Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Morigana“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimų (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Lodrita“).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus teritorinė muitinė nesutinka su Pareiškėjos skundu ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Muitinės departamento 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 1A-234 „Dėl „UAB „Morigana“ skundo“ ir Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. liepos 13 d. sprendimo „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog Pareiškėja (tranzito procedūros vykdytoja) Vilniaus teritorinėje muitinėje 2020 m. gruodžio 23 d. įformino Sąjungos tranzito procedūrą pagal lydintį tranzito dokumentą T1 Nr. 20LTVR5000178994A8, kuriuo buvo deklaruotos prekės - kompiuteriniai įrenginiai bei dulkių siurbliai. Paskirties muitinės įstaiga – Lenkijos Respublikos Pruškuvo muitinės postas. Tranzito procedūros užbaigimo terminas – 2020 m. gruodžio 31 d. Krovinio vežėjas – UAB „Lodrita“. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad tranzito procedūra nustatytu terminu užbaigta nebuvo.

Ginčijamame Sprendime 1 nurodyta, jog vietos mokesčių administratorius atliko mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatė, jog, remiantis Pareiškėjos pateikta informacija, tranzito dokumentu deklaruotas krovinys buvo pavogtas Lenkijos Respublikoje 2020 m. gruodžio 24 d. Šiai aplinkybei įrodyti Pareiškėja pateikė Lenkijos Respublikos policijos pažymą dėl kreipimosi į policiją, taip pat dvi transporto priemonės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuotraukas. Įvertinusi minėtą informaciją Vilniaus teritorinė muitinė konstatvo, jog nėra aišku, kada ir kur minėtos nuotraukos darytos, todėl susieti jas su tranzito procedūrai deklaruotu kroviniu nėra galimybės.

Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu, pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 1A-234 pakeitė Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimo 1 rezoliucinės dalies 3 punktą bei skyrė Pareiškėjai 10 proc. neteisėtai sumažinto mokėtino mokesčio sumos dydžio baudą (894 Eur) – 528 Eur.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu, importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju išvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje. To paties straipsnio 2 dalies a punktas nustato, jog skolos atsiradimo momentu laikytinas momentas, kai neįvykdoma arba nustojama vykdyti pareiga, kurios nevykdymas nulemia skolos muitinei atsiradimą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ir ESTT) prejudicinėje byloje C-273/12 nagrinėdamas muitinės priežiūroje esančių prekių vagystės įtaką skolos muitinei atsiradimui, pasisakė, kad prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystė laikytina prekių paėmimu, dėl kurio atsiranda skola muitinei. ESTT taip pat yra pasisakęs dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 71 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje išdėstytos normos, nurodydamas, jog dėl prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystės atsiranda apmokestinimo momentas ir prievolė apskaičiuoti PVM (45 p.).

Nagrinėjamu atveju teisinius santykius dėl įrodymų, patvirtinančių atitinkamos muitinio tranzito procedūros užbaigimą, reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje pateikta bendroji taisyklė, pagal kurią tinkamu dokumentu (įrodymu), patvirtinančiu Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą, yra muitinės paskirties įstaigos patvirtintas dokumentas apie šios procedūros užbaigimą.

Aptariamo straipsnio 2 dalyje išvardinti dokumentai (įrodymai), kurie tinkamumo aspektu galėtų būti prilyginami straipsnio 1 dalyje nurodytiems dokumentams. Pagal ją, Bendrijos tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų: a) trečiojoje šalyje išduotą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekėms įforminamas muitinės sankcionuotas veiksmas; b) trečiojoje šalyje išduotą ir šios šalies muitinės antspaudu patvirtintą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą atitinkamoje trečiojoje šalyje. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vietoje 2 dalyje išvardytų dokumentų galima pateikti jų kopijas arba fotokopijas, kurių tikrumą turi patvirtinti dokumentų originalus patvirtinusi institucija, atitinkamų trečiųjų šalių institucijos arba vienos iš valstybių narių institucijos.

