Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-38-478/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-07-22
Bylos Nr.: 1A-38-478/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-18338-2019-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jūratė Jakubonienė, Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
Nukentėjusysis: R. G.
Kaltinamasis: V. P.
Civilinis ieškovas: R. G.
Advokatai: Danius Svirinavičius, Vida Kisi

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-38-478/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18338-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.7. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Laimai Grėbliūnienei, Urtei Piluckei,dalyvaujant prokurorei Romutei Švaikauskaitei,nukentėjusiajam R. G., jo atstovei advokatei Vidai Kisielienei,išteisintajam V. P., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Romutės Švaikauskaitės ir nukentėjusiojo R. G. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2020 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Nukentėjusiojo turėtos atstovavimo išlaidos bei išlaidos už teismo medicinos konsultacinės išvados pateikimą iš V. P. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. balandžio 25 d. apie 19.05 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, prie pastato (duomenys neskelbtini), esančiame miškelyje, mušdamas ir kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų – R. G. ir sukėlė fizinį skausmą, o būtent, jis tyčia sudavė vieną smūgį kastuvo metaline dalimi nukentėjusiajam R. G. į sėdmenis, tuo nukentėjusiajam R. G. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešinio sėdmens apatiniuose kvadrantuose, dešinio sėdmens sumušimu, ir sukėlė fizinį skausmą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas V. P. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad byloje nėra patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog V. P. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl remiantis in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, V. P. išteisintinas, pripažįstant, kad vertinamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šalies argumentai

3. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė Romutė Švaikauskaitė (toliau – ir prokurorė, apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2020 m. rugsėjo 16 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: V. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 1 metus 2 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 10 mėnesių sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, būti namuose nuo 23 - 06 val. Tenkinti nukentėjusiojo R. G. pareikštą civilinį ieškinį 3000 Eur neturtinei žalai ir 24,17 Eur turtinei žalai, ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinio ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir šias sumas priteisti iš V. P.. Priteisti iš V. P. nukentėjusiojo R. G. turėtas 1800 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti bei 560 Eur išlaidas, patirtas kreipiantis į ekspertą dėl teismo medicinos konsultacinės išvados pateikimo.

3.1. Prokurorė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Visų pirma apeliantė teigia, kad apylinkės teismo nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo ir liudytojų A. M., L. M. parodymų nepatikimumo, vien dėl to, kad tarp jų ir išteisintojo buvo teisiniai ginčai, yra nepagrįstos. Nukentėjusysis R. G., liudytojai A. M., L. M. neneigė faktų dėl vykusių teisinių ginčų, tačiau tiek nukentėjusysis R. G., tiek minėti liudytojai patvirtino, kad jokių piktumų išteisintojo ir jo šeimos atžvilgiu neturi. Tą patį patvirtino ir V. P. žmona D. P., jog šių liudytojų ir nukentėjusiojo atžvilgiu jokių piktumų neturi, jų santykiai neutralūs. Pažymi, kad teisminiai ginčai tarp šalių vyko daugiau nei prieš dešimt metų ir per tą laikotarpį nukentėjusysis nėra kaltinęs išteisintojo V. P. sužalojimu. Prokurorė nepritaria ir kitai teismo nurodytai aplinkybei, kad liudytojų A. M., L. M. parodymai gali būti nepatikimi vien dėl to, kad jie po įvykio praėjus net 4 mėnesiams, skundė D. ir V. P. dėl įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų bei liudytoja L. M. buvo nubausta administracine tvarka dėl įžeidžiamo kibimo prie D. ir V. P., išpildama jų konteinerius. Esant tokiai teismo pozicijai darytina išvada, kad asmuo, manantis, jog yra daromas pažeidimas, negali kreiptis į atitinkamas institucijas, pranešant apie galimą pažeidimą. Byloje nėra duomenų, kad liudytojai A. ir L. M., duodami šioje byloje parodymus, būtų buvę neobjektyvūs dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.

3.2. Skunde prokurorė teigia, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo nurodytą svarbią aplinkybę, kad gavęs smūgį į sėdmenis, jis pirmiausiai tik pasukęs galvą pažiūrėjo į V. P. pusę ir matė, kaip V. P. atitraukinėjo kastuvą nuo jo, o tik paskui atsisuko visu korpusu į V. P., kuris jam buvo už nugaros, ir matė, kad V. P. jau atsitraukinėjo nuo jo, laikydamas kastuvą rankose. Be to, iš vaizdo įrašo yra aiškiai matyti, kaip V. P., kai pastarasis filmuojamas po smūgio sudavimo, nueina atgal nuo nukentėjusiojo 3-4 žingsnius prie kasamos duobutės. Pastaroji aplinkybė, užfiksuota vaizdo įraše, duoda pagrindą teigti, kad būtent tuo metu buvo suduotas nukentėjusiajam smūgis iš nugaros pusės, kai D. P. ėjo pro nukentėjusįjį, o V. P., turėdamas rankose kastuvą, buvo priartėjęs prie nukentėjusiojo, nes, nukentėjusiajam atsisukus po gauto smūgio ir filmuojant, matyti, kad V. P. rankose laiko kastuvą, kurio metalinė dalis nukreipta į nukentėjusįjį ir nuo nukentėjusiojo jis nueina kelis žingsnius su D. P. link iškastos duobutės. Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir liudytojai A. M., L. M..

3.3. Prokurorės nuomone, nesutiktina su apylinkės teismo nurodytomis aplinkybėmis dėl esminių prieštaravimų liudytojų A. M. ir L. M. parodymuose tikslios įvykio vietos. Šie liudytojai apie įvykį pirmos instancijos teisme buvo apklausti nuo įvykio praėjus net 9 mėnesiams, todėl natūralu, kad duodami parodymus galėjo smulkiose detalėse nurodyti šiek tiek kitaip, tačiau jie patvirtino esminį faktą, kad V. P. smūgį nukentėjusiajam kastuvo metaline dalimi sudavė, kai išteisintojo žmona D. P. buvo prieš nukentėjusįjį, netoli pastarojo ir smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas iš nugaros pusės. Taigi, nežymus nesutapimas dėl D. P. tikslios buvimo vietos nukentėjusiojo atžvilgiu, su nukentėjusiojo parodymais įvykio esmės nekeičia. Taip pat nepritartina teismo išsakytai aplinkybei, kad ir liudytojos E. G. parodymai yra nepatikimi, kadangi ji paties sužalojimo fakto nematė, apie įvykį jai papasakojo pats sutuoktinis R. G. ir tą patį vakarą jai parodė dešinį sėdmenį, kuris buvo stipriai raudonas.

3.4. Prokurorė nesutinka su nuosprendyje nurodyta aplinkybe dėl liudytojų A. M. ir L. M. įvykio matomumo, nes nebuvo neginčijamai patvirtinta, jog ant lango, pro kurį jie teigė matę įvykį, nebuvo užklijuota plėvelė. Liudytojas L. M. visą laiką tvirtino, kad ant to lango plėvelės nebuvo. Liudytoja L. M. nurodė, kad ji tiksliai nepamena, ar buvo plėvelė ant lango, tačiau vėliau apklausta patvirtino, kad įvykio dieną plėvelės ant lango nebuvo. Taigi, dar kartą patvirtinama, kad įvykio dieną ant lango, pro kurį minėti liudytojai matė įvykį, plėvelės nebuvo. Liudytojai kategoriškai teigia matę įvykį, aiškiai nupasakoja aplinkybes, kurias matė pro langą, jos sutampa su nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo netikėti jų parodymais. Pažymi, kad nors su liudytojais A. M. ir L. M. atliekant 2019-05-23 ir 2019-05-31 parodymų patikrinimą vietoje, plėvelė buvo uždėta tik ant lango dalies, neįrodo fakto, kad įvykio dieną ant lango buvo plėvelė.

3.5. Prokurorė taip pat nesutinka su teismo motyvais, jog byloje liko neišsiaiškinta aplinkybė, ar liudytojai A. M. ir L. M. per ūkinio pastato langą bei balkono duris galėjo aiškiai matyti įvykio vietoje esančius asmenis bei jų atliekamus veiksmus, nes įvykio vietoje buvo nupjauti bei nugenėti medžiai, o įvertinus atstumą nuo ūkinio pastato iki nustatytos įvykio vietos, tai, kad matomumas nebuvo geras, verčia abejoti šių liudytojų nurodytoms įvykio aplinkybėms. Skunde pažymima, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo užfiksuotas vaizdas pro ūkinio pastato langą ir balkono duris, pro kuriuos liudytojai A. M. ir L. M. matė įvykį, ir iš nuotraukų, ir vaizdo įraše, darytų atliekant šį veiksmą, matyti, kad vietovė, kurioje buvo įvykis, yra matoma, o užfiksuoti keturi nupjautų medžių kelmai yra šone įvykio vietos, kurioje nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis, o ne tiesioginėje matomumo atkarpoje, todėl matomumui įtakos neturėjo. Be to, ir iš nukentėjusiojo pateikto vaizdo įrašo matoma, kad iš įvykio vietos pro medžius yra matomas liudytojų A. M. ir L. M. ūkinio pastato langas, pro kurį liudytojai stebėjo įvykį, kas patvirtina, kad šie liudytojai matė įvykius, kurių metu V. P. sužalojo nukentėjusįjį, todėl nėra pagrindo parodymus laikyti nepatikimais.

