Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-08 · Administracinė byla Nr. I-1147-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-08
Bylos Nr.
I-1147-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00182-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
Z. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1147-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00182-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Z. T. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde, kurį patikslino (b. l. 5-12, 23) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012-01-26 iki 2014-05-08 laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 12 būryje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad nurodytu laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, nuteistųjų skaičius pataisos namuose stipriai viršijo teisės aktais nustatytą leistiną kiekį, dėl ko vienam nuteistajam teko 2-2,5 kv. m. ploto. Pažymėjo, kad 12 būrio 4 brigados gyvenamosios patalpos plotas 66 kv. m., joje gyveno iki 30 nuteistųjų, 3 brigados plotas 32 kv. m., joje gyveno iki 16 nuteistųjų. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nuolatinį psichologinį spaudimą, nepatogumus, diskomfortą. Tvirtino, kad būrio patalpos įrengtos nesilaikant Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Būryje yra įrengti tik nuteistųjų gyvenamieji kambariai, socialinių darbuotojų kabinetas, sanitarinis-higienos mazgas bei virtuvėlė. Gyvenamosiose patalpose nebuvo patalpos maisto produktams laikyti, dėl ko maisto produktus laikė gyvenamojoje patalpoje. Būryje nebuvo atskiros drabužių džiovinimo patalpos, todėl asmeninius drabužius džiovino lauke ir dėl to patyrė nepatogumų. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose yra tik po vieną spintą drabužiams, todėl asmeninius drabužius laikė krepšyje. Dėl šių nepatogumų jautė diskomfortą, ypač šaltuoju metų laiku, kai nuteistieji laiką leidžia patalpose. Paaiškino, kad gyvenamosios patalpos netinkamai vėdinamos, jose susikaupęs pelėsis, grybelis, drėgmė. Nėra patalpos rūkymui, dėl to turėjo rūkyti lauke. Tvirtino, kad artimiesiems nebuvo leista perduoti vaistų, o pareigūnai skatino pinigų rinkimą bendro naudojimo daiktams įsigyti, kas yra draudžiama. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nuolatinį ir ilgalaikį diskomfortą, orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, psichologinį spaudimą, sukrėtimą, emocinę depresiją, reputacijos sumažėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą (b. l. 28-32) nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-01-26 iki 2014-05-08 buvo laikomas 2-jo sektoriaus 12 būryje. Pažymėjo, kad konkrečių duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikoma pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, nėra galimybės pateikti, kadangi tokie duomenys nėra kaupiami ar sisteminami. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl paprastai nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka žymiai daugiau. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Tvirtino, kad atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Džiovinimo vietos taip pat yra įrengtos ir būrio kieme. Kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje yra įrengta po spintą drabužiams bei atskiros drabužių kabyklos. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Akcentavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, draudžiama vartoti tabako gaminius bendro naudojimo gyvenamosiose patalpose, kuriose nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, todėl kiemuose yra įrengtos ir pažymėtos vietos rūkymui. Atlikdamas bausmę į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyrių dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Atsakovas neatliko jokių teisei prieštaringų veikų, todėl nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Pravieniškių pataisos namų – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012-01-26 iki 2014-05-08.

Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose, nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2012-01-26. Teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2017-02-04 (b. l. 13), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, orumo pažeminimą ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012-01-26 iki 2014-02-03 taikytinas ieškinio senaties terminas, ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014-02-04 iki 2014-05-08.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nuo 2014-02-04 iki 2014-05-08 pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 12 būrio 3 brigadoje (bendrabučio tipo patalpos), kurios plotas 32,63 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų, taigi jam teko 3,26 kv. m. ploto (32,63/10) (b. l. 34, 49-50). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad 3 brigadoje buvo laikoma nuo 15 iki 16 asmenų, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų buvo laikoma gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu. Tačiau teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nurodytas nuteistųjų skaičius, į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo abstrakčių paaiškinimų apie gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičių nagrinėjamu atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad patalpose būtų laikoma daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų, ar, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog Pravieniškių PN-AK patalpos buvo įrengtos nesilaikant Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6-5.10 punktų reikalavimų. Pažymėjo, kad 12 būrio gyvenamosiose patalpose buvo tik vienas šaldytuvas, nebuvo specialios patalpos maisto produktams laikyti, taip pat nebuvo laisvalaikio patalpos ir drabužių džiovyklos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punkte numatyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, įrengiamos valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui) (5.6 p.), sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui) (5.7 p.), laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui) (5.8 p.), drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui) (5.9 p.), kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui) (5.10 p.). Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017-04-25 raštas Nr. 77-1204 (b. l. 49) patvirtina aplinkybę, kad Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus 12 būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengtos spintos ir drabužių kabyklos, taip pat šaldytuvai, kuriuose nuteistieji laiko maisto produktus. Minėtais duomenimis taip pat nustatyta, kad maisto produktus nuteistieji gali laikyti virtuvėlėje esančiose spintelėse, o asmeninius drabužius džiovinti skalbykloje arba pasivaikščiojimo kieme. Nors atsakovo atstovas pažymėjo, kad poilsio kambarys 12 būryje neįrengtas, tačiau, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl šių aplinkybių (poilsio kambario neįrengimo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo patalpų įrengimo laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad patalpose nebuvo tinkamo vėdinimo, kaupėsi drėgmė ir pelėsis.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas nurodė, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos natūraliai per langus ir ventiliacines angas (b. l. 49-50), kas atitinka higienos normos reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpas tinkamai prižiūrint, valant, vėdinant, drėgmės ir pelėsio galima išvengti. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos namuose neįrengtos vietos rūkymui, dėl ko pareiškėjas turėjo rūkyti lauke.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru įtvirtintas ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo ir 2017-04-25 pažymos Nr. 77-1204 matyti, kad Pravieniškių PN-AK kiemuose yra įrengtos ir pažymėtos vietos rūkymui, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti (b. l. 49-50).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai neleido artimiesiems atvežti vaistų. Tačiau, teismas pažymi, kad į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (akto redakcija nuo 2013-01-01 iki 2014-10-04) nustatytą sąrašą Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, patenka vaistai (vaistiniai preparatai) ir medicininės paskirties daiktai (be gydytojo leidimo). Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde jokių konkrečių aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu dėl neperduotų vaistų, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Z. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis