- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-498-579/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16249-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- A. A. V.
- Nukentėjusysis
- G. M.
- Civilinis ieškovas
- Kauno teritorinės ligonių kasos, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Advokatai
- Tomas Liutauras Petkauskas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, ir jam paskirtos bausmės:
pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. A. V. paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas A. A. V. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. balandžio 8 d., 4.20 val., iki 2018 m. balandžio 9 d., 11.30 val. (dvi paros).
Vadovaujantis BK 75 straipsniu A. A. V. bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo terminą tęsti darbą. Šį terminą nurodant skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Civilinių ieškovų – Kauno teritorinės ligonių kasos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai ir iš A. A. V. priteista atitinkamai 104,35 Eur (vienas šimtas keturi eurai 35 ct) ir 1133,83 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas trisdešimt trys eurai 83 ct) turtinei žalai atlyginti.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. A. V. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. balandžio 8 d., apie 4.20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nevykdė teisėtų savo pareigas atliekančių valstybės tarnautojų – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-os kinologų grupės vyriausiojo patrulio G. M. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1 kuopos 1 būrio vyresniojo patrulio T. V. reikalavimo nutraukti neteisėtus veiksmus, bandė iš pareigūno G. M. rankos išplėšti rodomą policijos pareigūno pažymėjimą, atitraukus ranką, panaudojo fizinį smurtą prieš pareigūną – G. M. įspyrė ne mažiau kaip du kartus į dešinę koją, padarydamas dešinės šlaunies pusgyslinio raumens plyšimą ir kraujosruvą dešinės šlaunies raumenyse, tai yra sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveiktos sutrikdymą, tokiu būdu, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas atliekantiems valstybės tarnautojams ir tyčia, dėl nukentėjusiojo tarnybos pareigų vykdymo, nesunkiai sutrikdė G. M. sveikatą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. V. prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 21 d. nuosprendį panaikinti, atnaujinti byloje įrodymų tyrimą ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė BK 286 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas nusikalstamas veikas.
2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus bei teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad 2018 m. gegužės 7 d. specialisto išvadoje Nr. G1398/2018(02) G. M. konstatuota dešinės šlaunies pusgyslinio raumens plyšimas ir kraujosruva dešinės šlaunies raumenyse, tačiau 2018 m. gegužės 30 d. VšĮ Kauno klinikinės ligoninės medicinos dokumentų išrašas patvirtina, kad G. M. yra diagnozuotas dešinės šlaunies raumenų patempimas, ligos kodas (duomenys neskelbtini). Analogiškas ligos kodas nurodytas ir 2018 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos pažymoje Nr. 1479. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiajam būtų atlikta kokia nors medicininė operacija, kas neišvengiamai turėjo būti atlikta, jei būtų plyšęs raumuo. Esant šiems duomenims, tikslinga paskirti atlikti teismo medicininę ekspertizę, siekiant išsiaiškinti, ar G. M. iš tiesų buvo padarytas dešinės šlaunies pusgyslinio raumens plyšimas.
2.2. Apelianto teigimu, liudytojo M. N. parodymai prieštarauja policijos pareigūno T. V. parodymams. Nuteistajam nesuprantama, kokiu būdu M. N. pro buto durų rakto skylutę galėjo matyti, kas vyksta kitoje patalpoje, jei nugara į šio liudytojo buto duris stovėjo du pareigūnai. Atkreipiamas dėmesys, kad T. V. nurodė, jog nuteistasis spyrė į priekinę G. M. kelio dalį, t. y. spyrė iš priekio, tuo tarpu dešinės šlaunies pusgyslinis raumuo yra žmogaus nugaros pusėje. Taigi, išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo gauta objektyvių, neginčytinų duomenų, kad jis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas, o visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai.
3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo A. A. V. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio prasme įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio reikalavimų, teisingai juos įvertino ir, jais remdamasis, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis tyčia nevykdė teisėtų savo pareigas atliekančių pareigūnų reikalavimų ir nukentėjusiajam G. M. įspyrė ne mažiau kaip du kartus į dešinę koją, tokiu būdu padarė dešinės šlaunies pusgyslinio raumens plyšimą ir kraujosruvą dešinės šlaunies raumenyse, tai yra sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveiktos sutrikdymą. Šiuos apelianto nusikalstamus veiksmus apylinkės teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 286 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
6. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės tarnautojo ir viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla yra ginama administracinėmis ir baudžiamojo poveikio priemonėmis. Atitinkamos teisinės atsakomybės taikymas yra susijęs su kaltininko, pasipriešinusio valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, veiksmų pavojingumu, intensyvumu ar išsakytų grasinimų, ryšium su atliekamomis funkcijomis, realumu ir pavojingumu. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galimas tik tada, kai šie asmenys veikia teisėtai. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad vykdydami savo pareigas A. A. V. sulaikymo metu policijos pareigūnai G. M. ir T. V. sulaikytojo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą – tai fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, t. y. tyčiniu smūgių sudavimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151-697/2016, 2K-435-677/2017, 2K-220-628/2019).
7. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, A. A. V. nurodo, kad liudytojo M. N. parodymai prieštarauja policijos pareigūno T. V. parodymams, teigia, kad pro buto durų raktų skylutę objektyviai neįmanoma matyti, kas vyksta už durų, juo labiau, jog nugara į duris stovėjo du pareigūnai, kurie užstojo matomumą. Šiems teiginiams teisėjų kolegija nepritaria. Liudytojas M. N., siekiant pašalinti byloje esančius prieštaravimus, buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau jo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė, todėl nesivadovauti šio liudytojo parodymais nėra pagrindo.
8. Byloje nustatyta, kad liudytojas M. N. su šeima – sugyventine J. J. ir mažamečiu sūnumi, gyvena tame pačiame bute kaip ir nuteistasis. Butas yra dviejų kambarių su virtuve. Viename iš kambarių gyvena M. N. su šeima, o kitame – A. A. V. su sugyventine J. R.. Virtuve, vonia ir tualetu abi šeimos naudojasi bendrai. 2018 m. balandžio 8 d. nakties metu kaimynai sugrįžo į namus ir įjungė garsiai groti muziką. Sukeltas triukšmas pažadino mažametį vaiką, todėl M. N. nuėjo pas kaimyną paprašyti, kad šis pritildytų muziką, tačiau A. A. V. buvo akivaizdžiai neblaivus ir į jokius prašymus nereagavo, todėl buvo iškviestas policijos ekipažas. Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. N. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog policija buvo iškviesta dėl gretimame kambaryje gyvenusių asmenų nederamo elgesio nakties metu, t. y. triukšmo kėlimo garsiai leidžiant muziką. Atvykę policijos pareigūnai su A. A. V. sukonfliktavo, jam buvo liepta grįžti į kambarį, ką jis ir padarė, tačiau pro durų raktų skylutę matė, jog įvyko grumtynės. Liudytojas patvirtino, kad jo kaimynas įspyrė policijos pareigūnui į koją, tačiau, kad būtų sumuštas pats A. A. V., nematė. Pro rakto skylutę matė visą veiksmų seką, t. y. kaip A. A. V., gulėdamas ant grindų, spyrė vienam pareigūnui į koją, kito pareigūno tuo metu nebuvo, kas vyko toliau, nematė, nes po spyrio jis atsitraukė nuo durų, kadangi pradėjo verkti vaikas (2 t., b. l. 180). Apeliacinės instancijos teisme liudytojas M. N. paliudijo, jog matė, kaip nuteistasis spyrė pareigūnui į koją. Ar A. A. V. spyrė gulėdamas ar stovėdamas, neprisiminė, teigė, jog galėjo spirti stovėdamas, o paskui ir gulėdamas. Jis incidentą stebėjo pro duryse esančią akutę, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad žiūrėjo pro durų raktų skylutę, tačiau gal buvo ne taip suprastas (3 t., b. l. 81-82). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuos M. N. parodymus patvirtina liudytojos J. J. parodymai, kuri pirmosios instancijos teisme parodė, jog policijos pareigūnus teko kviestis dėl kaimynių keliamo triukšmo. A. A. V. konflikto su pareigūnais ji nematė, nes pro durų akutę įvykį stebėjo jos sugyventinis M. N., kuris matė, kaip kaimynas įspyrė policininkui į koją (2 t., b. l. 138). Taigi, ši liudytoja patvirtino, jog incidentas buvo stebimas ne per durų raktų skylutę, tačiau per duryse esančią akutę, pro kurią aiškiai matėsi už durų buvusių asmenų veiksmai.
