- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-18
- Bylos Nr.
- I2-1684-289/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03239-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius (pirm.), Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės administracija
- Pareiškėjas
- Šiaulių krašto ūkininkų sąjunga
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos skundą atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja 2019 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu prašydama panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. lapkričio 22 d. administracinį aktą Nr. SG-1100 ir įpareigoti atsakovą per 3 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo su Šiaulių krašto ūkininkų sąjunga suderinti ūkininkų įspėjamosios protesto akcijos laiką ir vietą.
Pareiškėjos skunde nurodoma, kad Šiaulių krašto ūkininkų sąjunga ketino dalyvauti Lietuvos ūkininkų sąjungos organizuotoje akcijoje „Lietuva, tavo kaimas miršta“. Pagal sumanymą planavo, kad Šiaulių apylinkių ūkininkai iš anksto suplanuotu maršrutu važiuos per Šiaulių miestą iki Šiaulių rajono savivaldybės, netoli kurios ketino surengti piketą, taip siekdami atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į žemdirbių problemas. Įstatymo reikalaujamo turinio pranešimą Šiaulių miesto savivaldybės administracijai įteikė 2019 m. lapkričio 18 d. Šiaulių miesto savivaldybei pateiktas dokumentas pavadintas „Prašymu“ ir jo tekste, be kita ko, išdėstytas prašymas „leisti organizuoti“ jame nurodytą žemdirbių akciją. Tačiau, turint omenyje, kad Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymu yra nustatyta ne leidiminė, bet pareikštinė konstitucinės susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarka (taikius susirinkimus organizuojantiems asmenims nereikia išankstinio valstybės ar savivaldybių leidimo), teigtina, kad, gavus šį prašymą, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui atsirado pareiga per 3 darbo dienas atlikti suderinimo veiksmus (Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 3 dalis). Pareiškėja neturi duomenų apie tai, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius dėl jam pateikto prašymo būtų atlikęs kokius nors derinimo veiksmus. Tačiau 2019 m. lapkričio 22 d., jau praėjus įstatyme nustatytam 3 darbo dienų terminui, iš atsakovės buvo gautas pranešimas (registracijos Nr. SG-1100), kuriuo buvo informuota, jog „Šiaulių miesto savivaldybės administracija nepritaria žemdirbių organizuojamai įspėjamajai protesto akcijai ir leidimas akcijai nebus išduodamas.“ Šiame rašte papildomai pareikšta nuomonė, kad dėl transporto gausaus judėjimo galimai susidarys spūstys mieste. Taip pat susidarytų parkavimosi problemos šalia Šiaulių rajono savivaldybės“. Su šiuo administraciniu aktu nesutinka, mano jį esant nepagrįstu ir neteisėtai varžančiu pareiškėjo susirinkimų laisvę, todėl šiuo skundu kreipiasi į teismą dėl šio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti įstatyme numatytus derinimo veiksmus. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Skundžiamas aktas Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų neatitinka - jame nenurodyta, kokiomis teisės normomis vadovaujamasi, o faktinis akto pagrindimas taip pat vertintinas kritiškai. Šio akto turinys yra toks, kad pareiškėjas net negali suprasti jo esmės - ar šis aktas turi būti suprantamas kaip draudimas (neleidimas) vykdyti suplanuotą protesto akciją, ar tai yra atsisakymas atlikti akcijos derinimo veiksmus. Todėl žemiau šiame skunde pateikia savo argumentus tiek dėl žemdirbių protesto akcijos draudimo (neleidimo), tiek dėl atsisakymo atlikti prašymo derinimo veiksmus, o taip pat dėl šio akto turinio defektų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimtus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (žr. 2007 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007 ir kt.). Iš to seka, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas. Nors pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorių be kita ko prašydamas „leisti organizuoti“ planuojamą žemdirbių akciją, šis prašymas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui anaiptol nesuteikė teisės šią akciją uždrausti, ar jos neleisti (neišduoti leidimo). Kaip yra žinoma, viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas „galima tai, kas leidžiama“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Kaip jau minėta, skundžiamame akte nenurodyta, kokiomis teisės normomis vadovaujantis