Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Rokiškio rajono apylinkės teismo teisėja Ledina Šinkūnienė, sekretoriaujant Laurai Stulgienei, dalyvaujant pareiškėjai B. T., pareiškėjos atstovei advokatei M. J., suinteresuoto asmens Sartų regioninio parko direkcijos direktoriui S. M., suinteresuotam asmeniui I. T., teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos B. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Sartų regioninio parko direkcija, I. T., A. T., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Faktą apie žemės sklype buvusius statinių pamatus fiksavo . (duomenys neskelbtini) rajono . (duomenys neskelbtini)seniūnijos seniūnas 2000-08-21 pažyma Nr.155. Rokiškio rajono meras 2000-08-23 potvarkiu Nr.245 patvirtino B. T. nuosavybės teisę į jo žemės sklype buvusius pamatus. Sklype iki šiol yra išlikę ir kitų būdingų požymių, liudijančių, jog toje vietoje yra buvusi sodyba, pvz., senos obelys, serbentai, duobės bulvėms laikyti.

2001-07-05 B. T. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba išdavė statybos leidimą Nr.12/1 - statyti pirtį su priklausiniais (toliau - statybos leidimas). Pamatai buvo ir statyba vykdyta būtent neapaugusioje miško sklypo dalyje.

2002-03-20 Panevėžio apskrities viršininko administracijos įsakymu sudaryta komisija išdavė statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą (toliau - statinių pripažinimo tinkamais naudoti akta). 2002-12-11 valstybė atliko pirties, malkinės, kiemo statinių (šulinio ir tvoros) (toliau – statiniai) teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008-09-19 sprendimu tenkino Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundą, panaikindamas individualius administracinius aktus (statybos leidimą, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą ir kt.) bei įpareigodamas statytoją B. T. nugriauti jam priklausančią pirties, malkinės ir kiemo statinių (šulinio, tvoros), esančių žemės sklype, dalį, neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04, kuriame pateikti išaiškinimai, jog miško žemėje statyba negalima, buvo priimtas jau po to, kai statinių statyba buvo užbaigta (iki šio nutarimo aiškaus statybų draudimo miško žemėje nebuvo).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatavo, kad sodybos buvimo faktą nustatė neįgalioti asmenys, todėl panaikino išduotas pažymas, bet pačios sodybos buvimo fakto neanalizavo ir kartu nepaneigė, todėl teikiami Kriaunų seniūnijos seniūno 2000-08-21 pažyma Nr.155 ir 2000-08-23 Rokiškio rajono mero potvarkis Nr.245, be kitų įrodymų, taip pat pagrindžia buvusios sodybos buvimo faktą.

Bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, 2009-01-31, B. T. mirė, todėl 2010-12-07 nutartimi į procesą jo vietoje (dėl B. T. priklausančios 1/2 statinių dalies) atsakovais (apeliantais) įtraukti B. T., I. T. ir A. T..

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-147-279/2008.

Atsižvelgiant į tai, kad T. sodyba buvo pastatyta laikantis visų tam teisės aktų keliamų reikalavimų ir tik dėl vėlesnių teisės aiškinimo ir institucijų pozicijų pasikeitimo buvo kreiptasi į teismą dėl teisėtai pastatytų statinių nugriovimo, T. patirtą nuostolį turėtų atlyginti valstybės ir savivaldybės institucijos. Pareiškėja, A. T. ir I. T. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl taikos sutarties sudarymo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas pareiškėjos prašymą pavedė išanalizuoti Aplinkos ministerijai. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2015-10-28 raštu Nr.(1.6)-2D-16487 „Dėl taikos sutarties sudarymo galimybių" atsakė, jog taikos sutartis Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-09-19 sprendimo vykdymo procese galėtų būti sudaroma tik tuomet, jei: 1)pareiškėjai išieškotojui (inspekcijai) pateiktų duomenis, įrodančius: jog statiniai pastatyti žemės sklype esančiose žemės ūkio naudmenose bei 2) teisės aktų nustatyta tvarka būtu nustatyta, kad žemės sklypo dalyje, kurioje yra žemės ūkio naudmenos, yra buvusi sodyba.

Pareiškėjos šeimos sprendimą įsigyti žemės sklypą lėmė faktas, kad jame yra buvusi sodyba. Toje vietoje, kur yra žemės sklypas, buvo sodyba, joje buvo gyvenama. Žemės sklypas priklausė L. G., t.y. A. G., V. O. D. ir A. M. tėvui. Pareiškėjos šeima žemės sklypą nupirko iš A. G., V. O. D. ir A. M. (2000-07-10 pirkimo-pardavimo sutartimi).

Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad žemės ūkio naudmenos užima 1,5760 ha, miško žemės plotas - 0,51 ha, vandens telkinių plotas - 0.1300 ha, užstatyta teritorija - 0.0500 ha (iš viso žemės sklypo plotas - 2.2660 ha). Žemės sklypo pasiskirstymą naudmenomis patvirtina pridedami Nekilnojamojo turto registro išrašas ir žemės sklypo kadastriniai matavimai. Taigi, matyti, kad didžioji žemės sklypo dalis sudaryta iš žemės ūkio naudmenų. Statiniai statyti būtent žemės sklypo dalyje, kurioje yra žemės ūkio naudmenos.

Prie 2000-07-10 pirkimo-pardavimo sutarties pridėtas žemės sklypo laikinasis planas, kadastro žemėlapiai leidžia nustatyti žemės sklypo vietą teikiamuose 1869 m. Bradesių kaimo plane ir 1932 m. kaimo išskirstymo į vienkiemius projekte (vieninteliai Lietuvos Centrinio Valstybės Archyvo turimi duomenys pagal L. G. pavardę). Kokia padėtis buvo tarp 1869 ir 1932 metų, kartografinių duomenų nėra.

