Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-231-174-2014

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-04-10
Bylos Nr.: 1A-231-174-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-25-3-00001-2013-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Violeta Miliuvienė (pirm.), Dalius Jocys, Dalia Kursevičienė
Nukentėjusysis: A. B.
Kaltinamasis: A. Š.
Advokatai: Vaclovas Janušauskas, Romanas Lupeika

Kategorijos

2.4Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Erikas Jurgutis Baudž. byla Nr. 1A-231-174/2014 Teisminio proceso Nr. 1-25-3-00001-2013-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.8.2.; 2.1.7.4.; 2.1.15.1.; 2.4.6.4.2. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuOSPRENDis

Lietuvos respublikos vardu

2014 m. balandžio 10 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teisėjų Dalios Kursevičienės, Daliaus Jocio,sekretoriaujant Audriui Kvajauskui,dalyvaujant nukentėjusiojo A. B. atstovui advokatui Vaclovui Janušauskui,išteisintojo A. Š. gynėjui advokatui Romanui Lupeikai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. B. gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu atmestas A. B. 5 000 Lt sumos civilinis ieškinys.

Iš A. B. priteista A. Š. 1 500 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2012 m. liepos 26 d., apie 13.00 val., ant kelio, važiuojamoje kelio dalyje, esančioje (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, (duomenys neskelbtini) rajone, priėjęs prie nukentėjusiojo A. B., spyrė vieną kartą jam į sprandą, po to, A. B. nukritus, trenkė delnų šonais ne mažiau kaip 18 kartų į sprandą bei ne mažiau kaip 16 kartų į krūtinę, tai sukėlė nukentėjusiajam A. B. krūtinės sumušimą ir minkštųjų audinių patinimą krūtinkaulyje. Tokiais veiksmais A. Š. padarė nukentėjusiajam A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Žemesnės instancijos teismas

Kretingos rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu A. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo A. B. atstovas advokatas V. Janušauskas prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – A. Š. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti 10 MGL dydžio baudą bei priteisti nukentėjusiajam jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teigimu, skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisingas, ydingas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas, išnagrinėjęs šią privataus kaltinimo bylą, nerado veikos kvalifikacinių požymių, tačiau, apelianto teigimu, tai prieštarauja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu surinktai medžiagai. Teismas nenorėjo ir nesiekė išsiaiškinti tikrąją tiesą, nes tai nenaudinga skundžiamam asmeniui. Apeliantas nurodo, kad A. Š. yra rajono tarybos narys, stambus ir įtakingas bei leidžiantis sau savavaldžiauti verslininkas, turintis vienkiemį, apie kurį žino visa Lietuva. A. Š. ir A. B. žemės sklypai ribojasi, žinoma, A. Š. turi žymiai didesnį žemės plotą, o sklypo gale yra karjeras, iš kurio jis pradėjo vežti žvyrą. A. B. pamatęs, kaip jam pasirodė, kad mašinos važinėja jo žeme, nuėjęs į savo žemės sklypą patikrinti, pamatė pravažinėtas vėžes, lauko keliukas buvo pravažinėtas, pravažiuojanti automašina, kaip jis suprato, buferiu buvo nuvertusi jo ir A. Š. žemės ribą skiriantį riboženklį, kurį žemėtvarkininkai buvo pastatę prieš keletą metų, kai jam, A. B., buvo pamatuotas žemės sklypas. Riboženklis buvo cementinis su metaliniais strypais viduje. Cementinė riboženklio dalis apačioje buvo sutrupėjusi, sulaužyta, o metalinės sijos sulinkusios. A. B. bandė riboženklį pakelti, pataisyti, ištiesinti. Buvo akivaizdžiai matyti, kad A. Š. kelią į karjerą pravažiavo tiek savo, tiek A. B. žemės sklypais. Važiavo ne viena mašina, vieną iš jų vairavo pats A. Š.. Su A. B. kelio pratiesimo į karjerą jis nederino, o tuo metu, kai A. B. bandė pakelti ir ištiesinti jų žemės sklypus skiriantį riboženklį, pravažiavo pats vairuodamas mašiną. Pamatęs, kad jis bando pakelti riboženklį, A. Š. jį apvažiavo, įvažiuodamas į savo žemės sklypą, sustojęs išlipo ir pripuolė prie A. B., stovėjusio keleto metrų atstumu nuo riboženklio, ir spyrė koja jam į sprandą bei petį, po to ėmė daužyti jį rankų plaštakomis. Smūgiai buvo labai skaudūs ir profesionalūs, nes po šių smūgių neliko įdrėskimų, nubrozdinimų, iš karto nepasirodė ir mėlynės, todėl tuo metu, kai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir jis buvo pristatytas į ligoninę, ryškių sumušimo požymių nesimatė, nors jam tikrai skaudėjo. Mušdamas A. B. A. Š. buvo atėmęs iš jo mobilųjį telefoną, jį vėliau atidavė, todėl A. Š. turėjo galimybę paskambinti dukrai. Pastaroji tuoj pat atvyko į įvykio vietą ir bandė pasikalbėti su A. Š., tačiau šis jai tepasakė, kad sumušimo fakto jie nesugebės įrodyti, nes jis, žinodamas savo įtaką rajone bei suprasdamas, kad A. B. yra „per mažas žmogus“, eilinis pensininkas, kad galėtų apkaltinti rajono tarybos narį, nieko nepasieks. A. B. dukra matė tėvo savijautą ir suprato, kas įvyko, t. y. kad tėvas buvo sumuštas, todėl iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir jis buvo nuvežtas į medicinos įstaigą. Atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai taip pat buvo visiškai kitos nuomonės, nei vėliau aiškino teisme, nors visiems buvo aišku, kad sumušimo faktas buvo, kad A. B. sumušė ne kas kitas, o A. Š.. Iš pradžių visa medžiaga, kaip pasirodė A. B., buvo renkama labai kruopščiai, tačiau „atsisakius prokurorams nuo kaltinimų“, jis suprato, kad A. Š. įtaka iš tiesų yra labai galinga.

Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad po A. B. sumušimo A. Š. įsėdo į mašiną ir važinėjosi pirmyn atgal, taip suvažinėdamas pėdsakus, iš kurių buvo matyti, kad įvykio vieta išvoliota, nes A. B. buvo nukritęs ant žemės ir buvo spardomas A. Š. ir tuo metu greičiausiai voliojosi. Tačiau šios žymės buvo panaikintos. Teisme apie tai paklausus A. Š., pastarasis paties žolės ar žemės suvoliojimo fakto nepaneigė, tik pasakė, kad tuo keliu važinėjasi mašinos ir žymės yra suvažinėtos.

Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis A. B. yra senas žmogus ir meluoti, apkalbėti, o juo labiau apšmeižti kitą žmogų nesiekia ir neturi tokio tikslo. A. B. niekada nesipyko su kaimynais, nes yra ramaus būdo, nekonfliktiška asmenybė, todėl tikrai neturi jokio tikslo kalbėti netiesą ir įrodinėti nebūtus dalykus. A. B. tik siekia, kad jį sumušęs ir pažeminęs žmogus būtų teisingai nubaustas. Teismas, išteisindamas A. Š., suteikė pastarajam galimybę ir ateityje elgtis nebaudžiamai, elgtis taip, kaip jis nori, nesilaikant jokių gyvenimo normų. A. B. labai skaudu ir apmaudu, kad teismas nematė to, kas yra akivaizdu. Kaip žinoma, teismas savo nuomonę formuoja savo vidiniu įsitikinimu, o tai reiškia, kad negali nepastebėti ir žmogaus charakterio, jo emocijų ir elgesio bei gebėjimo būti žiauriu, neteisingu ir savanaudžiu. Apelianto teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, padarė neteisingas išvadas dėl A. Š. nekaltumo sumušus A. B. ir priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir A. Š. priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintasis A. Š. prašo netenkinti nukentėjusiojo A. B. apeliacinio skundo ir palikti nepakeistą Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendį bei iš A. B. priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nukentėjusiojo A. B. atstovas advokatas V. Janušauskas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintojo A. Š. gynėjas advokatas R. Lupeika prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo A. B. atstovo apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendis dėl A. Š. išteisinimo dėl nusikaltimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Apylinkės teismas netinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų kaltinančiais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis A. Š. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Nagrinėjamoje byloje A. B. kaltino A. Š. tuo, kad jis 2012 m. liepos 26 d., apie 13.00 val., ant kelio, važiuojamojoje kelio dalyje, esančioje (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, (duomenys neskelbtini) rajone, priėjęs prie nukentėjusiojo A. B., spyrė vieną kartą jam į sprandą, po to, A. B. nukritus, trenkė delnų šonais ne mažiau kaip 18 kartų į sprandą bei ne mažiau kaip 16 kartų į krūtinę, tai sukėlė jam krūtinės sumušimą ir minkštųjų audinių patinimą krūtinkaulyje, tokiais savo veiksmais A. Š. padarė A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė išvadą, jog kaltinamasis A. Š. nepadarė veikos, turinčios BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, ir dėl šio nusikaltimo A. Š. išteisino. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nesurinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių A. Š. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, kad jam kilo abejonių dėl nukentėjusiojo A. B. parodymų objektyvumo, t. y. dėl pastarojo paaiškinimų, jog būtent A. Š. jį sužalojo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad tiesiogiai įvykio, išskyrus A. B. ir A. Š., niekas nematė, o A. B. parodymai dėl konflikto ir jo sužalojimo aplinkybių yra prieštaringi. Nors A. B. teigė, kad įvykio metu A. Š. jį sumušė, tačiau A. B. nurodytas sužalojimo mechanizmas ir mastas iš dalies neatitinka jo tyrimo metu nustatytų sužalojimų. Tyrimo metu konstatuota, kad A. B. padarytas tik krūtinės sumušimas ir