jis priimtas. O atsakovė to ir negalėjo padaryti, nes savivaldybės administracijos direktoriui jokia teisės norma nesuteikia teisės neleisti ar uždrausti vykdyti susirinkimą ar kokį kitą Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatyme nurodytą renginį. Taigi, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius, neleisdamas organizuoti žemdirbių protesto akcijos, ne šiaip veikė neteisėtai, tačiau viršijo įstatymu jam suteiktą kompetenciją, kas sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą skundžiamam aktui panaikinti vien dėl šių priežasčių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas arba jo įgaliotas atstovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, yra saistomas Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų susirinkimų laisvės ribojimo pagrindų: priimdamas tokį sprendimą jis privalo pateikti aiškius įrodymus, kaip konkrečiai susirinkimas pažeis valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius žemdirbių protesto akcijos vykdyti neleidžia (ar atsisako ją derinti) pirmiausia dėl to, kad jis šiai akcijai nepritaria. Sekant A. B. logika, šalyje negalėtų būti rengiamos jokios prieš valdžios įstaigas nukreiptos akcijos, nes sunkiai įsivaizduojama, kad valdžios institucija galėtų pozityviai vertinti ir pritarti prieš ją nukreiptą protesto akciją). Tačiau kadangi susirinkimų laisvė yra viena fundamentaliųjų demokratinės valstybės konstitucinių laisvių, Lietuvoje nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį susirinkimų laisvė įgyvendinama be valdžios institucijų leidimo. Pastarosioms tik nustatyta pareiga, gavus informaciją apie pagal Susirinkimų įstatymą organizuojamą renginį, atlikti derinimo veiksmus. Konstitucijoje ir Susirinkimų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo specifika yra tokia, kad šalyje nepasitaiko valdžios institucijų bandymų kaip nors riboti asmenų susirinkimų laisvę (pareiškėjos žiniomis, žemdirbių akcija „Lietuva, tavo kaimas miršta“ sklandžiai suderinta visose Lietuvos savivaldybėse, išskyrus Šiaulių miesto ir Šalčininkų rajono savivaldybes). Ir net teismų praktika susirinkimų laisvės - įgyvendinimo klausimu nėra gausi. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip vadinamoje „Gėjų eitynių“ byloje (administracinės bylos Nr. A-858-2475/2013) 2013 m. liepos 23 d. priimtame sprendime pateikė labai išsamius ir visapusiškus išaiškinimus dėl valdžios institucijų diskrecijos ribojant susirinkimų laisvę. Anot Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnis įtvirtina teisę į taikius susirinkimus, taip pat numato galimybę riboti šią teisę tik įstatymu ir tik tuo atveju, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Bylą nagrinėjęs teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikas Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra konstatavęs, kad konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, pripažįstama neatskiriamu demokratinės santvarkos požymiu bei laikoma reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtinta susirinkimų laisvė traktuotina ne tik kaip savaiminė demokratijos vertybė, bet ir kaip svarbi garantija, kad bus veiksmingai įgyvendinamos įvairios kitos konstitucinės teisės ir laisvės. Bylą nagrinėjęs teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pagrindinių laisvių ribojimo būtinumą demokratinėje visuomenėje savo sprendimuose sieja su tokio ribojimo proporcingumu. Remiantis EŽTT praktika, vertinant konkretaus ribojimo proporcingumą būtina atsižvelgti į pamatinį susirinkimų laisvės vaidmenį demokratinėje visuomenėje. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad demokratija yra Europos viešosios tvarkos pagrindas, kad Konvencija buvo sukurta skatinti ir palaikyti demokratinės visuomenės idealus ir vertybes, o demokratija - vienintelis politinis modelis, numatytas Konvencijoje ir vienintelis, kuris ją atitinka. EŽTT vertinimu, pagal Konvencijos 11 straipsnio 2 dalies išdėstymą (taip pat Konvencijos 8, 9, 10 straipsnių) vienos iš šiuose straipsniuose įtvirtintų teisių ribojimą gali pateisinti vien tik tokia būtinybė, kuri kyla iš demokratinės visuomenės. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius savo poziciją pagrindė ne tik asmeniniu nepritarimu planuojamai akcijai, tačiau papildomai nurodė, kad dėl šios akcijos mieste susidarytų spūstys ir parkavimosi problemos prie Šiaulių rajono savivaldybės. Vertindami šiuos atsakovo argumentus kelia abejonę, ar 81 km² teritoriją užimančiame mieste kuriame yra daugiau negu 300 km gatvių, 50 traktorių galėtų sukelti bent kiek reikšmingesnius eismo trikdžius. Dėl tariamų „parkavimo problemų“ prie Šiaulių rajono savivaldybės dera pastebėti, jog ties šios savivaldybės pastatu esančiose Vilniaus, Sukilėlių ir Montvilos gatvėse transporto priemonėms sustoti draudžiama net sustoti. Taigi, pareiškėjos planuota protesto akcija parkavimosi toje vietoje galimybių nei pablogintų, nei pagerintų. Dėl to šiuos A. B. argumentus vertina kaip „pritemptus“ prie jo subjektyvaus neigiamo nusistatymo dėl šios akcijos. Čia taip pat dar kartą atkreipia dėmesį tiek į Lietuvos, tiek į EŽTT praktiką, kur nuosekliai laikomasi nuostatos, kad valstybė, įgyvendindama pareigą užtikrinti pusiausvyrą tarp susirinkimų laisve siekiančių pasinaudoti asmenų tokios teisės bei kitų asmenų, kurių teisės ir laisvės organizuojamu susirinkimu galimai bus apribotos, teisių ir laisvių, turėtų užtikrinti galimybę susirinkimo laisve nesinaudojantiems asmenims susirinkimo metu ir vietoje užsiimti norima veikla tiek, kiek tai nesudarytų kliūčių teisės į susirinkimo laisvę įgyvendinimui. Susirinkimu laisvės ribojimas vien siekiant užkirsti kelią galimiems tvarkos pažeidimams ar kitų asmenų teisių įgyvendinimo trikdymui, negali būti laikomas tinkamu minėtos valstybės pareigos įgyvendinimu. Teisės į susirinkimo laisvę esmė leidžia teigti, jog dėl jos įgyvendinimo kitų asmenų teisių kilę trukdžiai paprastai yra laikini, neturintys tęstinio pobūdžio, jų teisės nebūtų apribotos ar paneigtos, todėl tokių trikdžių buvimas yra proporcingas šios teisės užtikrinimo svarbai ir reikšmei. Toks aplinkybių vertinimas būdingas ir EŽTT praktikai. 2008 m. spalio 7 d. sprendime byloje Nr. 10346/05 Eva Molner prieš Vengriją EŽTT nurodė, jog laikinas transporto ar pėsčiųjų eismo apribojimas, pats savaime, nelaikytinas tinkamu susirinkimo laisvės ribojimo pagrindu. Kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus tariamas susirūpinimas transporto eismu mieste ir galimais sunkumais dėl vykstančios akcijos yra perdėtas patvirtina ir tai, jog 2019 m. lapkričio 26 d. visuose šalies rajonų centruose vykusios akcijos metu reikšmingesnių nesklandumų nekilo. Ir net Šiaulių mieste, kur A. B. dėka vyko neorganizuotas ir nekontroliuojamas keliasdešimties ūkininkų judėjimas traktoriais, anot Šiaulių apskrities VPK pranešimo, jokių eismo sunkumų nekilo. Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracijos administracinis aktas, nepriklausomai nuo to, ar juo pareiškėjui uždrausta (neleista) vykdyti jo planuotos protesto akcijos, ar atsisakyta, yra neteisėtas, neproporcingai ir nepagrįstai varžantis pareiškėjo teises, dėl ko turit būti panaikintas. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui nesuderinus pareiškėjos pranešimo apie planuojamą protesto akciją, Šiaulių krašto ūkininkų sąjunga informavo savo narius apie susiklosčiusią situaciją ir apie tai, kad planuota akcija nebus vykdoma. 2019 m. lapkričio 26 d. kai kurie Šiaulių rajono ūkininkai traktoriais atvyko į Šiaulių miestą, į Šiaulių rajono savivaldybės kiemą, kur įvyko susitikimas su Šiaulių rajono meru. Nors iš visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos gali susidaryti įspūdis, kad nepaisant draudimo, ūkininkų protesto akcija įvyko, tačiau taip nėra. Šiaulių rajono savivaldybės kieme vykęs susirinkimas nei savo forma, nei turiniu nebuvo toks renginys, kurį pareiškėja planavo. Visų pirma - dėl šio renginio vietos - ūkininkų susirinkimas vyko uždaroje teritorijoje, dėl ko nebuvo pasiektas vienas pagrindinių akcijos tikslų - atkreipti visuomenės dėmesį į žemdirbių problemas. Dėl to savo sumanymo pareiškėja nėra atsisakiusi ir sieks, kad suplanuotas renginys įvyktų. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui savo neteisėtais veiksmais sukliudžius vykdyti pareiškėjos planuotą akciją 2019 m. lapkričio 26 d., su pareiškėja turi būti suderintas kitas akcijos laikas. Kadangi pareiškėjos planuota akcija nebuvo suderinta dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus subjektyvaus neigiamo nusistatymo, visiškai pagrįstai galima manyti, jog be teismo įpareigojimo derinimo veiksmai nebus atliekami. Tokiu būdu, jeigu teismas vien panaikintų atsakovo 2019 m. lapkričio 22 d. aktą, problema iš esmės vis tiek liktų neišspręsta. Dėl šios priežasties, panaikinus skundžiamą aktą, atsakovas įpareigotinas per 3 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo suderinti pareiškėjo planuojamos protesto akcijos laiką ir vietą.
