- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-12
- Bylos Nr.
- A-62-2-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00457-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko,
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl tarnybinio patikrinimo išvados dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. Š. kreipėsi skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti dalį Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) viršininko patvirtintos 2010 m. gegužės 18 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 30-IS-77 ir pripažinti, kad pareiškėjo sveikata 2010 m. kovo 20 d. buvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo, o patirtos traumos atsiradimo aplinkybės sietinos su kompensacijos mokėjimu; 2) įpareigoti Klaipėdos apskrities VPK išduoti pareiškėjui siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatyti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog Klaipėdos apskrities VPK viršininko patvirtintoje 2010 m. gegužės 18 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 30-IS-7 konstatuota, kad 2010 m. kovo 20 d., 2 val. 45 min., prie AB „Klaipėdos energija“ pastato, esančio Šilutės pl. 26, Klaipėdoje, Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresnysis patrulis A. Š. dešinės kojos kryžminių raiščių plyšimą patyrė tarnybos metu, vykdydamas tarnybines pareigas, kuomet dėl administracinio teisės pažeidimo sulaikomas asmuo R. Š., būdamas girtas (jam buvo nustatytas 2,86 promilės girtumas), neišsilaikė ant kojų ir, nevalingai virsdamas visu kūnu ant žemės, užgriuvo ant policijos pareigūno A. Š. dešinės kojos, taip sukeldamas jam dešinės kojos kryžminių raiščių plyšimą. Išvadoje taip pat nurodyta, jog duomenų, kad policijos pareigūnas A. Š. sužalotas dėl R. Š. tyčinių veiksmų, nukreiptų prieš nukentėjusįjį ar kitus asmenis siekiant tokiu būdu išvengti gresiančios atsakomybės, negauta. Atsižvelgiant į tai, išvados rezoliucinėje dalyje pripažinta, kad pareiškėjo sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai arba su jo statusu vykdant tarnybines pareigas (2 punktas), ir pasiūlyta pareiškėjui kompensacijos nemokėti (3 punktas). Pareiškėjas nesutiko su tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 30-IS-77 rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktais. Kompensacijas vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dėl jų sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo numato Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas, Vidaus tarnybos statutas) 40 straipsnio 3 dalis. Tačiau ne kiekvienas vidaus tarnybos sistemos pareigūno sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo faktas suteikia pagrindą gauti kompensaciją. Pagal šį straipsnį (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo mokama šiais atvejais: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Ar pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nustatoma vidaus reikalų ministro patvirtinta tvarka (Statuto 40 straipsnio 5 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintų Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas priskirtinas kuriam nors iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti (Statuto 40 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamu atveju, atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo nustatyta, kad dėl administracinio teisės pažeidimo sulaikomas asmuo R. Š., būdamas girtas, neišsilaikė ant kojų ir, nevalingai virsdamas visu kūnu ant žemės, užgriuvo ant policijos pareigūno A. Š. dešinės kojos, taip sukeldamas jam dešinės kojos kryžminių raiščių plyšimą. Todėl yra akivaizdu, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybos pareigų atlikimo. Pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta dėl trečiųjų asmenų (dėl sulaikomo asmens R. Š.) veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, susijusių su pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimu ar jo statusu vidaus tarnyboje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), 2010 m. balandžio 12 d. sprendime aiškindamas Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatas, nurodė, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytiems kompensacijos išmokėjimo atvejams – kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso – gali būti priskirtos situacijos, kai nustatoma, jog tretieji asmenys sutrikdo vidaus tarnybos sistemos pareigūno sveikatą dėl atitinkamų jo atliktų veiksmų vykdant tarnybos pareigas (pav., sulaikymo už padarytą nusikaltimą ir pan.) ar atitinkamo statuso vidaus tarnyboje (administracinė byla Nr. A146-/2010). Nagrinėjamu atveju nėra Statuto 40 straipsnio 6 dalyje numatytų sąlygų, kurioms esant įvykiai nepriskiriami draudiminiams ir draudimo sumos bei kompensacijos nemokamos. Skundžiamoje išvadoje nepagrįsti konstatuota, kad pareiškėjas nesilaikė saugaus elgesio taisyklių, kad išvengtų galimų sužalojimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos apskrities VPK prašė atmesti pareiškėjo A. Š. skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I236-621/2009, yra pažymėta, kad pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį kompensacija mokama tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso. Tais atvejais, kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl aukščiau nurodytų priežasčių, pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtas sužalojimas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau šių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno sveikatai. Padidėjęs pavojus