3.6. Prokurorė nesutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, kad pagal nukentėjusiajam užfiksuoto sužalojimo formos ir kastuvo geležinės dalies, su kuria, pasak nukentėjusiojo, jam buvo suduotas smūgis, yra smailėjanti, vertinimas leidžia spręsti, kad išteisintajam sudavus stiprų, tiesų smūgį kastuvo geležinės dalies smailiu galu, būtų padarytas nubrozdinimas ar žaizda, kas paneigia specialisto P. P. pateiktą išvadą. Nurodo, kad teismas nevertino visų kitų specialisto L. U. nurodytų aplinkybių, t. y. kad nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas būtent 2019 m. balandžio 25 d., kad sužalojimas padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje. Iš specialisto L. U. parodymų seka, kad rūbai smūgio sudavimo metu veikia kaip amortizatorius, o pats nukentėjusysis, liudytojai D. P., A. M. ir L. M. patvirtino, kad nukentėjusysis įvykio dieną tikrai buvo apsirengęs darbiniais drabužiais. Specialistas parodė, kad jis tik mano, jog sužalojimas nukentėjusiajam padarytas kastuvo plokščiąja dalimi, tačiau neneigia fakto, kad sudavus smūgį kastuvo priekine dalimi, gali būti padaryta ir kraujosruva. Šioje situacijoje aišku, kad kastuvo metalinės dalies priekis nėra priskiriamas prie aštraus daikto, nes ir pats kastuvo metalinės dalies smailėjimas nėra didelis. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad specialistas P. P. nurodė, kad jei būtą prakirsta oda (kirstinė žaizda), būtų galima teigti, kad suduota kastuvo briauna, bet jei yra tik kraujosruva, tuomet teigiama, kad suduota kietu buku daiktu. Pats nukentėjusysis patvirtino, kad jam žaizda nuo smūgio nebuvo padaryta, nes ant kombinezono nuo kastuvo liko įsispaudusi iki 10 cm juosta. Iš šių duomenų darytina išvada, kad sudavus smūgį kastuvo metalinės dalies priekiu liko ant drabužių įsispaudimas, kurio ilgis ir atspindi kastuvo metalinės dalies plotį. Kaip matyti, nukentėjusiajam nustatyti aiškūs smurtinių veiksmų padariniai, nurodyti specialisto išvadoje, kurie išliko tam tikrą laiką.

3.7. Prokurorė nesutinka su teismo išvada, jog tai, kad nukentėjusysis, gavęs stiprų, skausmingą smūgį, nei žodžiais, nei veiksmais visiškai nesureagavo, leidžia spręsti, kad arba joks smūgis nukentėjusiajam nebuvo suduotas, arba dėl išteisintojo veiksmų nukentėjusysis žymaus skausmo nejautė, o iš karto po įvykio apie įvykį policijai nepranešė, į medicinos įstaigą dėl galimo sužalojimo nesikreipė. Skunde nurodoma, kad nukentėjusysis labai aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių iš karto nesikreipė į policiją, medikus. Nukentėjusysis negalvojo, kad įvyko kažkas baisaus, be to jam buvo gėda, nes buvo sužalotas sėdmuo, tačiau vien tai, kad nukentėjusysis neparodė reakcijų žodžiais, garsais, neduoda pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo naudotas fizinis smurtas. Vėliau, blogėjant nukentėjusiojo sveikatai, jis 2019 m. balandžio 30 d. kreipėsi į medikus, nuvyko patartas gydytojo pas specialistus dėl sveikatos sutrikdymo masto, o atvykus į apklausą pas pareigūną D. K., pastarajam pasakė apie įvykusį įvykį. Taigi, prokurorės įsitikinimu, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo panaudotas fizinis smurtas vien todėl, kad jis į atitinkamas institucijas kreipėsi praėjus keletui dienų.

3.8. Prokurorės nuomone, visos išanalizuotos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad išteisintojo V. P. pateikta pozicija, kad jis nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė, vertintina kaip gynybinė, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis ir išteisintasis 2019 m. balandžio 25 d. buvo įvykio vietoje, V. P. turėjo kastuvą ir su juo kasė duobes, nukentėjusysis po gauto smūgio atsisuko į V. P., kuris buvo priėjęs iš nugaros pusės nukentėjusiajam ir rankose laikė kastuvą, po įvykio praėjus keletui dienų nukentėjusysis kreipėsi pas medikus, policiją, kur nurodė visas įvykio aplinkybes, t. y. patvirtino, kad V. P. jo atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, nurodydamas, kokie smurtiniai veiksmai buvo atlikti jo atžvilgiu. Pagal byloje esančią specialisto išvadą, kuria nustatyti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl V. P. atliktų jo atžvilgiu smurtinių veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų pats susižalojęs ar kitu metu būtų sužalotas. Taigi, surinktais įrodymais įrodyta, kad nukentėjusiajam nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas buvo padaryti būtent tyčiniais išteisintojo V. P. veiksmais.

3.9. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, prokurorė prašo tenkinti pateiktus nukentėjusiojo R. G. ieškinius 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 24,17 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinio ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir priteisti šias sumas iš V. P., nes pastarojo veiksmais nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl šio įvykio nukentėjusysis patyrė neigiamas emocijas, nepatogumus, buvo nežymiai sužalotas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis turėjo 1800 Eur atstovavimo išlaidų bei 560 Eur išlaidų už teismo medicinos konsultacinės išvados pateikimą. Taigi, pripažinus V. P. kaltu, šios išlaidos taip pat turi būti priteistos, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme nukentėjusįjį atstovavo advokatas, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas.

4. Nukentėjusysis R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį dėl V. P. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Prašo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atlikti įrodymų tyrimą, paskirti byloje teismo medicinos ekspertizę ir vaizdo įrašo garso ekspertizę, apklausti jį patį, nukentėjusįjį ir liudytojus, ir, ištyrus visus įrodymus, priimti naują nuosprendį ir pripažinti V. P. kaltu, įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirti V. P. bausmę, atitinkančią jo padarytos nusikalstamos veikos sunkumą bei pasekmes, patenkinti nukentėjusiojo R. G. civilinį ieškinį ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusiojo įsitikinimu, byloje buvo pakankamai duomenų, kurie sudarė pagrindą teismui įsitikinti, kad V. P. nežymiai sužalojo R. G. ir sukėlė jam fizinį skausmą. Alytaus apylinkės teismas savo nuosprendyje padarė išvadą, kad apskritai nebuvo padaryta nusikalstama veika. Tokią teismo nepagrįstą nuosprendžio išvadą lėmė neišsamiai ištirtos bylos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojų ir kaltinamojo bei jo sutuoktinės parodymų bei teismo nepagrįstas pasyvumas, nesiaiškinant esminių bylos aplinkybių. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 16 d. nuosprendyje padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje vieninteliai tiesioginiai įrodymai dėl smurto pavartojimo prieš nukentėjusįjį R. G. yra paties nukentėjusiojo ir liudytojų A. M. bei L. M. parodymai.

4.1. Apeliantas nurodo, kad V. P. kaltę tiesiogiai patvirtina vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kad R. G. prasilenkiant su D. P., buvo smūgio sudavimo garsas (vaizdo įrašas nuo 00:37), po kurio R. G. staiga filmavimo kamerą nukreipia į V. P.. Sulėtintai žiūrint šį vaizdo įrašą, akivaizdžiai matyti, kad smūgio sudavimo metu V. P. stovi labai arti R. G., vaizdo įraše (laikas nuo 00:40) matyti, kad V. P. abejomis rankomis pakėlęs laiko kastuvą, po to kilsteli galvą, lyg laukdamas atsako iš R. G., lyg tikėdamasis, kad R. G. jį puls atgal. Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad vaizdo įrašo pradžioje kaltinamasis elgėsi kitaip, nei po to, kai atėjo D. P.. Vaizdo įraše nuo 00:18 iki 00:30 V. P. kasė duobes, nekreipdamas dėmesio į filmuojantį R. G.. Po smūgio sudavimo R. G., prasilenkiant R. G. su D. P., vaizdo įraše (vaizdo įrašo laikas nuo 00:39 ir toliau) V. P. elgiasi visiškai kitaip – eidamas link iškastų duobių piktdžiugiškai žiūri į R. G., kilsteli galvą, nusišluosto nosį. Akivaizdu, kad tokius kaltinamojo veiksmus iššaukė jo veiksmas su kastuvu. Vaizdo įraše nuo 00:45 D. P. sako V. P. „Nelįsk, žmogus nesveikas, V., nelįsk geriau V.“. Tai patvirtina, kad V. P. sudavė smūgį nukentėjusiajam R. G.. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad išklausius vaizdo įraše užfiksuotus garsus, teigti, jog vaizdo įraše girdisi suduodamo smūgio garsas, nėra jokio pagrindo. Apelianto vertinimu, teismas tokią išvadą padarė netyręs ir nevertinęs vaizdo įraše girdimų garsų specialiai tam pritaikyta įranga, o tik vadovavosi savo klausos sugebėjimais, todėl teismas privalėjo skirti teismo ekspertizę, nustatant, ar vaizdo įraše girdimas garsas (vaizdo įrašas 00:37) galėjo būti smūgio sudavimo kastuvu nukentėjusiajam garsas. Be to, teismas tokią išvadą padarė net neapžiūrėjęs nusikaltimo padarymo įrankio – kastuvo, kuris, anot D. P., yra pas kaltinamąjį namuose (teismas neišsireikalavo nusikaltimo padarymo įrankio iš kaltinamojo, nevertino jo ypatybių, jo keliamo garso, suduodant smūgį ir t. t.). Nukentėjusiojo įsitikinimu, neištyrus šių aplinkybių, teismas negalėjo teisingai išspręsti bylos, negalėjo pašalinti byloje iškilusių prieštaravimų, išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas skubotai ir neištyrus reikšmingų bylai aplinkybių.

4.2. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai vertino specialistų išvadas, kurios, nukentėjusiojo įsitikinimu, patvirtina, kad R. G. buvo sumuštas 2019 m. balandžio 25 d., V. P. suduodant jam kastuvu per sėdmenis. Sužalojimų, būdingų griuvimui, kritimui, savęs žalojimui, nėra; sužalojimas galėjo būti padarytas, suduodant kastuvo metaline dalimi. Analogišką išvadą padarė ir nukentėjusiojo R. G. iniciatyva konsultacinę išvadą Nr. 0134/20 pateikęs specialistas P. P. (4 t., b. l. 89-93). Specialistų išvados atitinka nukentėjusiojo R. G. ir liudytojų A. M. ir L. M. duotus parodymus. Taigi, įrodymų visuma vienareikšmiškai patvirtina V. P. kaltę įvykdžius inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Specialistų apklausų teisiamuosiuose posėdžiuose metu iškilo prieštaravimas, kokiu būdu buvo sužalotas nukentėjusysis R. G. – suduodant smūgį kastuvo plokštuma ar suduodant smūgį kastuvo briauna. Kaltinimą byloje palaikanti prokurorė motyvuotai prašė skirti teismo medicinos ekspertizę tikslu pašalinti esamus prieštaravimus ir išsiaiškinti bylai svarbias aplinkybes, tačiau pirmos instancijos teismas atsisakė tenkinti prokurorės prašymą skirti byloje teismo medicinos ekspertizę, todėl byloje iškilę prieštaravimai dėl nukentėjusiojo sužalojimo būdo (mechanizmo) nebuvo pašalinti, ir tai, apelianto vertinimu, sutrukdė teismui atskleisti bylos esmę ir priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį.

