Kauno apylinkės teismo sprendimas

2015-02-23 · Civilinė byla Nr. e2-245-813/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-02-23
Bylos Nr.
e2-245-813/2015
Teisminio proceso Nr.
2-22-3-01554-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Darius Kantaravičius
Atsakovas
R. G.
Ieškovas
AB „Lietuvos draudimas“
Trečiasis asmuo
V. G., P. S.
Advokatai
Antanas Jarašius
Civilinė byla Nr. e2-245-813/2015Teisminio proceso Nr. 2-22-3-01554-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 38;44.2.4.1; 44.5.2.4; 116.4. (S)
KĖDAINIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 23 d.Kėdainiai

Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjas Darius Kantaravičius, sekretoriaujant Reginai Leonavičienei, Audronei Argustienei, dalyvaujant atsakovui R. G. ir jo atstovui advokatui Antanui Jarašiui, nedalyvaujant ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovui, nedalyvaujant tretiesiems asmenims V. G. ir P. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui R. G., tretiesiems asmenims V. G. ir P. S. dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ieškiniu (b.l. 1-3) prašė priteisti iš atsakovo R. G. 2924,05 Lt (846,86 EUR) žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 66,00 Lt (19,11 EUR) žyminį mokestį ir 115,19 Lt (33,36 EUR) dokumentų vertimo išlaidų.

Ieškovė nurodė, kad 2013-07-30 Vokietijoje, įvyko eismo įvykis ir jo metu buvo sugadinta Thorsten Hundertmark priklausanti transporto priemonė VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2013-07-30 avarija įvyko dėl R. G., priklausančios transporto priemonės MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo P. S. kaltės. Transporto priemonės MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Šios transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarė automobilio savininkas R. G.. Įvykusios avarijos metu padarytai žalai atlyginti AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 5848,11 Lt draudimo išmoką. AB „Lietuvos draudimas“ apie šį eismo įvykį sužinojo tik gavęs informaciją iš užsienio žalų reguliavimo partnerio. Gavus informaciją apie eismo įvykį, draudėjui R. G. buvo išsiųstas paklausimas dėl informacijos apie įvykį suteikimo. Draudėjas R. G. nevykdė LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 str. numatytų reikalavimų pateikti draudikui turimus eismo įvykio bei žalos įrodymus, padėti draudikui išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, t.y. neatsakė į ieškovo paklausimą dėl informacijos apie įvykį suteikimo. Ieškovo paklausimas buvo reikšmingas nustatant, ar yra pagrindas mokėti nukentėjusiajam draudimo išmoką (yra kaltė) ir kokio dydžio buvo padaryta žala nukentėjusiajam. Pagal LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str., draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam autoavarijoje asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas (apie įvykį informuoti draudiką pateikti visus būtinus paaiškinimus ir turimą informaciją). Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą kitas reikšmingas aplinkybes. Ieškovas prašė iš atsakovo grąžinti 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų, t.y. 2924,05 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu atsakovas R. G. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti (b.l. 41-43). Nurodė, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens V. G. buvo notarinės formos 2013-02-28 automobilio panaudos sutartis, kuria jis perdavė V. G. neatlygintinai naudotis Lietuvoje ir užsienyje savo automobilį su teise panaudos gavėjui perduoti naudotis gautąjį automobilį trečiajam asmeniui, o panaudos gavėjas V. G. įsipareigojo atstovauti panaudos davėją R. G. valstybinėse institucijose bei draudimo įstaigose (b.l. 28). Dėl to atsakovas mano, jog nėra jo kaltės ir jis neturi pareigos atsakyti pagal ieškinį.

Atsakovas R. G. teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad panaudos gavėjas V. G. jam buvo minėjęs, jog iš Lietuvos niekur neišvyks, kad atstovaus visose draudimo įstaigose. Apie atsakovo automobiliu sukeltą eismo įvykį R. G. nieko nežinojo, šią informaciją gavo tik iš teismo sprendimo už akių. R. G. savo draudimo įmonei AB „Lietuvos draudimas“ nepranešė apie su V. G.-02-28 sudarytą automobilio panaudos sutartį, nes tam nematė reikalo, kadangi buvo tikras, jog viską sutvarkys, t.y. šiam draudimui praneš ir tuo pačiu savo civilinę atsakomybę apdraus, panaudos gavėjas. Atsakovas paaiškino ir tai, kad jis iš AB „Lietuvos draudimas“ negavo jokio pranešimo dėl informacijos pateikimo, nežinojo, kad buvo eismo įvykis, todėl teigė nepažeidęs įstatymo 22 str. įtvirtintų pareigų. Atsakovo manymu, pagal ieškinį jis iš viso nėra atsakingas.

2014-08-01 teismo sprendimu už akių buvo visiškai patenkintas ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinys (b.l. 10-11).

2014-08-20 teisme buvo gautas atsakovo R. G. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame atsakovas nurodė, jog su sprendimu už akių nesutinka (b.l. 13-14).

2014-10-13 teismo nutartimi atsakovo R. G. pareiškimas dėl 2014-08-01 sprendimo už akių peržiūrėjimo atmestas (b.l. 37-38).

Teisme 2014-10-20 gautas atsakovo R. G. atskirasis skundas, kuriuo prašė teismo 2014-10-13 nutartį panaikinti, bylos nagrinėjimą atnaujinti, įpareigoti ieškovę pateikti CPK 135 str. reikalavimus atitinkantį ieškinį (b.l. 41-43).

2014-10-20 nutartimi atskirasis skundas patenkintas, panaikinta teismo 2014-10-13 nutartis, patenkintas atsakovo R. G. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikintas teismo 2014-08-01 sprendimas už akių ir atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės (b.l. 50-51).

Trečiasis asmuo P. S. teismo prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b.l. 84-85).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ pateiktų elektroninių ryšių priemonėmis elektroninės formos rašytinių įrodymų – mokėjimo nurodymo, tarptautinio mokėjimo pavedimo, Gyventojų registro tarnybos išrašo, pretenzijos, 2013-02-28 Įprastinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, eismo įvykio ataskaitos, informacijos apie kompensaciją ir išlaidas, sprendimo dėl draudimo išmokos, 2013-08-13 rašto dėl autoįvykio Voketijoje, 2013-09-17 pretenzijos ir kitų dokumentų matyti, kad 2013-07-30 Vokietijoje, įvykusio eismo įvykio metu buvo sugadinta Thorsten Hundertmark priklausanti transporto priemonė VW PASSAT,valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2013-07-30 avarija įvyko dėl atsakovui R. G., priklausančios transporto priemonės MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo P. S. kaltės. Transporto priemonės MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Šios transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarė automobilio savininkas R. G.. Įvykusios avarijos metu padarytai žalai atlyginti AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 5848,11 Lt (1693,73 EUR) draudimo išmoką. AB „Lietuvos draudimas“ apie šį eismo įvykį sužinojo tik gavus informaciją iš užsienio žalų reguliavimo partnerio. Gavus informaciją apie eismo įvykį, draudėjui atsakovui R. G. buvo išsiųstas paklausimas dėl informacijos apie įvykį suteikimo, tačiau atsakymo į jį draudėjas R. G. nepateikė (elektroniniai ieškinio priedai).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta ir tai, kad atsakovas2013-02-28 sudarė notarinės formos automobilio panaudos sutartį, kuria neatlygintinai savo transporto priemonę perdavė trečiajam asmeniui V. G. su teise atstovauti panaudos davėją R. G. valstybinėse institucijose bei draudimo įstaigose (b.l. 28), tačiau apie šį sandorį R. G. draudikui nepranešė, t.y. nevykdė sutartinių įsipareigojimų pagal draudimo sutarties sąlygas, nes jis perdavė transporto priemonę vairuoti asmeniui, kuris negyvena Lietuvos Respublikoje, ir apie šias aplinkybes, kurios akivaizdžiai turėjo įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui, nepranešė ieškovei.

Tarp ieškovės ir atsakovo 2013-02-28 sudarytos įprastinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties1.5.2. punkte buvo numatyta, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama tam tikromis 1.5.2.1–1.5.2.7 punktuose nurodytomis sąlygomis. Sutarties 1.5.2.5 punkte numatyta sąlyga, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tik iš savo partnerių Vokietijoje ieškovė sužinojo, jog Vokietijoje įvyko eismo įvykis. 2013-07-30 įvykusio eismo įvykio metu ieškovės bendrovėje apdraustą transporto priemonę „MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo Baltarusijos Respublikoje gyvenantis P. S..