9. Nors nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę neigė ir nepripažino smurtavęs policijos pareigūno atžvilgiu, priešingai, aiškino, jog pareigūnai jį be jokios priežasties pradėjo mušti, pargriovė ant žemės ir spardė, tąsė, tris kartus panaudojo elektros šoko prietaisą, tačiau tokių aplinkybių nepatvirtino ne tik liudytojai M. N. ir J. J., tačiau ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Nukentėjusysis G. M., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad atvykus adresu (duomenys neskelbtini), girdėjo garsiai grojančią muziką. Duris atidarė A. A. V., kuris sugyventinės paklausė, ar tai tie patys „mentai“. Šio klausimo jis nesuprato, kadangi anksčiau šiame bute nebuvo lankęsis. Matėsi, kad A. A. V. konfliktiškai nusiteikęs. Jis kelis kartus prašė šio asmens nusiraminti, parodė savo tarnybinį pažymėjimą, tačiau apeliantas nereagavo, norėjo ištraukti pažymėjimą jam iš rankų. Tuomet bandė A. A. V. sulaikyti, tačiau šis priešinosi, pradėjo spardytis, jis neturėjo kur atsitraukti, nes patalpa buvo maža. A. A. V. atsuko dujas, įjungė kaitlentes, po to spyrė jam į koją. Sulaikymo metu asmuo nugriuvo ant nugaros, tačiau ir toliau spardėsi, kelis kartus jam įspyrė gulėdamas ant grindų. Viskas truko keletą minučių, kol jo kolega panaudojo elektros prietaisą. Tuomet jis A. A. V. priklaupęs uždėjo antrankius, tačiau po to vos atsistojo, sunkiai valdė koją, juto skausmą. Jam buvo spirta į dešinę koją, gal daugiau į šoną pataikyta (2 t., b. l. 137). Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis pažymėjo, kad su nuteistuoju kalbėjo ramiu, lėtu tonu, tačiau šis buvo agresyviai nusiteikęs, reikalavo parodyti tarnybinį pažymėjimą. Pažymėjimą parodė, tačiau į rankas nedavė, tuomet A. A. V. griebė jį už rankos, bandė atimti pažymėjimą. Jis stūmė nuo savęs nuteistąjį, o šis jam įspyrė į koją. Spirta buvo iš priekio į dešinę koją, kelio šoninę pusę. Pirmas smūgis buvo jam stovint, o vėliau A. A. V., nukritęs ant grindų, toliau spardėsi. Nei jis, nei jo porininkas nuteistojo nemušė, buvo tik vieną kartą panaudotas elektrošokas, po ko nuteistasis atsipalaidavo ir jam pavyko uždėti antrankius. G. M. atkreipė dėmesį, kad jei liudytojas M. N. žiūrėjo pro durų akutę, tuomet galėjo matyti įvykį, kadangi nei vienas asmuo nestovėjo uždengęs akutės (3 t., b. l. 48-49).
10. Tai, kad nuteistasis buvo agresyviai nusiteikęs ir akivaizdžiai neblaivus, patvirtino ir kitas į įvykio vietą atvykęs pareigūnas – T. V.. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad A. A. V. vartojo necenzūrinius žodžius, šio asmens buvo prašoma apsiraminti, pritildyti muziką, tačiau apeliantas atsisakė ir paprašė jo kolegos parodyti pažymėjimą. Kolega tarnybinį pažymėjimą pateikė, bet A. A. V. bandė jį atimti. Pareigūnui G. M. nuteistasis spyrė į koją, tuomet buvo sulaikytas, jam uždėti antrankiai. Spyrio kolegai į koją metu stovėjo šalia, šiam už nugaros, nes abiem prieiti prie agresyvaus asmens nebuvo vietos. Sulaikomas A. A. V. priešinosi, vengė sulaikymo, todėl buvo įspėtas dėl elektros prietaiso panaudojimo. Kadangi jų teisėti nurodymai nebuvo vykdomi, panaudojo elektrošoką. Po spyrio G. M. šlubavo, todėl jis šiam padėjo nueiti iki tarnybinio automobilio (2 t., b. l. 139). Į pagalbą atvykęs policijos pareigūnas E. R. paliudijo, kad G. M. skundėsi, jog jam įspyrė į koją, šlubavo, tuo tarpu ant A. A. V. kūno jokių sužalojimų nesimatė, jei pastarasis būtų buvęs sužeistas, tai būtų vežamas į klinikas, o ne į areštinę, nes sužaloto asmens areštinė nepriima (2 t., b. l. 139).