Taigi, minėto straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad jokie kiti įrodymai, kurie neatitinka šioje straipsnio dalyje nustatytų reikalavimų, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais ta prasme, kad jais (ir tik jais) būtų galima remtis, pripažįstant, jog Bendrijos tranzito procedūra buvo užbaigta. Šių dokumentų įrodomoji reikšmė siejama su prekių pateikimu muitinės sankcionuotam veiksmui. Tai reiškia, kad toks dokumentas turi būti išduotas (ar patvirtintas) arba atitinkamos trečiosios šalies muitinės įstaigos arba jis neturėtų kelti jokių abejonių, kad jame nurodytai prekei buvo įformintas muitinės sankcionuotas veiksmas (žr., pvz., LVAT 2012-02-21 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A143-1226/2012; 2013-03-22 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-453/2013; 2020-11-04 nutartį, priimtą nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2182-575/2020; ir kt.).

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra jokių patikimų įrodymų, jog ginčo prekės buvo prarastos Lenkijos Respublikoje. Byloje esantys duomenys tik patvirtina, jog vežėjo UAB „Lodrita“ vairuotojas kreipėsi į Lenkijos Respublikos policiją dėl vagystės fakto, tačiau vežėjas nepranešė policijai kokios prekės buvo pavogtos, todėl policijoje nebuvo pradėtas tyrimas dėl dingusių iš transporto priemonės prekių.

Kaip matyti iš papildomai atsakovo į bylą pateiktų duomenų, Vilniaus teritorinė muitinė kreipėsi į Muitinės įstaigą Lodzėje Bendrojo tranzito centrinį biurą Lenkijoje, informuodama, jog iš procedūros vykdytojo buvo gautas policijos komisariato dokumentas Nr. SWD-42171/20. Mazovijos muitų ir mokesčių tarnybos vadovas Varšuvoje informavo, jog jis nėra kompetetingas surinkti skolą muitinei, susijusią su tranzito dokumentu T1 Nr. 20LTVR5000178994A8. Nurodė, jog iš dokumentų nėra visiškai aišku, kur prekės iš tikrųjų buvo pavogtos. Vairuotojas, atsakingas už prekių gabenimą, nepateikė pranešimo policijai, todėl tyrimas dėl prekių vagystės nėra pradėtas. Taip pat pažymėta, jog Muitų ir mokesčių institucijai nebuvo pranešta apie prekių vagystę, pranešimo Muitų ir mokesčių institucijai nepateikė ir vairuotojas.

Teismo nuomone, tiek vietos mokesčių administratorius, tiek Departamentas skundžiamuose sprendimuose teisingai nurodė, jog nei Pareiškėja, nei UAB „Lodrita“ neinformavo Lenkijos Respublikos muitinės apie ginčo prekių praradimą. Kaip jau minėta, nepaisant to, jog UAB „Lodrita“ kreipėsi į Lenkijos Respublikos policiją dėl vagystės fakto, tačiau pagal turimus byloje duomenis - policija tyrimo nepradėjo. Be to, negalimumą įregistruoti skolą muitinei bei pradėti išieškojimą, atsakydama į Vilniaus teritorinės muitinės pateiktą užklausą (2021-02-08), patvirtino ir Lenkijos Respublikos muitinė. Taigi, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju skolos muitinei atsiradimo vietos nustatyti neįmanoma, todėl pritartina atsakovo išvadai, jog skolos muitinei atsiradimo vieta laikytina Lietuvos Respublika.

Dėl Pareiškėjos, kaip tranzito procedūros vykdytojos pareigų, paminėtina SMK 137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, nustatanti, kad tuo atveju, jei dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure 135 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos neįmanoma įvykdyti, asmuo, privalantis įvykdyti tą pareigą, arba bet kuris kitas minėto asmens interesais veikiantis asmuo nedelsdamas informuoja muitinę apie susidariusią padėtį. Jeigu dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure prekės nėra visiškai prarastos, muitinė taip pat informuojama apie tikslią jų buvimo vietą. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, jog vadovaujantis SMK 137 straipsnio 1 dalimi, tiek Pareiškėja, tiek ir trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo pareigą nedelsiant informuoti Lenkijos Respublikos muitinę apie prekių praradimą jos teritorijoje, tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog tai buvo padaryta.