Ieškovė 2013-09-10 priėmė sprendimą dėl 5848,11 Lt(1693,73 EUR) draudimo išmokos išmokėjimo žalą patyrusiam asmeniui, o 2013-09-16 tarptautinio lėšų pervedimo mokėjimo nurodymu sumokėjo 1693,73 EUR Intereurope AG Europian LawService Germany. Ieškovė pateikė žalos dydį patvirtinančius rašytinius įrodymus, byloje ginčo dėl žalos dydžio nekilo. Ieškovė 2013-09-17 kreipėsi į atsakovą su pretenzija, jog šis sumokėtų 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, tai yra 2924,05 Lt (846,86 EUR), tačiau atsakovas žalos neatlygino.

Teismas vertina, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra rizikos sandoris (CK 6.160 str. 3 d.). Ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 str. reglamentuoja atvejus, kada draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį. TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. nustato, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 str. nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo; jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį; draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Vyriausybės 2008-02-13 nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklės) 62.2 papunktis numato, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Taigi, atsižvelgiant į minėtos sutarties fiduciarinį pobūdį, draudėjas sutarties galiojimo metu taip pat turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų.

Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau – Standartinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygos) 3 punktas numato, kad šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų. Tačiau, remiantis sutarties laisvės principu, sudaromose sutartyse šalys turi teisę nustatyti ir papildomas sąlygas, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Draudimo sutarties sudarymo metu draudikas turi įvertinti visus draudimo rizikai įtaką darančius veiksnius. Ieškovė, kaip draudikė, siekdama užtikrinti savo veiklos efektyvumą, numato ir apskaičiuoja ateityje dėl atsakovo veiksmų galinčius atsirasti nuostolius. Šių nuostolių sumažinimui ieškovė gali pareikalauti iš atsakovo papildomų ar padidėjusių įmokų. Šiuo atveju draudimo sutarties 1.5.2.5 punkte nurodyta, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus (b.l. 58-59) apie tai, kad draudimo sutarties 1.5.2.5 punkto sąlyga buvo įrašyta paties draudėjo atsakovo R. G. pageidavimu, nes priešingu atveju draudimo įmoka būtų ženkliai didesnė. Be to, apie panaudos sutartį ir apie panaudos gavėjo V. G. teisę išvykti į užsienio valstybę nei draudėjas, nei panaudos gavėjas ieškovės neinformavo, todėl draudimo įmoka ir draudiminė rizika nebuvo perskaičiuota.

Taigi po automobilio panaudos 2013-02-28 sutarties sudarymo atsakovas, kaip būdamas įsipareigojęs pagal draudimo sutartį su ieškove ir būdamas draudėju, turėjo įvertinti savo planus ir draudimo sutarties sąlygas, į kurias atsižvelgiant įvertinta draudimo riziką ir apskaičiuota draudimo įmoka, bei savo pareigą informuoti draudikę apie draudimo rizikos padidėjimą. Draudimo sutarties 1.5.3 punkte nurodyta pranešimo apie draudimo rizikos padidėjimą tvarka ir nepranešimo pasekmės, kurios atitinka Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 38 punkto bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 papunkčio reglamentavimą; taip pat draudimo sutartyje nurodyta, kad aplinkybės, tiesiogiai susijusios su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui nurodytos Sutarties 1.5.1–1.5.2 punktuose. Transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų asmens, kurio gyvenamoji vieta ne Lietuvoje, šalių sudarytoje draudimo sutartyje aiškiai laikomas draudimo rizikos padidėjimu, todėl atsakovas turėjo pareigą pranešti draudikei apie tai, kad draudikė galėtų pasinaudoti jai suteiktomis teisėmis. Tuo atveju, jeigu atsakovas būtų informavęs ieškovę apie draudimo rizikos padidėjimą, ieškovė, siekdama prisiimti padidėjusią draudimo riziką, būtų galėjusi pasinaudoti jai teisės aktuose numatyta teise dėl papildomos įmokos sumokėjimo, t. y. dėl draudimo apsaugos kainos perskaičiavimo (Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 36, 39 punktai). Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai, nesilaikant draudimo sutartyje nustatytų sąlygų, vertintini, kaip pakankamai reikšmingi ir iš esmės pažeidžiantys bendradarbiavimo pareigą bei sutarčių vykdymo principus (CK 6.63 str. 1 d. 1 p., 6.200 str.). Atsižvelgiant į tai, kad įvyko draudiminis įvykis bei atsirado ieškovės prievolė atlyginti nukentėjusiojo asmens patirtus nuostolius, dėl atsakovo sutarties pažeidimo ieškovei teko didesnė rizika, nei įvertina ir susitarta sudarant draudimo sutartį, nustatant draudimo įmoką.

