos smegenų trauma bei šios traumos liekamieji reiškiniai, komplikuoti dešinės plautinės arterijos tromboembolija. Sprendžiant pagal epikrizę Nr. CP-1243425-2/09, galvos smegenų trauma pasireiškė kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio. Tiksliam traumos laiko nustatymui turimų duomenų nepakanka. Šiuo atveju galima teigti, kad konstatuota vidutinio sunkumo galvos smegenų trauma yra priežastiniame ryšyje su mirtimi, t. y. šios traumos komplikacijos bei liekamieji reiškiniai sąlygojo V.A. V. mirtį. Duomenų, leidžiančių nustatyti galvos smegenų traumos mechanizmo detales, jos laiką bei galimai šiai traumai artimu laiku patirtus kūno sužalojimus, autopsijos metu negauta, kadangi nuo traumos iki autopsijos praėjo beveik du mėnesiai (t. 1, b. l. 42 – 46). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertų pateiktoje specialisto išvadoje Nr. KM 42/11 (01) konstatuota, kad V.A. V. mirties priežastimi buvo kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu (ūminė subdurinė hematoma) virš dešinio smegenų pusrutulio su atokia galvos smegenų traumos komplikacija – plautinės arterijos tromboembolija. V.A. V. veido srityje nustatytos kraujosruvos bei odos nubrozdinimai (kairės akies srities sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimu kairiame paakyje, poodine kraujosruva akių vokuose, paakyje; kraujosruva kairio skruosto – smilkinio minkštuose audiniuose; kraujosruva dešinio smilkininio – kaktos minkštuose audiniuose; dešinės akies – nosies srities sumušimas pasireiškęs odos nubrozdinimu nosies nugarėlėje su kraujosruva minkštuose audiniuose labiau dešinėje pusėje, kraujosruva dešinės akies vokuose, paakio srityje; poodinė kraujosruva dešiniajame žande, pereinanti į minkštuosius audinius). Šiuos sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti nuo suduodamų penkių smūgių kietu buku riboto paviršiaus daiktu, pvz. kumščiu ar koja. Tarp bet kurio iš nurodytų galvos sužalojimų ir mirtį sukėlusio smegenų skysčio susikaupimo po kietuoju galvos smegenų dangalu yra galimas priežastinis ryšys. Todėl šie sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Galvos srityje nėra sužalojimų, būdingų griuvimui ir atsitrenkimui į kietą buką paviršių. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad objektyvūs duomenys (galvos kompiuterinė tomograma bei lavono tyrimas) nepatvirtina, kad nukentėjusysis buvo patyręs pakauškaulio lūžį – sužalojimą būdingą griuvimo traumai (t. 1, b. l. 51 – 60). Nors šioje byloje buvo atlikti net keturi teismo medicinos specialistų tyrimai, tačiau vis tiek liko nepašalinti kai kurie prieštaravimai, taip pat nepilnai buvo atsakyta į svarbius byloje klausimus dėl V.A. V. mirties priežasties, sužalojimų mechanizmo. Nurodytiems prieštaravimams teismo medicinos specialistų išvadose pašalinti, išsiaiškinti dešinės plautinės arterijos tromboembolijos susidarymo mechanizmą, galimą priežastinį ryšį su patirtomis traumomis ir turėtomis ligomis, priežastinio ryšio būtinąjį (neišvengiamąjį) ar atsitiktinį pobūdį, įvertinus aplinkybę, kad nuo veikos padarymo (sužalojimų nukentėjusiajam padarymo) iki pasekmių (V.A. V. mirties) praėjo beveik du mėnesiai laiko, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo paskirta ir atlikta dar viena teismo medicinos ekspertizė. Komisijinės ekspertizės akte Nr. EKG 223/13(03) konstatuota, kad V.A. V. mirties priežastimi buvo kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu (ūminė subdurinė hematoma) virš dešinio smegenų pusrutulio su atokia galvos smegenų traumos komplikacija – plautinės arterijos tromboembolija. V.A. V. veido srityje nustatytos kraujosruvos bei odos nubrozdinimai. Šiuos sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti nuo suduodamų penkių smūgių kietu buku riboto paviršiaus daiktu, pvz. kumščiu