minkštųjų audinių patinimas krūtinkaulyje, kuris galėjo būti padarytas dėl bukos traumos paveikus krūtinės ląstą kietu buku daiktu – sumušant ar atsitrenkiant į panašų daiktą. Tai iš dalies paneigia A. B. parodymus, kad A. Š. spyrė jam į veidą, sudavė daugybinius smūgius į sprandą ir krūtinę ir iš dalies patvirtina A. Š. parodymus, kad šį sužalojimą A. B. galėjo patirti pats persiversdamas per kuoliuką, o po to su galva bei ant dešinio šono griūdamas ant žemės. Be to, teismas pažymėjo, kad A. B. parodymai yra prieštaringi ne tik dėl smūgių skaičiaus sudavimo, bet ir dėl paties konflikto, nes pirminiuose parodymuose A. B. nurodė, kad prieš smurtaudamas A. Š. jam priekaištavo dėl riboženklių, vėlesniuose parodymuose ir teisme jau aiškino, kad A. Š. nieko nesakęs jį sumušė. Be to, pirminėse apklausose A. B. aiškino, kad įvykis įvyko kelio važiuojamojoje dalyje, teisme teigė, kad smurtaujama buvo jo žemės sklype. Nurodė, kad dėl sumušimo jis spjaudėsi kraujais, tačiau įvykio vietoje pareigūnė šių pėdsakų nefiksavo, nes jų nebuvo. Pirminėje apklausoje A. B. nurodė, kad jam buvo įspirta į kairį žandą, o teisminio nagrinėjimo metu aiškino, kad jam koja buvo suduota į veidą. Be to, A. B. apžiūrą atlikę medikai ir med. ekspertai nefiksavo pastarajam sužalojimų sprande, ant veido ar vidinio kraujavimo. Įvertinęs šiuos duomenis teismas padarė išvadą, kad A. B. iš esmės neigiamai nusistatęs prieš A. Š., dėl to jis įvykio metu, t. y. 2012-07-26, apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., pykčio priepuolio metu neadekvačiai vertino aplinką ir įvykius. Be to, teismas nurodė, kad A. B. savo privataus kaltinimo pareiškime nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebūtų žinomos prokuratūrai priimant nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes šis nusikaltimas apima ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriami abu teisiškai reikšmingi faktai ir dėl jų abiejų yra pasisakyta prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. Š. kaltę tiek dėl viešosios tvarkos pažeidimo, tiek dėl nežymaus kūno sužalojimo. Apygardos teismo vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos.

Visų pirma pažymėtina, kad teismas be pagrindo šioje byloje vadovavosi BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta nuostata, kurioje įtvirtintas draudimas tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir nutrauktas tik dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, nenustačius A. Š. veikoje viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymių. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje A. Š. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu, t. y. nežymiai sutrikdžius nuketėjusiojo A. B. sveikatą. Esant šiems duomenis, teismas be pagrindo konstatavo egzistuojant šioje byloje aplinkybei, numatytai BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte (jame numatyta, kad asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu), dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.

Antra, abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Pirmosios instancijos teismas šios nuostatos nepaisė ir neįvertinęs visų byloje esančių duomenų visumos padarė neteisingą išvadą, jog byloje surinkti duomenys nėra pakankami padaryti išvadą, kad A. Š. padarė jam inkriminuojamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė A. B. fizinį skausmą ar nežymiai jį sužalojo.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos bei padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl A. Š. nekaltumo. Tokiu būdu teismas ignoravo faktines bylos aplinkybes ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai iš esmės lėmė teismo išvadą sprendžiant A. Š. kaltės klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje surinktų duomenų nepakanka padaryti išvadą, kad A. Š., smurtaudamas prieš A. B., nežymiai sužalojo pastarojo sveikatą.