4.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismas nuosprendį priėmė net neapžiūrėjęs nusikaltimo padarymo įrankio – kastuvo, kuris anot D. P., yra kaltinamojo namuose. Be to, teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas L. U. taip pat parodė, kad nusikaltimo padarymo įrankį – kastuvą apžiūrėjo tik iš fotonuotraukos. Nukentėjusiojo nuomone, nusikaltimo įrankio apžiūra turi esminės reikšmės pašalinant iš bylos abejones dėl nukentėjusiajam padaryti sužalojimo mechanizmo. Be to, nusikaltimo įrankio apžiūra yra reikšminga ir paneigiant kaltinamojo išsakytas abejones, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti kitu būdu. Konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas bylą išsprendė, neištyręs reikšmingų bylai aplinkybių, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų dėl nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mechanizmo.

4.4. Nukentėjusysis nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad anksčiau tarp šalių vykę teisiniai procesai leidžia pagrįstai teigti, kad kaltinamojo ir jo žmonos D. P. santykiai su nukentėjusiuoju ir jo žmona E. G. bei liudytojais A. ir L. M. nėra geri, daugiau konfliktinio pobūdžio, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad tiek nukentėjusysis, tiek jo žmona E. G. ir liudytojai A. M. bei L. M. yra suinteresuoti bylos baigtimi, ir jų parodymai šioje byloje gali būti nepatikimi. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad teisminiai ginčai tarp šių asmenų vyko prieš 10 – 15 metų, visi teisminiai procesai tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo šeimų yra baigti. Teismas neturėjo jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis siekė ar siekia keršyti kaltinamajam. Priešingai, kaltinamasis turi interesą kerštauti nukentėjusiajam. Nukentėjusysis R. G. visus nesutarimus su V. P. sprendė civilizuotai: buvo rašomi raštai, atsirašinėjama į juos, vyko civilinės ir administracinės bylos. Tačiau kaimynų nesutarimai iki šio laiko niekada nebuvo peraugę į smurtą. Pažymėtina, kad tiek liudytoja E. G., tiek liudytojai A. M. ir L. M. bei pati kaltinamojo sutuoktinė D. P. teismui nurodė, kad piktumų vieni kitiems neturi, barnių ir ginčų nėra. Šios aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis R. G. ir liudytojai A. ir L. M. neturėjo jokių ketinimų nepagrįstai kaltinti V. P..

4.5. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, iš esmės savo išvadas grindė tik kaltinamojo ir jo sutuoktinės D. P. parodymais, kurie prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai. Teismas privalėjo kritiškai vertinti kaltinamojo sutuoktinės D. P. parodymus, nes ji yra suinteresuota, kad kaltinamasis išvengtų atsakomybės. Pažymi, kad liudytojos D. P. parodymai ne tik nesutapo su vaizdo įraše užfiksuota kaltinamojo buvimo vieta smūgio sudavimo nukentėjusiajam metu, bet nesutapo ir su kitų liudytojų duotais parodymais. Nuosprendyje teismas nurodo, kad kaltinamojo bei jo žmonos duoti parodymai dėl kaltinamojo buvimo vietos nukentėjusiajam prasilenkiant su kaltinamojo žmona, prieštarauja vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms, tačiau tai neįrodo, jog kaltinamasis sudavė smūgį, ir nesudaro pagrindo nukentėjusiojo bei liudytojų A. M. ir L. M. parodymus vertinti patikimais ir nekeliančiais abejonių. Tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta. Ši faktinė aplinkybė patvirtina ne liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą, o patvirtina tai, kad kaltinamasis ir jo sutuoktinė davė teismui parodymus, kurie neatitinka tikrovės. Nukentėjusiojo požiūriu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad liudytojos D. P. žodžiai sutuoktiniui „Nelįsk, žmogus nesveikas, V., nelįsk geriau, V.“ nepatvirtina smūgio sudavimo. Tačiau vaizdo įraše užfiksuoti kaltinamojo su kastuvu judesiai, kaltinamojo veido išraiška, liudytojos ištarti žodžiai, vaizdo įraše girdimas smūgio sudavimo garsas sudaro vientisą visumą ir patvirtina, kad kaltinamasis įvykdė nusikalstamą veiką, o liudytoja D. P. davė teismui ne objektyvius, o tik kaltinamajam naudingus parodymus. Pirmos instancijos teismas ydingai vertino kaltinamojo raštu duotų parodymų ir kaltinamojo sutuoktinės duotų parodymų turinį, atsietai nuo kitų įrodymų visumos, kas sąlygojo nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Be to, teismas neįvertino ir kaltinamojo elgesio, vengiant atsakomybės (kaltinamasis nebendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais – nedavė parodymų, kaltinamasis nebuvo nuoširdus teisme – žodžiu neteikė jokių paaiškinimų, atsisakė atsakinėti į proceso dalyvių klausimus, pateikė tik iš anksto paruoštus raštu paaiškinimus). Kaltinamasis bylos nagrinėjimo eigoje pastoviai reiškė nepagrįstus nušalinimus ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei bylą nagrinėjančiai teisėjai bei visam teismui. Toks kaitinamojo elgesys patvirtina kaltinamojo siekį bet kokiomis aplinkybėmis išvengti atsakomybės. Nukentėjusiojo nuomone, pirmos instancijos teismas, vengdamas konflikto ir neprocesinių skundų su nuolat nušalinimus reiškusiu (6 kartus) kaltinamuoju, priėmė jam palankų nepagrįstą nuosprendį. Nukentėjusiojo įsitikinimu, jo paties duoti parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu yra detalūs, nuoseklūs ir sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais bei liudytojų parodymais. Juos visiškai patvirtina į bylą pateiktas nusikalstamos veikos padarymo metu nufilmuotas vaizdo įrašas.

4.6. Nukentėjusysis skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai kritiškai vertino liudytojų A. M. ir L. M. parodymus, kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams. Nukentėjusiojo įsitikinimu, tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta, nes tarp A. M. ir L. M. parodymų nebuvo jokių prieštaravimų dėl esminių įvykio aplinkybių. Teismo posėdžių metu buvo bandoma paneigti šių liudytojų parodymus, juos suklaidinti, teigiant, kad neva tai liudytojai negalėjo matyti viso įvykio, nes ant lango stiklų buvo plėvelė, kad įvykio vietą užstojo medžiai ir t.t. Šios nuosprendyje nurodytos aplinkybės yra visiškai nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Iš vaizdo įrašo matyti liudytojų A. M. bei L. M. ūkinio pastato langai, kas neginčytinai patvirtina, kad A. M. ir L. M. turėjo visas objektyvias sąlygas matyti, kaip buvo padaryta nusikalstama veika. Teismas nepagrįstai nuosprendyje rėmėsi kaltinamojo į bylą pateiktomis nuotraukomis (3 t. b. l. 162-163), fiksuojančiomis įvykio vietą. Atkreiptinas dėmesys, kad šiomis nuotraukomis teismas neturėjo pagrindo vadovautis, nes teismo posėdžio metu nebuvo nustatytas šių nuotraukų atlikimo laikas (metų laikas). Teismo nuosprendžio argumentas, kad liudytojai A. M. ir L. M. skirtingai nurodo lango vietas, pro kurias matė įvykį, nesudaro pagrindo vertinti šių liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Be to, ir vaizdo įrašas patvirtina, kad 2019 m. balandžio 25 d. jokie augantys medžiai neužstojo liudytojams galimybės matyti nusikaltimo vietą. Teismas privalėjo įsitikinti, kad liudytojai negalėjo matyti nusikaltimo įvykio, ir tik tada įvertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Teismas visiškai neatsižvelgė į reikšmingą aplinkybę, kad liudytojai A. M. ir L. M. matė nusikalstamą veiką per tam tikrą atstumą (apie 30-40 m) ir iš antro aukšto. Natūralu, kad liudytojams įvertinti tiksliai atstumus tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo sunku dėl objektyvių priežasčių: atstumo, liudytojų buvimo vietos, dėl to, kad veiksmas vyko dinamiškai, greitai, judesyje. Be to, liudytojų apklausos teisme vyko praėjus nuo įvykio 9 mėnesiams laiko, todėl smulkių detalių liudytojai galėjo ir neprisiminti. Tačiau patį smūgio sudavimo momentą liudytojai matė ir detaliai apie smūgio sudavimą nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Todėl teismo dėstomos aplinkybės dėl šių liudytojų nepatikimumo ir jų parodymų prieštaringumo, yra visiškai nepagrįstos ir prieštaraujančios tikrovei.

4.7. Nukentėjusiojo įsitikinimu, V. P. kaltę patvirtina ir liudytojų E. G. ir D. K. parodymai, šių liudytojų parodymai taip pat buvo reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, tačiau nepagrįstai teismas į juos visiškai neatsižvelgė, tuo pažeisdamas BPK 20 str. numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Liudytoja E. G. paliudijo, kad 2019 m. balandžio 25 d. vakare apie 22-23 val. vyras jai pasakė, kad kaimynas V. P. jam sudavė kastuvu per sėdmenis. Liudytoja matė nukentėjusiojo kūno sužalotą vietą, ji nurodė, kad vyras atsisakė kreiptis iš karto pas gydytojus, nes jam buvo gėda ir nesmagu dėl tokio įvykio. Tačiau sumušimui nepraėjus, 2019 m. balandžio 30 d. R. G. kreipėsi į medikus. Liudytojas D. K. nurodė, kad nukentėjusysis policijoje apie savo sužalojimą užsiminė, kai apklausė R. G. dėl 2019 m. balandžio 18 d. įvykio, kai buvo nupjautas krepšinio stovas. Tuo metu nukentėjusysis net nebuvo kreipęsis į policijos pareigūnus dėl V. P. 2019 m. balandžio 25 d. atliktų veiksmų, tačiau jau buvo apsilankęs pas gydytojus ir gavęs specialisto L. U. išvadą. D. K. dėl įvykusio incidento pasiūlė nukentėjusiajam kreiptis įstatymo nustatyta tvarka į policijos pareigūnus. Apeliantas skunde nurodo, kad analizuodamas nusikaltimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus. Šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant tiek dėl veikos pavojingumo, tiek dėl jos tyčinio pobūdžio įvertinimo.