Atsiliepimas
Atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atsiliepime (b. l. 15-21) nurodoma, kad, visų pirma, atsakovė nesutinka su pareiškėjos nurodomais argumentais, jog atsakovės pateiktas atsakymas į pareiškėjos 2019 m. lapkričio 18 d. prašymą iš esmės negalėjo būti neigiamas (prašymas nederinamas) ir kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius, neleisdamas organizuoti žemdirbių protesto akcijos, veikė neteisėtai, viršijo įstatymu jam suteiktą kompetenciją. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos nurodoma pozicija, jog Susirinkimų įstatyme numatyta tik pareikštinė susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarka, iš kurios galima suprasti, kad savivaldybės administracijos direktorius, gavęs susirinkimo organizatoriaus prašymą (rašytinį pareiškimą) dėl organizuojamo susirinkimo, neturi jokios diskrecijos teisės nuspręsti pritarti ar nepritarti organizuojamo susirinkimo detalėms, kad visais atvejais savivaldybės administracijos direktoriaus pranešimo apie organizuojamą susirinkimą derinimas praktiškai turi būti tik formalus, t. y. tik pritariant pranešime nurodytai informacijai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja kartu su 2019 m. lapkričio 18 d. prašymu dėl 2019 m. lapkričio 26 dieną organizuojamos respublikinės žemdirbių įspėjamosios akcijos pateikė akcijos važiavimo traktoriais maršrutą bei pačiame prašyme nurodė numatomą akcijoje dalyvauti traktorių (žemės ūkio technikos) skaičių - 50. Prašyme ir prie jo pridedame akcijos maršrute pareiškėja nurodė, kad baigiamasis akcijos etapas bus piketas prie Šiaulių rajono savivaldybės. Kaip matyti iš pareiškėjos prašymo, planuojama akcija turėjo vykti darbo dieną ir Šiaulių rajono savivaldybės darbo laiko metu. Kaip žinia, prie Šiaulių rajono savivaldybės esančiose automobilių stovėjimo aikštelėse darbo laiko metu parkuojasi rajono savivaldybės darbuotojų ir savivaldybės klientų automobiliai. Tuo tarpu pareiškėja prašymu nurodė atsakovei, kad 2019 m. lapkričio 26 d. akcija prasidės 11 val. ir truks 3 valandas, iš ko buvo matyti, kad Šiaulių rajono savivaldybės darbo laiko metu susirinkimo dalyviai traktoriais (žemės ūkio technika) atvyks prie šios savivaldybės ir organizuos piketą. Jokių detalių apie tai, kaip susirinkimo dalyvių parkavimuisi akcijos metu bus paruoštos prie Šiaulių rajono savivaldybės esančių automobilių stovėjimo aikštelių vietos, atsakovei prašymo pateikimo metu iš pareiškėjo pusės nebuvo atskleista, ir, kaip dabar pagal de facto 2019 m. lapkričio 26 d. įvykusios akcijos detales matyti, tai yra, kad buvo atlaisvintos transporto priemonių parkavimosi vietos prie piketo pastato, tokia informacija pareiškėjos prašyme nebuvo nurodyta. Tuo tarpu, kaip matyti iš LNK televizijos 2019 m. lapkričio 26 d. transliuoto reportažo (nuoroda https://lnk.lt/video/zinios-siauliuose-ukininku-protestas-igavo-nelegalu-atspalvi/80145), Šiaulių rajono savivaldybės meras paaiškino, kad Šiaulių rajono savivaldybės atstovai suteikė galimybę į jų įstaigos aikštelę suvažiuoti traktoriams, kad nei tarnybiniai, nei interesantų automobiliai į aikštelę tą dieną nuo pat ryto nebuvo įleidžiami. Ši aplinkybė nebuvo pareiškėjos organizuojamos akcijos detalė, atsakovės ginčijamo akto pareiškėjos prašymo atžvilgiu priėmimo metu apie tai nebuvo nurodoma jokios informacijos. Taigi, atsakovė, ne iš principo nepritarė akcijai (taip, kaip nurodo pareiškėja skunde teigdama, kad sunkiai įsivaizduojama, jog valdžios institucija galėtų pozityviai vertinti ir pritarti prieš ją nukreiptą protesto akciją), tačiau įvertindama pareiškėjos prašyme nurodytą planuojamą akcijoje dalyvauti didelį žemės ūkio technikos