Nors apylinkės teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, jog 2012 m. liepos 26 d., apie 13.00 val., tarp A. B. ir A. Š. kilo konfliktas ir kad tą dieną buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. B. sveikata – krūtinės sumušimas su minkštųjų audinių ant krūtinkaulio patinimu, tačiau padarė neteisingą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų pagrįsti A. Š. kaltei nepakanka. Apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog specialisto išvadoje Nr. G 1374/12(03) konstatuotus sužalojimus A. B. galėjo patirti pats persiversdamas per kuoliuką, o po to su galva bei ant dešinio šono griūdamas ant žemės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykio dieną nukentėjusysis A. B. mobiliuoju telefonu skambino dukrai J. K. ir pranešė, kad nuosavoje žemėje (duomenys neskelbtini) kaime buvo sumuštas A. Š. ir prašė iškviesti policiją ir medikus, tai ji ir padarė. Jeigu iš tiesų, kaip konstatavo teismas, A. B. būtų susižalojęs pats, nelogiška, kad jis būtų skambinęs dukrai ir prašęs iškviesti policijos pareigūnus. Kaip liudytoja teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta nukentėjusiojo A. B. dukra J. K. patvirtino nukentėjusiojo parodymus ir parodė, kad 2012-07-26, apie 13 val., jai paskambino tėvas A. B. ir pasakė, kad jį nuosavoje žemėje (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, sumušė A. Š.. Prašė iškviesti policiją ir med. pagalbą. Ji paliko darbo vietą (duomenys neskelbtini) kaime ir nuskubėjo pas tėvą. Atskubėjusi į įvykio vietą, rado klūpantį tėvą, jis paaiškino, kad konfliktas tarp jo ir A. Š. kilo dėl riboženkliais pažymėto kelio. Netrukus atvyko medikai ir išvežė tėvą į ligoninę, o ji liko laukti pareigūnų. Atvykus pareigūnams, į įvykio vietą atvyko ir A. Š..

Teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymai dėl jo sužalojimo prieštarauja specialisto išvadoje Nr. G 1374/12(03) A. B. konstatuotiems sužalojimams.

Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G 1374/12(03), atlikus papildomą tyrimą nukentėjusiajam buvo konstatuoti šie sužalojimai: „A. B. kliniškai buvo nustatytas krūtinės sumušimas su minkštųjų audinių patinimu krūtinkaulio srityje. Veido kairės pusės sumušimo diagnozė atmestina, nes tuoj po traumos A. B. apžiūrėjęs gydytojas (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje bei nukentėjusįjį 2012-07-27 apžiūrėjęs teismo med. ekspertas objektyvių išorinių sužalojimų žymių veide nekonstatavo. <...> krūtinės ląstos sužalojimą A. B. galėjo įgauti bukos traumos pasekoje paveikus krūtinės ląstą kietu buku daiktu – sumušant ar atsitrenkiant į panašų daiktą. Dėl tokio krūtinės ląstos sužalojimo sveikata sutrikdoma iki 10 dienų laikotarpiui, A. B. sužalojimas nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties.“ (b. l. 40–42).

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tyrimo metu A. B. konstatuotus sužalojimus, t. y. įvertinęs tai, jog med. ekspertai konstatavo, kad A. B. buvo padarytas krūtinės sumušimas su minkštųjų audinių ant krūtinkaulio patinimu, kuris galėjo būti padarytas dėl bukos traumos paveikus krūtinės ląstą kietu buku daiktu – sumušant ar atsitrenkiant į panašų daiktą, nepagrįstai konstatavo, kad tai iš dalies patvirtina A. Š. parodymus apie tai, kad šį sužalojimą A. B. galėjo patirti pats persiversdamas per kuoliuką, o po to su galva bei ant dešinio šono griūdamas ant žemės. Pažymėtina, jog pats A. Š., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad A. B. nugriuvo ant nugaros, todėl akivaizdu, kad tokiu būdu griūdamas jis negalėjo patirti krūtinės sužalojimų.

