Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo O. V. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 284 str. ir jam paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 2 d. bei 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir O. V. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta 2014 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio apylinkės teismo nuosprendžiu O. V. paskirtos neatliktos bausmės dalis ir O. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams ir 364 Eur bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas O. V. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. gegužės 23 d. 22 val. 05 min. iki 2018 m. gegužės 25 d. 13 val. 30 min. (2 paros).

Nukentėjusiojo D. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš O. V. priteistas 300 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. O. V. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. gegužės 23 d. apie 21 val. 50 min. viešoje vietoje –(duomenys neskelbtini), netoli pastato Nr. (duomenys neskelbtini), ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, elgdamasis įžūliai, tarpusavio konflikto metu su nukentėjusiuoju D. J. metu, tyčia sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis nukentėjusiajam D. J. į galvos sritį, šiam pargriuvus ant grindinio, spyrė nenustatytą skaičių kartų kojomis nukentėjusiajam į galvos sritį ir kitas kūno vietas, taip mažiausiai 34 trauminių poveikių pasėkoje padarė nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, abiejuose žastuose, kairiajame dilbyje, dešiniajame klube, dešinio apatinio žandikaulio srityje, smakre, kraujosruvas kairės akies junginėje, poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimu nosyje, kraujosruvas odoje, kakle, dešinio antakio srityje, kairiame žande, kairiame smilkinyje, odos nubrozdinimus nosyje, viršutinėje lūpoje, abiejuose plaštakose, tokiu būdu sukėlė D. J. fizinį skausmą ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Nuteistasis O. V. apeliaciniame skunde nesutinka su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 19 d. priimtu nuosprendžiu ir prašo jo veiksmus pripažinti būtinąja gintimi. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai nesutampa. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymais patikėjo nepagrįstai, kadangi nukentėjusysis prisipažino, kad vartojo alkoholį ne vieną dieną ir neprisimena visos įvykių sekos, ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. gegužės 31 d. duotose D. J. parodymuose jis nenurodė jį sumušusio asmens. Pažymi, kad tik praėjus kelioms dienoms, nukentėjusysis pradėjo prisiminti smukliausias įvykio detales, ką apeliantas vertina kritiškai. Viso proceso metu nukentėjusiojo duoti parodymai buvo nenuoseklūs. Taip pat nukentėjusysis pripažino ir tai, kad smogė apeliantui. Be to, D. J. iš įvykusio įvykio siekė pasipelnyti, už susitaikymą prašė sumokėti 500 Eur, nurodant, kad jei bus atsisakoma tai daryti, apeliantas sės. Nukentėjusysis pats buvo linkęs konfliktuoti, buvo agresyvus. Apeliantas skunde ginčija tiek liudytojos I. P., tiek liudytojos S. M. duotus parodymus, atkreipia dėmesį į jų prieštaringumą bei tai, kad jos gerai neprisiminė įvykusio įvykio aplinkybių. Pažymi, kad specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai ant nukentėjusiojo kūno galėjo atsirasti ir todėl, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio griuvinėjo. Apeliantas neneigia, jog tarp jo ir D. J. kilo asmeninio pobūdžio konfliktas, kad jiedu susimušė, tačiau teigia, kad jis nukentėjusiojo neužpuolė, muštynės buvo abipusės.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

7. Pagal BK 138 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Pagal BK 284 str. atsako tas, kas viešoje vietoje ižūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

8. Nuteistasis O. V. neneigia, jog tarp jo ir nukentėjusiojo D. J. kilo asmeninis konfliktas, ko pasekoje jie susimušė, tačiau teigia, kad nukentėjusysis jį puolė pirmas, todėl prašo jo veiksmus pripažinti būtinąja gintimi.

9. BK 28 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams.

10. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą teisinį reglamentavimą, apelianto skundo teiginius, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad šiuo atveju pagrindo O. V. veiksmus laikyti būtinąją gintimi nėra. Todėl teisėjų kolegija atmeta minėtus O. V. apeliacinio skundo teiginius ir vertina juos tik kaip jo paties pasirinktą gynybos būdą siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes juos paneigia byloje esančių įrodymų visetas.

