- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-08-29
- Bylos Nr.
- I-3820-484/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01410-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Donatas Vansevičius, Ina Kirkutienė, Mefodija Povilaitienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „RadioSolis“
- Advokatai
- Giedrė Tomkevičiūtė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mefodijos Povilaitienės ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokato padėjėjui Giedrei Tomkevičiūtei, atsakovės Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „RadioSolis“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl leidimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB „RadioSolis“ (toliau – pareiškėja, bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – Energetikos ministerija) 2013-03-27 išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1221 dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-03-27 leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1221 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiskuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad UAB „RadioSolis“ yra investuotoja į saulės elektrinę. Energetikos ministerija 2012-10-02 jai išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-2211 (toliau – Leidimas plėsti), pastatant ir įrengiant saulės elektrinę „Sodų“ kv. skl. Nr. 264,265, (duomenys neskelbtini) kurios instaliuota galia – 0,03 MW, projektinė metinė elektros energijos gamyba – 29 000 kWh. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-02-27 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Leidimo plėsti Nr. LP-2211 pagrindu, Energetikos ministerija 2013-03-27 išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1221 (toliau – Leidimas gaminti), kurio dalyje „leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka“.
Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ ar Įstatymas) 2012-06-21 redakcijos, įsigaliojusios 2012-07-01, ir 2013-01-17 redakcijos, įsigaliojusios 2013-02-01, 3 straipsnio 2 dalį, atsinaujinančių išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro skatinimo priemonės. Viena iš skatinimo priemonių – fiksuotas tarifas už superkamą elektros energiją. Akcentavo, kad Leidimą plėsti bendrovė gavo galiojant 2012-06-21 AIEĮ redakcijos (galiojo iki 2013-02-01) nuostatoms. Šioje Įstatymo redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. Neintegruoto tipo saulės jėgainėms, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, 2012 metais galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23. Tačiau naujoje AIEĮ redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2013-02-01, fiksuoto tarifo nustatymas siejamas jau nebe su Leidimo plėsti, bet su Leidimo gaminti išdavimo momentu, t. y. iš esmės pasikeitė fiksuoto tarifo nustatymo tvarka. Tokiu būdu asmenims, kurie galiojant 2012-07-01 AIEĮ redakcijai gavo Leidimus plėtrai ir teisėtai pagal galiojančius teises aktus tikėjosi, jog pastačius saules jėgainę bus taikomas 2012 metais Komisijos patvirtintas 1,44 kW/h tarifas, skirtas neintegruoto tipo saulės jėgainėms. Tačiau, pasikeitus reglamentavimui, ir Leidimą gaminti elektros energiją gavus po 2013-02-01 (t. y. AIEĮ pakeitimų įsigaliojimo dienos), taikomas tarifas, nustatytas Komisijos 2012-09-28 nutarimu Nr. O3-282, t. y. 1,25 kW/h (skirtas neintegruoto tipo saulės jėgainėms). Tai reiškia, jog tarifas už neintegruoto tipo saulės jėgainių superkamą energiją sumažėjo 0,19 ct už kW/h.
Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-07-04 Nutarimo dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo patvirtinimo Nr. 827 (toliau - Tvarkos aprašas) 8.2 punktą, fiksuotas tarifas, kurį nustato Komisija, taikomas inter alia elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011-05-24, kai elektrinių planuojama įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Aprašo 9 punkte nustatyta, jog Aprašo 8.2 punkte nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Pareiškėjos įsitikinimu, Energetikos ministerija, 2013-03-27 išduodama jai Leidimą gaminti privalėjo užtikrinti, jog juo taip pat būtų nustatytas Leidimo plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir jos teisėti lūkesčiai bei interesai. Anot pareiškėjos, Leidimo gaminti sąlyga, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, iš esmės reiškia tai, kad jai taikomi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi vadovaujantis 2013-01-17 AIEĮ redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. remiantis Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojančiais tarifais, tačiau Leidimo plėsti, kurio pagrindu pareiškėja atliko investicijas į saulės elektrinę, išdavimo metu galiojusi AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies redakcija nustatė, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti, energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Teigia, kad atsakovė, išduodama Leidimą gaminti ginčijamoje dalyje ir neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikydama AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatas, pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą.
Teigia, kad ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principus. Pareiškėja turėjo teisėtų lūkesčių, jog, išpildžiusi įstatyme nustatytas sąlygas (pastačiusi elektrinę ir gavusi Leidimą gaminti), visą 12 metų laikotarpį jos pagamintai elektros energijai bus taikomas tas pats fiksuotas tarifas ir jis nebus keičiamas. Tačiau tiek Lietuvos valstybės, tiek ir Energetikos ministerijos veiksmai neatitiko šių teisėtų lūkesčių, dėl to nebuvo užtikrintas jos teisinis tikrumas bei teisinis saugumas. Mano, kad Energetikos ministerija taip pat elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo.