4.8. Skunde nukentėjusysis nurodo, kad pripažinus V. P. kaltu, nukentėjusiam turi būti priteista iš V. P. 3000 Eur neturtinė žala, 24,17 Eur turtinė žala, 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo civilinio ieškinio padavimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Jo įsitikinimu, pareikštas civilinis ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais. Nukentėjusysis buvo sužalotas, turėjo išlaidų (turtinė žala), susijusių su sužalojimo masto nustatymu, bei patyrė neturtinę žalą. Neturtinės žalos dydis taip pat yra įrodytas tiek nukentėjusiojo parodymais, tiek liudytojos E. G. parodymais bei specialisto išvadomis. Nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, pažeminimą, nusikaltimo specifika (kūno sužalojimo vieta) sukėlė nukentėjusiajam gėdos jausmą, vengimą kreiptis gynybos į teisėsaugos institucijas, kas patvirtina patirtos žalos dydį. Taip pat nukentėjusysis prašo priteistos iš kaltinamojo V. P. 1800 Eur teisinės pagalbos išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, 560 Eur išlaidų, patirtų dėl kreipimosi pas ekspertą dėl konsultacinės išvados.

4.9. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų (prieštaravimai dėl sužalojimo būdo bei prieštaravimų tarp liudytojų parodymų), kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, todėl nukentėjusysis reiškia prašymą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atlikti įrodymų tyrimą. Jo metu apklausti nukentėjusįjį, kaltinamąjį bei liudytojus: A. M., L. M., E. G. bei D. K.. Nukentėjusiojo įsitikinimu, būtina atnaujinti įrodymų tyrimą ir paskirti teismo medicinos ekspertizę, kad būtų pašalinti prieštaravimai dėl jam padaryto kūno sužalojimo būdo ir teismo ekspertizę, tikslu nustatyti, kokie garsai yra užfiksuoti vaizdo įraše (smūgio garsą, liudytojos D. P. pasakytas frazes kaltinamajam) bei spręsti klausimą dėl nusikaltimo padarymo įrankio prijungimo prie baudžiamosios bylos medžiagos, nes šio daiktinio įrodymo prijungimas prie baudžiamosios bylos medžiagos gali turėti įtakos, atliekant teismo medicinos ekspertizę bei vaizdo įrašo garso ekspertizę.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus išteisintojo V. P. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo apeliacinius skundus atmesti. Advokatas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visus įrodymus vertino išsamiai ir objektyviai, apeliaciniai skundai grindžiami tik subjektyviais teiginiais, todėl nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį panaikinti.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Romutės Švaikauskaitės ir nukentėjusiojo R. G. apeliaciniai skundai atmestini

7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

Žemesnės instancijos teismas

8. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad prokurorė ir nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtina, kad nukentėjusiojo, liudytojų duoti parodymai, vaizdo įrašas, specialistų išvados ir kiti byloje surinkti įrodymai pagrindžia išteisintojo V. P. kaltę kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sukėlus R. G. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdžius jo sveikatą.

9. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai suponuoja išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

10. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinius skundus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų.

11. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina tai, kad ši veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurį pirmiausia būtina nustatyti, vertinant, ar asmens padaryta veika atitinka šio nusikaltimo sudėtį.

Žemesnės instancijos teismas

12. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta įrodymų, neabejotinai pagrindžiančių, kad V. P. smurtavo prieš nukentėjusįjį R. G.. Tokią išvadą teismas argumentavo tuo, kad byloje vieninteliai tiesioginiai įrodymai dėl smurto pavartojimo prieš nukentėjusįjį R. G. yra paties nukentėjusiojo ir liudytojų A. M. bei L. M. parodymai, kuriuose gausu prieštaravimų, bei atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, kurios išsamiai nurodytos teismo nuosprendyje, šių asmenų parodymų pirmosios instancijos teismas nelaikė patikimais. Darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į paties nukentėjusiojo veiksmus tiek įvykio metu, tiek po jo, į sužalojimo pobūdį ir tai, kad byloje apklausti specialistai teigė, kad R. G. sužalojimas galėjo būti padarytas tiek smūgiavimo būdu, tiek pačiam atsitrenkiant į kietą buką daiktą, į tai, kad iš vaizdo įrašo nėra galimybės spręsti, kad būtų suduotas smūgis.

13. Prokurorė ir nukentėjusysis su šiais apylinkės teismo nuosprendyje dėstomais argumentais nesutinka tvirtindami, kad nukentėjusiojo ir liudytojų A. M. bei L. M. parodymai yra patikimi, byloje visi asmenys teigė, kad piktumų tarp jų nėra, byloje nėra duomenų, kad duodami parodymus jie būtų buvę neobjektyvūs, o duodant parodymus apie įvykio aplinkybes, nežymūs liudytojų parodymų nesutapimai įvykio esmės nepakeičia. Nukentėjusysis taip pat tvirtina, kad V. P. kaltę tiesiogiai patvirtina vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas smūgio sudavimo garsas ir kitos aplinkybės.

14. Teisėjų kolegija, siekdama išsamiai išanalizuoti byloje esančius duomenis ir pašalinti prieštaravimus bei keliamas abejones, iš dalies patenkino nukentėjusiojo prašymą ir atnaujinus įrodymų tyrimą peržiūrėjo vaizdo įrašą bei paskyrė teismo vaizdo ir fonoskopinę ekspertizę.

Žemesnės instancijos teismas

15. 2021 m. gegužės 5 d. Kauno apygardos teisme gautas ekspertizės aktas Nr. 11K-75(21), 11-520(21), kuriame nurodyta, kad prie pirmojo bylos tomo pridėtas vokas su optine duomenų laikmena, buvo peržiūrėtas ir ištirtas laikmenoje esantis vaizdo įrašas 20190425_190555 (apie 51 sekundžių trukmės). Konstatuota, kad šis įrašas yra ištisinis, montavimo/trynimo požymių nenustatyta. Įrašo fragmentuose nuo 37 iki 41 ir nuo 44 iki 50 sekundės garso šaltinių, veikusių garso įrašymo metu, identifikuoti ir nustatyti jų skaičiaus negalima. Įrašo fragmente nuo 37 sekundės išskirti šie aplinkos garsai – triukšmai: triukšmas, kuris galėtų būti siejamas su ėjimu per sudžiūvusius lapus, triukšmas, kuris atsiranda nelygiu, skirtingo elastingumo paviršiumi braukiant per garsą įrašančio prietaiso korpusą visai arti mikrofono, vėjo gūsio keliamas triukšmas. Įrašo 38,7 sekundę yra užfiksuotas trumpas žmogaus „šūktelėjimas“ ar „atodūsis“ – neartikuliuotas garsas, o nustatyti, ar tai yra vyro, ar moters balsas – negalima. Įrašo fragmente nuo 44 iki 50 sekundės išskirti šie aplinkos garsai – triukšmai: triukšmas, sietinas su žingsniais per sudžiūvusius lapus, vėjo gūsių keliamas triukšmas. Įrašo 44,8-48,5 sekundę yra užfiksuota moters pasakyta frazė „Matai, žmogus nesveikas, V., nelįsk (geriau prie jo?) /.../“ (Skliausteliuose pateikti žodžiai, dėl kurių abejojama, o ”/.../“ žymi žodį, kurio suprasti negalima). Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad fragmento, kuris galėtų būti siejamas su garsu, sukeltu kastuvo smūgio į žmogaus kūną, tiriamojo įrašo fonogramoje nenustatyta (6 t., b. l. 20-25).

Dėl liudytojų A. ir L. M., E. G. parodymų patikimumo

16. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose dėstomais teiginiais, kad apylinkės teismo nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo, jo žmonos ir liudytojų A. M., L. M. parodymų nepatikimumo, vien dėl to, kad tarp jų ir išteisintojo buvo teisiniai ginčai, yra nepagrįstos. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad V. P., nukentėjusysis ir jo žmona bei liudytojai A. M. ir L. M. yra kaimynai. Nukentėjusiojo šeimos ir liudytojų A. M. ir L. M. santykiai yra draugiški, jie tarpusavyje bendrauja, sutaria gerai. Tuo tarpu tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo šeimų eilę metų vyko įvairūs teisiniai ginčai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, liudytojų A. ir L. M., E. G. bei D. P. parodymus apie tai, kad vieni kitų atžvilgiu jokių piktumų neturi, barnių ir ginčų nėra, iš dalies paneigia byloje esantys skundai, raštai įvairioms institucijoms (3 t., b. l. 61-63, 65-69; 71-72; 74-77; 89-96), tarp kurių yra ir pareiškimai dėl administracinės teisenos ar ikiteisminio tyrimo pradėjimo, taip pat vykusių civilinių ir administracinių bylų sprendimai, kuriuose užfiksuoti ne tik 10 metų senumo įvykiai, tačiau ir asmenų santykiai artimu šioje byloje nagrinėjamo įvykio laikui metu (3 t., b. l. 97-116, 5 t., b. l. 10-15).