Pareiškėja, ginčydama prekių muitinę vertę, nurodo, jog muitinė nepagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės metodą remiantis Pareiškėjos pateikta sąskaita faktūra Nr. 2020/12-09. Tačiau vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalimi, prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Iš skundžiamo Sprendimo 1 turinio matyti, jog vietos mokesčių administratorius detaliai aprašė teisines ir faktines aplinkybes, susijusias su importo mokesčių apskaičiavimu. Be to, Muitinės departamentas pateikė papildomą paaiškinimą, jog prekių, už kurias Pareiškėjai buvo įregistruota skola muitinei, muitinė vertė buvo nustatyta remiantis duomenimis iš Prekių muitinio įvertinimo duomenų bazės. Pažymėjo, jog muitinės apskaičiuotos vertės buvo mažesnės už vertes, nurodytas Pareiškėjos pateiktuose pirkimo-pardavimo dokumentuose. Šiuos atsakovo teiginius patvirtina papildomai teismui pateikti išrašai iš PREMI duomenų bazės bei informacinis pranešimas TC24.

Taigi, sutiktina su atsakovo pozicija, jog nagrinėjamu atveju gabentoms prekėms nepateikti visi prekių sandorio vertei ir jos elementams pagrįsti reikalingi dokumentai, t. y. apmokėjimo už prekes bei prekių transportavimo dokumentai, todėl prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas. Nesant galimybės taikyti ir kitų SMK 74 straipsnio 2 dalyje numatytų metodų, darytina išvada, jog ginčo prekių muitinė vertė pagrįstai buvo nustatyta vadovaujantis minėto straipsnio 3 dalimi, t. y. remiantis Muitinės duomenų bazėje sukauptais duomenimis.

Pareiškėja teigia, jog bauda buvo paskirta visiškai nepagrįstai ir prašo ją panaikinti. Teismas su šiuo Pareiškėjos argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 139 straipsnio 1 dalis numato, jeigu mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų šios trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Šiuo atveju Pareiškėjai, neįvykdžiusiai pareigos pristatyti ginčo prekes į paskirties muitinės įstaigą, atsirado skola muitinei, kurią ji privalėjo sumokėti, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl vadovaujantis MAĮ 139 straipsniu Pareiškėjai pagrįstai buvo paskaičiuota bauda už mokesčių įstatymo pažeidimus.

Be to, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai nustato, kad atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra tuomet, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, taip pat, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Pažymėtina, kad tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos numato bendro pobūdžio atleidimo nuo baudos bei delspinigių aplinkybes, kurias privalo įrodyti mokesčių mokėtojas ir jos yra vertinamojo pobūdžio dėl jų taikymo konkrečiam atvejui. Kaip ne sykį yra nurodęs LVAT savo praktikoje, tokiam vertinimui yra svarbūs mokesčius nustatantys teisės aktai, kuriuos pažeidė mokesčių mokėtojas ir pagal kuriuos buvo nustatyta prievolė sumokėti mokesčius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant konkretaus mokesčių mokėtojo kaltės dėl skirtingų mokesčių įstatymų pažeidimų klausimą Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai, kurie yra pakankami konstatuoti konkretaus mokesčio mokėtojo kaltės dėl konkretaus mokesčio įstatymo pažeidimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2122/2011).

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo nuo baudos, pažymėtina, kad Pareiškėja nepateikė duomenų, jog ji atitinka kriterijus, dėl kurių galėtų būti visiškai atleista nuo baudos mokėjimo, todėl darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai neatleido pareiškėjos nuo paskirtos baudos, tačiau sumažino jos dydį iki 528 Eur.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, proceso šalių pateiktus dokumentus, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad Departamentas ir Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai ginčijamais sprendimais konstatavo, kad pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 20LTVR5000178994A8 vykdytos Sąjungos tranzito procedūros nebuvo tinkamai užbaigtos, todėl Pareiškėjai pagrįstai buvo apskaičiuota mokestinė prievolė.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad muitinės įstaigos, priimdamos ginčijamus sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, todėl naikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 18KP- 16-545 dalyje, kurioje skolininke muitinei pripažinta Pareiškėja ir jai įregistruota mokestinė prievolė muitinei ir paskirta bauda bei Departamento 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 1A-234, pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo, todėl Pareiškėjos skundas atmestinas.

Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas nepasisako ir jų nevertina. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).

Kadangi Pareiškėjos skundas yra atmestas, todėl ji neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40, 41 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Morigana“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.