1932 m. kaimo išskirstymo į vienkiemius projekte L. G. priklausęs žemės sklypas pažymėtas kaip Nr.14, pridėtoje 1932 m. eksplikacijoje yra fiksuota, kad iš viso žemės sklypo Nr. 14 plotas buvo 25 ha ir 43 arai, kuriuose tik 48 arai buvo miško. Tai, be kitų įrodymų, pagrindžia, kad pareiškėjos žemės sklype sodyba pastatyta žemės ūkio naudmenose (ne miške).

1869 m. planas reikšmingas tuo, kad parodo, jog Bradesių kaime kūrėsi sodybos, statyti statiniai. Nors pareiškėjos žemės sklype statinių ir nėra pavaizduota, tačiau jie ir negalėtų būti 1869 m. pavaizduoti, nes pareiškėjos žemės sklype statiniai atsirado vėliau (jie stovėjo tarpukariu, t.y. kažkuriuo metu tarp 1918-1939 metų). Bradesių kaimo plėtrą ir sodybų skaičiaus padidėjimą įrodo tas faktas, kad 1923 m. fiksuoti jau net 48 ūkiai (šis faktas nurodytas enciklopediniuose leidiniuose „Mūsų Lietuva“ ir „Lietuvių enciklopedija“ (1954), taip pat fiksuotas 1926 m. valsčiaus viršaičio liudijime). Vadinasi, nuo 18 sodybų, kurias galima suskaičiuoti 1869 m. plane (skaičiuojant daržus, neatsižvelgiant į pastatus, susidaro 37 plotai), jų pagausėjo iki 48.

Jeigu pareiškėja turėtų tiesiogiai sodybos jos žemės sklype buvimą patvirtinančių archyvinių duomenų, apskritai nekiltų poreikio kreiptis į teismą ir nustatinėti juridinę reikšmę turintį faktą.

Pateikti rašytiniai įrodymai leidžia daryti labai tikėtiną prielaidą, kad žemės sklype sodyba egzistavo:

antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole yra fiksuojama, kokie augalai auga pareiškėjos sodyboje, taip pat konstatuojama bulvių saugojimo duobių buvimas - senų obelų ir kitų sodams būdingų augalų buvimas bei kapčiai bulvėms liudija, kad toje vietoje buvo sodyba, sodas ir gyventa žmonių; teikiamame antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole buvusių statinių liekanos nebuvo ir negalėtų būti fiksuotos, kadangi buvusių statinių liekanos nebuvo išsaugotos, pastačius žemės sklype pirtį - tuo metu ginčo net nebuvo, kad pareiškėjos žemės sklype buvusi sodyba, pirties statyba vyko pagal išduotą statybos leidimą ir pareiškėja ir jos vyras, būdami sąžiningi valdytojai, neturėjo pagrindo manyti, kad jis galėtų būti dėl kokių nors priežasčių vėliau panaikintas;

Kriaunų seniūno pažyma bei mero potvarkis nors ir buvo panaikinti, tačiau ne dėl to, kad būtų buvęs nuginčytas pats statinių buvimo faktas, o dėl to, kad spręsta, jog meras neturėjo įgaliojimų patvirtinti B. T. nuosavybės teisę į jo žemės sklype buvusius statinių pamatus.

Pareiškėja sodybos egzistavimo faktą taip pat grindžia liudytojų parodymais, kurie aiškiai prisimena, kad toje vietoje buvo sodyba, kurioje buvo gyvenama. Būtent įrodymų kompleksas įrodo faktą, kad pareiškėjos žemės sklype tarpukario metais buvo sodyba.

Šiuo pareiškimu yra siekiama nustatyti juridine reikšme turinti faktą, kad žemės sklypo dalyje, kurioje yra žemės ūkio naudmenos, tarpukario metais (kažkuriuo metu tarp 1918-1939 metų) buvo sodyba. Nustačius sodybos buvimo žemės sklypo dalyje, kurioje yra žemės ūkio naudmenos, faktą, jis sukeltų teisines pasekmes - atsirastų teisinės prielaidos įsiteisinti statinius žemės sklype bei sudaryti taikos sutartį 2008-09-19 Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo vykdymo procese.

T. statiniai yra žemės ūkio naudmenose ir dėl šios aplinkybės Miškų įstatymo 11 straipsnio draudimas miško žemę paversti kitomis naudmenomis netaikomas.

Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta išimtis, kada privati miško valda gali būti skaidoma į dalis, t.y. kai atidalijama privati miško valda, kurioje yra žemės ūkio naudmenos, atidalijant šias žemės ūkio naudmenas (nagrinėjamu atveju statiniai yra žemės ūkio naudmenose); 4 punkte numatyta, kad privati miško valda gali būti skaidoma į dalis ir tuo atveju, kai atidalijama privati miško valda buvusiai sodybai atstatyti. Šių teisės normų pagrindu galėtų būti padalintas žemės sklypas.

Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies, nustatančios ribojimą keisti miškų ūkio žemės paskirtį draustiniuose, valstybiniuose parkuose, 2 punktas numato išimtį paskirties keitimui, kai atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis, kurioje leidžiama atstatyti buvusią sodybą. To paties įstatymo 31 straipsnio 10 dalis, numatanti ribojimą valstybiniuose parkuose padalinti privačius sklypus, numato 4 punkte išimtį ir leidžia atidalinti miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalį buvusiai sodybai atstatyti.

Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje pateiktą miško žemės apibrėžtį miško žeme nelaikomos žemės ūkio naudmenos, nors jos ir yra miškų ūkio paskirties žemės sklype, todėl Miškų įstatymo 11 straipsnio reikalavimai, kad buvusias sodybas miško žemėje gali atkurti tik jos buvę savininkai ir artimi įpėdiniai, T. sodybos atveju taip pat netaikomi (tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (2015-10-28 raštas Nr.(1.6)-2D-16487 „Dėl taikos sutarties sudarymo galimybių“).

Iš sisteminės Miškų įstatymo ir Saugomų teritorijų įstatymo analizės, nustačius faktą, kad žemės sklypo dalyje, kurioje yra žemės ūkio naudmenos, buvo sodyba, pareiškėja galėtų įsiteisinti žemės sklype esančius statinius, t.y. prašomam nustatyti faktui juridinę reikšme suteikia Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 2 ir 4 punktai ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies 2 punktas ir 10 dalies 4 punktas. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2015-10-28 rašte Nr.(1.6)-2D-16487 „Dėl taikos sutarties sudarymo galimybių” išreiškė poziciją, jog pareiškėjai teismine tvarka nustačius sodybos buvimo juridinį faktą, būtų sudarytos teisinės prielaidos Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-09-19 sprendimo vykdymo procese sudaryti taikos sutartį.

Pareiškėja negali kitokia tvarka gauti prašomą nustatyti juridine reikšmę turinti faktą patvirtinančių dokumentų ir nėra galima atkurti prarastų dokumentų.

Dar iki kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, buvo siekiama ne teismo tvarka gauti duomenis, patvirtinančius prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Tuo tikslu pareiškėjos sutuoktinis B. T. 2008 m. bei sūnus I. T. 2010 m. kreipėsi į Lietuvos Centrinį Valstybės Archyvą. Į archyvą buvo kreiptasi tiesiogiai atvykus (o ne raštu), ir buvo leista vietoje skaitykloje susipažinti su dokumentais, todėl pareiškėja negali pateikti teismui konkretaus jos sutuoktinio ar sūnaus archyvui teikto prašymo. Tačiau aplinkybę, kad B. T. iš tiesų 2008 m. kreipėsi į Centrinį valstybės archyvą, patvirtina jo iš archyvo gautų dokumentų kopijos, kurių patvirtinimo / išdavimo data yra nurodyta 2008 m. gegužės 29 d. Kaip minėta, 2010m. papildomai į archyvą kreipėsi ir pareiškėjos sūnus I. T..

Papildomų duomenų nebuvo gauta.

Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., nėra draudžiama pastatų statyba esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų, arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, nustatant juridinį faktą. Minėta, kad nors sklype buvo išlikusios statinių ir sodų liekanos, tačiau Panevėžio apygardos administracinis teisinas 2008-09-19 sprendimu vertino, kad konkrečiu atveju statinių (sodybos) buvimo faktą turi patvirtinti teismas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo prašo: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklypo (unikalus Nr.4400- 1329-5764, adresas: (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini). sav., (duomenys neskelbtini).) dalyje, kurią sudaro žemės ūkio naudmenos, tarpukario metaisn buvo sodyba. Suinteresuotas asmuo Sartų regioninio parko direkcija atsiliepime į pareiškimą (b.l.100-101) ir jo atstovas teisme nurodė, kad pareiškėjos pateiktų ir jų turimų duomenų juridinio fakto nustatymui nepakanka.

Pagal 2000 m. liepos 10 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį su A. G., A. M., V.O. D., kurią patvirtino Rokiškio r. I notarų biuro notarė R. Šabanskienė (registras: IRRŠ-4306), B. T. įgijo teisę valdyti 2,17 ha sklypą (unikalus Nr. 7345-0006-0023), esantį Bradesių k., Rokiškio r., Sartų regioniniame parke, Sartų hidrografiniame draustinyje. Sklypui nustatytas ūkinės veiklos pobūdis iki sklypo pardavimo - miškų ūkio paskirties, įsigijus sklypą - miškų ūkio paskirties.

Pareiškėjos pateiktame Kauno gubernijos, Novoaleksandrovsko apskrities, Dusetų valsčiaus 1869 m. plane vizualiai matosi, kad buvęs rėžinis kaimas yra šiauriau dabartinio pareiškėjos B. T. sklypo, ty. jis nepatenka į rėžinio kaimo teritoriją. Direkcijos nuomone pats faktas, kad kaimas plėtėsi, negali būti įrodymas, kad būtent šiame sklype buvo pastatyta nauja sodyba.

Pažymoje, išduotoje L. G. 1937 m. sausio 26 d. Utenos apygardos Žemės tvarkytojo rašoma, kad pagal planą matyti, kad sodyba panaikinus rėžinius kaimus liko senoje vietoje ir trobesių kelti nereikia, todėl liudijimas miško medžiagai pirkti neišduodamas. Taigi galima daryti prielaidą, kad vykstant 1922-1940 m. žemės reformai rėžinių kaimo gyvenvietes išskirsčius į vienkiemius, L. G. sodyba liko toje pačioje vietoje.

Mano, kad L. G. sodyba pagal schemą, pateiktą prie prašymo pridėtos medžiagos, yra Nr. 50 pažymėtoje vietoje. Sodyba ir dabar stovi šioje vietoje.