Kaip minėta, A. B. kaltino A. Š. tuo, kad jis spyrė vieną kartą jam į sprandą, po to, A. B. nukritus, trenkė delnų šonais ne mažiau kaip 18 kartų į sprandą bei ne mažiau kaip 16 kartų į krūtinę, tai, kaip matyti iš minėtos specialisto išvados, sukėlė nukentėjusiajam A. B. krūtinės sumušimą ir minkštųjų audinių patinimą krūtinkaulyje. Kaip matyti iš paminėtos specialisto išvados, A. B. išorinių sužalojimų žymės veide ar sprande nebuvo nustatytos. Jeigu iš tiesų A. Š. būtų spyręs A. B. į sprandą, neabejotina, kad būtų likusios sužalojimų žymės, tačiau med. ekspertas objektyvių išorinių sužalojimų žymių sprande ar veide nekonstatavo. Taigi nepasitvirtino A. B. privataus kaltinimo skunde nurodyta aplinkybė, kad A. Š. spyrė jam į sprandą, todėl ši aplinkybė šalintina iš kaltinimo. Tačiau vien tai, kad A. B. netiksliai nurodė jo sužalojimo aplinkybes, nėra pagrindas kritiškai vertinti nukentėjusiojo parodymus ir jais nesiremti. A. B. nuo pat pradžios nuosekliai nurodė, kad įvykio dieną buvo sumuštas A. Š., pastarajam suduodant A. B. daugybinius smūgius į krūtinę bei kitas vietas. Vien tai, kad specialisto išvadoje A. B. konstatuotas krūtinės sumušimas su minkštųjų audinių ant krūtinkaulio patinimu, priešingai nei konstatavo teismas, nepaneigia A. B. parodymų apie tai, kad A. Š. sudavė jam 18 kartų delnų šonais per sprandą ir 16 kartų delnų šonais į krūtinę. Suduodant delnų šonais išorinių sužalojimų gali ir nebūti, todėl vien tai, kad specialisto išvadoje A. B. konstatuotas tik „krūtinės sumušimas su minkštųjų audinių patinimu krūtinkaulio srityje“, nepaneigia A. B. parodymų apie tai, kad A. Š. sudavė daugybinius smūgius į krūtinę bei kitas kūno vietas ir kad specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus A. B. patyrė būtent dėl A. Š. smurtinių veiksmų.

Esant šioms aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nustato, kad A. Š. 2012 m. liepos 26 d., apie 13.00 val., ant kelio važiuojamojoje kelio dalyje, esančioje (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, (duomenys neskelbtini) rajone, priėjęs prie nukentėjusiojo A. B., trenkė jam delnų šonais ne mažiau kaip 18 kartų į sprandą nei šiam nukritus – ne mažiau kaip 16 kartų į krūtinę, tai sukėlė nukentėjusiajam A. B. krūtinės sumušimą ir minkštųjų audinių patinimą krūtinkaulyje. Tokiais veiksmais A. Š. padarė nukentėjusiajam A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusysis A. B. nuosekliai parodė, kad 2012-07-26, apie 13 val., jam priklausančiame žemės sklype jis buvo sumuštas A. Š.. Nors, kaip minėta, nepasitvirtino A. B. nurodyta aplinkybė, kad A. Š. spyrė koja jam į sprandą ir nuo šio smūgio A. B. nukrito, tačiau vien dėl to, kad nukentėjusysis netiksliai nurodė aplinkybes dėl jam padarytų sužalojimų, nėra pagrindas netikėti jo parodymais, kuriuos patvirtina specialisto išvada, liudytojos J. K. parodymai ir kitų byloje esančių įrodymų visuma.

