- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-548-413/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-00182-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas (pirm.), Gintautas Koriaginas (pran.), Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriaus ,,Kapčiamiesčio“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento
- Kategorijos
- 44.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriaus ,,Kapčiamiesčio“ medžiotojų būrelio apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-281-743/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriaus ,,Kapčiamiesčio“ medžiotojų būreliui dėl gyvūnijai padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Atsakovas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriaus ,,Kapčiamiesčio“ medžiotojų būrelis (toliau - Medžiotojų būrelis) 2013 m. lapkričio 24 d. organizavo varyminę medžioklę Lazdijų r. Kapčiamiesčio medžioklės plotų vienete. Medžioklės dieną ieškovui atlikus patikrinimą, nustatyta, kad organizuojamai medžioklei atsakovas turėjo dvi licencijas sumedžioti tauriojo elnio patelę arba jauniklį iki vienerių metų Nr. 000058 ir Nr. 000059 ir buvo išdavęs medžioklės lapą Nr. 630171. Medžioklės lapo ataskaitoje nurodyta, kad minėtos medžioklės metu buvo panaudota viena licencija Nr. 000059, sumedžioti trys žvėrys: vienas taurusis elnias, dvi stirnos; medžioklės lapas pasirašytas medžioklės vadovo V. K.. Antroji licencija tinkamai neužpildyta ir į medžioklės lapą neįtraukta. Baigus patikrinimą, pasak ieškovo, gautas anoniminis pranešimas, kad atsakovo medžioklės plotuose yra palikta dar viena sumedžiota elnių patelė. Pranešimas pasitvirtino, kadangi ieškovo darbuotojams atlikus papildomą atsakovo medžioklės plotų apžiūrą, nušautas gyvūnas 2013 m. lapkričio 27 d. buvo surastas. Medžioklės vadovui V. K. ir būrelio medžiotojams Z. K. bei R. P. už Medžioklės taisyklių pažeidimus buvo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai ir 2014 m. sausio 10 d. nutarimais kiekvienam iš jų paskirtos administracinės nuobaudos – 100 Lt baudos. Remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-5 ,,Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. D1-695 ,,Dėl laikinių gyvūnų rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau - Metodikos) nuostatomis, ieškovas nustatė, kad už neteisėtai sumedžiotas dvi tauriojo elnio pateles gamtai padaryta 22 932 Lt žala. Kadangi atsakovas į ieškovo siųstą pretenziją neatsakė ir gera valia žalos neatlygino, ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas gyvūnijai padarytą 22 932 Lt žalą priteisti iš atsakovo teismine tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 22 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriaus ,,Kapčiamiesčio“ medžiotojų būrelio 22 932 Lt (6 641,57 Eur) žalos atlyginimo valstybei, pervedant priteistą sumą į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (kodas 190742671) sąskaitą (duomenys neskelbtini), DNB banke, ir 706 Lt (204,47 Eur) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, AB, arba į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, įmokos kodas – 5660.
Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad ,,Kapčiamiesčio“ medžiotojų būrelis 2013 m. lapkričio 24 d. vykdė varyminę medžioklę Lazdijų r. Kapčiamiesčio medžioklės plotų vienete. Medžioklės dienai atsakovas turėjo dvi licencijas, leidžiančias sumedžioti tauriojo elnio patelę ar jauniklį iki vienerių metų. Medžioklė vyko 2013 m. lapkričio 24 d., todėl spręsdamas apie medžioklės teisėtumą teismas vadovavosi 2013 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-597 redaguotomis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Vadovaudamasis Taisyklių 21 ir 22 punktais teismas padarė išvadą, kad sumedžiojus licencijuojamą žvėrį, pirmiausiai turi būti užpildytos licencijos, panaudotos žvėriui sumedžioti, tada baigiamas pildyti medžioklės lapas, nes jame surašomi panaudotų licencijų numeriai, kiek ir kokių gyvūnų sumedžiota ir po to medžioklės vadovas privalo pasirašyti medžioklės lapo apačioje. Licencijos atkarpa turi būti užpildyta arba prieš išvežant sumedžiotą gyvūną iš medžioklės plotų vieneto arba prieš pradedant sumedžioto gyvūno apdorojimą priklausomai nuo to, kuris iš šių veiksmų pirmiau pradedamas. Iš medžioklės lapo, licencijų, atsakovo paaiškinimų ir liudytojų parodymų teismas sprendė, kad ieškovo pareigūnams atvykus į pirminę sumedžiotų gyvūnų dorojimo vietą, buvo baigiama doroti pirmoji elnio patelė, pareigūnams pateiktas Taisyklių 21 punkte nustatyta tvarka užpildytas medžioklės lapas, kuriame įrašyta panaudota licencija Nr. 000059, nurodyta, kad sumedžiota viena tauriojo elnio patelė. Antrosios licencijos Nr. 000058 atkarpa nebuvo užpildyta, jos numeris nenurodytas medžioklės lape, jame nepažymėta, kad sumedžiotos dvi tauriojo elnio patelės. Pagal Taisyklių 22 punktą, jeigu apie sumedžiotus gyvūnus nepažymima medžioklės lape ir licencijų medžiojamiems gyvūnams sumedžioti atkarpose Medžioklės taisyklių 21 ir 22 punktuose nustatyta tvarka, tokie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai, padarant žalos gamtai. Nustatęs, kad atsakovas neužpildydamas licencijos Nr. 000058 atkarpos vienai sumedžiotai elnio patelei, šios licencijos numerio nenurodydamas medžioklės lape, jame nepažymėdamas apie šią sumedžiotą tauriojo elnio patelę, šį gyvūną sumedžiojo neteisėtai, tuo padarydamas žalą gamtai.
Be to, atsižvelgdamas į liudytojų J. J. ir T. D. parodymus, fotonuotraukas bei medžioklės schemą teismas sprendė, kad šie duomenys patvirtina aplinkybę, kad atsakovo medžioklės plote po 2013 m. lapkričio 24 d. vykusios varyminės medžioklės, tame pačiame miško masyve, kur buvo sumedžiotos dvi tauriojo elnio patelės, 2013 m. lapkričio 27 d. buvo rasta dar viena negyva tauriojo elnio patelė. Pagal tauriojo elnio patelės kūne matomų sužalojimų kiekį ir jų mastą bei pobūdį, ši elnio patelė nušauta grankulkėmis, o apie jos sumedžiojimą pareigūnams buvo pranešta medžioklės dieną, t.y. 2013 m. lapkričio 24 d., tačiau dėl didelio medžioklės ploto, sutemus, tą pačią dieną gyvūnas nebuvo rastas. Be to, liudytojai V. K. ir R. P. patvirtino, kad medžioklės metu buvo iššauta 5-6 šūviai, t.y. daugiau nei rasta žvėrių, medžioklės plote buvo ieškoma sužeistų žvėrių, tačiau jų nerado. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad 2013 m. lapkričio 27 d. rasta tauriojo elnio patelė buvo sumedžiota atsakovo organizuotos varyminės medžioklės, vykusios 2013 m. lapkričio 24 d., metu. Kadangi atsakovui buvo suteiktos dvi licencijos tauriojo elnio patelei ar jaunikliui iki vienerių metų sumedžioti, todėl sumedžiojęs trečiąją tauriojo elnio patelę atsakovas pažeidė Taisyklių 58.42 punkto reikalavimą. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 24.10 punkte nustatyta medžioklės vadovo pareiga nedelsiant (nesišalinant iš įvykio vietos) informuoti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentą apie medžioklės metu padarytus Medžioklės taisyklių pažeidimus, 24.15 punkte įtvirtinta jo pareiga organizuoti medžioklės metu sužeistų gyvūnų paiešką. Pripažinęs įrodytu, kad atsakovas pažeidė Taisyklių 21, 22, 58.11, 58.42 punktų reikalavimus ir dvi tauriojo elnio pateles sumedžiojo neteisėtai, teismas sprendė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, būtinus jo civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kadangi dvi tauriojo elnio pateles buvo sumedžiotos neteisėtai, teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad gyvūnijai padaryta žala turi paskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-5 ,,Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. D1-695 ,,Dėl laikinių gyvūnų rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“, taikant 1,092 koeficientą, kas iš viso sudarytų 22 932 Lt žalos atlyginimą gamtai (10 500 Lt x 2 vnt. x 1,092 K). Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nors atsakovas ir tvirtino, kad jis negali atsakyti už nurodytus Taisyklių pažeidimas, kadangi pažeidimus padarė ne jis, o medžiotojai, kurie ir buvo nubausti administracine tvarka, teismas sprendė, kad žalą privalo atlyginti būtent medžiotojų būrelis, o ne kiti asmenys, kadangi būtent atsakovui, kurio vienas iš tikslų ir veiklos sričių – organizuoti medžiokles plotų vienetuose laikantis medžioklės taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimų, buvo išduotos licencijos sumedžioti dvi tauriojo elnio pateles arba jauniklius iki vienerių metų, būtent atsakovas organizavo ir varyminę medžioklę 2013 m. lapkričio 24 d., kurią vykdė per medžioklėje dalyvavusius medžiotojus, o medžioklei vadovavo nustatyta tvarka paskirtas medžioklės vadovas, kuris turėjo pareigą užtikrinti Taisyklių 24 punkte nurodytų reikalavimų vykdymą bei naudotis jam suteiktais Taisyklių 25 ir 26 punktuose nustatytais įgaliojimais, tačiau to neatliko, dėl ko kaltas yra atsakovas ir dėl šių neteisėtų veiksmų yra pagrindas taikyti jam deliktinę civilinę atsakomybę.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriaus ,,Kapčiamiesčio“ medžiotojų būrelis prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas civilinę atsakomybę taikė netinkamam atsakovui, kadangi priešingai nei nurodoma teismo sprendime, medžioklę, vykusią 2014 m. lapkričio 24 d., organizavo ne atsakovas, juridinis asmuo, o medžioklės vadovas. Atsakovo veiksmai pasireiškė tik tuo, kad jis išdavė tinkamai užpildytą medžioklės lapą, kaip to reikalauja Taisyklių 23 punktas. Jokių kitų veiksmų, tiesioginių ar netiesioginių, nurodytos medžioklės metu atsakovas neatlikinėjo ir neatliko. Nesant teisės normos imperatyvo, kurio pagrindu atsirastų apelianto, kaip juridinio asmens, netiesioginė civilinė atsakomybė, atsakovui, priešingai nei nurodė teismas, neturėtų kilti pareiga atlyginti žalą už trečiųjų asmenų, kurie net nebuvo įtraukti į nagrinėjamą civilinę bylą, veiksmus (CPK 229 straipsnio pažeidimas).
2. Pasisakydamas dėl atsakovo vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų - neteisėtų veiksmų, teismas visiškai nevertino ir nenustatė kitų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų (žalos apdarymo fakto ir jo dydžio; kaltės ir priežastinio ryšio). Apelianto nuomone, teismui nenustačius visų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, teismo sprendimas turi būti panaikintas ir ieškinys atmestas kaip priimtas pažeidžiant tiek materialines teises normas (CPK 330 str.), netinkamai taikius ir aiškinus Taisyklių 23, 24 punktus, bei CK nuostatas, reglamentuojančias deliktinę civilinę atsakomybę, tiek procesines teises normas (CPK 229 str.), neįtraukus į bylą trečiųjų asmenų, už kurių neva atliktus kaltus, neteisėtus veiksmus, kurių pasekmėje kilo žala, turi atsakyti atsakovas, juridinis asmuo.
3. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi nepagrįstai konstatavo, kad dvi elnio patelės buvo sumedžiotos neteisėtai. Apeliantas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į bylai reikšmingą aplinkybę, kad antroji licencija Nr. 000058 buvo pradėta pildyti o jos pilną užpildymą sutrukdė atvykę ieškovo inspektoriai. Pradėtos pildyti licencijos panaudoti antrą kartą jau negalima, dėl ko galima daryti išvadą, kad po 2013 m. lapkričio 24 d. medžioklės apeliantas nei vienos iš licencijų neturėjo, taigi negalėjo padaryti ir žalos gamtai. Trečioji negyva tauriojo elnio patelė buvo rasta atsakovo medžioklės plotuose rasta ne 2014 m. lapkričio 24 d., o 2014 m. lapkričio 27 d., t. y. tuo metu, kai atsakovas jokios medžioklės neorganizavo. Be to, teismas vertino įrodymus, pažeisdamas jų leistinumo ir sasajumo kriterijus.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių netinkamos proceso šalies pakeitimo tinkama, taikymo ir aiškinimo klausimai.
Medžioklę ir su ja susijusius santykius reguliuoja Medžioklės įstatymas; šio Įstatymo pagrindu priimti poįstatyminiai teisės aktai detalizuoja ir sukonkretina šių teisinių santykių reguliavimą. Medžioklės įstatyme reglamentuojama nuosavybės teisė į medžiojamuosius gyvūnus, medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo teisė, medžioklės plotų vienetų sudarymas ir teisės naudoti juose medžiojamų gyvūnų išteklius suteikimo tvarka, teisės medžioti suteikimas, atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus ir kt. Medžioklės įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę šio Įstatymo reikalavimus, atsako civiline, administracine arba baudžiamąja tvarka.
Civilinė atsakomybė - tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 1 d.). Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal bendrąją taisyklę asmuo atsako tik už jo paties padarytą žalą ir neatsako už žalą, kurią sukėlė kitų asmenų neteisėti veiksmai, nes netiesioginė civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai ją nustato įstatymai (CK 6.246 str. 2 d.).
Sprendžiant atsakomybės dėl gyvūnijai padarytos žalos atlyginimo klausimą turi būti nustatytos visos CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos, t. y. nukentėjusios šalies patirta žala (nuostoliai), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėti veiksmai (neteisėtas neveikimas), kaltė bei priežastinis neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšys, kurių buvimą turi įrodyti siekiantis žalos atlyginimo ieškovas. Nagrinėjamo ginčo atveju svarbu atriboti Medžiotojų būrelio, kaip juridinio asmens, ir jo narių atsakomybės atsiradimo pagrindus. Pagal Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi pažeidimo metu) medžioklės plotų naudotojai (nagrinėjamu atveju atsakovas) privalo: 1) racionaliai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, globoti medžiojamuosius gyvūnus ir saugoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius nuo neteisėto naudojimo; 2) naudodami medžiojamųjų gyvūnų išteklius, laikytis šio Įstatymo bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių medžiojimą ir medžioklę, reikalavimų, taip pat leidime naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete nustatytų sąlygų; 3) gauti žemės sklypo savininko sutikimą ar valdytojo leidimą arba sudaryti su juo atitinkamą sutartį dėl biotechninių priemonių taikymo ir stacionarių medžioklės įrenginių statymo bei eksploatavimo jo žemėje; 4) Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka vykdyti medžiojamųjų gyvūnų išteklių tyrimo darbus; 5) Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka teikti medžiojamųjų gyvūnų išteklių panaudojimo ataskaitas; 6) Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka mokėti mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą; 7) užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą šio Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje.