ar koja. Tarp bet kurio iš nurodytų galvos sužalojimų ir mirtį sukėlusio smegenų skysčio susikaupimo po kietuoju galvos smegenų dangalu yra galimas priežastinis ryšys. Todėl šie sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Visi konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti neužilgo iki nukentėjusiojo pristatymo į VšĮ KMUK 2009 m. balandžio 13 d. 20.10 val. Vien sužalojimų išsidėstymas V.A. V. galvos priešingose pusėse, net ne teismo medicininiu požiūriu atmeta galimybę, kad mirtį sukėlusių traumuojančių poveikių į galvą visuma gavosi asmens nukritimo ir atsitrenkimo į buką daiktą pasekoje. Patirta sunkaus sveikatos sutrikdymo masto trauma nulėmė V.A. V. predisponuojančių faktorių susidarymą ir tų faktorių poveikį į organizmą – kas komplikavosi plaučių arterijos tromboembolija ir baigėsi mirtimi: būtent, tromboembolija plaučiuose V.A. V. įvyko kaip pasitaikanti atokioji patirtos traumos komplikacija (yra priežastiniame – pasekminiame ryšyje). Teismo medicinos ekspertų komisija konstatuoja: V.A. V. nepatyrus nagrinėjamos traumos – nebūtų V.A. V. veikę dėl traumos susidarę rizikos faktoriai – nebūtų teismo medicininio pagrindo sieti tromboemboliją su aktualia trauma. Nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad plautinės arterijos tromboembolija kilo ne dėl patirtos traumos, o dėl nesveikatos/ligos, kuriomis sirgo V.A. V.. Nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad sveikatos priežiūros įstaigose buvo netinkamas gydymas (t. 3, b. l. 86 – 105). Įvertinus aptartus įrodymus – liudytojų J. J., A. N. parodymus, nukentėjusiojo V.A. V. ir liudytojos F. B. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, komisijinės teismo medicinos ekspertizės akte užfiksuotus faktinius duomenis – bei sugretinus juos tarpusavyje, darytina išvada, kad 2009 m. balandžio 13 d. D. K. vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį V.A. V., suduodamas šiam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvą, būtent, D. K. pavartotas smurtas ir suduoti smūgiai nukentėjusiajam į galvą buvo V.A. V. mirties priežastis. Komisijinės ekspertizės išvados paneigia nuteistojo D. K. keliamas versijas apie tai, kad susižaloti nukentėjusysis V.A. V. galėjo griūdamas ir į ką nors atsitrenkdamas, kad jam atėjus į V.A. V. butą, šis jau buvo sužalotas kitų asmenų, taip pat paneigia ir nuteistojo D. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad dešinės plautinės arterijos tromboembolija galėjo gautis dėl V.A. V. senyvo amžiaus, turimų ligų ir pan., o ne nuo smurto prieš jį. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis V.A. V. mirė, būtent, dėl D. K. 2009 m. balandžio 13 d. prieš nukentėjusįjį pavartoto smurto, byloje nėra duomenų, kad smurtą prieš V.A. V. iki įvykio ar po jo būtų vartoję kiti asmenys. Įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad, būtent, D. K. 2009 m. balandžio 13 d. tyčia sudavė V.A. V. daugybinius smūgius į galvą ir kitas kūno vietas padarydamas V.A. V. sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį. D. K. veika buvo būtinoji padarinių – V.A. V. mirties – kilimo sąlyga. D. K., suduodamas smūgius nukentėjusiajam rankomis, kojomis ir laužtuvu į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvą, suprato savo veikos pavojingumą, numatė, kad tokiais veiksmais gali atimti gyvybę V.A. V. ir, nors ir nenorėjo nukentėjusiojo mirties, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. D. K. nužudė V.A. V. veikdamas netiesiogine tyčia.

Nuteistojo D. K. gynėjas apeliaciniame skunde ginčija nužudymą kvalifikuojančių požymių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte (bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas) ir Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte (chuliganiškos paskatos), buvimą D. K. veikoje.

