- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-27
- Bylos Nr.
- 2K-714/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- A. P., ir A
- Advokatai
- Adomas Liutvinskas
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. nutarties.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal BK 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. VIII-1736 redakcija) aštuonerių metų laisvės atėmimu, 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) – trejų metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, šios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir A. Gu., dėl kurio kasacine tvarka pagal jo paduotą kasacinį skundą byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo išnagrinėta ir nutartis priimta 2007 m. liepos 24 d., bei A. G., kuris kasacine tvarka nesiskundžia.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo A. P. gynėjo advokato A. Liutvinsko apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. nuteistas už tai, kad, 2001 m. liepą bendrininkaudamas su A. Gu. ir A. G. ir turėdamas tikslą kontrabandos būdu iš Lietuvos į Švediją pergabenti psichotropines medžiagas, disponavo – turėdamas tikslą platinti įgijo, laikė, gabeno, perdavė – labai dideliu (pagal tuo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo dispoziciją – stambiu mastu) šių medžiagų kiekiu.
A. Gu., nenustatytu laiku iš nežinomų asmenų neteisėtai įgijęs 6006,79 g miltelių masėje esančios 3805,94 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ją laikė iki 2001 m. liepos 9 d. (duomenys neskelbtini) ir, siekdamas, kad ši medžiaga kontrabandos būdu būtų išgabenta į užsienį, tos pačios dienos ryte ją perdavė savo pažįstamam A. G., kuris, atvykęs į poilsio namų teritoriją, iš A. Gu. paėmė į šešis paketus sudėtą psichotropinę medžiagą ir tą pačią dieną savo automobiliu nugabeno ją į Klaipėdą, ten šią medžiagą perdavė A. Š. (dėl jo šioje byloje nagrinėjamos veikos atskirtos į atskirą procesą), žinodamas, kad ji bus perduota A. P. nurodytam asmeniui, kuris turėjo psichotropinę medžiagą pergabenti iš Lietuvos į Švediją ir perduoti bendrininkų grupės nurodytiems asmenims.
A. P., siekdamas bendrininkų grupės disponuojamą psichotropinę medžiagą kontrabandos būdu išgabenti iš Lietuvos į Švediją, rūpinosi konkrečiomis gabenimo aplinkybėmis: maždaug tuo pačiu laikotarpiu Klaipėdos mieste susitikęs savo pažįstamą G. K., įkalbėjo jį už tam tikrą atlyginimą psichotropines medžiagas automobiliu nuvežti iš Lietuvos į Švediją. G. K. sutikus tai padaryti, A. P., toliau siekdamas įgyvendinti bendrininkų grupės tikslą, telefono pokalbių metu koordinavo grupės disponuojamų psichotropinių medžiagų perdavimą G. K.: dar būdamas Švedijoje G. K. telefono numerį pasakė A. G. ir A. Š. tam, kad šie susitiktų su G. K. ir jam perduotų gabenamą medžiagą. A. P. nurodymu tą pačią liepos 9 d. G. K. iš Kauno atvyko į Klaipėdą ir, paskambinęs A. Š., su juo susitiko Klaipėdoje, ten A. Š. perdavė G. K. į dėžę sudėtą psichotropinę medžiagą ir pinigus – 1200 Lt bei 200 JAV dolerių, kuriuos A. Š. buvo davęs A. G.
Paėmęs ir įsipareigojęs į Švediją nugabenti psichotropinę medžiagą, G. K. liepos 9–10 d. naktį ją parsivežė į Kauną, o kitą dieną – liepos 10 d. – apie daromą nusikaltimą pranešė Valstybės saugumo departamento Kauno skyriui – dėl to 2001 m. liepos 13 d. ir liepos 16 d. buvo sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modeliai (toliau – modeliai ar NVIEM) Nr. 187 s ir 189 s, buvo vykdomos operatyvinės priemonės: liepos 17 d., apie 18.00 val., Raseinių rajone, (duomenys neskelbtini) G. K., kontroliuojamas valstybės saugumo pareigūnų, susitiko su A. P.; G. K. imitavo automobilio, kuriuo turėjo būti gabenamos psichotropinės medžiagos, gedimą – dėl to A. P. paėmė į savo vairuojamą automobilį medžiagas, paslėptas akumuliatoriaus korpuse, ir jas su G. K. nuvežė į Kauną. Liepos 18 d., apie 22.00 val., G. K., vėl kontroliuojamas pareigūnų, su A. P. susitiko Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini) – ten G. K. toliau imituojant automobilio gedimą kaip tariamą kliūtį medžiagoms į Švediją išvežti, A. P., siekdamas šią kliūtį pašalinti, davė G. K. 200 JAV dolerių.
G. K. atsisakius toliau vykdyti pradėtus nusikalstamus veiksmus ir pareigūnams pradėjus operatyvinių priemonių taikymą, bendrininkai nusikaltimo – kontrabandos – nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. nutarties dalį – A. P. pagal BK 232¹ straipsnio 5 dalį išteisinti.