vienetų skaičių (50 traktorių), matydama, kad susirinkimo organizatoriaus planuojama, jog toks didelis kiekis didelių gabaritų transporto priemonių planuoja suvažiuoti prie valstybinės įstaigos jos darbo laiko metu, pareiškėjai nenurodžius kaip bus organizuojamas žemės ūkio technikos parkavimosi klausimas piketo vietoje, o atsakovei pagal turimą informaciją vertinus, kad akivaizdžiai iškils transporto priemonių grūstys prie piketo vietos, negalėjo pritarti tokioms pareiškėjo organizuojamos akcijos detalėms, todėl ginčijame atsakovo 2019 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. SG-1100 ir buvo nurodytas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos nepritarimas organizuojamai akcijai (organizuojamo susirinkimo nederinimas), paaiškinant, kad susidarys parkavimosi problemos šalia Šiaulių rajono savivaldybės ir tuo pačiu spūstys mieste. Be kita ko, tai, kad savivaldybės administracijos direktorius pagal susirinkimo organizatoriaus pranešime apie organizuojamą susirinkimą nurodytą informaciją turi teisę nepritarti planuojamam susirinkimui, liudija ir Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 7 dalis, numatanti, kad pranešimo apie organizuojamą susirinkimą suderinimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Iš šios nuostatos akivaizdu, kad teigiamas suderinimas pareiškėjai niekada nekels poreikio jį apskųsti. Atsakovė vertina, jog teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, turėjo pareigą pareiškėjos pateiktą skundą atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teismo ABTĮ nustatyta tvarka, kadangi akivaizdu, jog pirmuoju pareiškėjos skundo reikalavimu skundžiamas 2019 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. SG-1100 pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, o antrasis skundo reikalavimas yra grindžiamas išimtinai paties pareiškėjos prielaidomis, jos spėjamais būsimais (dar net neįvykusiais) įvykiais, kai, tuo tarpu, ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas numato, kad skunde turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis pareiškėja grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Aptartų ABTĮ teisės normų bei suformuotos teismų praktikos sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualiųjų teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, tuo tarpu nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimas nebeatitinka pareiškėjo tariamų pažeistų teisių gynimo teisme paskirties, nes skundžiamas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. SG-1100 pareiškėjui šiuo metu nenustato tam tikrų teisių ir pareigų, nesukelia jokių teisinių pasekmių, nėra ginčijamo administracinio akto pagrindu sukurtų likusių realių kilusių materialiųjų pasekmių, kurios toliau įtakotų pareiškėjo teisinius interesus, kadangi pareiškėjos 2019 m. lapkričio 18 d. rašte (GP-1114) nurodyta įspėjamoji žemdirbių akcija, dėl kurios buvo atsakyta ginčijamu atsakovės raštu, jau yra įvykusi 2019 m. lapkričio 26 dieną, t. y. akcijos, dėl kurios atsakovė atliko veiksmus ir kurie yra ginčijami šioje byloje, terminas jau yra suėjęs, pareiškėjo teisinis suinteresuotumas 2019 m. lapkričio 26 dieną dalyvauti protesto akcijoje yra jau pasibaigęs. Būtent 2019 m. lapkričio 26 dienos datai nebeįmanoma įvykdyti jokių veiksmų, be to, pati pareiškėja skunde nurodo, kad 2019 m. lapkričio 26 dieną organizuota akcija Šiaulių mieste, neatsižvelgiant į ginčijamą atsakovės rašto turinį, vis tik vyko, nekontroliuojamas keliasdešimties ūkininkų judėjimas traktoriais jokių eismo sunkumų nesukėlė, kad kai kurie Šiaulių rajono ūkininkai atvyko į Šiaulių miestą, į Šiaulių rajono savivaldybės kiemą, kur įvyko susitikimas