ar padidėjusi rizika atsiranda policijos pareigūnų tiesioginio darbo metu realaus užpuolimo ar gynimosi metu. Paprastai padidėjęs pavojus ir padidėjusi rizika gyvybei ar sveikatai kyla tuomet, kai yra tam tikros neįprastos aplinkybės ar yra sąveika su padidėjusio pavojaus šaltiniu (persekiojamas ar sulaikomas nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą padaręs asmuo pasipriešina ir dėl to pareigūnas patiria sveikatos sutrikdymą, sprogsta nukenksminamas sprogmuo, užsikrečiama liga atliekant sergančio asmens kratą, policijai priskirtos funkcijos vykdomos ore ar po vandeniu ir dėl to patiriamas sveikatos sutrikdymas ir pan.). Šiuo atveju pareiškėjas buvo sužalotas, kai jo prilaikomas neblaivus asmuo dėl girtumo neišsilaikė ant kojų ir griūdamas užvirto ant pareiškėjo sulenktos per kelią kojos, kurią jis laikė pakėlęs ant šaligatvio atbrailos. Neblaivaus asmens virtimas nelaikytinas faktoriumi, sukeliančiu padidintą riziką ir pavojų pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Teisės aktai neapibrėžia, kokių tarnybinių pareigų atlikimas laikytinas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Todėl, atliekant tarnybinį patikrinimą, kiekvienas sveikatos sutrikdymas įvertinamas atskirai, atsižvelgiant į esamas aplinkybes, kurios tam tikrais atvejais leidžia konstatuoti padidėjusį pavojų ar padidėjusią riziką pareigūno gyvybei ar sveikatai, o kitais atvejais – ne. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, pareiškėjo sveikatos sutrikdymas tarnyboje negali būti laikomas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, ir nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Pareiškėjo patirta trauma priskirtina nelaimingiems atsitikimams tarnyboje pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintas Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygas. Todėl pareiškėjui buvo pasiūlyta kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir išmokos apskaičiavimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašė atmesti pareiškėjo A. Š. skundą kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo patirta trauma vertintina ne kaip sveikatos sutrikdymas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, o kaip nelaimingas atsitikimas. Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindė Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A143-145/2010, Nr. A502-2258/2009). Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog tuo atveju, kai yra nustatoma, kad teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjui išmokėtina kompensacija, pareigūnui turi būti išduodamas siuntimas į CMEK sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti (Statuto 40 straipsnio 8 dalis). Teismo priimtas sprendimas gali turėti įtakos CMEK teisėms ir pareigoms. Todėl šioje administracinėje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėtų būti įtraukta CMEK.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. Š. skundą kaip nepagrįstą.
Teismas įvertino faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. IX-804 redakcija) įtvirtintus kompensacijos išmokėjimo atvejus ir pažymėjo, kad tais atvejais, kai pareigūno sveikata sutrikdoma tarnybos metu arba jam vykdant tarnybines pareigas, tačiau ne Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais, pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato Statuto 41 straipsnis ir valstybinio socialinio draudimo santykius reguliuojantys teisės aktai. Nagrinėjamu atveju, anot teismo, pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta ne dėl trečiųjų asmenų pareiškėjo atžvilgiu atliktų veiksmų, susijusių su jo tarnybinių pareigų atlikimu ar statusu, o dėl paties pareiškėjo neatsargumo. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimai panaikinti 2010 m. gegužės 18 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-77 ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti pripažinti nepagrįstais.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. Š. prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos apskrities VPK prašė palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendimu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pažymėjo, kad administracinių bylų proceso betarpiškumo principas reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti byloje įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 straipsnio 1 dalis). Šis principas taip pat reiškia, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Administracinių bylų proceso betarpiškumo principo įgyvendinimo tvarka įtvirtinta ABTĮ 82 straipsnio 6 dalyje, kuri įpareigoja pirmosios instancijos teismą ne tik išklausyti proceso šalių ir (ar) jų atstovų paaiškinimų, bet ir imperatyviai nustato, kad po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi byloje surinktais įrodymais, nors jie nebuvo ištirti teismo posėdyje. Anot LVAT, įrašas teismo posėdžio protokole apie teisėjos nurodymą, jog nagrinėjama administracinė byla susideda iš 37 bylos lapų, iki teismo posėdžio pradžios pateiktų rašytinių įrodymų bei tarnybinio patikrinimo medžiagos dėl policijos pareigūno A. Š. sveikatos sutrikdymo (47 bylos lapai) nėra ir negali būti laikomas bylos įrodymų ištyrimu pirmosios instancijos teisme, kaip to reikalauja ABTĮ 79 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl teismas tuo esminiai pažeidė procesines teisės normas. Taip pat pažymėjo, kad teismas privalėjo laikytis ir ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, sprendimo motyvuojamoje dalyje atsakyti į visus pagrindinius pareiškėjo argumentus.