Kasatorius skunde nurodo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog ne A. P. įgijo, laikė ir gabeno psichotropines medžiagas, tačiau teismai, darydami priešingą išvadą, savo poziciją grindė ne ginamojo atliktų veiksmų teisiniu vertinimu, o samprotavimais, kad: „visų kaltinamųjų susitarimas iš anksto daryti konkrečias nusikalstamas veikas yra siejamas su grupės narių tarpusavio santykių sistema, kuri patvirtina abiejų veikų tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius. Esant suderintų tarpusavio santykių sistemai, visi kaltinamieji yra susiję su baudžiamajame įstatyme, kuris numato atsakomybę už narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimą, nurodytais dispozicijos požymiais – medžiagų neteisėtu įgijimu, gabenimu bei pardavimu (siuntimu), turint tikslą jas platinti. Kiekvieno kaltinamojo įvykdyti konkretūs objektyvią reikšmę turintys veiksmai subjektyviai siejosi su visos grupės daromais veiksmais, pavyzdžiui, nors A. P. pats konkrečiai šių medžiagų neįgijo, nelaikė, negabeno ir pan., tačiau kiti jo aktyvūs objektyvią reikšmę turintys veiksmai, prasidėję nuo įvykio pradžios, lemia jo kaltumą ir dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis“. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis BK 232¹ straipsnyje nebuvo nustatyta; skunde teigiama, jog nuteistasis A. P. savo žinioje psichotropinių medžiagų neturėjo ir savarankiškai jomis operuoti negalėjo – jis medžiagomis, kurias kitas asmuo, nuteistas šioje byloje, perdavė G. K. – asmeniui, surastam nuteistojo A. P. ir sutikusiam nelegaliai išgabenti jas iš Lietuvos, nedisponavo; A. P. tyčia buvo nukreipta į asmens, galinčio išgabenti „nedidelį kiekį nelegalaus krovinio“ į Švediją suradimą, toliau nusikalstama veika turėjo vystytis be nuteistojo dalyvavimo. Kasaciniame skunde, be to, teigiama, kad nuteistasis nežinojo nei kokiu psichotropinės medžiagos kiekiu disponuoja kiti asmenys, nei koks psichotropinės medžiagos kiekis bus perduotas jo surastam asmeniui. Nuteistojo A. P. atlikti veiksmai iki pradedant veikti Valstybės saugumo departamento Kauno skyriaus pareigūnams neatitiko BK 232¹ straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas NVIEM taikymo teisėtumo ir pagrįstumo netyrė ir nevertino, apsiribojo tik pastebėjimu, jog modelio duomenimis grindžiamas ir teisingumo vykdymas konkrečioje byloje. Teismas, anot kasatoriaus, netirdamas ir nevertindamas modelių pagrįstumo, gautų duomenų pripažinimo įrodymais leistinumo, ignoravo ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo imperatyvias nuostatas, bet ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija (nurodoma 2006 m. kovo 28 d. nutartis Nr. 2K-332/2006). Kasatorius pabrėžia, kad yra pagrindo manyti, jog jo ginamojo teisė į teisingą teismą buvo itin suvaržyta: nei nuteistasis A. P., nei gynyba neturėjo galimybės susipažinti nei su sankcionuotais nutarimais dėl modelių taikymo, nei su teikimais prašant juos sankcionuoti – su šiais dokumentais nesusipažino ir pirmosios instancijos teismas. Dokumentų, su kuriais susipažino apeliacinės instancijos teismas, apimties ir turinio nei ginamasis, nei gynyba nežino; taip, anot kasatoriaus, buvo pažeistas BPK 20 straipsnis. Taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik pakartojo pirmosios instancijos teismo motyvus ir neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį nuteistojo A. P. gynėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Nuteistasis A. P. pagrįstai pripažintas kaltu ne tik pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), bet ir pagal BK 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. VIII-1736 redakcija). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad kiekvieno iš nuteistųjų šioje byloje veiksmai buvo susiję su visos bendrininkų grupės veika. Esant tokiai situacijai, už psichotropinių medžiagų įgijimą, gabenimą, laikymą kaltu gali būti pripažįstamas ne tik bendrininkas, tiesiogiai atlikęs šiuos veiksmus, bet ir kiti bendrininkai, aktyviai prisidėję, kad tokie veiksmai būtų atlikti. A. P. veiksmai neapsiribojo vien tik nelegalaus krovinio į Švediją galinčio nuvesti asmens suradimu. Byloje surinkti įrodymai leido pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams padaryti išvadą, kad A. P. aktyviais veiksmais dalyvavo padarant BK 232¹ straipsnio 5 dalyje (2000 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. VIII-1736 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką, t. y. jis ne tik pateikė G. K. pasiūlymą gabenti nelegalų krovinį į Švediją, bet ir nurodė, kur tokį krovinį gauti, kaip jį gabenti ir pan.