su Šiaulių rajono meru. Aplinkybę, kad neatsižvelgiant į atsakovės ginčijamą raštą, akcija vis tiek vyko, puikiai iliustruoja ir jau atsiliepime minėtas LNK televizijos reportažas, kuriame matyti, kad Šiaulių miesto gatvėse važiavo traktoriai ir driekėsi kolonos su plakatais apkabinėtos traktorių technikos, kad didelis kiekis traktorių sugūžėjo į Šiaulių mieste esančią Šiaulių rajono savivaldybę, prie kurios, nepaisant draudimo, piketas įvyko, kad policija piketuotojų nevaikė, tik užfiksavo susibūrimo faktą. Reportaže matomo Šiaulių rajono ūkininko tvirtinimu, nepaisant to, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius nedavė leidimo, visi ūkininkai vis tiek suvažiavo savavališkai. Taigi, be to, kad Šiaulių krašto ūkininkų sąjunga prisijungė prie šalies žemdirbių organizuojamos respublikinės įspėjamosios protesto akcijos antro etapo ir joje sudalyvavo (be fiksuotos video medžiagos tai pripažįsta ir pati pareiškėja skunde), be kita ko, pareiškėja tai padarė nesilaikydama teisės aktų reikalavimų. Taigi, skundžiamas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. SG-1100 bei bylinėjimosi procesas akivaizdu, kad šiuo metu jau yra praradęs bet kokį aktualumą. Tai, kad teismas panaikintų ginčijamą atsakovės raštą, akivaizdu, jog pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų (tai pripažįsta ir pati pareiškėja savo skunde nurodydama, kad jeigu teismas vien panaikintų atsakovo 2019 m. lapkričio 22 d. aktą, problema iš esmės vis tiek liktų neišspręsta), todėl akivaizdu, kad toks teisminis procesas būtų savo esme beprasmis, kai tuo tarpu skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti. Šiuo metu nėra ir nebuvo pateikta atsakovei jokio kito pareiškėjos pranešimo apie kitą akcijos laiką ir vietą (skunde nurodant, kad pareiškėja dar tiks sieks, kad akcija įvyktų), o nesant kito pareiškėjos pateikto pranešimo apie organizuojamą kitą susirinkimą, nėra ir objekto, kurio atžvilgiu atsakovė turėtų ar turėjo atlikti derinimo veiksmus, todėl atsakovė nėra priėmusi jokio administracinio akto ar atlikusi / neatlikusi konkrečius (-ių) derinimo veiksmus (-ų), dėl kurių atlikimo būtų pagrindas prašyti atskiro teismo įpareigojimo. Taigi, nesant pas atsakovę gauto kito pareiškėjos pranešimo apie organizuojamą susirinkimą, natūralu, kad nėra ir kilusio ginčo tarp šalių, kai tuo tarpu skundu pareiškėja jau prašo teismo spręsti dėl įpareigojimo derinti ūkininkų įspėjamosios protesto akcijos laiką ir vietą, kai jokie duomenys tokiems derinimams iš pareiškėjos pusės atsakovei dar net nėra pateikti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Ginčijamas atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. SG-1100 „Dėl leidimo akcijai vykdyti“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo informuojama, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija nepritaria žemdirbių organizuojamai įspėjamajai protesto akcijai ir leidimas akcijai nebus išduodamas. Sprendime taip pat nurodoma, kad dėl transporto gausaus judėjimo galimai susidarys spūstys mieste; taip pat susidarytų parkavimosi problemos šalia Šiaulių rajono savivaldybės.
Pareiškėja kreipėsi į atsakovę su 2019 m. lapkričio 18 d. prašymu (toliau – ir Prašymas), kuriuo prašė leisti organizuoti įspėjamąją žemdirbių akciją 2019 m lapkričio 26 d. 11 val. Šiaulių miesto savivaldybėje įstatymų nustatyta tvarka. Prašyme nurodyta akcijos dalyvių susirinkimo vieta, žemės ūkio kolonos judėjimo maršrutas. Prašymu atsakovė buvo informuota, kad numatomas dalyvių skaičius – 100 asmenų ir 50 transporto priemonių. Taip pat buvo pažymėta, kad maršrutas bus suderintas Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos skyriuje.