Medžiotojo pareigos nurodytos šio įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje, kuria remiantis medžiotojas privalo: 1) laikytis šio Įstatymo, Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, kitų teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, taip pat racionalios ir etiškos medžioklės reikalavimų; 2) kasmet individualiai arba per medžiotojų visuomeninę organizaciją, kuriai medžiotojas priklauso, pateikti patikslintą informaciją medžiotojų sąvadui; 3) medžiojant turėti su savimi medžiotojo bilietą bei kitus Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatytus dokumentus; 4) pristatyti į medžioklės trofėjų apžiūras sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų trofėjus. Nurodytų asmenų teises bei pareigas detalizuoja Aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Pagal Taisyklių 2.4. punktą medžioklės lapas – tai dokumentas, kuriuo medžioklės plotų naudotojas leidžia jame nurodytam medžiotojui medžioti arba medžioklės vadovui organizuoti medžioklę nurodytuose medžioklės plotuose nurodytu laikotarpiu. Taisyklių 17 punkte nustatyta, kad medžioklės lapus išduoti turi teisę medžioklės plotų naudotojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo reikalavimus išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete Pagal Taisyklių 20 punktą, jeigu medžioklės lape nėra bent vieno iš Medžioklės taisyklių 19.1–19.4 punktuose nurodytų duomenų, toks medžioklės lapas laikomas negaliojančiu. Medžioklės vadovas ar individualiai medžiojantis medžiotojas, gavęs tokį medžioklės lapą, neturi teisės organizuoti ir vykdyti medžioklę. Duomenis medžioklės lape rašo medžioklės plotų vieneto naudotojas (juridinio asmens atveju juridinio asmens vadovas arba jo įgaliotas asmuo), išduodantis medžioklės lapą. Sutinkamai su Taisyklių 21 punktu, prieš pradedant medžioti medžioklės vadovas medžioklės lapo antroje pusėje turi įrašyti datą, dalyvaujančių medžiotojų (tarp jų ir savo) vardų pirmąsias raides, pavardes, medžiotojų bilietų numerius. Medžiotojai pasirašo medžioklės lape nurodytoje vietoje. Prieš išvykstant iš medžioklės lape nurodyto medžioklės plotų vieneto arba prieš pradedant sumedžioto gyvūno apdorojimą priklausomai nuo to, kuris iš šių veiksmų pirmiau pradedamas, medžioklės lape nurodoma, kiek ir kokių gyvūnų sumedžiota, surašomi panaudotų licencijų medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti numeriai. Išnaudojus medžioklės lapą, medžioklės vadovas pasirašo medžioklės lapo apačioje. Už teisingą medžioklės lapo pirmos pusės užpildymą pagal Medžioklės taisyklių 19 punkto reikalavimus atsako medžioklės lapą išduodantis asmuo, už antros pusės užpildymą pagal Medžioklės taisyklių 21 punkto reikalavimus – medžioklės vadovas arba individualiai medžiojantis medžiotojas. Už teisingą licencijos medžiojamajam gyvūnui sumedžioti užpildymą pagal Medžioklės taisyklių 22 punkto reikalavimus atsako medžioklės vadovas (arba individualiai medžiojantis medžiotojas). Medžiotojas privalo informuoti medžioklės vadovą apie sumedžiotą ar sužeistą medžiojamąjį gyvūną (Taisyklių 23 punktas). Pagal Taisyklių 24 punktą, kai medžioklėje dalyvauja daugiau kaip vienas medžiotojas, medžioklei turi vadovauti medžioklės vadovas, kurį paskiria medžioklės lapą išduodantis medžioklės plotų naudotojas (juridinio asmens atveju – juridinio asmens vadovas arba jo įgaliotas asmuo). Medžioklės vadovas, be kita ko, privalo: turėti jam išduotą galiojantį medžioklės lapą, reikiamas licencijas medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti ir Medžioklės taisyklių 21 ir 22 punktuose nustatyta tvarka juos užpildyti; (24.2.) organizuoti medžioklę Medžioklės taisyklių nustatyta tvarka; (24.10.) nedelsiant (nesišalinant iš įvykio vietos) informuoti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentą apie medžioklės metu padarytus Medžioklės taisyklių pažeidimus; (24.15.) organizuoti medžioklės metu sužeistų gyvūnų paiešką. Kai sužeisto gyvūno paieška tęsiama už ribų medžioklės plotų vieneto, kuriame buvo sužeistas gyvūnas, apie tai būtina nedelsiant, prieš išeinant už šio medžioklės plotų vieneto ribų, įrašyti medžioklės lapo antroje pusėje ir pranešti gretimų medžioklės plotų naudotojui telefonu arba atitinkamam Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento padaliniui, jeigu sužeisto gyvūno ieškoma teritorijoje, kurioje medžioklė uždrausta. Pagal Taisyklių 58.11. punktą, draudžiama šaudyti briedžius ir elnius visų dydžių šratais bei grankulkėmis; Taisyklių 76 punkte nustatyta, kad asmenys, pažeidę Medžioklės taisykles, traukiami administracinėn, civilinėn ar baudžiamojon atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.