Pirmosios instancijos teismas be pagrindo kritiškai vertino nukentėjusiojo parodymus dėl paties konflikto ir įvykio vietos. Pats A. Š. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kaimo ribose prie važiuojamosios kelio dalies matė A. B., tvarkantį gelžbetoninį kuoliuką, todėl akivaizdu, kad konflikto vieta yra šalia kelio, kuris ribojasi su A. B. žemės sklypu, todėl abejonių dėl įvykio vietos nekyla. Be to, kaip minėta, pats teismas konstatavo, kad konfliktas tarp A. B. ir A. Š. buvo. Tuo labiau, kad ir pats A. Š. neneigia, jog pravažiuodamas pro šalį matė A. B., tvarkantį gelžbetoninį kuoliuką – riboženklį – bei pripažino, kad jis galėjo pravažiuodamas kliudyti ir nuversti riboženklį. Be to, nurodė, kad pravažiuodamas jis buvo išlipęs iš savo mašinos ir kad A. B. šaukė, jog ši žemė priklauso jam. Apklausiamas teisme A. B. nurodė, kad A. Š. jau seniai jam grasina, kad jis negaus žemės. Todėl neabejotina, kad konfliktas buvo.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo atmesti ar abejoti nukentėjusiojo parodymais, kurie iš esmės yra nuoseklūs, juos patvirtina liudytojos J. K. parodymai, specialisto išvada, kurioje konstatuoti A. B. padaryti sužalojimai, atitinkantys nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą, duomenys apie tai, kad iš karto po įvykio A. B. pranešus dukrai, kad jį sumušė A. Š., buvo kviečiami policijos pareigūnai bei greitoji med. pagalba, iš karto po įvykio A. Š. buvo nuvežtas į ligoninę, o vėliau med. ekspertai jam nustatė krūtinės sumušimą ir minkštųjų audinių patinimą krūtinkaulyje. Byloje nenustatytos aplinkybės, jog A. B. būtų suinteresuotas apkalbėti A. Š. ar neteisingai jį apkaltinti. Todėl kolegija, atsižvelgdama į specialisto išvadoje konstatuotus A. B. sužalojimus, įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus, neabejoja, jog specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus A. B. patyrė dėl A. Š. smurtinių veiksmų.

Visuma aptartų įrodymų patvirtina, jog A. Š. privataus kaltintojo skunde nurodytu metu ir būdu, t. y. priėjęs prie nukentėjusiojo A. B. ir trenkdamas jam delnų šonais ne mažiau kaip 18 kartų į sprandą bei šiam nukritus – ne mažiau kaip 16 kartų į krūtinę, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, nurodytą kaltinime. A. Š. veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Taigi, nors A. Š. savo kaltę dėl nežymaus A. B. sveikatos sutrikdymo neigė, byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog A. Š. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas, išteisindamas A. Š. dėl jam pareikšto kaltinimo, neteisingai nuosprendyje aptarė ir įvertino įrodymų visumą, dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai jį išteisino dėl A. B. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Skirdama bausmę kaltinamajam A. Š. kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę, į bylos aplinkybes. A. Š. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau teistas nebuvo, jis pirmą kartą teisiamas už nesunkų nusikaltimą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi ir daro išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant su realiu laisvės atėmimu susijusios bausmės (BK 55 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms A. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skirtina įstatymo numatyta laisvės apribojimo bausmė šešiems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį nuo 24.00 val. iki 05.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

BPK 109 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltininkui civilinį ieškinį. Turtinės žalos atlyginimui taikomas visiško kompensavimo principas. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Toliau – CK) 6.250 straipsniu, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).

Nukentėjusysis prašė priteisti iš kaltininko A. Š. dėl jo padarytų tyčinių nusikalstamų veiksmų 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad būtent dėl A. Š. 2012-07-26 padarytų tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis A. B. patyrė neturtinę žalą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, išgyvenimų, streso, todėl turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Nekyla abejonių, kad A. B., kuriam A. Š. neteisėtais veiksmais buvo padaryti specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai, patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dėl patirtų sužalojimų jis buvo gydomas ligoninėje. Tačiau nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šis sveikatos sutrikdymas būtų sukėlęs didelių neigiamų pasekmių, liekamųjų reiškinių nukentėjusiojo sveikatai. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys), kartu atsižvelgdama į susiformavusią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-654-92-2012, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-40-462/2012 ir kt.), mano, jog visiškai pakankamas ir teisingas neturtinės žalos atlyginimas už nežymų sveikatos sutrikdymą A. B. yra 1 000 Lt. Kita ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.

BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas, advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. A. B. atstovo apeliaciniame skunde prašoma priteisti iš kaltinamojo A. Š. nukentėjusiajam A. B. jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Iš byloje esančių pinigų priėmimo kvitų matosi, kad nukentėjusysis A. B. advokatui V. Janušauskui už teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme sumokėjo 3 000 Lt (b. l. 46), apeliacinės instancijos teisme – 1 000 Lt (b. l. 118). Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nukentėjusysis A. B. advokatui V. Janušauskui už teisines paslaugas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose iš viso sumokėjo 4 000 Lt. Šios išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos iš A. Š. nukentėjusiajam A. B..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį nuo 24.00 val. iki 05.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Priteisti iš A. Š. A. B. 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 4 000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kolegijos pirmininkė Violeta MiliuvienėTeisėjai Dalia KursevičienėDalius Jocys