BK 232¹ straipsnio dispozicijoje (2000 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. VIII-1736 redakcija) disponavimas psichotropinėmis medžiagomis kaip neteisėta veika nebuvo nurodytas, tačiau tai nereiškia, kad kaltinamajame akte ar teismo sprendimuose aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes visais atvejais turi būti vartojami vien tik dispozicijoje nurodyti terminai. Apskųstame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje žodis „disponavo“ nurodytas kaip apibendrinantis dispozicijoje nurodytas veikas terminas, kartu nurodant ir kokių dispozicijoje nurodytų konkrečių veikų padarymas yra nustatytas. Toks apkaltinamojo nuosprendžio surašymo būdas kaltinimo apimties niekaip neišplečia, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisių nesuvaržo.
Dėl nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo konstatuojamosios dalies 7 punkte nurodoma, kad modelio, t. y. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų, ribas nubrėžia įstatyme nustatytų normų sistema, kurią sudaro įstatyme suformuluota modelio paskirtis, jo darymo pagrindai, modelio sankcionavimo tvarka ir kt. Taip pat Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad „...modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė.“
Pagal nustatytas aplinkybes (pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad G. K. suradimas nusikalstamai veikai atlikti ir psichotropinių medžiagų gabenimo koordinavimas vyko iki pradedant veikti VSD pareigūnams) nagrinėjamoje byloje darytina neabejotina išvada, kad nusikalstamus veiksmus A. P. pradėjo dar prieš nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimą. Tai reiškia, kad modeliu nusikalstama veika negalėjo būti ir nebuvo išprovokuota, nes ji jau buvo pradėta iki nusprendžiant taikyti Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas priemones. 2001 metų liepos 17 ir 18 dienomis sankcionuotais teisėsaugos pareigūnų kontroliuojamais G. K. veiksmais buvo tik prisijungta prie A. P. ir kitų bendrininkų daromos nusikalstamos veikos – esant tokiai situacijai, modelio sankcionavimas ir atlikimas atitiko reikalavimus, suformuluotus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad nagrinėjamoje byloje nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos, t. y. nuo kasacinėje byloje Nr. 2K-332/2006 pateiktų išaiškinimų. Byloje Nr. 2K-332/2006 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškinęs, kaip modelio taikymo atveju turi būti atsakoma į klausimą dėl galimo provokavimo daryti nusikalstamą veiką; atsakant į šį klausimą svarbu nustatyti faktą, kas inicijavo nusikalstamos veikos darymą – pareigūnai ar baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo. Atsakyti į šį klausimą yra būtina, kai iš bylos dokumentų matyti, jog veiksmai, už kuriuos traukiama baudžiamojon atsakomybėn, buvo pradėti atlikti teisėsaugos pareigūnams tuos veiksmus nuo pat jų pradžios kontroliuojant. Nagrinėjamoje byloje situacija yra kita – joje yra nustatyta, ir tai neginčijama ir kasaciniame skunde, jog A. P. veiksmus, už kurių padarymą jis yra nuteistas, pradėjo atlikti teisėsaugos pareigūnams niekaip nedarant įtakos jo elgesiui. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad byloje Nr. 2K-332/2006 pateikti išaiškinimai nagrinėjamai bylai nėra taikytini, nes bylų aplinkybės yra skirtingos.
Nepaisant to, pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, susipažino su Valstybės saugumo departamento teikimais sankcionuoti abu nusikalstamą veiką imituojančius elgesio modelius, nutarimais dėl NVIEM 187s ir 189s sankcionavimo bei operatyvine medžiaga. Tiek A. P., tiek A. Gu. ir A. G. šioje byloje nuteisti remiantis ne tik modelių realizavimo metu gauta medžiaga: A. P. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nustatytos ir jo kaltė dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįsta įrodymų visuma: NVIEM dalyvio G. K. parodymais, kitų nuteistųjų byloje – A. G. ir A. Gu. – parodymais, paties nuteistojo A. P. parodymais, kitais įrodymais.
Taip pat pažymėtina ir tai, kad A. P. pripažinimui kaltu pagal kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas baudžiamojo įstatymo normas pakako veiksmų, kuriuos A. P. atliko dar iki modelių realizavimo. Atliekant nusikalstamas veikas imituojančius veiksmus, kaltinimo apimtis nebuvo išplėsta, A. P. dėl 2001 metų liepos 17 ir 18 dienomis atliktų veiksmų naujų nusikalstamų veikų padarymu nebuvo apkaltintas. Realizuojant modelius buvo tik gauta papildoma informacija, patvirtinanti A. P. tyčios kryptingumą stambiu mastu platinti psichotropines medžiagas jas kontrabanda gabenant į Švediją.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.