17. Nors dauguma vykusių procesų, kaip ir nurodyta apeliaciniuose skunduose, vyko jau senai, tačiau, byloje esantys duomenys patvirtina, kad savaitę iki tiriamo įvykio nukentėjusiojo R. G. iniciatyva, jo žmonos pranešimu, buvo pradėta administracinio nusižengimo byla V. P. atžvilgiu dėl nupjauto krepšinio stovo (2 t., b. l. 157-165, 3 t., b. l. 171-172). Be to, net ir po tiriamo įvykio ginčai tarp kaimynų tęsėsi: liudytojas A. M. skundė D. ir V. P. dėl įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų, liudytoja L. M. buvo nubausta administracine tvarka dėl įžeidžiamo kibimo prie D. ir V. P., tyčia išpilant jų konteinerius (3 t., b. l. 78-80, 4 t., b. l. 75-77). Liudytojai A. M. ir L. M. yra nurodę, kad V. P. su R. G. nesutaria jau seniai dėl kažkokių asmeninių priežasčių. Teisėjų kolegijos nuomone, be apylinkės teismo nuosprendyje dėstomų argumentų apie bylos dalyvių tarpusavio santykius, aplinkybę, kad tarp šalių yra konfliktiniai santykiai, o galimai yra laikomas ir pyktis, patvirtina ir tos aplinkybės, kad kaip nurodė liudytoja D. P., po visų vykusių teisminių ginčų, per visas bylas, kurias pralaimėjo, R. G. turėjo apie 10 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias jis sumokėjo. Taip pat ši liudytoja nurodė ir aplinkybę, kad kai 2015 metais (duomenys neskelbtini) g. prie bendrijos garažų pradingo vieno vaiko dviratis, R. G. vaiko mamai pasakė, kad jis matė, kaip D. ir V. P. pavogė tą dviratį, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog jie būtų dviratį pavogę (t. 3, b. l. 124). Kad nukentėjusiajam R. G. teisminiai procesai, po kurių jis neatgavo ne tik savo reikalautų proceso išlaidų, bet turėjo padengti ir V. P. bei D. P. teismo išlaidas, nebuvo sėkmingi, patvirtina ir byloje esantys teismų sprendimai.

18. Iš visų nurodytų aplinkybių matyti, jog tarp išteisintojo šeimos ir nukentėjusiojo šeimos bei tarp išteisintojo šeimos ir liudytojų A. ir L. M. šeimos tiesioginių barnių ir ginčų nėra, kadangi jie pasirinkę kitą bendravimo būdą – per viešojo administravimo ar teisėsaugos institucijas. Šią teisėjų kolegijos išvadą pagrindžia ir nukentėjusiojo veiksmai, kai jis ėjo filmuoti ne kažkokį nusikalstamą veiksmą darančius, tačiau medžius sodinančius kaimynus V. ir D. P., bei pateiktas vaizdo įrašas, kuriame nukentėjusysis, filmuodamas V. P., o vėliau ir D. P., net ir priėjęs prie pat jų neištaria nė žodžio, kaip ir patys V. ir D. P.. Taigi, visos šios aptartos aplinkybės pagrįstai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui teigti, kad V. ir D. P. santykiai su nukentėjusiuoju ir jo žmona bei liudytojais A. ir L. M. yra daugiau konfliktinio pobūdžio, ir leido spręsti, kad nukentėjusysis R. G., jo žmona E. G. ir liudytojai A. M. su L. M. yra suinteresuoti bylos baigtimi, ir jų parodymai šioje byloje galimai yra nepatikimi, todėl vertintini ir lygintini tarpusavyje atidžiau.

Žemesnės instancijos teismas

19. Apeliaciniuose skunduose ginčijami kritiškai nuosprendyje vertinti liudytojų A. ir L. M. parodymai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo R. G. ir šių liudytojų parodymus, juos sugretinęs su byloje esančiu vaizdo įrašu, konstatavo, kad liudytojų A. ir L. M. parodymai apie galimai suduoto smūgio momentą skiriasi nuo paties nukentėjusiojo R. G. teigtų įvykio aplinkybių, o būtent: nukentėjusysis tvirtino, kad veriantį smūgį pajuto D. P. einant pro jį, jam būnant nusisukus nuo V. P., prasilenkimo su D. P. metu, byloje esančio vaizdo įrašo 38-tą sekundę (2 t., b. l. 157, 3 t., b. l. 4), o apklaustas liudytojas A. M. teigė, kad tuo metu, kai V. P. su kastuvu dūrė R. G., D. P. buvo priešais R. G., nuo R. G. buvo nutolusi per 2-3 metrus, ji nebuvo šalia nukentėjusiojo, ji po truputį ėjo (3 t., b. l. 8-10). Apklausta L. M. parodė, kad V. P. smogė R. G. tuo momentu, kai ateidinėjo D. P., kokiu atstumu tuo metu D. P. buvo nuo R. G., pasakyti negali, turėjo būti netoli, bet ne prie pat, ji praeidinėjo po smūgio sudavimo (3 t., b. l. 15).

20. Nors prokurorė ir nukentėjusysis apeliaciniuose skunduose teigia, kad liudytojai apklausti buvo praėjus 9 mėnesiams, įvykį matė per atstumą, todėl natūralu, jog duodami parodymus smulkiose detalėse galėjo nurodyti šiek tiek kitaip, tačiau tai nepaneigia esminio jų nurodyto fakto, kad V. P. sudavė smūgį metaline kastuvo dalimi, kai D. P. buvo prieš nukentėjusįjį, netoli jo bei kad smūgis suduotas iš nugaros pusės. Vis tik apeliacinės instancijos teismas su šiuo skundo argumentu sutikti negali, kadangi tiek tariamo smūgio sudavimo momentas, tiek kitos liudytojų A. ir L. M. nurodomos aplinkybės yra svarbios siekiant nustatyti, ar tikrai buvo padaryta nusikalstama veika. Parodymų prieštaravimai nelaikytini smulkių detalių neatitikimais, be to, tai vertinama visų šių liudytojų parodymų kontekste, o būtent, kad parodymai prieštaringi ne tik pasisakant dėl įvykio momento, bet ir apie kitas aplinkybes, kurias labai išsamiai išanalizavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, su šia liudytojų A. ir L. M. parodymų analize visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

21. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atsižvelgiant į liudytojų A. ir L. M. parodymus, į byloje esančius parodymų patikrinimo vietoje protokolus, pirmosios instancijos teismui pagrįstai kilo abejonių dėl to, ar šie liudytojai matė tiriamą įvykį. Kaip matyti iš parodymų patikrinimo vietoje protokolų (1 t., b. l. 88-91, 100-103), liudytojų ūkinio (pagalbinio) pastato mansardos antrame aukšte yra langas su balkono durimis, ant lango uždėta statybinė plėvelė, ant balkono durų plėvelė kaba kampu, uždengia labai mažą balkono durų plotą. Liudytojai rodo, jog įvykį matė pro neuždengtas balkono duris. Tačiau, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, L. M. nurodė, kad jis įvykį matė pro vitrininį langą, nes kambaryje yra vienas didelis langas, tuo metu plėvelės ant lango nebuvo, nieko nebuvo uždėta, kambarys išdažytas buvo jau senai. Įvykį stebėjo su žmona, stovėdami vienas šalia kito prie lango. Įvykį stebėjo pro balkono duris. Jis žiūrėjo pro balkono duris, o pro kur stebėjo žmona – nepamena. Kai pareigūnui rodė vietą, pro kurią matė įvykį, ant lango nieko nebuvo uždėta. Įvykį matė pro vitrininį langą, balkono duris, kurios buvo uždarytos. Jis darė remontą, dėjo plyteles, plėvelė ant lango ir durų buvo uždėta kažkada, kai buvo dažomos sienos. Kai dirbo kambaryje, tos plėvelės nebuvo, nes jam reikėjo šviesos pabaigti darbams. Sienos tada buvo išdažytos (3 t., b. l. 8-13). Liudytoja A. M. nurodė, kad įvykį stebėjo pro langą, kuris yra per visą sieną, dar yra balkono durys, nepamena, ar įvykio dieną buvo uždėta plėvelė ant lango. Kambario sienos tuo metu jau turbūt buvo nudažytos. Kai buvo dažomos sienos, ant lango ir durų buvo uždėta plėvelė. Ji stovėjo prie didelio lango, o vyras - prie balkono durų. Galėjo pareigūnui nurodyti ir netikslią vietą. Ta plėvelė ant lango buvo užtempta jau po įvykio, įvykio metu ant lango plėvelės nebuvo. Vyras sienas dažė jau po įvykio (3 t., b. l. 14-19). Plėvelę, kuri buvo ant langų, nuėmė, kai viskas buvo išdažyta, kai valė langus. Plėvelė buvo užkabinta, kai kambarys buvo paruoštas dažymui, o kai dėjo plyteles, tos plėvelės nebuvo. Parodymų patikrinimo vietoje metu plėvelė buvo užkabinta, kambarys buvo dažomas gegužės mėnesį, nes po plytelių klojimo eina dažymas (4 t., b. l. 104-105). Nors prokurorė skunde ir nurodo, kad aplinkybė, jog parodymų patikrinimo metu plėvelė buvo ant lango, neįrodo, kad įvykio dieną plėvelė buvo ant lango, tačiau teisėjų kolegijai yra akivaizdu, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi, abu liudytojai nurodo skirtingas aplinkybes dėl plėvelės atsiradimo ir nuėmimo, sienų dažymo momento, o visa tai verčia abejoti liudytojų parodymų patikimumu bei aplinkybe, ar jie tikrai matė įvykį. Be to, apklausiama liudytoja D. P. yra nurodžiusi, kad aptariamas langas plėvele užtrauktas keletą metų. Įvykio dieną plėvelė buvo tiek ant lango, tiek ant balkono durų. Nuo balkono durų plėvelė nuimta 2019 m. vasaros pradžioje (3 t., b. l. 122).