IV.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundo netenkino.
Pirmosios instancijos teismas įvertino faktines bylos aplinkybes ir bylai aktualias teisės normas, pažymėdamas, kad Statuto (aktuali 2006 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija Nr. X-804) 40 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija pareigūnams mokama: 1) kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Ar pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nustatoma vidaus reikalų ministro patvirtinta tvarka (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), t. y. vadovaujantis Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta atliekant pareiškėjui tarnybines pareigas, nėra kvestionuojama. Anot teismo, nėra ginčo ir dėl aplinkybių, kurioms esant įvyko sužalojimas: pareiškėjas ir jo porininkas vyriausiasis patrulis E. Š. pakėlė ant žemės gulintį R. Š. ir nuvedė jį prie automobilio, prie automobilio E. Š. paleido vedamą R. Š. ir nuėjo iš mašinos bagažinės paimti polietileninę plėvelę, kurią ketino pakloti automobilio salone, kad nešvarus sulaikytasis neišpurvintų automobilio sėdynės, A. Š. tuo metu laikė R. Š. už kairės rankos, tačiau šis virto ir užgriuvo ant pareiškėjo sulenktos dešinės kojos, kurią jis buvo pastatęs ant šaligatvio krašto, dėl to plyšo dešinės kojos kryžminiai raiščiai. Pažymėjo, kad šalys skirtingai vertina įvykį Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo aspektu. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas administracinėje byloje Nr. A143-145/2010 pateiktu Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų išaiškinimu ir nesutiko su pareiškėjo argumentais, kuriais buvo grindžiamas teiginys, kad jo sveikata buvo sutrikdyta dėl to, kad tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai. Pažymėjo, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog ant žemės gulėjęs asmuo R. Š. dėl girtumo nesiorientavo aplinkoje, negalėjo savarankiškai judėti. Tai patvirtina ir paties pareiškėjo po įvykio rašytas tarnybinis pranešimas bei paaiškinimai duoti atliekant tarnybinį patikrinimą. Nors patrulis E. Š. nematė sužalojimo aplinkybių, nes tuo metu buvo prie automobilio bagažinės, tačiau savo tarnybiniame pranešime, rašytame po įvykio, taip pat patvirtino, kad ant žemės gulėjęs vyriškis dėl girtumo nesiorientavo aplinkoje, negalėjo pasakyti savo vardo, pavardės, pakeltas nuo žemės negalėjo pastovėti ant savo kojų. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad tokioje būklėje esančio asmens sulaikymas negalėjo būti susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pareiškėjo sužalojimas buvo nulemtas ne tarnybos pareigų atlikimą lydėjusių padidėjusių pavojaus ar rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, bet aplinkybių, kurios betarpiškai gali ir nesisieti su tarnyba. Taip pat teismas atmetė pareiškėjo motyvus, kad sveikata jam sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo arba pareigūno statuso. Paminėjo, kad pareiškėjas neneigia to fakto, jog R. Š. virto neišsilaikęs ant kojų dėl savo girtumo. Neatsargi kaltės forma, net jei ir būtų daroma prielaida dėl jos egzistavimo, anot teismo, nagrinėjamu atveju nesudarytų pagrindo išvadai dėl A. Š. sužalojimo dėl atliekamų pareigų ir jo, kaip policijos pareigūno statuso, nes neatsargus elgesys gali būti vienodai nukreiptas į bet kurį asmenį, nepriklausomai nuo jo statuso. Tik tyčinis elgesys galėtų būti siejamas su konkretų statusą turinčio asmens sužalojimu, kai turimas tikslas padaryti žalą būtent pareigas atliekančiam pareigūnui