Atmestini atsakovo R. G. atsiliepimo argumentai, jog susiklosčiusioje situacijoje, kai jo apdraustą transporto priemonę Vokietijoje vairavo panaudos gavėjo V. G. perįgaliotas asmuo P. S., draudimo rizika buvo išnykusi. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad automobilio panaudos 2013-02-28 sutartimi draudėjas R. G. trečiajam asmeniui panaudos gavėjui V. G. suteikė teisę save atstovauti inter alia ir draudimo įstaigose, nepanaikina draudėjo atsakomybės už bendradarbiavimo su draudiku pareigos nevykdymą. Juk apie panaudos sutarties turinį draudėjas turėjo ir galėjo pranešti savo draudikui, informuoti, kad laikinai jis nėra transporto priemonės valdytojas, o kad ją valdo kitas asmuo, tačiau to nepadarė. Todėl būtent už šios fiduciarinės pareigos pažeidimą draudėjui turi kilti ieškiniu prašomos teisinės pasekmės –dalinės draudiminės išmokos grąžinimas (regresas). Teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad vien įgaliojimas trečiajam asmeniui automobilio panaudos sutartimi jį atstovauti draudimo įstaigose panaikino atsakovo prievolę prieš draudikę ir šią prievolę sukūrė panaudos gavėjui V. G.. Pažymėtina, kad draudimo sutartimi, už kurios pažeidimą ir grindžiamas ieškinys, tarpusavio teises ir pareigas sukūrė ne V. G., o būtent draudėjas R. G. ir draudikė – AB „Lietuvos draudimas“, todėl tik tarp šių asmenų kilo bendradarbiavimo pareiga. Dar daugiau, už įgaliotinio netinkamus veiksmus ar neveikimą prieš draudikę atsako įgaliotojas. Ši išvada daroma iš TPVCAPDĮ 2 str. 19 p., pagal kurį atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą yra asmuo, kuris yra sudaręs tokią draudimo sutartį su draudiku, o ne tokio asmens atstovas. Taigi, nagrinėjamoje byloje draudėjo R. G. atstovui automobilio panaudos gavėjui V. G. nepranešus draudikei AB „Lietuvos draudimas“ apie rizikos padidėjimą, už pasekmes turi atsakyti pats draudėjas, nagrinėjamu atveju – automobilio savininkas ir panaudos davėjas atsakovas R. G.. Tuo tarpu apie draudėjo atstovo V. G. netinkamą įgaliojimo vykdymą ar jo nevykdymą nagrinėjamoje byloje AB „Lietuvos draudimas“ neturi patirti neigiamų padarinių. Tai išimtinai įgaliotojo (draudėjo) ir įgaliotinio (draudėjo atstovo) tarpusavio reikalas.