11. O. V. nurodomą aplinkybę, jog jis inkriminuojamas nusikalstamas veikas padarė veikdamas būtinosios ginties situacijoje paneigia ne tik nukentėjusiojo, bet ir I. P., M. R. duoti parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai. Kaip teisingai nurodo O. V., nukentėjusysis viso proceso metu davė iš esmės nenuoseklius parodymus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, viso proceso, t.y. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme, metu jis tikino, jog fizinį smurtą pirmas prieš jį pradėjo vartoti būtent O. V.. Apeliacinės instancijos teismo vertimu, nagrinėjamu atveju pagrindo išvadai, kad D. J. galėjo kelti realią grėsmę O. V., nuo kurios jam reikėtų gintis, nėra, kadangi nukentėjusiojo girtumo laipsnis (iš karto po įvykio jam buvo nustatytas 2,96 prom.) buvo toks, kas iš esmės apribojo jo fizinį aktyvumą. Šią teismo išvadą patvirtina ir I. P. ir M. R. viso proceso metu duoti nuoseklūs ir išsamūs parodymai. I. P. parodė, kad nukentėjusysis iš pradžių gynėsi, bet kadangi buvo visiškai neblaivus, apsiginti negalėjo. M. R. teigimu, jam atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis sunkiai orientavosi aplinkoje ir nieko deramai paaiškinti negalėjo. Esant šioms aplinkybėms, pagrindo konstatuoti, jog O. V. veikė būtinosios ginties sąlygomis nėra. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta apylinkės teismo išvada, jog nukentėjusiojo ir nuteistojo nurodomi vienas kito atžvilgiu automobilyje atlikti veiksmai, t.y. nuteistojo kandimas nukentėjusiam ir nukentėjusiojo atliktas nuteistojo smaugimas, nebuvo atliekami kaltinime konkrečiai apibrėžtu laiku ir vietoje, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys ir jie yra nutolę tiek laiko, tiek vietos atžvilgiu nuo O. V. inkriminuotų veiksmų. Todėl šios aplinkybės, sprendžiant, ar O. V., būtent kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas veikdamas dėl būtinosios ginties, nevertinamos.

12. Apeliaciniame skunde O. V. nurodo, kad sužalojimai nurodyti specialisto išvadoje ant nukentėjusiojo kūno galėjo atsirasti ir todėl, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio griuvinėjo. Teismas atmeta šiuos apelianto teiginius kaip nepagrįstus. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad pagal D. J. patirtų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, galima atmesti galimybę, kad nukentėjusysis susižalojo nugriuvęs. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šia specialisto išvada, kadangi apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurie ją paneigtų. Iš minėtos išvados matyti, kad D. J. padaryta nosies kaulų lūžis, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, dešiniame klube, dešinio apatinio žandikaulio srityje, smakre, kraujosruva kairios akies junginėje, poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu nosyje, kraujosruvos odoje kakle, dešinio antakio srityje, kairiame žande, kairiame smilkinyje, odos nubrozdinimai nosyje, viršutinėje lūpoje, abiejose plaštakose, paveikus kietais bukais daiktais (paviršiais), mažiausiai 34 trauminių poveikių pasekoje, iki pateikimo į ligoninę. Nustatyti sužalojimai neabejotinai sukelia fizinį skausmą. Nosies kaulų lūžis sutrikdo sveikatą ilgiau nei 10 dienų ir kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Kolegija neturi pagrindo abejoti, jog visus šiuos sužalojimus, tame tarpe ir nosies kaulų lūžį, D. J. patyrė būtent dėl O. V. atliktų veiksmų, kadangi specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai sutampa tiek su liudytojų I. P. ir S. M., tiek su paties nukentėjusiojo duotais parodymais apie įvykio aplinkybes. I. P. parodė, kad matė kaip nuteistasis apsikabinęs nukentėjusįjį per petį vis eina ir suduoda jam į nosį, šis krenta, o kai pasikelia, jam vėl suduodamas smūgis į nosį. Ji matė kaip nuteistasis parvertė nukentėjusįjį ir pradėjo spardyti. Liudytoja S. M. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad netoli jos namų O. V. ir D. J. pradėjo vienas kitą mušti. Kiek aprimus situacijai matė, kad D. J. visas veidas buvo kruvinas. Nukentėjusysis D. J. parodė, kad O. V. jam daug kartų smūgiavo kojomis ir rankomis, kai jis jau gulėjo. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad O. V. buvo pagrįstai pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymo.

