- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-25
- Bylos Nr.
- 1K-700-387/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algimantas Valantinas
viešame teismo posėdyje, išnagrinėjus įtariamojo Z. T. skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-11-08 nutarties, kuria Z. T. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 2 mėnesių terminui,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Z. T. įtariamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su O. K., A. M., V. Š., L. P., A. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2013-11-06, apie 21 val., Šalčininkų raj., Poškonių k. prieigose, tarp valstybės sienos ženklų Nr. 0918 ir 0919, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, nepateikiant muitinės kontrolei, gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 20 dėžių cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-11-08 nutartimi Z. T. paskirta 2 mėnesių kardomoji priemonė – suėmimas.
Šalies argumentai
Skundu įtariamasis Z. T. prašo panaikinti 2013-11-08 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartį ir jį iš suėmimo paleisti. Pažymi, kad teismas, konstatavęs, jog „nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje“ faktiškai pripažino jį kaltu, tokiu būdu pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą. Be to, pasak įtariamojo, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių nusikalstamos veikos padarymą. Skunde akcentuojama, kad suėmimas nėra kriminalinė bausmė, o griežčiausia kardomoji priemonė, kuri gali būti skiriama tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų. Įtariamojo teigimu, pirmos instancijos teismo išvados, kad jis gali slėptis nuo teismo, galimai siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, galimai daryti naujus nusikaltimus, nėra pagrįstos, tam nenurodyti rimti argumentai ir jų byloje nėra. Taip pat skunde pažymima, kad asmens neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, atsisakymas duoti parodymus, nenuoseklių parodymų davimas, nelaikytini aplinkybėmis, trukdančiomis procesui. Z. T. nurodo, kad jis yra sukūręs šeimą, turi mažametį sūnų, nuolatinę gyvenamąją vietą. Tuo tarpu teismas šių aplinkybių nevertino, o sąmoningai ignoravo. Įtariamojo manymu, byloje nėra faktinių duomenų, patvirtinančių, kad būdamas laisvėje jis bėgs (slėpsis) nuo teismo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Taip pat teismo buvo nepagrįstai konstatuota, jog būdamas laisvėje Z. T. darys naujus sunkius nusikaltimus. Pasak įtariamojo, sprendžiant jam skirtinos kardomosios priemonės klausimą, buvo pažeistos jo teisės, kadangi jam nebuvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, susijusia su suėmimo skyrimo pagrindais bei sąlygomis. Z. T. teigimu, jam paskirta kardomoji priemonė yra akivaizdžiai neprotinga ir pažeidžianti proporcingumo principą, įtvirtintą BPK 11 str., kadangi BPK 119 str. numatytų tikslų galima pasiekti skiriant jam švelnesnę kardomąją priemonę.
Teismo posėdyje įtariamasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Įtariamojo Z. T. skundas atmestinas.
Teismas, skirdamas suėmimą, privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str. 2 d. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas ir atsižvelgti į BPK 127 str. 7 d., nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų.
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013-11-08 nutartimi paskyręs įtariamajam Z. T. kardomąją priemonę – suėmimą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str. 2 d., Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. nuostatų ir Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų nepažeidė.
BPK 121 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad kardomoji priemonė gali būti skiriama tik tuomet, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, taikytina ir suėmimo skyrimo atveju. Pagrįstu manymas gali būti laikomas tuo atveju, kai iš surinktų duomenų nešališkas stebėtojas darytų išvadą, kad asmuo, kuriam norima taikyti suėmimą, gali būti padaręs nusikalstamą veiką. Taip pat suėmimui skirti turi būti bent vienas iš BPK 122 str. 1 d. numatytų suėmimo pagrindų, t. y. turi būti pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; trukdys procesui; darys naujas nusikalstamas veikas. Teismui turi būti pateikti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, leidžiantys pagrįstai manyti, kad yra BPK 121 str. 2 d., 122 str. numatyti pagrindai ir sąlygos, vadovaudamasis kuriais ikiteisminio tyrimo teisėjas sprendžia klausimą dėl suėmimo skyrimo pagrįstumo. Teisės teorijoje BPK 121 str. 2 d. įtvirtinta nuostata laikoma retrospektyviniu pagrindu, o BPK 122 str. 1 d. numatyti pagrindai – perspektyviniais. Retrospektyvinis pagrindas – duomenys, ką įtariamasis jau gali būti padaręs, t. y. duomenys apie nusikalstamą veiką. Perspektyviniais pagrindai – pagrįstas spėjimas, kad įtariamasis gali imtis neigiamų proceso požiūrių veiksmų ateityje. Pažymėtina, kad sprendžiant suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus, įrodymai nėra vertinami ( BPK 20 str.), taip pat nėra sprendžiamas asmens kaltės bei įtariamajam įkaltinamos nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas. Vadovaudamasis pastarųjų duomenų visuma, teismas tik sprendžia ar yra pagrindas manyti, kad asmuo galėjo padaryti jam įkaltinamą nusikalstamą veiką. Įtariamojo dėmesys yra atkreiptinas į tai, kad pagrįstas įsitikinimas apie faktinių duomenų buvimą nėra galutinis kaltumo patvirtinimas ir nepažeidžia kaltinamo asmens nekaltumo prezumpcijos, kadangi, kaip jau buvo minėta, šioje stadijoje asmens kaltės klausimas net nėra svarstomas. Be to, nagrinėjamu atveju, nurodydamas, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje, apylinkės teismas negalėjo pažeisti nekaltumo prezumpcijos principo nei vieno asmens atžvilgiu, kadangi minėtas sakinys yra abstraktaus pobūdžio, jame nėra nurodomas nei Z. T., nei joks kitas konkretus asmuo.