Sisteminė paminėtų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad Medžiotojų būrelio, medžioklės vadovo ir medžiotojo teisės bei pareigos yra individualizuotos, taigi skiriasi ir šių asmenų civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindai. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir neanalizuodamas kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nepagrįstai atsakovo kaltę suabsoliutino, apsiribodamas vien formaliu ir paminėtiems teisės aktams prieštaraujančiu teiginiu, kad atsakovas 2013 m. lapkričio 24 d. organizavo medžioklę, kurią vykdė per medžioklėje dalyvavusius medžiotojus. Be to, teismo išvados yra prieštaringos, nes, kaip jau minėta, gyvūnijai padarytą žalą teismas siejo su neteisėtais atsakovo veiksmais, kitu gi atveju teismas pripažino, kad medžioklę netinkamai organizavo ir savo pareigas pažeidė medžioklės vadovas ir atskiri būrelio medžiotojai, tačiau nei vienas iš šių asmenų į bylą dalyvaujančiu asmeniu nebuvo patrauktas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), reiškia, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu (materialusis dispozityvumo principo aspektas), ir procesinėmis priemonėmis (procesinis dispozityvumo principo aspektas), taigi turi plačią autonomiją, tačiau, atsižvelgiant į proceso teisės normas, dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Būtent procesinis dispozityvumo principo aspektas išreikštas CPK 45 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta ieškovo teisė pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Visais atvejais šie proceso dalyviai gali būti pakeičiami tik esant ieškovo sutikimui, taigi, šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas (CPK 45 straipsnio 2, 3 dalys). Toks proceso teisės normos aiškinimas atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką, kad bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009). Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė juridiniam asmeniui, nors atsakovas nagrinėjant bylą buvo pareiškęs, kad ieškinys iš tikrųjų turėtų būti reiškiamas kitiems asmenims, kurių atsakomybė už tam tikrų pareigų pažeidimą reglamentuota Medžioklės taisyklėse. Šį argumentą atsakovas dar kartą nurodė apeliaciniame skunde. Pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu, t. y. teismas turi pasiūlyti ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu. Tai yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, nes atsakovui turi būti užtikrintas dalyvavimas byloje ir galimybė naudotis procesinėmis teisėmis nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo visos prielaidos bylą nagrinėjančiam teismui pasiūlyti ieškovui pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu (atsakovais), arba spręsti klausimą dėl suinteresuotų asmenų patraukimo byloje trečiaisiais asmenimis (CPK 47 straipsnio 1 dalis), tačiau pirmosios instancijos teismas, nors savo sprendime ir netiesiogiai pasisakydamas dėl kitų asmenų teisių bei pareigų, įstatymo nustatyta tvarka šio klausimo nesprendė.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas žalos atlyginimo klausimą ir nekonstatavęs visų byloje atsakovu patraukto asmens civilinės atsakomybės sąlygų, pažeidė materialinės teisės normas, numatytas CK 6.246–6.249 straipsniuose, o neatsižvelgdamas į atsakovo paaiškinimus dėl netinkamos proceso šalies (atsakovo) pakeitimo, neinformavęs ieškovo apie netinkamo atsakovo pakeitimą tinkamu bei pasisakydamas sprendime dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių bei pareigų, pažeidė CPK 45 straipsnio reikalavimus. Minėti pažeidimai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą, kurių apeliacinės instancijos teismas pašalinti negali. Todėl teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismui nutarus grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.