ir jo, kaip policijos pareigūno, statusui. Nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie R. Š. motyvus, ketinimus, tikslus, jo tyčią sužaloti pareigūną, jis virto ne dėl to, kad jį laikė pareigūnas, todėl sieti A. Š. patirtus sužalojimus su atliekamomis pareigomis ir jo, kaip policijos pareigūno statusu, nėra pagrindo. Teismas konstatavo, kad pareigūno A. Š. sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, tačiau sutrikdant ją nebuvo nei vienos sąlygos numatytos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje, todėl naikinti 2010 m. gegužės 18 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 30-IS-77 „Dėl policijos pareigūno A. Š. sveikatos sutrikdymo“ nėra pagrindo. Nesant išvados, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas, atliekant tarnybines pareigas, yra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, anot teismo, nėra pagrindo pareiškėjo siųsti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją, tuo pačiu įpareigoti atsakovą išduoti tokį siuntimą sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, nes ši aplinkybė būtų svarbi tik sprendžiant klausimą dėl kompensacijos išmokėjimo pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį.
V.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. Š. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo A. Š. skundą patenkinant visiškai.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, netinkamai rėmėsi teismų praktika, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas, anot pareiškėjo, nepagristai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, nes toje byloje aplinkybės skiriasi. Pažymi, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai, o konkrečiu atveju yra aktualus Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendime Nr. A143-568/2010 pateiktais išaiškinimais ir teigia, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, aiškinant antrąją iš nurodytų aplinkybių (situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu), būtina nustatyti, ar padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai (kurie ir nulėmė pareigūno susižalojimo atsiradimą arba jo sveikatos sutrikdymą) gali būti siejami su tiesioginiu Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų uždavinių, o ne kitų šiame įstatyme jam nustatytų reikalavimų (pvz., sietinų su pareigūno pasirengimu šiems uždaviniams tinkamai atlikti), vykdymu. Akcentuoja, kad atsakovas 2010 m. balandžio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 30-IS-54 iš esmės pripažino, kad administracinio teisės pažeidėjo sulaikymas ir pristatymas į policijos įstaigą laikytina tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu Lietuvos Respublikos policijos veiklos 5 įstatymo taikymo prasme, t. y. specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu, o tai, pareiškėjo nuomone, suponuoja išvadą, kad pareiškėjo traumos atsiradimo aplinkybės sietinos su kompensavimo išmokėjimu. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais dėl kaltės formos. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio mėn. 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-529/2010 ir 2009 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2258/2009 ir teigia, kad teismų praktikoje kalbant apie trečiųjų asmenų poveikį sutrikdant pareigūnų sveikatą neakcentuojama kaltės forma (tyčinis arba neatsargu), nes tokiu būdu bus paneigti pareigūnų, kurie tinkamai vykdė savo funkcijas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo prasme, teisėti lūkesčiai į kompensacijos išmokas.?