Vadovaujantis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 papunkčiu bei Sutarties 1.5.3 punktu, ieškovė turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Ieškovė prašė iš atsakovo R. G. priteisti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 2924,05 Lt (846,86 EUR). Nustatant atsakingam draudikui grąžinamos sumos dydį, atsižvelgtina į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes (TPVCAPDĮ 22 str. 2 d., Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 63 punktas). Nagrinėjamoje byloje ieškovė teismui nepateikė pagrindžiančių įrodymų ar argumentų, kodėl šiuo individualiu atveju prašo iš atsakovo priteisti būtent maksimalią teisės aktuose numatytą grąžinamą išmokėtos sumos dalį. Teismas sprendžia, kad įvertinus atsakovui sutartyje nustatytos pareigos pažeidimo pobūdį, ieškovei iš atsakovo negali būti priteista maksimali 50 procentų išmokėtos draudimo išmoka. Iš ieškovės ieškinio turinio matyti, kad jis buvo grindžiamas tik tuo, kad atsakovas R. G. nevykdė TPVCAPDĮ 12 str. numatytų reikalavimų pateikti draudikei turimus eismo įvykio bei žalos įrodymus, padėti draudikei išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, t.y. neatsakė į ieškovo paklausimą dėl informacijos apie įvykį suteikimo. Teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma rodo, kad atsakovas R. G. nieko nežinojo apie jo automobiliu sukeltą eismo įvykį Vokietojoje, jo pasekmes, negavo draudikės paklausimo. Dar daugiau, liko nepaneigti atsakovo teismo posėdyje duoti paaiškinimai, kad jis įmonėje AB „Lietuvos draudimas“ yra apdraudęs ir kitą transporto priemonę, tačiau jokių pretenzijų dėl nagrinėjamoje byloje aktualios draudimo sutarties pažeidimo nesulaukęs. Be to, ieškovė teismui nepateikė įtikanamų įrodymų, jog atsakovui jos siųstas paklausimas tikrai buvo įteiktas ir kad atsakovas tyčia jį ignoravo. Iš to teismas sprendžia, kad nagrinėjamas ginčas ir draudikės pretenzijos dėl 50 proc. dalies draudiminės išmokos regreso atskovui tapo žinomas tik jam gavus teismo 2014-08-01 sprendimą už akių. Iš to vertinama, kad ir pati draudikė neišnaudojo visų įmanomų priemonių savo bendradarbiavimo su draudėju pareigai įvykdyti. Tik vėliau bylą nagrinėjant teisme ieškovė pakeitė teisinį ieškinio pagrindimą ir savo reikalavimą grindė atsakovo draudimo sutarties pažeidimu, susijusiu su nepranešimu draudikei apie tarp draudėjo ir trečiojo asmens V. G.-02-28 sudarytą automobilio panaudos sutartį, o tuo pačiu ir apie šia panaudos sutartimi numatytą automobilio panaudos gavėjo teisę išvykti į užsienio valstybę. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, į draudimo sutarties pažeidimo aplinkybes, draudikės ir draudėjo tik iš dalies tinkamą tarpusavio bendradarbiavimą, pažeidimo pobūdį ir reikšmingumą, į išmokėtos draudimo išmokos dydį, į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, ieškovės prašomas priteisti nuostolių atlyginimo regrese teise dydis mažintinas per pusę ir ieškovei iš atsakovo priteistina ketvirtadalis jos išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 1462,02 Lt (423,43 EUR). Teismo įsitikinimu, būtent šis dydis yra proporcingas atsakovo R. G. padarytam draudimo sutarties pažeidimui.

Be to, įstatymas numato ieškovei teisę už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą prašyti priteisti iš skolininko ir įstatymo nustatyto dydžio palūkanas, tokį reikalavimą ieškovė pareiškė, todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-07-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Vadovaujantis CPK 93 str. 2 d., 98 str., ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad bylinėjimosi išlaidų patyrė abi šalys. Kadangi ieškinys patenkintas 50 procentų ir abiejų bylos šalių bylos laimėjimo ir pralaimėjimo proporcijos yra lygios, todėl jų patirtos bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstytinos, kiekviena šalis paliktina prie savo patirtų išlaidų.

Remiantis LR CPK 96 str. 1 d., iš šalių lygiomis dalimis valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidos nepriteistinos, nes šalims tenkanti po 3,01 EUR suma neviršija minimalios valstybei priteistinos sumos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259- 270 str. teismas,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo R. G., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, buveinė J. Basanavičiaus g. 12, Vilniuje, įmonės kodas 110051834, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT777300010000543713, AB Swedbank, b.k. 73000, 423,43 EUR (keturis šimtus dvidešimt tris eurus 43 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-07-01) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kiekvieną šalį palikti prie savo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kėdainių rajono apylinkės teismą.

Teisėjas /pasirašyta elektroniniu parašu/ Darius Kantaravičius