Direkcija išnagrinėjo eilę įvairaus laikotarpio žemėlapių. Visuose yra dabartinė Gruodžių sodyba, kaimyninės sodybos, tačiau nei viename žemėlapyje nėra pažymėta sodybos, kuri pakliūtų į pareiškėjai priklausantį sklypą.

Faktas apie B. T. priklausančiame žemės sklype buvusius statinių pamatus užfiksuoti Rokiškio rajono Kriaunų seniūnijos 2000-08-21 pažymoje Nr.155 ir Rokiškio rajono mero 2000-08-23 potvarkyje Nr.245, kuriuo B. T. patvirtinta nuosavybės teisė į jo žemės sklype buvusius pamatus, nesuteikia teisės sodybos atkūrimui. Minėti asmenys neturėjo įgaliojimų sodybos buvimo faktui nustatyti, be to pažymose net nėra užsiminta apie tai, kad šioje vietoje buvo gyvenamas namas. Tik šis faktas suteiktų teisę atkurti buvusią sodybą.

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo, reikia nustatyti, kad pareiškėjui nuosavybes teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba - gyvenamasis namas su priklausiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013).

Suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėjos B. T. prašyme nustatyti juridinį faktą pateikta teisės aktų analize. Nustačius sodybos buvimo žemės sklypo dalyje, kurioje yra žemės ūkio naudmenos, faktą, jis pagal dabar galiojančias teisės aktų nuostatas, sukeltų teisines pasekmes - atsirastų teisinės prielaidos atkurti buvusią sodybą, tačiau iš visų teismui pateiktų archyvinių dokumentų negalima teigti, kad šiame sklype buvo sodyba.

Duomenų, kad pareiškėjos žemės sklype (unikalus Nr. 4400-1329-5764), esančiame Bradesių k., Rokiškio r., tarpukario metais buvo sodyba (gyvenamasis namas su ūkio pastatais) Sartų regioninio parko direkcija neturi.

Suinteresuotas asmuo I. T. atsiliepime į pareiškimą (b.l.106) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko B. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teikiamas 1942 m. karinis žemėlapis, atnaujintas 1983 m., įrodo, kad miško toje vietoje, kurioje yra buvusi sodyba, nebuvo. Be to, iš jo aiškiai matyti, kad vietoje, kurioje yra buvusi sodyba, net ir 1983 m. duomenimis buvo pažymėtas „kiemas" (sutartinis ženklas Nr. ll, esantis gyvenviečių sutartinių ženklų grupėje). Karinių žemėlapių sutartiniai ženklai yra viešai prieinami adresu: http://www.maps4u.lt/lt/viewpage.php7paee id=3. Tai patvirtina faktą šioje vietoje gyvenus žmonėms ir buvus sodybai.

Faktą, kad buvusios sodybos vietoje miško niekada nebuvo, įrodo Zarasų miškų urėdijos Antazavės girininkijos 1984 m. medyno planas, kvartalo Nr. 20 taksoraštis, taip pat 2008-02-07 Rokiškio rajono savivaldybės administracijos komisijos B. T. prašymui išnagrinėti aktas. Jo tėvo prašymu Savivaldybėje buvo sudaryta komisija, kuri ištyrusi nustatė, kad bendras ne miško žemės plotas yra 1,318 ha, o miško yra tik apie 0,7 ha. Medyno planas sudarytas dar 1984 m., taigi, sklype žemės naudmenos vyravo dar iki įsigyjant žemės sklypą jo tėvui, kuris miško nekirto. Ir nors žemės sklypui iki šiol palikta miško ūkio paskirtis, tačiau išimtinai dėl to, kad žemės sklypas formaliai buvo priskirtas Antazavės girininkijos teritorijai, nors jame ir vyrauja žemės naudmenos.

Jo tėvo 2009-01-14 raštas Panevėžio apskrities viršininkui, prašant ištaisyti neteisingus duomenis apie žemės sklypą, įrodo, kad tėvas miško nekirto, o jo įsigytas žemės sklypas faktiškai visą laiką buvo žemės ūkio paskirties žemė. Jame teisingai atkreiptas dėmesys į tą aplinkybę, kad 1993 metais, kada Gruodžių šeimai buvo atkuriama žemė, jo tėvo įsigytas žemės sklypas buvo atskirtas nuo G priklausiusios visos žemės su sodybviete ir suformuotas kaip atskiras. Jokiuose oficialiuose miškotvarkos planuose žemės sklypo dalis 1,318 ha ploto, nebuvo miško teritorija.

Tai, kad visa Sartų ežero pakrantės dalis, kur stovėjo ir sodyba ginčo žemės sklype, buvo apgyvendinta, patvirtina istoriniai šaltiniai. Tarpukario Zarasų krašto turistiniuose maršrutuose minima: „Romuva - vietovė šiauriniame Sartų ežero gale, prie Bradesių įlankos. Romuva oficialiai privalėjo vadintis kurortu. Ateityje čia turėjo vasaroti žmonės, tarp jų Amerikos lietuviai. Sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas nušlavė gležnus Romuvos daigus (rašoma Lietuvos valsčių serijos 1998 metų leidinyje „O. K“, P.194-195, 201). Tame pačiame šaltinyje aprašoma, kad bulves laikydavo kaupuose (kapčiuose), duobėse, rūsiuose. Duobes kasdavo kalne, lengvesnėje žemėje. Viršų apdengdavo šiaudais, apipildavo žemėmis, mėšlu, kad neperšaltų (žr. ten pat, P. 311). Svarbu paminėti, kad taip vadinamų kaupų gausu ir jų sodyboje.