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos apskrities VPK prašo palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Anot atsakovo, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė pagrįstas išvadas, o taip pat tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Taip pat ir 2010 m. gegužės 18 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-IS-77 „Dėl policijos pareigūno A. Š. sveikatos sutrikdymo“ yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo patirta trauma priskirtina prie nelaimingų atsitikimų tarnyboje. Pažymi, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad įvykis tarnyboje, kurio metu pareiškėjas buvo sužalotas, būtų susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno sveikatai. Akcentuoja, kad pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 straipsnio 7 dalis). Vidaus tarnybos statute numatytas tarnybos ypatumų kompensavimo principas įgyvendinamas įstatymu (Vidaus tarnybos statutu) nustatytomis sąlygomis, kurių įgyvendinimo tvarką detalizuoja atitinkami su šio Statuto įgyvendinimu susiję poįstatyminiai teisės aktai. Padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai yra vienas iš vidaus tarnybos ypatumų, tačiau tai savaime nėra pagrindas mokėti statutiniam valstybės tarnautojui kompensaciją kiekvienu sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo atveju. Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą šio straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos gali būti mokamos, jei teisės aktų numatyta tvarka yra nustatoma (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), kad vidaus tarnybos sistemos pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas priskirtinas vienam iš šio Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų ir nėra aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnio 6 dalyje, kurioms esant kompensacijos nemokamos. Pažymi, kad policininko profesija pareigūnams nustato padidintus fizinio pasirengimo reikalavimus. Pareiškėjas susižalojo tarnybos metu, vykdydamas savo tiesiogines funkcijas, numatytas jo pareigybės aprašyme. Pareiškėjas, prilaikydamas neblaivų asmenį (nustatytas 2.86 promilių girtumas), kuris neišsilaikė ant kojų, turėjo imtis atsargumo priemonių, kad nepakenktų savo sveikatai. Duomenų, patvirtinančių, kad sulaikomo asmens ketinimas ar tikslas buvo tyčia sužaloti pareiškėją dėl jo pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, negauta. Pareiškėjas susižalojo dėl savo paties didelio neatsargumo ir jo patirtos traumos priežastimi negali būti laikomas tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, todėl kompensacija, numatyta Statuto 40 straipsnio 30 dalyje, jam nemokėtina.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo atmesti pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
Anot trečiojo suinteresuoto asmens, pirmos instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas. Palaiko motyvus, išdėstytus atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs vienodą praktiką aiškinant ir taikant Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatas (administracinės bylos Nr. A662-154/2010, Nr. A143-145/2010, Nr. A143-193/2010, Nr. A756-1509/2010), ypač atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A662-1428/2010, kurioje buvo nustatytos labai panašios faktinės aplinkybės. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, anot trečiojo suinteresuoto asmens, darytina išvada, kad pareiškėjas susižalojo atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau jo susižalojimas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko patvirtintos 2010 m. gegužės 18 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 30-IS-77, kurioje konstatuota, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresnysis patrulis A. Š. buvo sužalotas tarnybos metu, vykdydamas tarnybines pareigas, tačiau jo sveikatos sutrikdymas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ar jo statusu, vykdant tarnybines pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Statutinių valstybės tarnautojų veiklą, statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, socialines ir kitas garantijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas, kuris išskiria dvejopo pobūdžio socialines garantijas: Statuto 40 straipsnis (2006 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija Nr. X-804, 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XI-122) numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais, o Statuto 49 straipsnis (2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-804) draudimo sumų išmokas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant ginčą dėl Klaipėdos apskrities VPK 2010 m. gegužės 18 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 30-IS-77 pagrįstumo ir teisėtumo aktuali yra Statuto 40 straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti kompensacijos pareigūno mirties ar sveikatos sutrikdymo atvejais klausimus. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad yra būtina pateikti šios materialinės teisės normos aiškinimą.
Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Aptariamoje teisės normoje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai: 1) kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio administracinėse byloje (žr., 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143–145/2010, 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010), pasisakydamas dėl nurodytų alternatyvų tarpusavio išskyrimo, pažymėjo, kad pirmosios alternatyvos dalis „kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas“ yra panaši į trečiąją alternatyvą „kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso“, t. y. ir vienu, ir kitu atveju pareigūno sveikatos sutrikdymas yra siejamas su jo tarnybinių pareigų atlikimu, todėl lingvistinio teisės aiškinimo požiūriu šios nuostatos galėtų būti suprastos panašiai. Tačiau, kita vertus, šių nuostatų skirtingas suformulavimas bei priskyrimas prie skirtingų alternatyviai nurodytų paminėtos kompensacijos išmokėjimo sąlygų suponuoja, kad įstatymų leidėjo joms yra suteikta skirtinga prasmė. Aiškindama šį skirtumą, teisėjų kolegija nurodė, kad trečiosios iš nurodytų alternatyvų suformulavimas (kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso) leidžia ją suprasti taip, kad joje nurodyti tarnybinių pareigų atlikimas bei pareigūno statusas savaime yra priežastis, kuri lėmė pareigūno sveikatos sutrikdymą. Kitaip tariant, jeigu patyręs sveikatos sutrikdymą asmuo nebūtų turėjęs pareigūno statuso arba nebūtų atlikęs savo tarnybinių pareigų (iki to, kai buvo sutrikdyta jo sveikata), tokių pasekmių kaip jo sveikatos sutrikdymas nebūtų buvę. Tuo tarpu pirmosios iš aukščiau nurodytų alternatyvų paminėta dalis (kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas) pagal savo prasmę nukreipia į laiką, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, siejant jį (laiką) su tarnybinių pareigų atlikimu. Ši teisės normos dalis turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad laikas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, yra jo tarnybinių pareigų atlikimo laikas. Kalbėdama apie antrąją iš nurodytų alternatyvų (kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai), teisėjų kolegija pažymėjo, kad ji yra adresuota situacijai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas buvo patirtas laiko požiūriu nors ir ne tarnybinių pareigų atlikimo metu, tačiau jam atliekant savo kaip vidaus tarnybos (policijos) pareigūno pareigas, kurias jis turi atlikti pagal pareigūno statusą.
Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), o sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato CMEK (Statuto 40 straipsnio 8 dalis). Pagal Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138, 3-10 punktus dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus tarnybos įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas nustatyti priežastinį ryšį ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Taisyklių 10 punkte yra nustatyti tarnybinio patikrinimo išvados, kuri teikiama tvirtinti įstaigos vadovui, turinio reikalavimai, tarp jų – nurodyti ar yra nustatytas priežastinis ryšys, ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija (Taisyklių 10.6 punktas).
Byloje esantys įrodymai patvirtinta, kad 2010 m. balandžio 23 d. gavus Klaipėdos apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio viršininko tarnybinį pranešimą dėl pareiškėjo tarnybos metu patirto sveikatos sutrikdymo, siekiant nustatyti, kad įvykis tarnyboje, dėl kurio buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ir sveikatai, pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris užbaigtas 2010 m. gegužės 18 d. surašant tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-77. Byloje nėra ginčo dėl šioje tarnybinio patikrinimo išvadoje užfiksuotų ir tarnybinio patikrinimo metu nustatytų pareiškėjo susižalojimo aplinkybių: pareiškėjas A. Š., Klaipėdos apskrities VPK 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresnysis patrulis, kartu su porininku, vyriausiuoju patruliu E. Š., tarnybos metu, 2010 m. kovo 20 d., apie 2.45 val., prie AB „Klaipėdos energija“ pastato, esančio Šilutės pl. 26, Klaipėdoje, norėdami dėl viešosios tvarkos pažeidimo (girtas gulėjo viešoje vietoje) į policijos komisariatą pristatyti ant žemės gultinį R. Š., pakėlė jį ir nuvedė prie automobilio, prie automobilio E. Š. paleido vedamą R. Š. ir nuėjo iš mašinos bagažinės paimti polietileninę plėvelę, kurią ketino pakloti automobilio salone, kad nešvarus sulaikytasis neišpurvintų automobilio sėdynės, A. Š. tuo metu laikė R. Š. už kairės rankos, tačiau šis virto ir užgriuvo ant pareiškėjo sulenktos dešinės kojos, kurią jis buvo pastatęs ant šaligatvio krašto, dėl to plyšo dešinės kojos kryžminiai raiščiai.