13. Nagrinėjamu atveju O. V. taip pat pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir pagal BK 284 str., kadangi iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą D. J. jis padarė viešoje vietoje, t.y. prie daugiabučio gyvenamojo namo, ir savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktais pirmosios instancijos teismo motyvais, susijusiais su šia O. V. nusikalstama veika, todėl jų nekartoja ir plačiau nutartyje dėl to nepasisako.

14. Nusikalstamos veikos įtvirtintos BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 3 metų, o nusikalstamos veikos įtvirtintos BK 284 str. – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų.

15. Pirmosios instancijos teismas O. V. už BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė 2 metų laisvės atėmimo, o už BK 284 str. – 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 2 d. bei 5 d. 1 p. paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, ir O. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams. Ši O. V. paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d. buvo subendrinta su 2014 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu O. V. paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 3 mėnesiams su 364 Eur bauda.

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą nuosprendį bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad apylinkės teismas O. V. teisingai parinko ir paskyrė bausmes tiek už BK 138 str. 1 d., tiek už 284 str. numatytų nusikalstamų veikų padarymą, nustatė jų dydį, subendrino jas tarpusavyje bei su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi, ir paskyrė jam galutinę subendrintą bausmę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti apylinkės teismo nuosprendį ir švelninti paskirtą bausmę, kadangi ji paskirta nepažeidžiant BK 54 str. įtvirtintų bausmės skyrimo pagrindų.

17. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas O. V. už BK 138 str. 1 d. ir BK 284 str. numatytų nusikaltimų padarymą bausmių rūšis bei nustatydamas jų dydžius, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamų veikų padarymo stadijas – padarytos dvi baigtos, tyčinės nusikalstamos veikos – du nesunkūs nusikaltimai. Nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistu bei apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Apylinkės teismas tinkamai įvertino O. V. asmenybę, t.y. tai, kad jis teistas 9 kartus, be kita ko ir už nusikalstamas veikas viešajai tvarkai bei svetimo turto pagrobimą, susijusį su fizinio smurto panaudojimu, turi neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Naujas nusikalstamas veikas padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu (2017 m. spalio 25 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi buvo patvirtintas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2017 m. rugsėjo 21 d. priimtas nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) O. V. taikyti lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, 2017 m. lapkričio 7 d. jis įtrauktas į probuojamųjų asmens duomenų registrą, 2018 m. liepos 12 d. išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro), administracine tvarka nebaustas, dirbo, psichikos sveikatos centro įskaitoje registruotas. Įvertinus visas šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog BK 41 str. numatytus bausmės tikslus įmanoma pasiekti, tik skyrus griežčiausias minėtų nusikalstamų veikų sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžiai yra didesni nei sankcijos vidurkis.

18. O. V. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu ir ši paskirta bausmė palankesnio dalinio sudėjimo būdu subendrinta su O. V. neatlikta bausmės dalimi, paskirta 2014 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu. Pažeidimų apylinkės teismui bendrinant nuteistajam paskirtas bausmes, nenustatyta. Tokios už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, taip pat ir subendrinta galutinė bausmė, nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantui turėtų būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis ar paskirtoji bausmė švelninama byloje nenustatyta. Jokių naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir apeliantas.

19. Atsižvelgiant į O. V. asmenybę, į jo ankstesnius teistumus bei tai, kad nagrinėjamus nusikaltimus jis padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu, nėra priežasčių manyti, kad jis yra nepavojingas ir daugiau nusikaltimų nebedarys, kas yra būtina sąlyga taikant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą pagal BK 75 str. nuostatas. Todėl nėra jokio pagrindo O. V. šių nuostatų taikyti.

20. O. V. apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nukentėjusysis D. J. siekė pasipelnyti iš susiklosčiusios situacijos ir už susitaikymą reikalavo 500 Eur, o atsisakius šią sumą sumokėti apeliantui grasino, jog šis atsidurs kalėjime. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad 500 Eur suma D. J. įvertino dėl nusikalstamos veikos patirtą žalą. Vien tik ta aplinkybė, kad jis ją paprašė atlyginti O. V. atėjus susitaikyti, nesudaro pagrindo išvadai, kad D. J. siekė pasipelnyti. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų O. V. teiginius susijusius su D. J. jam išreikštais grasinimais, todėl yra atmetami kaip nepagrįsti.

21. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo O. V. apeliacinį skundą atmesti.