LR susirinkimų įstatymo (ginčui aktuali nuo 2018 m. kovo 1 d. galiojanti įstatymo redakcija) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamas teisės rinktis be ginklo į taikius susirinkimus užtikrinimo sąlygas ir valstybės bei visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos ir teisės aktuose įtvirtintų dorovės principų, kitų asmens teisių ir laisvių apsaugos tvarką organizuojant susirinkimus ar vykdant pavienio asmens akciją, taip pat atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus. Asmenų teisė ir laisvė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus ar vykdyti pavienio asmens akciją gali būti laikinai apribojama įvedus karo ar nepaprastąją padėtį. Taigi Konstitucijos laiduojama teisė rinktis į taikius susirinkimus užtikrinama ir įgyvendinama šiame įstatyme nustatyta tvarka ir gali būti laikinai ribojama tik įstatyme numatytais atvejais.
Atsakovė teismui nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo nustatyta pareiškėjos Pranešimo derinimo data, ir jog ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną apie nustatytą pranešimo apie organizuojamą susirinkimą derinimo dieną ir laiką buvo informuota susirinkimo organizatorė ir policija. Taigi buvo pažeista Susirinkimų straipsnio 7 straipsnio 1 dalis, taip pat buvo pažeistos ir to paties straipsnio 2 dalies normos, numatančios, kad pranešimas apie organizuojamą susirinkimą turi būti suderintas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jo gavimo. Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 3 dalis ir Susirinkimų įstatymo 14 straipsnio 1 dalis numato privalomą policijos atstovo dalyvavimą pranešimo apie organizuojamą susirinkimą derinime. Taigi nesilaikant privalomos pranešimo derinimo procedūros, buvo pažeistos ir Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies ir Susirinkimų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies normos. Iš Pranešimo matyti, kad pareiškėja siekė suderinti žemės ūkio technikos kolonos judėjimo maršrutą su Šiaulių apskrities VPK.
Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad buvo padarytas pažeidimų visetas ne tik neorganizuojant organizatoriaus Pranešimo derinimo procedūros, bet nebuvo parengtas ir Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje numatytas pranešimo apie organizuojamą susirinkimą suderinimo dokumentas. Vienai šaliai nesutinkant su prašoma suderinti susirinkimo organizavimo vieta ir bendru sutarimu nepavykstant suderinti kitos susirinkimo organizavimo vietos, atsakovas turėtų teisę sprendimu atsisakyti suderinti pranešimą apie organizuojamą susirinkimą, kuris galėtų būti skundžiamas teismui. Tačiau minėtuose Susirinkimo įstatymo normose savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui nenumatyta teisė nesuorganizavus / neatlikus organizatoriaus pranešimo darymo priimti sprendimą, kuriuo nusprendžiama neišduoti leidimo protesto akcijai. Taigi buvo pažeista ir Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 4 dalis.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Susirinkimų įstatymo 12 straipsnio „Savivaldybės administracijos direktoriaus ar jį pavaduojančio asmens pareigos ir atsakomybė“ 1 dalyje numatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius ar jį pavaduojantis asmuo privalo šio įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti sklandų pranešimo apie organizuojamą susirinkimą suderinimą; to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius ar jį pavaduojantis asmuo, pažeidę šį įstatymą, nustatyta tvarka traukiami administracinėn atsakomybėn.
Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1968/2013 nurodoma, kad susirinkimo vietos pakeitimas nors ir buvo derintas, tačiau nebuvo suderintas su susirinkimo organizatoriais, vadinasi, buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, todėl skundžiamo Administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymo dalimi, kuria nesuderinta susirinkimo organizatorių pasirinkta vieta, o nurodyta visai kita eitynių vieta, su kuria eitynių organizatoriai nesutinka, yra pažeistas pats susirinkimų laisvės principas. Minėtoje nutartyje akcentuojama, kad „LR susirinkimų įstatymas susirinkimų organizavimo teisiniuose santykiuose numato teises ir pareigas viešojo administravimo subjektams. Pagal bendruosius viešosios teisės principus, viešojo administravimo subjektui paprastai leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta teisės aktuose. LR susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog pranešimą apie organizuojamą susirinkimą derina savivaldybės administracijos direktorius ar jį pavaduojantis asmuo, susirinkimo organizatoriai ir policijos atstovas. Tačiau Susirinkimų įstatymas nenumato atsakovui - Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, nesuderinus susirinkimo vietos su susirinkimo organizatoriais, pačiam nurodyti kitą eitynių ar susirinkimo vietą. Aiškinant priešingai, būtų paneigta pareikštinė susirinkimo laisvės įgyvendinimo tvarka, galiojanti Lietuvoje. Teisėjų kolegija remiasi LVAT jurisprudencija, kurioje įtvirtinta, kad suderinimas yra abejų pusių sutarimas (žr. pvz., LVAT 2012 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-63-261/2012). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstyta pozicija, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, negalėdama įgyvendinti Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto veiksmo, t. y. derybų būdu nepasiekus vieningo sprendimo, turėjo sprendimu atsisakyti suderinti pranešimą apie organizuojamą susirinkimą, kuris vėliau galėtų būti skundžiamas remiantis Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 7 dalies nuostatomis ABTĮ nustatyta tvarka.“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1701/2013 nurodoma, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnis įtvirtina teisę į taikius susirinkimus, taip pat numato galimybę riboti šią teisę tik įstatymu ir tik tuo atveju, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Asmens teisė į taikius susirinkimus taip pat įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. balandžio 27 d. (įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.) ir kuri nuo to laiko yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Konvencijos 11 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Susirinkimų laisvė taip pat įtvirtinta 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 21 straipsnyje, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnyje. Šie teisės aktai taip pat yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 11 straipsnį, taip pat nuolat pažymi fundamentalų susirinkimų laisvės pobūdį ir jos svarbą demokratinės visuomenės raidai (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Vona prieš Vengriją ir jame nurodytą Teismo praktiką). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bet koks pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas turi atitikti šias sąlygas – teisė ar laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai šiuo ribojimu siekiama teisėto tikslo (byloje vertinamu atveju – viešojo intereso), be to, ribojimas pripažįstamas teisėtu ir būtinu demokratinėje visuomenėje, tik jei laikomasi proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą, 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, 2009 m. balandžio 29 d. nutarimą, 2009 m. spalio 8 d. nutarimą).“
Įvertinusi faktines bylos aplinkybes ir ginčui aktualias teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė netinkamai taikė LR susirinkimų įstatymo nuostatas, numačiusias privalomas pranešimo apie organizuojamą susirinkimą derinimo procedūras, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. SG-1100 „Dėl leidimo akcijai vykdyti“. Kartu buvo pažeistos pareiškėjos Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos 20 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnyje įtvirtintos teisės į asociacijų ir taikių susirinkimų laisvę, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.
Konstatavus, kad atsakovė priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą, kartu šiuo atveju yra svarbu pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A662-1553/2014 nurodoma, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė visada būtų imperatyviai tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog skundžiamo akto panaikinimas būtų formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai, nes ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas. Be to, ir Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies turinio teismams kyla imperatyvi pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal ABTĮ 94 straipsnį, skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama.
Atsižvelgiant į tai, jog vis dėlto skundžiamu Sprendimu buvo pasisakyta dėl pareiškėjos 2019 m. lapkričio 18 d. prašymo, kuriuo buvo prašoma suderinti įspėjamąją žemdirbių akciją 2019 m. lapkričio 26 d., t. y. dėl Prašymo, kuriame nurodoma nebeaktuali įspėjamosios protesto akcijos data, skundžiamo akto panaikinimas būtų formalus, dėl ko reikalavimas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. SG-1100 „Dėl leidimo akcijai vykdyti“ atmestinas kaip nepagrįstas.
Atmetus pareiškėjos reikalavimą panaikinti skundžiamą aktą, dėl aukščiau minėtų priežasčių taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos skundo antrasis reikalavimas įpareigoti atsakovę per 3 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo su Šiaulių krašto ūkininkų sąjunga suderinti ūkininkų įspėjamosios protesto akcijos laiką ir vietą. Sutikta su atsakovės išsakyta pozicija, kad nesant pas atsakovę gauto kito pareiškėjos pranešimo apie organizuojamą susirinkimą, nėra ir kilusio ginčo tarp šalių, kai tuo tarpu skundu pareiškėja jau prašo teismo spręsti dėl įpareigojimo derinti ūkininkų įspėjamosios protesto akcijos laiką ir vietą, kai jokie duomenys tokiems derinimams iš pareiškėjos pusės atsakovei dar net nėra pateikti.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Dėl aukščiau minėtų priežasčių pareiškėjos reikalavimai yra netenkintini ir skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.