Skirtingai nei nurodoma skunde, ikiteisminio tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys leidžia manyti, kad Z. T. galėjo padaryti jam įkaltinamą nusikalstamą veiką. Priimdamas 2013-11-08 nutartį apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad ši prielaida grindžiama byloje esančiais įrodymais - įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolais, kratų protokolais, tarnybiniu pranešimu, kita tyrimo medžiaga.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo teisėjo padarytos išvados dėl suėmimo pagrindų, numatytų BPK 122 str. 2 d. 1-3 p. p. , buvimo yra pagrįstos byloje esančiais duomenimis.
Ikiteisminio tyrimo medžiaga nustatyta, kad Z. T. įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį įstatymas numato ilgalaikį laisvės atėmimą. Tuo tarpu gresianti griežta bausmė padidina bėgimo (slėpimosi) galimybę nuo teismo. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 str. 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Teismas pažymi, kad nustatydamas ar įtariamasis bėgs (slėpsis ) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė ne tik į Z. T. gresiančios bausmės griežtumą, bet ir į tai, kad jis anksčiau yra tris kartus teistas, nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio ir padarė teisingą išvadą, jog įtariamasis gali bėgti ir slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas neignoravo to fakto, jog Z. T. yra vedęs, augina mažametį vaiką, tačiau vertino jį kitų ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktų duomenų kontekste. Taip pat apygardos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai dėl BPK 122 str. 1 d. 2 p. numatyto suėmimo pagrindo buvimo. Ikiteisminis tyrimas yra tik pradinėje stadijoje, surinktų duomenų visuma leidžia manyti, kad nusikalstama veika galimai buvo įvykdyta bendrininkų grupės, tad Z. T., būdamas laisvėje, galės trukdyti procesui. Pritartina apylinkės teismo nurodytoms aplinkybės dėl įtariamojo galimybės, jam būnant laisvėje, paslėpti dar nerastus ikiteisminiam tyrimui reikšmingus daiktus.
Ta aplinkybė, kad įtariamasis anksčiau buvo 3 kartus teistas už panašaus pobūdžio sunkių nusikaltimų padarymą, šiuo metu taip pat yra įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu leidžia teismui pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje Z. T. gali daryti naujus nusikaltimus.
Priešingai nei nurodoma skunde, aukščiau išvardintos ikiteisminio tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia apylinkės teismo nutartyje išdėstytą išvadą, kad BPK 119 str. tikslai negali būti pasiekti paskyrus Z. T. švelnesnę kardomųjų priemonių rūšį. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo teisėjas neturi pareigos svarstyti galimybę skirti kitas kardomasis priemones. Prokuroras kreipėsi dėl griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo, skyrimo, tad ikiteisminio tyrimo teisėjas pagrįstai analizavo tik šios kardomosios priemonės (ne)skyrimo pagrindus ir sąlygas.
Apygardos teismas konstatuoja, kad įtariamasis turi teisę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, kurią teismui pateikia prokuroras. Pripažintina, kad nesuteikimas galimybės įtariamajam realizuoti šią savo teisę, laikytinas BPK pažeidimu, tačiau šis pažeidimas nėra esminis ir neįtakoja priimto sprendimo pagrįstumo.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad 2013-11-08 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
įtariamojo Z. T. skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.