To krašto gyventojai pasakoja, kad Bradesiuose gyveno žydas, kuris turėjo krautuvėlę, jį vadino Jacka, Juseliu. Lietuvos valsčių serijos 2009 metų leidinyje „. (duomenys neskelbtini). Kriaunos" rašoma, kad (duomenys neskelbtini)1897 metais gyveno 652 žydai, 1923-680 ir iki Holakausto - apie 500. Žydai vertėsi prekyba, amatais, bet daugiausia - linų, medienos ir vaisių eksportu (P. 184).

Atsižvelgiant į patelktus įrodymus, B. T. pareiškimą prašo tenkinti.

Suinteresuotas asmuo A. T. atsiliepime į pareiškimą ( b.l.134) ir teismo posėdyje ( 2016-01-12) nurodė, kad sutinka su pareikštu pareiškimu.

Jam yra žinoma, kad tėvai, Birutė ir B. T., prieš įsigydami sodybą aiškinosi ir įsitikino, kad tame žemės sklype yra buvusi sodyba, todėl 2000 m. nusprendė žemės sklypą įsigyti. Buvusios sodybos statinių pamatai buvo oficialiai registruoti, jų buvimą patvirtinus Rokiškio rajono Kriaunų seniūnijos seniūnui 2000-08-21 pažyma Nr. 155 ir Rokiškio rajono mero 2000-08-23 potvarkiu Nr. 245. Sodyboje iki šiol yra išlikę senų obelų, senų serbentų krūmų, taip pat kapčių bulvėms laikyti, kas patvirtina, kad šioje vietoje gyventa žmonių. Sodyba buvo (pamatai rasti) mišku neapaugusioje sklypo dalyje, o miškas užima tik mažesniąją žemės sklypo dalį ir tėvo niekada nebuvo kertamas. Tą patvirtina ir istoriniai žemėlapiai.

Prašymas tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2000m. liepos 10d. Pirkimo pardavimo sutartimi, patvirtinta Rokiškio r. I-o notarų biuro notarės R.Šabanskienės, red. Nr. IRRŠ-4306, B. T. (pareiškėjos B. T. sutuoktinis), iš A. G., A. M., Vidos O. D., nupirko 2,17 ha turintį žemės sklypą, esantį Rokiškio r. sav. Bradesių k., sklypo kadastro Nr. 7345/0006:23, unikalus Nr. 7345-00060023. Nurodytas žemės sklypo ūkinės veiklos pobūdis – miškų ūkio paskirties (I t., b.l.25).

Minėtas žemės sklypas yra Sartų regioninio parko teritorijoje, Sartų hidrografiniame draustinyje.

Byloje nustatyta, kad B. T. gavus Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos statybos leidimą Nr. 12/1 – statyti pirtį su priklausiniais, minėtame sklype buvo pastatyta pirtis, malkinė, kiemo statiniai (šulinys ir tvora).

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008-09-19 sprendimu, tenkinęs Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymą, panaikino individualius administracinius aktus (statybos leidimą, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą ir kt.), ir įpareigojo statytoją B. T. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nugriauti jam priklausančius statinius: pirtį, un. Nr. 7390-3000-7012, malkinę, un. Nr. 7390-3000-7020, kiemo statinius (šulinį, tvorą), kurių un. Nr. 7390-3000-7031, esančius . (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) . (I t. b.l.15-18). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2011m. vasario 24 d. nutartimi (adm. byla Nr. ⁸²² -169/2011), Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimą paliko nepakeistą (I t., b.l.19-24).

B. T. mirus (2009-01-31), jo teisių ir pareigų perėmėjais yra pareiškėja B. T. ir suinteresuoti asmenys, t.y. B. T. vaikai, I. T. ir A. T. (Lietyvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011m. vasario 24d. nutartyje jie nurodomi kaip atsakovai (adm. byla Nr. ⁸²² -169/2011)).

Iš pateikto Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos rašto “Dėl taikos sutarties sudarymo galimybių”, 2015-10-28, Nr. 2D-16487(1.6) matyti, kad pareiškėja B. T. ir I. T. kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, siekdami sudaryti taikos sutartį Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-09-19 sprendimo adm. byloje Nr. I-147-279-2008, vykdymo procese. Minėtame rašte nurodyta, kad taikos sutartis minimo sprendimo vykdymo procese galėtų būti sudaroma tik tuomet, jei pareiškėjai išieškotojui (Inspekcijai) pateiktų duomenis, įrodančius, jog neteisėti statiniai pastatyti žemės sklype esančiose žemės ūkio naudmenose bei teisės aktų nustatyta tvarka būtų nustatyta, kad žemės sklypo dalyje, kurioje yra žemės ūkio naumenos, yra buvusi sodyba. Nurodoma, kad vienas iš pagrindų, suteikiantis teisę statyti statinius draustinio teritorijoje – teismo sprendimas, nustatantis juridinę reikšmę turintį sodybos buvimo faktą (I t., b.l.11-12).

Pareiškėja B. T. teismo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-1329-5764, esančio adresu: . (duomenys neskelbtini), . (duomenys neskelbtini)., . (duomenys neskelbtini) ., dalyje, kurią sudaro žemės ūkio naudmenos, tarpukario metais buvo sodyba, siekdama sudaryti taikos sutartį Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-09-19 sprendimo vykdymo procese, taip išsaugant sklype esančius pastatus.

Prašomam nustatyti faktui juridinę reikšmę suteikia Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 2 ir 4 punktai ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies 2 punktas ir 10 dalies 4 punktas.

Byloje nustatyta, kad minėtas žemės sklypas yra Sartų regioniniame parke Sartų hidrografiniame draustinyje.

Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 punkte įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtose vietovėse ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą).

Pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad jų šeima archyvuose ieškojo dokumentų, patvirtinančių, kad jų įsigytame žemės sklype, unikalus Nr. 4400-1329-5764, buvo sodybos pastatai, patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai – prašymai Utenos apskrities archyvui, Kauno apskrities archyvui, Panevėžio apskrities archyvui, Lietuvos Valstybės istorijos archyvui, Lietuvos Centriniam valstybiniam archyvui, (I t., b.l.34,35,36,37,38). Iš archyvų konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad minėtame žemės sklype buvo pastatai, negauta.

Iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2015-02-13 duomenų apie žemės sklypo un. Nr. 4400-1329-5764, matyti, kad nuosavybės teisė po 3/16 dalis minėto sklypo įregistruota I. T. ir A. T., likusi žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso pareiškėjai B. T..

Pareiškėja B. T. teigia, kad šeimos sprendimą įsigyti žemės sklypą lėmė faktas, kad jame anksčiau buvo sodyba. Žemės sklypas priklausė L. G., A. G., Vidos O. D. ir A. M. tėvui.

Pareiškėja teiginiui, kad jai priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr.4400- 1329-5764, adresas: (duomenys neskelbtini), Rokiškio r. sav., . (duomenys neskelbtini) .) dalyje, kurią sudaro žemės ūkio naudmenos, tarpukario metais buvo sodyba, pagrįsti, pateikė Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Aplinkos inžinerijos fakulteto Geodezijos ir kadastro katedros 2016m. kovo 1d. Pažymą dėl žemės sklype, įregistruotame nekilnojamojo turto registre kadastriniu Nr. 7345/0006:214, buvusių pastatų toliau –pažyma), pasirašytą Geodezijos ir kadastro katedros vedėjos, matininkės Doc.dr. J. S. - Visockienės.

Pažymoje nurodyta, kad senoje kartografinėje – archyvinėje medžiagoje ištyrus Rokiškio r. sav. Kriaunų sen., Bradesių k. Zalvės g. 7 žemės sklypo teritoriją, 1939m. 1:50000 mastelio nomenklatūros N-35-4-G (Dusetos) topografiniame žemėlapyje, sudarytame pagal 1901-1902 m. užskridimo duomenis, šalia kelio topografiniu, sutartiniu ženklu pažymėtas pastatas. 1936m. lenkiškame topografiniame žemėlapyje, sudarytame Varšuvos karo geografinio instituto ir pateiktame tinklalapyje http://lithuanianmaps.com, nagrinėjamoje teritorijoje, šalia ežero identifikuoti dar du pastatai. Pastatų vietos nustatymui naudotas objektų suderinimo būdas. Identifikuotos ir nurodytos topografiniuose žemėlapiuose (1,2.3 pav.) pastatų centrų stačiakampės koordinatės nustatytos kompiuterine įranga LKS-94m. koordinačių sistemoje. Žemės sklypo riba ir pastatai pagal nustatytas LKS-94 koordinačių sistemoje stačiakampes koordinates, programinės įrangos pagalba buvo įkeltos į 2013m. 1:10000 mastelio ortofotografinį žemėlapį (www.geoportal.lt). Žemės sklypo plane (4 pav.) matosi, kad 1936 ir 1939m. topografiniame žemėlapyje identifikuoti pastatai (1), (2) yra nagrinėjamo sklypo (Nr. 7345/0006:2014) ribose. Pastatas (2) sutampa su šiuo metu esančiu pastatau. Pastatas (3) yra gretimo sklypo ribose.

Nustatyta, kad pakitusi. (duomenys neskelbtini g. kelio vieta. Kelias šiuo metu yra pasislinkęs į Rytų pusę apie 140m. 1936-1939 m. kelias būtų kirtęs nagrinėjamą žemės sklypą.

Doc. dr. J. S. – V., atlikusi archyvinės – kartografinės medžiagos analizę pateikė išvadą, kad kadastriniu numeriu Nr. 7345/0006:214 įregistruoto žemės sklypo, . (duomenys neskelbtini) r. sav. . (duomenys neskelbtini) sen., . (duomenys neskelbtini) ., (duomenys neskelbtini), ribose 1936-1939 m. buvo du pastatai. Nustatytos žemės sklype buvusių pastatų centro koordinatės LKS-94 koordinačių sistemoje. Remiantis tuo metu galiojančiais topografinių, sutartinių ženklų reikalavimais galima manyti, kad namas (2) buvo gyvenamosios paskirties, o namas (1) negyvenamosios paskirties.

J. S. – V. teisme apklausta kaip liudytoja parodė, kad ji tvirtina padarytą išvadą. Paaiškino, kad ji, atliekant tyrimą, žiūrėjo žemėlapių originalus, įdėtus į duomenų bazes. Lenkiškame 1936m. žemėlapyje du taškiukai, pažymėti topografiniu ženklu, yra pastatai. Pagal lenkišką žemėlapį apatinis pastatas, pažymėtas (3), sutampa su dabar esančiu pastatu, gyvenamuoju namu, tad ji daro išvadą, kad pastatas (2) yra nurodytas kaip sodyba, t. y. gyvenamasis namas su priklausiniais. Paaiškino, kad ženklas buvo dedamas ant gyvenamojo namo centro.

Kaip nustatyta byloje, pastatas, pažymėtas (3), yra šalia žemės sklypo, unikalus Nr.4400- 1329-5764, esantis Ž. gyvenamasis namas.