Dėl aukščiau aptartų neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų pareiškėja teigia patirianti žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėtrai ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t.y. 0,19 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto parduotą elektros energijos kilovatvalandę (b. l. 29-36).
Atsiliepimas
Atsakovė Energetikos ministerija su pareiškėjos skundo reikalavimais nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad skundžiamame Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1221 nustatyta reguliuojamos veiklos sąlyga: „vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ taip pat buvo nurodoma ir iki AIEĮ 2013-01-17 pakeitimų įsigaliojimo dienos pareiškėjui išduotame Leidime plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą. Atsakovas pastebėjo, kad pareiškėja, atsižvelgdama į AIEĮ (redakcija iki 2013-02-01) 20 straipsnio 7 dalį, neginčijo Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą dalies, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos elektrinėje gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atsakovas informavo, kad ginčijama veiklos sąlyga, nurodyta Leidime gaminti yra šiuo atveju bendra nuostata ir yra įtraukta į visus iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo Energetikos ministerijos išduotus Leidimus galinti elektros energiją. Pažymėjo, kad pareiškėjos skundžiamas Leidimas gaminti yra parengtas vadovaujantis AIEĮ ir kitais teisės aktais, tiksliai įgyvendinant jų nuostatas.
Teigia, kad Energetikos ministerija nėra įgaliota priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą, nėra įgaliota Leidime gaminti elektros energiją nustatyti veiklos sąlygas, galinčias daryti įtaką pareiškėjai taikytinam elektros energijos supirkimo tarifui. Atkreipia dėmesį, kad patikslintame skunde pareiškėja nenurodo, koks, jos manymu, teisės aktas nustato Energetikos ministerijos kompetenciją priimti sprendimą dėl pareiškėjo elektrinei taikytino tarifo dydžio.
Mano, kad pareiškėjo prašymas panaikinti Energetikos ministerijos išduoto Leidimo gaminti dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, aukščiau paminėtų faktinių aplinkybių kontekste pripažintinas kaip nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl prašo bylą nutraukti (b. l. 93-95).
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skundo reikalavimus, remdamasi skunde pateiktais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad pareiškėja 2012-07-16 kreipėsi į Energetikos ministeriją su prašymu gauti leidimą veiklai elektros energetikos sektoriuje, t. y. plėtoti elektros energijos pajėgumus (b. l. 97).
Energetikos ministerija 2012-10-02 išdavė UAB „RadioSolis“ Leidimą plėsti elektros energijos pajėgumą Nr. LP-2211, kuriame nurodytos leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (b. l. 38).
AB „Lesto“ 2012-07-10 išdavė UAB „RadioSolis“ Išankstines sąlygas saulės elektrinės elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų būsimų investicijų dydžiui įvertinti (b. l. 98-100).
Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-02-27 Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 15ĮP2-36233 patvirtino, kad UAB „RadioSolis“ elektrinės Radio Solis SE1 įvado kabelis, skirstomieji spinta PS-1, inverteriai IV-1, IV-2, 124 moduliai o 240 W, elektrinės instaliacija pagal projektą sumontuoti, išbandyti ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (b. l. 39).
Pareiškėja 2013-02-27 padavė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą (gaminti elektros energiją) elektros energetikos sektoriuje (b. l. 102).
Energetikos ministerija 2013-03-27 pareiškėjai išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1221, kuriame nustatytos šios leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,02976 MW (b. l. 21).
Pareiškėja 2013-05-08 sudarė su AB „Lesto“ Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį (b. l. 45-52)
UAB „RadioSolis“2013-07-11 sudarė su AB “Lesto“ Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį (b. l. 112-118).
Nustatyta, kad pareiškėja yra viena iš subjektų, kuriai taikomos atsinaujinančių išteklių naudojimo skatinimo priemonės, ir teismui ginčija Leidimo gaminti dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teigia, kad ši nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų, nei ji tikėjosi pradėdama vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą. Savo reikalavimus pareiškėja grindžia teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimu.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kurio tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (1 str. 2 d.). AIEĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro viena ar kelios skatinimo priemonės, taip pat ir fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas.
Pagal iki 2013-02-01 galiojusio AIEĮ (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija) 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalis elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Iki 2013-02-01 galiojusi AIEĮ redakcija atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto tarifo nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo jam diena. Nagrinėjamu atveju Leidimas plėtrai pareiškėjai buvo išduotas 2012-10-02, t. y. galiojant minėtam teisiniam reguliavimui.