22. Kaip nurodė apylinkės teismas išteisinamajame nuosprendyje, nukentėjusiojo R. G. nurodyta vieta, kurioje, jo teigimu, jis pajautė smūgį, yra valstybinėje žemėje, kuri yra apaugusi įvairiais medžiais. Liudytojai A. M. bei L. M. teismo posėdyje parodė, kad jiems pro langą įvykio vieta matėsi gerai, medžiai neužstojo. Teismo įpareigojimu atlikus įvykio vietos apžiūrą pagal nukentėjusiojo užfiksuotą vaizdo įrašą, nustatyta įvykio vieta, kurioje galimai buvo suduotas smūgis nukentėjusiajam R. G.. Nuo įvykio vietos iki liudytojų A. ir L. M. ūkinio pastato, pro kurio antro aukšto langą liudytojai teigia matę įvykį, išmatuotas 38,40 m atstumas (4 t., b. l. 2-5). Iš nukentėjusiojo R. G. įvykio dieną užfiksuoto vaizdo įrašo bei prie įvykio vietos pridėto plano – schemos (4 t., b. l. 7), fotolentelių (4 t., b. l. 8, 15, 19) matyti, kad atkarpoje nuo nustatytos įvykio vietos iki nurodyto liudytojų ūkinio pastato auga medžiai, kurių kamienai bei šakos užstoja ūkinio pastato langą bei jo stiklines duris. Atliekant įvykio vietos apžiūrą, užfiksuotas vaizdas pro ūkinio pastato langą ir balkono duris (4 t., b. l. 2-5), iš nuotraukose (4 t., b. l. 20-21) bei vaizdo įraše užfiksuoto vaizdo matyti, kad tiek pro langą, tiek pro balkono duris matosi vietovė, kurioje buvo įvykis, tačiau atkarpoje iki įvykio apžiūros metu nustatytos įvykio vietos auga aukšti, šakoti medžiai, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria nuosprendyje nurodytai aplinkybei, kad priešingai nei nurodė liudytojai A. ir L. M., įvykio vietos matomumas nebuvo geras ir aiškus.

23. Be to, pažymėtina, kad įvykio apžiūros metu matomumo atkarpoje buvo užfiksuoti keturi nupjautų medžių kelmai (4 t., b. l. 7, 8, 12-18), iš kaltinamojo V. P. pateiktų nuotraukų, darytų atliekant įvykio vietos apžiūrą, matyti, kad šioje atkarpoje kai kurių medžių šakos buvo nugenėtos (4 t., b. l. 78-86). Druskininkų savivaldybės administracijos raštas „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtina, kad leidimas kirsti bei genėti medžius buvo išduotas 2020 m. sausio 21 d. (4 t., b. l. 24), kas leidžia pagrįstai manyti, kad įvykio dieną pro ūkinio pastato langą bei balkono duris matomumas buvo dar mažesnis, ką patvirtina ir kaltinamojo V. P. į bylą pateiktos 2019 m. rugpjūčio 4 d. bei 2020 m. sausio 23 d. darytos nuotraukos (3 t., b. l. 162-163).

24. Nors nukentėjusysis R. G. skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, privalėjo įsitikinti, kad liudytojai A. ir L. M. negalėjo matyti įvykio, ir tik tada vertinti, jog jų parodymai yra nepatikimi, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokios galimybės pirmosios instancijos teismas neturėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai, kurie leistų spręsti apie įvykio metu buvusį matomumą per liudytojų ūkinio/pagalbinio pastato mansardoje esantį langą. Kaip jau minėta, bylą nagrinėjant teisme, dalis medžių buvo nupjauti, dalis apgenėti, kas objektyviai niekaip neleidžia spręsti apie matomumą. Peržiūrėtame byloje esančiame vaizdo įraše matosi daug augmenijos, taigi, įvertinus visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija laiko pagrįstas apylinkės teismo padarytas išvadas, kad byloje liko neišsiaiškinta aplinkybė, ar liudytojai A. M. ir L. M. per ūkinio pastato langą bei balkono duris galėjo aiškiai matyti įvykio vietoje esančius asmenis bei jų atliekamus veiksmus, o įvertinus atstumą nuo ūkinio pastato iki nustatytos įvykio vietos, tai, kad matomumas nebuvo geras, verčia abejoti šių liudytojų nurodytomis įvykio aplinkybėmis.

25. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nesutinka su prokurorės skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas vertino, jog liudytojos E. G. parodymai yra nepatikimi. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik pažymėjo, kad liudytoja E. G. paties sužalojimo fakto nematė, apie įvykį jai papasakojo R. G., todėl daugiau analizavo nukentėjusiojo R. G. parodymus apie įvykį ir liudytojų A. M. ir L. M. parodymus, kurie teigė tiesiogiai matę įvykį. Nepagrįstas ir nukentėjusiojo R. G. skundo teiginys, kad V. P. kaltę pagrindžia E. G. ir liudytojo D. K. parodymai, į kuriuos pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė. Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje trūksta šių liudytojų parodymų analizės, tačiau tai jokiu būdu nedaro pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentacijos dėl V. P. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką nepagrįsta ar neteisinga.

26. Pažymėtina, kad išvados dėl byloje apklaustų asmenų parodymų teismo yra daromos, įvertinus ne tik jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinių įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą, bet ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Be to, yra vertinamos ne atskiros apklausų metu nurodytos aplinkybės, o jų visuma. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje liudytojų E. G. ir D. K. parodymai buvo vertinti visų kitų bylos duomenų kontekste, t. y. tiek, kiek juos atitiko kiti bylos duomenys. Pažymėtina, kad tiek liudytoja E. G., tiek liudytojas D. K. įvykio nematė, apie įvykį ir pačias įvykio aplinkybes sužinojo iš R. G. žodžių, taigi, jų parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiojo parodymų. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K-122-976/2021).

27. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojo D. K. parodymai yra visiškai neinformatyvūs, nes jis nurodė tik faktą, kad nagrinėjant kitą administracinę bylą dėl nupjauto krepšinio stovo pagal E. G. pranešimą, R. G. pasakė, kad V. P. jam sudavė kastuvu vieną smūgį per užpakalį, jam skaudėjo, bei klausė, ką jam daryti. Pasiūlė jam parašyti pareiškimą bei iškviesti atsakingą asmenį, bet nukentėjusysis paprašė nekviesti, pats vėliau kreipėsi ir parašė pareiškimą (t. 3, b. l. 171-172). Taigi, iš tokių liudytojo D. K. parodymų matyti, kad jie pagrindžia tik nukentėjusiojo kreipimosi į atsakingas institucijas faktą, pranešant, kad patyrė smurtą nuo V. P., tačiau neįrodo iš tiesų buvus tokiam įvykiui, nes daugiau jokių aplinkybių liudytojas negalėjo nurodyti. Liudytoja E. G. nurodė šias aplinkybes: jai grįžus vakare namo, vyras pasisakė, kad jam kastuvu sudavė V. P., matė sumuštą vietą, visas dešinysis sėdmuo buvo raudonas, kitas dienas sutuoktiniui labai skaudėjo sumuštą vietą, gėrė vaistus, vėliau jis kreipėsi į šeimos gydytoją. Taigi, šie liudytojos parodymai patvirtina nukentėjusiojo R. G. sužalojimo faktą, tačiau nepatvirtina sužalojimo padarymo aplinkybių, nes liudytoja paties įvykio nematė. Jau minėta, kad dėl tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo šeimų susiklosčiusių konfliktinių santykių asmenų parodymai turi būti vertinami ypatingai atsakingai, o nustačius tarp nukentėjusiojo R. G. ir liudytojos E. G. parodymų esančius prieštaravimus dėl nukentėjusiojo veiklos įvykio dieną, nukentėjusiojo pasisakymo sutuoktinei apie sužalojimą laiką ir vietą, paties sužalojimo vaizdo apibūdinimą įvykio dieną (t. 2, b. l. 157-165, t. 3, b. l. 19-23), spręstina, jog liudytojos E. G. parodymai sukelia pagrįstas abejones jų patikimumu, kai tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas tik neabejotinai patikimais ir objektyviais bylos įrodymais.

Dėl vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių

28. Kaip buvo nustatyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, užfiksuotame vaizdo įraše matyti, kad nukentėjusysis R. G., filmuodamas kaltinamąjį V. P., prieina prie jo, apeina aplink jį pusę rato ir tuomet atsisuka į (duomenys neskelbtini) gatvę bei pradeda eiti link gatve ateinančios V. P. žmonos D. P., kuri dešinėje rankoje nešasi kibirą, kairėje – pušies sodinuką, jo viršūnę bei šakas atkreipusi į nukentėjusįjį, jas, eidama priešais nukentėjusįjį, atremia į nukentėjusiojo R. G. mobiliojo ryšio telefoną bei nesustodama eina pro nukentėjusįjį dešine puse, nukentėjusysis R. G. nepertraukiamai filmuoja prasilenkiančią D. P., jos veidą, sukdamasis jos ėjimo kryptimi, o 38-39 sek. nesustodamas pasisuka link vietos, kur kaltinamasis kasė duobę, ir užfiksuoja priešais jį stovintį, kairiu šonu į jį pasisukusį kaltinamąjį, kuris abejose rankose laiko kastuvą, metalinę jo dalį nukreiptą į nukentėjusįjį ir esantį ties kaltinamojo keliais, atsisukus nukentėjusiajam R. G., kaltinamasis paima kastuvą į dešinę ranką, kilsteli galvą ir kartu su D. P. nueina tris žingsnius prie iškastos duobės.

29. Kaip jau minėta, nukentėjusysis R. G. savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad vaizdo įrašas neabejotinai patvirtina V. P. kaltę. Šį teiginį grindžia įraše užfiksuotais V. P. judesiais su kastuvu, veido išraiška, liudytojos D. P. ištartais žodžiais, girdimu smūgio sudavimo garsu. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad iš vaizdo įrašo yra aiškiai matyti, kaip V. P., kai pastarasis filmuojamas po smūgio sudavimo, nueina atgal nuo nukentėjusiojo 3-4 žingsnius prie kasamos duobutės, o ši užfiksuota aplinkybė duoda pagrindą teigti, kad būtent tuo metu, kai D. P. ėjo pro nukentėjusįjį, o V. P., turėdamas rankose kastuvą, buvo priartėjęs prie nukentėjusiojo, buvo suduotas nukentėjusiajam smūgis iš nugaros pusės.

Motyvuojamoji dalis

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo R. G. apeliacinio skundo teiginys, kad vaizdo įraše yra užfiksuota, jog jam prasilenkiant su D. P., girdisi smūgio kastuvu sudavimo garsas, yra visiškai nepagrįstas. Teismo posėdžio metu peržiūrėjus vaizdo įrašą, teisėjų kolegija neidentifikavo smūgio kastuvu garso. Tokį garsą paneigia ir atlikta teismo vaizdo ir fonoskopinė ekspertizė, kurios akte konstatuota, kad garso, kuris galėtų būti siejamas su garsu, sukeltu kastuvo smūgio į žmogaus kūną, tiriamojo įrašo fonogramoje nenustatyta (6 t., b. l. 20-24).

31. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad įrašo 38,7 sekundę užfiksuotas neartikuliuotas garsas, galimai trumpas „šūktelėjimas“. Tačiau aplinkybę, kad tai galėjo būti nukentėjusiojo R. G. šūksnis, paneigia jo paties duoti parodymai, kuriuose jis tvirtino, kad „nuo skausmo nesušukau“ (2 t., b. l. 164). Kai buvo suduotas smūgis, neišleidau jokio garso (3 t., b. l. 6). Liudytoja D. P. taip pat nurodė, kad „Kai aš R. G. brūkštelėjau su sodinuku per mobilų įrenginį, jos jokių garsų neišleido, visą laiką tylėjo, jokios girdimos reakcijos nebuvo“ (t. 3, b. l. 123). Be to, atsižvelgiant į tai, kad ekspertizės akte nurodoma, kad negalima nustatyti, ar neartikuliuotą garsą išleido vyras, ar moteris, bei nurodžius, kad garsas gali būti laikomas ir atodūsiu, neatmetama galimybė, jog šį garsą galėjo skleisti ir tuo metu pro R. G. praeinanti D. P..

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusiojo R. G. nurodytoje vietoje, kuomet jis pajautė suduotą smūgį (vaizdo įrašo 38-39 sek.), nukentėjusysis filmuodamas kaltinamojo žmoną atsisuko į priešais stovintį kaltinamąjį, jokia nukentėjusiojo reakcija į jo teigimu suduotą smūgį (skausmą) neužfiksuota. Aukštesnysis teismas nesutinka su prokurorės skundo argumentais, kad vien tai, jog nukentėjusysis neparodė reakcijų žodžiais, garsais, neduoda pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo R. G. atžvilgiu nebuvo naudotas fizinis smurtas. Teisėjų kolegija pritaria nuosprendyje dėstomiems argumentams, kad yra nelogiška asmeniui į tokį staigų veiksmą ir skausmą niekaip nesureaguoti - nei žodžiais, nei garsais, nei veiksmais, juo labiau įvertinus nukentėjusiojo duotus parodymus („nuo smūgio buvo didelis skausmas“, „skausmas pervėrė visą koją, lyg kažkas būtų įsmeigta“, „man skausmas nuvėrė į koją, atrodė taip, kad įvertas peilis buvo“, „kai pajutau veriantį skausmą, pastovėjau, nes buvo atsijungęs raumuo“ (2 t., b. l. 157-160) bei įvertinus netikėtumo faktorių, kad, pasak nukentėjusiojo ir liudytojų A. ir L. M., smūgis buvo suduotas iš nugaros. Visos šios nurodytos aplinkybės pagrįstai leido vertinti, jog smūgis nebuvo suduotas arba dėl V. P. veiksmų nukentėjusysis žymaus skausmo nejautė.

33. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas A. M. teigė, kad buvo stiprus smūgis, R. G. nuo smūgio atsilenkė (3 t., b. l. 10). L. M. teigė, kad smūgis turėjo būti stiprus, nes R. G. net atsilenkė atgal nuo smūgio (3 t., b. l. 15). Tačiau šios liudytojų nurodytos aplinkybės nepatvirtintos nei paties nukentėjusiojo R. G. parodymais, nei užfiksuotu vaizdu įraše. Priešingai, vaizdo įraše matoma, kad R. G. filmuojant praeinančią D. P. ir sukantis jos ėjimo kryptimi, vėliau link V. P., vaizdas labiau nukreipiamas į žemės pusę (į priešingą pusę, nei kad atsilenkimo/atsilošimo atveju būtų pakeliamos rankos į viršų), filmavimo procesas vyksta visiškai ramiai, lyg nieko nebūtų įvykę.

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės taip pat leidžia abejoti liudytojų A. ir L. M. parodymais ir jų galėjimu matyti įvykį, kadangi abu liudytojai 2020 m. sausio 24 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu apklausiami teigė, kad R. G. atsisukus po smūgio link V. P., šis dar pakratė kastuvą – pasak L. M. – pagrūmojo kratydamas kastuvą (3 t. b. l. 7), o A. M. tvirtino, jog V. P. dar mosikuoja, pakratydamas su kastuvu, toks vaizdas, kad „ateik, ateik“ (3 t., b. l. 15). Kaip jau minėta, peržiūrėjus vaizdo įrašą nustatyta, kad nurodytu metu R. G. atsisukus, V. P. stovėjo abejose rankose laikydamas kastuvą, tačiau jokių kastuvo kratymo judesių neužfiksuota. O aplinkybę, kad V. P. mojuoja su kastuvu nurodė ir apklausiamas nukentėjusysis (2 t., b. l. 159), taigi, tikėtina, kad aplinkybę, jog tariamai V. P. mojavo su kastuvu, liudytojai matė ne patys, o sužinojo iš R. G., tačiau šios aplinkybės nepagrindžia objektyvus įrodymas – vaizdo įrašas, kuriame matyti, kad atsisukus nukentėjusiajam, V. P. stovėjo priešais nukentėjusįjį abiejuose rankos laikydamas ties keliais pakeltą kastuvą, kurį stovėdamas paėmė į dešinę ranką ir kilstelėjęs galvą ramiai nuėjo prie iškastos duobės. Nepagrįstas ir nukentėjusiojo apeliacinio skundo teiginys, kad D. P. frazė „Nelįsk, žmogus nesveikas, V., nelįsk geriau V.“ patvirtina, kad V. P. sudavė smūgį nukentėjusiajam R. G., nes peržiūrėtame vaizdo įraše nebuvo užfiksuotas joks smūgį kastuvu galintis identifikuoti V. P. judesys, o ta aplinkybė, kad jis paeina kelis žingsnius nuo nukentėjusiojo iki duobės tik leidžia daryti prielaidą, kad D. P. ir R. G. prasilenkimo metu galėjo būti smūgiuota, tačiau, kaip žinia, prielaidomis apkaltinamojo nuosprendžio grįsti nėra jokių galimybių.

35. Taigi, išanalizavus vaizdo įrašą ir jame užfiksuotas aplinkybes, sugretindamas jas su kitais byloje ištirtais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad vaizdo įraše būtų užfiksuotos aplinkybės, neabejotinai įrodančios ir patvirtinančios V. P. pateiktą kaltinimą.

Dėl patirto sužalojimo

36. Kad nukentėjusysis R. G. patyrė sužalojimą, kuris kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, neginčytinai patvirtina byloje esančios specialisto išvados. Specialisto išvadose nustatyta dešinio sėdmens apatiniuose kvadrantuose 15x6 cm pailgos formos melsvai violetinės spalvos su gelsvai žalsvais pakraščiais poodinė kraujosruva. Konstatuota, kad sumušimas galėjo būti padarytas kieto buko daikto poveikyje, galimai nurodytą įvykio dieną ir nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant kastuvo metaline dalimi (1 t., b. l. 46-47, 53-54).

37. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad negalima daryti kategoriškos išvados, jog nukentėjusiajam konstatuotas sužalojimas buvo padarytas būtent kaltinime nurodytoje vietoje bei laiku, V. P. suduodant vieną smūgį kastuvo metaline dalimi nukentėjusiajam į sėdmenis, ar kitaip smurtaujant. Šią išvadą teismas padarė apklausdamas specialistą, surašiusį byloje esančias išvadas, L. U.. Specialistas posėdžio metu nurodė, kad kraujosruva buvo nešviežia, galimai padaryta nuo 4-5 iki 10 dienų. Sužalojimas padarytas kieto buko daikto poveikyje, toks sužalojimas gali būti padarytas tiek smūgiavimo būdu, tiek ir atsitrenkiant, neatmeta galimybės, kad ir pats žmogus galėjo atsitrenkti. Mano, kad sužalojimas padarytas kastuvo plokščiąja dalimi, ne kastuvo kraštu, nes kraštas turi kitokį paviršių. Jei būtų suduotas smūgis kastuvo kraštu, kuris turi kitokius ašmenis, tada būtų paprastai nubrozdinimas ar net būtų žaizda. Specialistui parodžius byloje esančią kastuvo nuotrauką (1 t., b. l. 75), L. U. nurodė, kad galima manyti, kad smūgis suduotas kastuvo plokščia dalimi, o ne su kastuvo kraštais. Kastuvo briauna labiau priskirtina kieto, turinčio ribotą paviršių, daikto sąvokai. Kastuvo briauna nėra kietas bukas daiktas (3 t., b. l. 168-170).

38. Byloje nukentėjusiojo iniciatyva buvo pateikta ir UAB „U“ teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada, kurioje be kitų aplinkybių nurodyta ir tai, kad nustatytas sumušimas galėjo būti padarytas tiek kastuvo metalinės dalies plokštuma, tiek metalinės dalies kraštu (4 t., b. l. 89-94). Atsižvelgiant į specialistų dalinius prieštaravimus, teisiamojo posėdžio metu apklaustas ir konsultacinę išvadą pateikęs specialistas P. P.. Apklausiamas teisme jis tvirtino, kad žalojančio daikto nepatikslina, ir šiuo atveju pasakyti ir atskirti, ar ten suduota kastuvu, ar laužtuvu, ar įspirta į užpakalį – negali, kadangi visais atvejais atrodytų (sužalojimas) vienodai. Savo išvadą rašė remdamasis pateiktomis iš bylos specialisto išvadomis, medicininiais dokumentais. Taip pat teigė, kad sužalojimo pobūdis nelabai skirtųsi, suduodant smūgį kastuvo plokštuma, ar kastuvo briauna, priklausytų nuo apsirengimo, rūbai smūgį suminkština. Visi ekspertai kastuvo briauną priskiria kietam bukam daiktui (4 t., b. l. 130-131).