Atsižvelgdama į nurodytus Statuto 40 straipsnio 3 dalies aiškinimo argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostata apie kompensacijos išmokėjimą, kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso (trečioji iš nurodytų alternatyvų), kaip ir šios dalies antrosios alternatyvos pavidalu apibūdinta nuostata, ginčo situacijai nėra aktualios ir netaikytinos, nes byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas patyrė traumą dėl prieš tai jo atliktų tarnybinių pareigų arba kad jis buvo sužalotas tik dėl savo kaip policijos pareigūno statuso, tuo tarpu laikas, kuomet buvo patirta ši trauma (pagal bylos duomenis), laikytinas tarnybinių pareigų atlikimo laiku. Tuo pačiu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamai situacijai yra aktualus Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas, ką apeliaciniame skunde nurodo ir pareiškėjas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-145/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010) nurodytuose procesiniuose sprendimuose yra pažymėjęs, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 straipsnio 3 dalies) taikymo klausimą yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos (paties pareiškėjo, E. Š. tarnybinių pranešimų (prijungta tarnybinio patikrinimo medžiaga, b. l. 31-32), pareiškėjas sužalojimą patyrė sulaikomą asmenį prilaikydamas už kairės rankos, kad šis neapvirstų. Byloje nėra duomenų, kad sulaikomas asmuo būtų priešinęsis, elgęsis agresyviai ar atlikęs kokius nors pavojingus veiksmus, nes tiek pareiškėjo, tiek patrulio E. Š. tarnybiniuose pranešimuose nurodytos aplinkybės dėl sulaikomo asmens būsenos (ant žemės gulėjęs R. Š. dėl girtumo nesiorientavo aplinkoje, negalėjo savarankiškai judėti, pasakyti savo vardo, pavardės, pakeltas nuo žemės negalėjo pastovėti ant savo kojų), paneigia tokią galimybę. Taigi pareiškėjas A. Š., sulaikydamas R. Š., įprastu būdu vykdė jam priskirtas funkcijas (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog tarnybinės funkcijos buvo atliekamos neįprastomis sąlygomis, t. y. esant padidėjusiam pavojui ar padidėjusiai rizikai sveikatai ar gyvybei. Kitaip sakant, tarnybinių funkcijų atlikimas nebuvo priežastiniame ryšyje su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybe. Girto asmens prilaikymas paminėtų faktinių aplinkybių kontekste negali būti siejamas su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų kompensacijos mokėjimo sąlygų nebuvimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi 2010 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje pagal susiklosčiusią situaciją panašioje administracinėje byloje Nr. A662-1428/2010.
Atsižvelgdama į bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas (Statuto 40 straipsnio 3 dalį), teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo susižalojimas, atliekant tarnybines pareigas, negali būti laikomas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas susižalojo situacijoje, kuri atitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmąją iš nurodytų alternatyvų. Taip pat, kaip minėta, pareiškėjo susižalojimas nepriskirtinas ir kitiems Statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintiems atvejams.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai pareigūno sveikata sutrikdoma tarnybos metu arba jam vykdant tarnybines pareigas, tačiau ne Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais (nėra būtinų sąlygų, t. y. padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos sveikatai arba kitų asmenų poveikio iš šalies dėl atitinkamų pareigūno teisėtai atliktų veiksmų ar jo statuso), pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato Statuto 41 straipsnis ir valstybinio socialinio draudimo santykius reguliuojantys teisės aktai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo A. Š. apeliacinio skundo argumentus, atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išsprendė teisingai. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas nustačius bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, išanalizavus bylai aktualias teisės normas, atsižvelgus į šioje srityje suformuotą teismų praktiką.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-145/2010. Pažymėtina, kad minėtame sprendime pateiktas bendras išaiškinimas dėl Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo yra aktualus iš šiai administracinei bylai, nepaisant konkrečių faktinių aplinkybių. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-568/2010 ir teigė, kad nustačius, jog jis vykdė specialiąsias pareigūno funkcijas, jam kompensavimas turi būti mokamas. Tokie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, sulaikydamas R. Š. ir pristatydamas jį į policijos komisariatą, vykdė tarnybines pareigas, kurios sietinos su specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu, tačiau konkrečiu atveju neįrodyta antroji Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies (pirmojo atvejo) taikymo sąlyga – minėtų tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Vidaus tarnybos statuto nuostata apie kompensacijos išmokėjimą, kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso (trečioji iš nurodytų alternatyvų), taikytina nepaisant trečiųjų asmenų, kurie daro atitinkamą poveikį, kaltės formos, t. y. net ir pripažinus, kad sulaikomas asmuo veikė neatsargiai. Teisėjų kolegija, palaikydama pirmosios instancijos teismo motyvus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog sulaikomas asmuo ant pareiškėjo dešinės kojos užgriuvo dėl savo būsenos (girtumo), o ne turėdamas atitinkamų ketinimų pareiškėjo, kaip pareigūno, atžvilgiu. Kitokių duomenų byloje nėra. Toks neatsargus elgesys, nesusietas priežastiniu ryšiu su pareigūno statusu ar prieš tai jo atliktomis tarnybinėmis pareigomis (motyvo, tikslo atžvilgiu), neatitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatoje įtvirtinto trečiojo kompensacijos mokėjimo atvejo. Kitų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, pareiškėjas nenurodė.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.