Nuo 2013-02-01 įsigaliojus AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d.). Priimant pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems Leidimus plėtrai galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui nebuvo nustatytos, naująjį fiksuoto tarifo nustatymo momentą taikant ir tiems ūkio subjektams, kurie Leidimus plėtrai buvo gavę iki įstatymo pakeitimo (2013-02-01). Taigi, net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013-02-01, buvo taikomas naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.).
Pareiškėjai leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas 2013-03-27, todėl jos atžvilgiu taikomas Komisijos nutarimu 2012-09-28 Nr. O3-282 nustatytas 1,25 Lt (be PVM) tarifas. Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikytas Komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas.
Pažymėtina, kad remiantis nuoseklia Konstitucinio Teismo doktrina, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, o valstybės institucijos - vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, jie turi teisę pagrįstai tikėtis, kad pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Pagal nurodytus principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-143-2834/2013, kurioje buvo reiškiami analogiško turinio reikalavimai, aukščiau aptartos konstitucinės jurisprudencijos kontekste atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą, gaminant energiją iš atsinaujinančių išteklių, kaip skatinimo priemones nustatydamas fiksuotą tarifą bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimą. Atlikusi ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo analizę, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013-02-01, tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Tai reiškia, kad iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms Leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių.
Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja aukščiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį įgijo, nes minėtas sąlygas išpildė: gavusi Leidimą plėsti, atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Šie pareiškėjos turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos 23 straipsnį.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., KT 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).
Šioje byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad taikant AIEĮ 2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1375 redakcijoje numatytas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemones kilo grėsmė darniai atsinaujinančios energetikos išteklių plėtrai, vartotojų teisėms ir galimybei efektyviai naudoti valstybės lėšas. Valstybei nustačius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemonę – privalomą elektros energijos supirkimą fiksuotais tarifais – pageidaujančių vykdyti šią veiklą atsirado ypač daug ir buvo ženkliai viršyti užsibrėžti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros uždaviniai. Kaip nurodoma AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamajame rašte, nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.
Pažymėtina ir tai, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-05-31, 2008-12-04 nutarimus).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje, kaip minėta, pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjo argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutiko. Pareiškėjas jau gavęs šį leidimą negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdamas leidimą gaminti elektros energiją elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tuo remdamasis teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.
Nagrinėjamu atveju Leidimas plėsti pareiškėjai išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013-02-01, o Leidimas gaminti - 2013-03-27, t. y. galiojant Įstatymo 2013-01-17 redakcijai, galiojančiai nuo 2013-02-01. Išduodama šį leidimą, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 380, 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovei yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę.
Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima teigti, kad nauju teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Pažymėtina ir tai, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjai nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jai taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėja neakcentavo, kad jos pastatytos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pareiškėjos į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos saulės jėgainė gamina elektrą ir iš to gauna pajamų (b. l. 119-143). Taigi, duomenų, kurie leistų daryti besąlygišką išvadą, jog buvo paneigta pareiškėjos, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra.
Lex retro non agit principas suponuoja bendrą taisyklę, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) taikoma tik tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie susiklosto (atsiranda) po jos įsigaliojimo ir iki normos galiojimo pabaigos, išskyrus kai kurias išimtis (kai norma (norminis teisės aktas) galioja atgal). Todėl normų (norminių teisės aktų) galiojimo laike bendru principu laikytinas taip vadinamas normos perspektyvaus galiojimo principas, kuris reiškia, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) nuo įsigaliojimo momento galioja tik į „priekį“ ir iki jo įsigaliojimo kilusiems teisiniams santykiams (kurie kilo ir egzistavo iki jos priėmimo) netaikoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2628-12).
AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjai faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Minėta, kad Leidimą gaminti pareiškėja gavo jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui ir aptariama įstatymo norma nebuvo taikyta jos atžvilgiu teisiniuose santykiuose, kurie susiklostė iki jos įsigaliojimo. Todėl, kaip analogiškoje byloje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).
Pareiškėjai kyla abejonių dėl byloje taikytinų AIEĮ normų konstitucingumo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išsamiai įvertino teisinę situaciją konstitucinės teisės kontekste ir pripažino, kad nuo 2013-02-01 įsigaliojusi AIEĮ redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga.
Taigi, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybėmis, bei remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir suformuota teismų praktika analogiškoje byloje, darytina išvada, kad Energetikos ministerijos 2013-03-27 išduotas Leidimas gaminti Nr. LG-1221 ginčijamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais, o taip pat įpareigoti Energetikos ministeriją leidimuose gaminti elektros energiją nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Pareiškėja reiškia prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisė gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą proceso šalis turi tik tuo atveju, jei teismo sprendimas priimtas jos naudai. Atmetus pareiškėjos skundą, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendė:
pareiškėjos UAB „RadioSolis“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.