Sartų regioninio parko direkcijos vadovas nesutiko su J. S. – Visockienės pateikta išvada. Jo teigimu, jų turimuose žemėlapiuose yra nurodyti „burbuliukai“, ženklinantys augmeniją, o ne sutartiniai ženklai, kokiais yra žymimi pastatai.

Kaip paaiškino liudytoja J. S. – V, ženklai, įvardinti kaip kvadratėliai, yra žemėlapyje, kurio mastelis 1:100000. 1:50000 mastelio žemėlapyje baltas kvadratėlis reiškia pastatus. Išdidinus žemėlapį, vaizdas deformuojamas.

Suinteresuotam asmeniui Sartų regioninio parko direkcijai, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) str., teismas siūlė pateikti įrodymus savo nuostatoms dėl nagrinėjamuose žemėlapiuose nurodytų simbolių (ženklų) aiškinimo, tačiau suinteresuotas asmuo nurodė, kad pasiūlymu nesinaudos.

Iš pateikto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Matininko eksperto kvalifikacijos pažymėjimo, 2009-06-22, Nr. 2M-ME-285, matyti, kad J. S.-Visockienė atitinka kvalifikacinius reikalavimus nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenims nustatyti, nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymo kokybės kontrolei ir valstybinei ekspertizei atlikti.

Atlikdama tyrimą, J. S.-V. naudojosi topografine medžiaga, kuri yra pateikta teismui šioje byloje ( 1936m. žemėlapis, 1939m žemėlapis), 2013m. 1:10000 mastelio ortofotografinį žemėlapį. Jų analizės pasekoje pateikė išvadą, kurią patvirtino teismo posėdžio metu. Jos pateikta išvada, paaiškinimai yra išsamūs, pagrįsti kartografine medžiaga, tad teismas neturi jokio pagrindo 2016-03-01 Pažymoje pateiktą išvadą laikyti nepatikima.

Pateikta išvada sutampa su byloje apklaustų liudytojų parodymais, kad žemės sklype, unikalus Nr. 4400-1329-5764, gyveno žydas (liudytojai asmens vardo, pavardės nenurodė):

liudytoja A. M. nurodė, kad iš jų, t.y. A. G., A. M., Vidos O. D., B. T. nusipirko žemės sklypą. Jų tėtis, L. G. turėjo apie 28 ha žemės. Jų žemėje gyveno žydas, kuris nuosavybės teise žemės neturėjo. Jis ant kalniuko buvo pasistatęs namą. Šulinys ten buvo lentinis, buvo obelys. Kai jų šeima grįžo iš Sibiro, iš minimo sklypo tėtis parsivežė sudegusios pirties likusius rąstus. Sklype buvo likę kertiniai pamatai;

liudytoja V. G. parodė, kad ji A. S. laikais važiuodavo su tėvu pas L. G.. Važiuodamas tėvas pasakė, kad ten, pakelėj, gyvena žydas. Matė pastatus. Jokio miško B. T. žemės sklype nebuvo. Ten gyveno žmonės. Vėliau, ištekėjusi, su šeima apsigyveno Bradesiuose. Klausė kaimyno Dagio apie žydą. Jis papasakojo, kad sodyboj gyveno žydas, kad buvo trobesiai, turėjo parduotuvę, kuri vėliau sudegė. Vėlesniais metais ten atveždavo moksleivius (stovyklauti). Ji sklype matė didelius akmenis. Palei asfaltą matė miškelyje duobes – „kapčius“, kuriuose žiemą buvo saugomos bulvės. Miškas buvo už asfalto – Bradesių šilelis, o kur T sklypas, jokio miško nebuvo. Prie ežero gyveno. (duomenys neskelbtini) , žydas Joselis;

liudytoja V. S. parodė, kad ji su vyru gyvena (duomenys neskelbtini). Žino, kad prie ežero gyveno žydas. Kiek žino, žemė priklausė G.. Jis (žydas) turėjo parduotuvę. Vyras nueidavo pas juos apsipirkti.

Liudytojas A. R. parodė, kad jam dirbant Sartų tarybinio ūkio vadovu, Sartams priklausė. (duomenys neskelbtini) kaimas. Vasarą paežerėse šienaudavo silosui. P. Ž. sodybą, buvo „gabaliukas“ žemės, perduotas Antazavės girininkijai. Tuo sklypu tada naudojosi Ž.. Kai buvo atkurta nuosavybė, sklypas grąžintas savininkams (G). Kai dirbo Kriaunų seniūnu, rašė pažymą, kad tame sklype buvo akmenys pirties, gal ir namo pamatai. Akmenys buvo pamatiniai. Tą sklypą nusipirko B. T. ir pradėjo statyti pastatus, turėdamas leidimus. Sartų tarybinis ūkis neturėjo pirties, tad nutarus ją statyti, buvo renkamos vietos pirčiai. Vairuotojas J. D. siūlė pirtį statyti minimame sklype. Motyvas buvo, kad nebus problemų su statybom, nes ten buvo sodyba.

Liudytojas A. B. parodė, kad jis B. T. prašymu dirbo prie pirties statybos. 2000m. apžiūrėjo sklypą. Praėjus miškelį, pievą, viduryje lauko buvo dirbamos žemės gabalas. Apėjo sklypo pakraščius. Sklype rado akmenis 3x4 išmatavimais. Akmenys buvo dideli, simetriškai išdėstyti, matomai nuo pamatų. Jų buvo aštuoni ar dešimt. Sklype augo senos obelys, serbentų krūmai. Bedirbant, nuiminėjant juodžemį, dar rado akmenų po žemių sluoksniu. Rado špyžiaus gabalų. Einant miškeliu, buvo matyti iškasti kapčiai. Tvarkant šulinėlį, leidžiant ritinius, iškasė medinius pagalius, iš ko buvo matyti, kad buvo medinis rentinis šulinys. Kelias šalia miško ėjo pakraščiu. Kiek matėsi – keliukas buvo B. T. sklype, po to ėjo link Ž., iki Ž. vartų.

VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad žemės sklypo 4400-1329-5764, kadastro Nr. 7345/0006:214 paskirtis – miško ūkio. Žemės sklypo plotas – 2,2660ha. Žemės ūkio naudmenų plotas -1,5760 ha, iš jo : sodų plotas: 0,05ha, pievų ir natūralių ganyklų- 1.5260 ha. Miško žemės plotas – 0,51 ha.

Antstolės O. N. surašytame Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole 2008m. birželio 1d., Nr. 122-12/08 nurodyta, kad B. T. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini)k., didžiąją dalį teritorijos sudaro pieva su joje esančiais statiniais, dekoratyviniais augalais ir vandens telkiniais. Sklype esantis miško ruožas gana siauras – tai nuo asfaltinio kelio iki elektros tinklo linijos esantis ruožas. Miško ir pievos santykis aptvertoje sklypo teritorijoje sudaro 1:3.

Tai, kad didžioji sklypo dalis yra apstatyta, apsodinta dekoratyviniais augalais, vyrauja pieva, matyti iš antstolės pateiktų sklypo nuotraukų.

Faktinių aplinkybių protokole yra užfiksuota miškelyje esančios apvalios duobės, užkrautos medžių šakomis (kaip nurodė liudytojai, tokio tipo duobės buvo žmonių naudojamos bulvių saugojimui). Taip pat nurodyta, kad sodyboje auga dvi senos obelys.

Teismui yra pateikta Archyvinių – istorinių tyrimų pažyma apie žemės sklypo, įregistruoto Nekilnojamojo turto registre kadastriniu Nr. 7345/0006:214, istorinę raidą ir funkcinę paskirtį (2016-03-30). Iš minėtos pažymos matyti, kad hum. mokslų dr. (05 H), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas, ekspertas, archeologas – istorikas L. K., I. T. prašymu dėl archeologinių tyrimų atlikimo žemės sklype Nr. 7345/0006:214, įvertino istorinius duomenis apie sklypo praeitį ir pateikė išvadą, kad minėto sklypo žemė nuo seno ( bent jau XIX a. vid.) turėjo žemės ūkio funkcinę paskirtį. Po 1932m. šiame sklype dominavo pieva ir ariama dirva, buvo kelias ir nedidelis miškas ŠR sklypo kampe.

Minimoje pažymoje nurodyta, kad 1931m. nutarus kaimą paskirstyti rėžiais, nagrinėjamo sklypo žemėms ir jo gretimybei suteiktas Nr. 14, kurio bendras dydis 26,12 ha. Ši žemės valda atiduota: „G: L, B., A, D. ir J, G. E. ir O, B vaikai“. Kaimo žemių išdalinimo metu, į sklypą Nr. 14 buvo įterpti su sodybiniai sklypai Nr. 50 ir Nr. 51 (A. G. ir M. T.). Kitiems sklypo Nr. 14 bendrasavininkams: L, B. G. ir Balio keturiems vaikams sodybiniai sklypai atskirai neišskirti, todėl galėjo sodybas statytis bendrai valdomame sklype.

Minėta aplinkybė patvirtina tarpukario metu buvus galimybei, neturint nuosavybės teise žemės, bendraturčio leidimu, statytis sodybą bendrai valdomame sklype (liudytojos A. M. teigimu, jos tėčio L. G. leidimu, aptariamame žemės sklype pastatus buvo pasistatęs ir ten įsikūręs žydas (pavardės nenurodo)).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę nustatymo, yra nurodęs, kad šiose bylose įrodinėjimo ypatumas yra tas, kad tokio pobūdžio byloje yra naudojami netiesioginiai įrodymai, kuriuos vertinant prielaidų darymas yra neišvengiamas.

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Įvertinus bylos nagrinėjimo metu išsiaiškintų aplinkybių ir įrodymų visetą, teismas sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti, kad žemės sklypo, un. Nr. 4400-1329-5764, esančio adresu: . (duomenys neskelbtini)Nr. 7, . (duomenys neskelbtini) .,(duomenys neskelbtini) . sav., dalyje, kurią sudaro žemės ūkio naudmenos, buvo sodyba (gyvenamasis namas su priklausiniais) ((duomenys neskelbtini). 2d. 9p.).

Juridinis faktas nustatytinas tikslu suteikti galimybę spręsti taikos sutarties klausimą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-09-19 sprendimo adm. byloje Nr. I-147-279-2008, vykdymo procese.

Iš pareiškėjos priteistinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 6,53 Eur (CPK 88 str.1 d.3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 444 str. 2 d. 9 p., 448 str. teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos B. T. prašymą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad, žemės sklypo, un. Nr. 4400-1329-5764, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), . (duomenys neskelbtini), Rokiškio r. sav., dalyje, kurią sudaro žemės ūkio naudmenos, buvo sodyba (gyvenamasis namas su priklausiniais).

Juridinis faktas nustatytas tikslu suteikti galimybę spręsti taikos sutarties klausimą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-09-19 sprendimo adm. byloje Nr. I-147-279-2008, vykdymo procese.

Iš B. T., a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti 6,53 Eur (šešis eurus 53 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Priteistas valstybei bylinėjimosi išlaidas sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „Swedbank” AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per šį teismą.