Teismų praktikoje pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą veika kvalifikuojama tada, kai nužudomas asmuo, kuris dėl fizinių ar psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant ar dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę. Pripažįstant asmenį kaltu nužudžius bejėgiškos būklės žmogų, turi būti vertinamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar nukentėjusysis galėjo gintis, aktyviai pasipriešinti kaltininkui ar kitaip vengti pavojaus, taip pat tai, ar kaltininkas suvokė bejėgišką nukentėjusiojo būklę. Byloje nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusiajam V.A. V. buvo 79 –eri metai ir šią aplinkybę, bent jau apytiksliai, D. K., būdamas ne vienerius metu V.A. V. kaimynu, neabejotinai žinojo. Kaip nurodė nukentėjusysis V.A. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno, miegodamas jis pajuto, kad yra išmestas iš lovos, pajuto smūgius į įvairias kūno vietas, daugiau jis nieko neprisimena, nes buvo praradęs sąmonę, trumpam atgavęs sąmonę jis atsibudo besėdintis fotelyje, po to sąmonę vėl prarado ir ją atgavo tik ligoninėje. Būdamas tokios būsenos – miegodamas, o vėliau praradęs sąmonę – nukentėjusysis V.A. V. negalėjo nei gintis, nei kitaip pasipriešinti už jį gerokai jaunesnio ir fiziškai stipresnio D. K. veiksmams, išvengti prieš jį vartojamo smurto. Nuteistasis D. K., būdamas gerokai jaunesnis už V.A. V. ir užpuldamas nukentėjusįjį miegantį, ištraukdamas jį iš lovos, vartodamas smurtą prieš miegantį, o vėliau praradusį sąmonę V.A. V., neabejotinai matė ir suprato nukentėjusiojo bejėgiškumą ir negalėjimą apsiginti bei pasipriešinti jo suduodamiems smūgiams. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. K. nužudė bejėgiškos būklės žmogų ir teisingai šiuos nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. K., išspyręs V.A. V. buto durų lentas ir taip neteisėtai patekęs į nukentėjusiojo namus, smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo be jokios svarbios dingsties, matant pašaliniams asmenims (J. J.), tuo demonstratyviai ignoruodamas elementaraus elgesio taisykles, moralės normas bei rodydamas niekinantį požiūrį į aplinkinius bei padarė išvadą, jog nuteistasis D. K. nužudė V.A. V. dėl chuliganiškų paskatų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Motyvas – chuliganiškos paskatos – paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdingas veikos bepriežastingumas, akivaizdus neadekvatumas. Sprendžiant, ar nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, būtina ištirti faktinius duomenis apie nuteistojo ir nukentėjusiojo asmenybes, jų bendravimą, tarpusavio santykius, nustatyti, ar nuteistasis ir nukentėjusysis iki nusikalstamos veikos padarymo buvo pažįstami, kaip tarpusavyje bendravo, ar tarp jų buvo konfliktų, asmeninio pobūdžio ginčų, nesutarimų, pagrindo pykčio, pavydo ar kitokių asmeninių paskatų kilimui. Nuteistasis D. K. viso bylos proceso metu tvirtino, kad į nukentėjusiojo V.A. V. butą nuėjo norėdamas atsiimti savo daiktus, kuriuos nukentėjusysis buvo apėmęs – savo raktus, atsuktuvą ir laužtuvą. Šie nuteistojo parodymai nėra paneigti, juos iš esmės patvirtino įvykį mačiusi liudytoja J. J., taip pat liudytojai F. B., N. K., V. Z., N. K.. Liudytoja J. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dar iki įvykio D. K. jai buvo sakę, jog neturi savo buto raktų, jog raktus buvo palikęs virtuvės duryse ir juos paėmė V.A. V.. Įvykio metu D. K. ją pasikvietė ir parodė, ką V.A. V. iš jo buvo pavogęs, t. y. D. K. nuo stalo V.A. V. bute pakėlė ir jai parodė gelžgalį, taip pat iš ant atlošo kabėjusio švarko kišenės ištraukė raktus ir atsuktuvą. Apie tai, kad D. K. įvykio metu ją pasikvietė ir V.A. V. bute iš ant kėdės kabėjusio švarko kišenės ištraukęs raktą ir jį rodydamas sakė, ,,va mano raktas“, taip pat iš kišenės ištraukė atsuktuvą, liudytoja J. J. parodė ir ikiteisminio tyrimo metu atliekant jos parodymų patikrinimą vietoje (t. 2, b. l. 7 – 8). Liudytoja N. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jau prieš 3 – 4 dienas iki įvykio D. K. ieškojo savo raktų, klausė jos, ar nerado raktų. Liudytojos teigimu, iš karto po įvykio ji sutiko laiptais lipantį D. K., jis jai parodė raktus, sakydamas, kad juos rado pas V.A. V.. Liudytoja F. B. nurodė girdėjusi įvykio metu D. K. sakant, jog V.A. V. pavogė jo raktus. Liudytojas V. Z. parodė, jog po įvykio D. K. jam pasakojo, kad nuėjęs į V.A. V. butą, ten surado savo raktus. Liudytoja N. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dar prieš Velykas D. K. jai pasakojo, kad pradingo jo raktai, sakė, kad kurį laiką su laužtuvu į namus patekdavo, taip pat D. K. sakė, kad patekęs pas kaimyną, šio kišenėje rado savo raktus. Aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad pradingę buto raktai, o taip pat ir laužtuvas, kurio pagalba D. K. iki įvykio patekdavo į savo namus, bei nuteistojo pagrįsti įtarimai, jog šiuos jo daiktus yra paėmęs kaimynas V.A. V., sukėlė D. K. pyktį ir, būtent, pyktis bei noras išsiaiškinti asmeninius santykius bei atsiimti savo daiktus buvo paskatos, nulėmusios nuteistojo D. K. veiksmus prieš nukentėjusįjį V.A. V.. Nuteistojo D. K. veiksmai buvo sąlygoti pykčio dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio – nuteistojo raktų, atsuktuvo ir laužtuvo paėmimo ir, nuteistojo supratimu, buvo atsakas į šiuos netinkamus nukentėjusiojo veiksmus. Nėra pagrindo abejoti nuteistojo D. K. parodymais apie tai, kad vidinė paskata, lėmusi jį nusikalsti, buvo pyktis, noras susigrąžinti savo daiktus. Įvertinus nuteistojo D. K. ir nukentėjusiojo V.A. V. socialinę aplinką, buitį, nuteistojo intelektines, psichines savybes (D. K. baigė 8 klases, buvo įstojęs į technikumą, tačiau po poros mėnesių mokslą mesdavo, buvo pasiųstas mokytis į vairuotojų kursus, tačiau ir ten nesugebėjo mokytis; nuteistojo intelektas atitinka įgytą išsilavinimą ir gyvenimo patirtį (t. 2, b. l. 111); nuo 1975 m. kovo 8 d. D. K. diagnozuota oligofrenija, debiliškumo laipsnyje, psichopatinės reakcijos pas debilą (t. 2, b. 109)), raktų, atsuktuvo ir laužtuvo paėmimas nelaikytina menkaverte smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo dingstimi. Tais atvejais, kai kaltininko padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio santykių kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos neinkriminuojamos. Įvertinus nuteistojo D. K. elgesio motyvus, nulėmusius jo pasiryžimą padaryti nusikaltimą, darytina išvada, jog smurtą prieš nukentėjusįjį V.A. V. nuteistasis vartojo ir sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, jis padarė ne dėl chuliganiškų, bet dėl asmeninių paskatų. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, darytina išvada, kad nužudymą kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos – D. K. inkriminuotas nepagrįstai.

D. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad darė liudytojai J. J. poveikį, siekdamas ją paveikti. Nuteistasis D. K. viso bylos proceso metu ir dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo savo kaltės nepripažino, tvirtino, kad jokio poveikio liudytojai J. J. jis nedarė, jis tik paprašė J. J., kad ši nefantazuotų ir nepasakotų nebūtų dalykų. Dėl D. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį apeliaciniame skunde nesutinka ir nuteistojo gynėjas. Pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Šia nusikalstama veika visų pirma siekiama, kad baudžiamojo persekiojimo ar teismo procese atsirastų neteisinga ar tendencinga informacija. Tokią - neteisingą ar tendencingą informaciją laikantis įstatyme nustatytos tvarkos įtvirtinus procesiniuose dokumentuose, ji įgyja įrodymų reikšmę ir kyla pavojus, kad bus suklaidintas ir neteisinga kryptimi nukreiptas ikiteisminis tyrimas, teisminis nagrinėjimas. Neatlikus išsamaus ir objektyvaus bylos aplinkybių tyrimo, sudaromos prielaidos priimti nepagrįstus, neteisėtus procesinius sprendimus. Nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje, objektyvioji pusė pasireiškia tokiomis pagrindinėmis formomis: 1) bet kokiu būdu (išskyrus smurto ar kitokios prievartos panaudojimą) paveikiant nurodytus asmenis, kad jie meluotų duodami atitinkamus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų; 2) bet kokiu būdu (išskyrus smurto ar kitokios prievartos panaudojimą) kliudant nurodytiems asmenims atvykti į minėtas teisingumo, teisėsaugos institucijas. Pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį pateikti melagingą informaciją minėti subjektai gali būti veikiami prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule ir panašiai. Kaip matyti iš liudytojos J. J. parodymų, D. K. jai paskambino naktį po įvykio ir klausė, kaip reikalai, ji atsakė, kad vaizdelis ne koks. Kitą dieną jai vėl paskambino D. K. ir prašė prieš jį neliudyti. Liudytojos J. J. teigimu, praėjus kelioms dienoms po įvykio, atėjęs D. K. prašė, kad ji nesakytų, jog jis spardė kojomis V.A. V., prašė sakyti, kad V.A. V. jis mušė tik rankomis. Pagrindo netikėti šiais liudytojos J. J. parodymais, nėra, juo labiau, kad ir pats nuteistasis D. K. neneigė prašęs liudytojos nefantazuoti, nekalbėti nesąmonių ir nebūtų dalykų. Nuteistasis D. K., prašydamas įvykį mačiusios liudytojos J. J. teisėsaugos pareigūnams sakyti netiesą, iškreipti tikrąją informaciją apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, nutylėti svarbius faktus apie nusikaltimo padarymo būdą, suprato, kad taip bus suklaidintas ir nestinga linkme nukreiptas ikiteisminis tyrimas, o vėliau ir teisminis bylos nagrinėjimas bei atsiras realus pavijus priimti neteisingą ir nepagrįstą procesinį sprendimą byloje. Nuteistojo D. K. liudytojos J. J. atžvilgiu atliktoje veikoje yra visi būtini nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už minėto nusikaltimo padarymą.

Nuteistojo D. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašo sušvelninti D. K. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

D. K. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik labai griežtą laisvės atėmimo bausmę. Byloje nenustatyta nei D. K. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. D. K. praeityje buvo teistas, tačiau šiuo metu teistumas yra išnykęs, nuteistasis į narkologinę įskaitą neįrašytas, nuo 1975 m. kovo 8 d. iki 1975 m. kovo 24 d. D. K. buvo gydytas psichiatrijos ligoninėje, šiuo metu nuteistasis niekur nedirba, buvusios darbovietės – UAB ,,Finėjas“ – administracijos charakterizuojamas patenkinamai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visetą, taip pat atsižvelgęs į nuteistojo D. K. amžių, sveikatos būklę, už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskyrė nuteistajam bausmę, lygią baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkiui. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Įvertinus D. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo būdą – D. K., išspyręs nukentėjusiojo V.A. V. buto duris, įsiveržė į nukentėjusiojo namus, ištraukęs iš lovos miegantį, 79 – erių metų amžiaus V.A. V., sudavė jam rankomis, kojomis bei metaliniu laužtuvu daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvą, taip pat į paties nuteistojo poziciją viso bylos proceso metu (nuteistasis D. K. pateikdavo vis naujas įvykio versijas, taip siekdamas sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme bei išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus), net ir pašalinus šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu vieną nužudymą kvalifikuojančią aplinkybę (chuliganiškas paskatas), nelaikytina, kad D. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė, lygi straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, yra per griežta. D. K. tiek už abi jo padarytas nusikalstamas veikas atskirai paskirtos bausmės, tiek už bejėgiškos būklės nukentėjusiojo V. V. nužudymą paskirtoji bausmė, apsprendusi galutinės bausmės dydį, atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, D. K. paskirtoji bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. D. K. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nužudymą kvalifikuojantį požymį, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir D. K. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nekeičiant paskirtos bausmės.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.