39. Apeliantai skunduose nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino visų kitų specialisto L. U. nurodytų aplinkybių, t. y. kad nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas būtent įvykio dieną, kad sužalojimas padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje bei nepagrįstai nesivadovavo konsultacinę išvadą teikusio P. P. parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad P. P. teikta konsultacinė išvada yra surašyta remiantis byloje esančiomis specialisto išvadomis, kurias rengė būtent byloje apklaustas specialistas L. U.. Pažymėtina, kad šio specialisto kompetencija ir duodamų išvadų bei parodymų patikimumu nei pirmos instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti. Taip pat įvertinta ir ta aplinkybė, kad būtent specialistas L. U. tiesiogiai apžiūrėjo R. G., o P. P. rėmėsi tik išvestiniais dokumentais bei paties nukentėjusiojo pasidaryta sužalojimo nuotrauka, iš kurios nėra tiksliai aišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis ji buvo daryta. Taigi, įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad abu specialistai nurodė, kad sužalojimas galimai buvo padarytas tiriamo įvykio metu ir, kad sužalojimas galėjo atsirasti tiek smūgiavimo būdu, tiek atsitrenkiant, apeliacinės instancijos teismas taip pat negali daryti kategoriškos išvados, kad R. G. sužalojimas padarytas būtent tiriamo įvykio metu V. P. smogus su kastuvu.

40. Nors prokurorė skunde tvirtina, kad kastuvo metalinės dalies priekis priskiriamas prie kieto buko daikto sąvokos ir nėra priskiriamas prie aštraus daikto, nes pats kastuvo metalinės dalies smailėjimas nėra didelis, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paties kastuvo paskirtį, su tuo sutikti negali, nes vertinama ne kastuvo metalinės dalies smailėjimas, o kastuvo galo briaunos smailumas / plotis.

Dėl kitų skundų argumentų

41. Nukentėjusysis ginčija ir aplinkybę, kad teismas neišreikalavo nusikaltimo padarymo įrankio, nevertino jo ypatybių, jo keliamo garso suduodant smūgį ir kt. Mano, kad nusikaltimo įrankio apžiūra yra reikšminga paneigiant išsakytas abejones, kad jis galėjo susižaloti kitu būdu. Vis tik teisėjų kolegija šiam skundo argumentui pritarti negali. Atkreiptinas dėmesys, kad daiktas, kuris galimai yra padarytos nusikalstamos veikos įrankis, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimtas, aprašytas. Akivaizdu, kad bylą nagrinėjant teisme, t. y. po įvykių praėjus daugiau nei pusmečiui, pas V. P. radus ir paėmus turimą kastuvą, ar net kelis, nebūtų jokių objektyvių galimybių nustatyti, ar tai tas pats kastuvas, kurį pastarasis turėjo ir naudojo 2019 m. balandžio 25 d. Net ir D. P. teigiant, kad kastuvas yra jų namuose, jis sulūžęs, niekaip negalima būtų identifikuoti, kad būtent tas kastuvas tikrai buvo tariamos nusikalstamos veikos įrankis.

42. Pažymėtina ir tai, kad R. G. teigė, kad įvykio metu buvo su kombinezonu, ant kurio liko 10 centimetrų ilgio juosta nuo kastuvo. Šią aplinkybę nurodė ir prokurorė apeliaciniame skunde, grįsdama nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiojo teiginys apie kombinezone buvusį įspaudą nėra patvirtintais jokiais byloje esančiais duomenimis, kuriais galima būtų patikrinti, ar šis teiginys yra teisingas. Pats R. G. nurodė, kad nuotraukose kombinezone padaryto kastuvo įspaudo neužfiksavo, o pats kombinezonas nebuvo pateiktas apžiūrai ikiteisminio tyrimo metu, net nėra duomenų, nei kaip tas kombinezonas atrodė, nei ar toks įspaudas galėjo užsifiksuoti kombinezono medžiagoje. Taigi, nesant byloje jokių nukentėjusiojo R. G. parodymus apie įspaudą kombinezone pagrindžiančių duomenų, tokiais R. G. parodymais grįsti nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių nėra galimybės.

43. Kaip pagrįstai nurodo ir pirmosios instancijos teismas, vertinant nukentėjusiojo parodymų objektyvumą ir patikimumą, atsižvelgtina ir į nukentėjusiojo veiksmus po, nukentėjusiojo teigimu, jam suduoto smūgio, o būtent, kad nukentėjusysis iš karto po jo nurodomo įvykio, kuomet, pasak R. G., jam buvo suduotas smūgis, dėl ko buvo padarytas sužalojimas ir dėl kurio jis jautė stiprų skausmą bei negalėjo paeiti, apie tai policijai nepranešė, į medicinos įstaigą dėl galimo sužalojimo nesikreipė. Jis toliau fiksavo V. ir D. P., sodinančius medžius, vėliau grįžo į namus ir po kelių minučių vėl išėjo į kiemą bei trečią kartą filmavo bei fotografavo V. ir D. P., sodinančius medžius. Nukentėjusiojo nurodyta versija, kad jam svarbiau buvo užfiksuoti kaltinamąjį su žmona galimai darančius pažeidimą, sodinant valstybinėje žemėje medžius, nei parnešti policijai apie jo atžvilgiu pavartotą smurtą, yra neįtikinanti ir kelianti pagrįstų abejonių nukentėjusiojo parodymų objektyvumu. Akivaizdu, kad esant tarp proceso dalyvių konfliktiškiems santykiams, kai bendravimas tarp šių kaimynų vyksta per viešojo administravimo ir teisėsaugos institucijas, toks nukentėjusiojo elgesys, patyrus fizinį skausmą ir kančias, atrodo visiškai nelogiškas, kai tuo tarpu dar prieš savaitę policijai buvo pranešta apie kitą įvykį – V. P. nupjautą krepšinio stovą, kas su nukentėjusiojo asmeniu tiesiogiai net nėra susiję. Prokurorės apeliaciniame skunde bei paties nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės teismo posėdžiuose nurodytas nepranešimo apie įvykį motyvas, kad R. G. nesikreipė, nes jam buvo gėda, taip pat neatrodo įtikinamas, juo labiau atsižvelgiant į aplinkybę, kad į medikus, tame tarpe ir teismo medicinos ekspertą, R. G. kreipėsi tik praėjus penkioms dienoms po įvykio, nors jau sekančią dieną kalbėjo apie neva buvusį įvykį su liudytojais L. ir A. M.. Net ir apsilankius pas gydytoją, pasak R. G., jis nežinojo, ar kreipsis į policiją, o turėdamas teismo medicinos eksperto išvadą, taip pat apie įvykį iš karto nepranešė, o tik tarp kitko, dar vėliau, užsiminė policijos pareigūnui, kuris jį išsikvietė apklausai dėl nupjauto krepšinio stovo. Įvertinus visas šias aplinkybes, teisėjų kolegijos manymu, apylinkės teismas turėjo pagrįstą abejonę dėl R. G. nurodomo įvykio ir susižalojimo aplinkybių.

44. Nukentėjusysis savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad nuosprendis yra pagrįstas tik išteisintojo ir jo žmonos parodymais, kurie prieštarauja kitų byloje esančių įrodymų visumai, be to, teismas nevertino V. P. elgesio (parodymų nedavimo, atsisakymo atsakinėti į klausimus, pastoviai teiktu nepagrįstus nušalinimus, iš anksto paruoštos kalbos pateikimą), kas rodo siekį bet kokiomis aplinkybėmis išvengti atsakomybės. Prokurorė taip pat skunde pažymėjo, kad V. P. pateikta pozicija, kad jis jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, laikytina gynybine siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad išteisinamasis nuosprendis priimtas atsižvelgiant ne į V. P. ir jo sutuoktinės parodymus, kaip kad nurodo nukentėjusysis, o į tai, kad byloje esantys ir ištirti įrodymai yra prieštaringi ir abejotini. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normose yra įtvirtintos įtariamojo ir kaltinamojo teisės atsisakyti duoti parodymus, reikšti nušalinimus (BPK 21 straipsnio 4 dalis, 22 straipsnio 3 dalis), dėl to naudojimasis įstatyme įtvirtintomis teisėmis negali būti vertinama, kaip asmens kaltę pagrindžianti aplinkybė. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-219-693/2017).

45. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad prieštaravimų ir abejonių, kilusių ištyrus įrodymus, pašalinti nepavyko, įrodymai, kuriais grindžiama V. P. kaltė dėl R. G. sužalojimo yra prieštaringi ir abejotini, dėl to priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą atlikta vaizdo ir garso įrašo ekspertizė šių prieštaravimų ir abejonių taip pat nepašalino, todėl konstatuojama, kad Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2020 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra jokio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

46. Apeliaciniuose skunduose prašoma tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį bei priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas proceso išlaidas.

47. Bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. G. yra pareiškęs civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš kaltinamojo 3 000 Eur neturtinės žalos ir 24,17 Eur turtinės žalos atlyginimą, penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinio ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (2 t., b. l. 64-67). Taip pat prašė priteisti iš kaltinamojo 1 800 Eur atstovavimo išlaidas bei 560 Eur išlaidų, patirtų kreipiantis į ekspertą dėl teismo medicinos konsultacinės išvados pateikimo. Atsižvelgiant į tai, kad V. P. buvo išteisintinas, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo visiškai pagrįstai buvo paliktas nenagrinėtas.

48. Pagal BPK 105 straipsnį, 106 straipsnio 2 dalies nuostatas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtos proceso išlaidos, tame tarpe ir išlaidos advokato paslaugoms apmokėti, gali būti išieškotos tik iš asmenų, kuriuos bylą išnagrinėjęs teismas pripažįsta kaltais jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, todėl priimant išteisinamąjį nuosprendį V. P. atžvilgiu, nukentėjusiojo turėtos 1 800 Eur dydžio atstovavimo išlaidos bei 560 Eur išlaidos už teismo medicinos konsultacinės išvados pateikimą iš V. P. pagrįstai nebuvo priteistos.

49. 2021 m. birželio 21 d. Kauno apygardos teisme gautas nukentėjusiojo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo, prie prašymo pridėti patirtas išlaidas pagrindžiantys dokumentai, iš kurių matyti, jog proceso išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 2374,01 Eur (6 t., b. l. 30-34).

50. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aukščiau paminėtos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, taigi, sprendžiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo klausimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad byloje pateikti prokuratūros ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai netenkinami ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo R. G. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, o vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi – R. G. proceso išlaidos, patirtos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, iš išteisintojo V. P. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Romutės Švaikauskaitės ir nukentėjusiojo R. G. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jūratė JakubonienėGytis VečerskasValdas Vitunskas