11. Aptarti parodymai patvirtina, jog G. M. koja buvo sužalota būtent apelianto, kuris besipriešindamas pareigūnui ir nesileisdamas sulaikomas, įspyrė keletą kartų pareigūnui į koją. Netikėti nukentėjusiojo ir jo kolegos parodymais nėra pagrindo, juo labiau, kad šių asmenų parodymus patvirtina liudytojo M. N. parodymai, kuris vykusį incidentą stebėjo pro durų akutę. Be to, dar ikiteisminio tyrimo metu buvo išsiaiškinta ir priežastis, kodėl A. A. V. taip įpyko pamatęs atvykusius policijos pareigūnus. Liudytoja J. R. paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo mėnesį dėl keliamo triukšmo – garsiai klausomos muzikos, jai buvo iškviesta policija, apie šį įvykį buvo pasakojusi savo sugyventiniui A. A. V., kuris 2018 m. balandžio 8 d. naktį į jų namus atvykus policijos pareigūnams pasiteiravo jos, ar tai ne tie patys pareigūnai, kurie buvo atvažiavę ir ankstesnio iškvietimo metu. Ji atsakė, kad tie patys (1 t., b. l. 98-99, 2 t., b. l. 148-149). Taigi, būtent ši klaidinga informacija sukėlė nepagrįstą nuteistojo nepasitenkinimą. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareigūnai G. M. ir T. V. adresu (duomenys neskelbtini), anksčiau pagal policijos registruojamus įvykius nebuvo kviesti (3 t., b. l. 56). Vis dėlto, nuteistasis, būdamas neblaivus, neadekvačiai sureagavo į sugyventinės išsakytą teiginį, jog tai tie patys pareigūnai, kurie ją prieš kurį laiką sudrausmino dėl triukšmavimo nakties metu, ir iš karto, bandydamas parodyti savo pranašumą, neva žinomas turimas teises ir pan., pareikalavo uniformuotų policijos pareigūnų parodyti jam tarnybinį pažymėjimą. Tačiau parodytas pažymėjimas nuteistojo nenuramino, o priešingai, dar labiau suerzino, dėl ko apeliantas panaudojo netgi fizinį smurtą. Akivaizdu, jog spyris į koją nebuvo vienkartinis (nukentėjusysis nurodė, jog A. A. V. spardėsi tiek stovėdamas, tiek sulaikymo metu pargriautas ant grindų), vis dėlto, byloje neginčytinai nustatyta, jog mažiausiai vieną spyrį matė tiek M. N., tiek T. V.. Todėl teigti, kad sužalojimą G. M. galėjo patirti kitomis aplinkybėmis ar pats susižaloti, nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl vyriausiojo patrulio G. M. sužalojimo aplinkybių Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kurį užbaigus pripažinta, kad G. M. 2018 m. balandžio 8 d. sužalojimą patyrė atlikdamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas susijęs su didesniu pavojumi ir rizika (1 t., b. l. 59-63). Teisėjų kolegija, palyginusi pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes su jų parodymais, duotais bylą nagrinėjant teisme, esminių prieštaravimų nenustatė.
12. Specialisto išvada Nr. G1398/2018(02) (1 t., b. l. 34-35) nustatyta, kad G. M. konstatuota pusgyslinio raumens plyšimas ir kraujosruva dešinės šlaunies raumenyse. Nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl dešinės šlaunies pusgyslinio raumens plyšimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui. Išvardinti sužalojimai G. M. padaryti kietu, buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių ir yra būdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui, t. y. tiesioginio smūgio sudavimui. Tikėtina, kad tai galėjo gautis įspiriant koja į dešinės šlaunies sritį. Sužalojimai padaryti dėl ne mažiau kaip dviejų trauminių poveikių. Šią išvadą surašęs specialistas L. G. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, kur patvirtino savo išvados teisingumą ir nurodė, kad nukentėjusysis į juos kreipėsi praėjus maždaug mėnesiui laiko po traumos, todėl jam teko analizuoti ir medicininius dokumentus. Buvo pateikti iš Kauno klinikinės ligoninės apžiūros duomenys, kur nustatyta diagnozė – dešinės šlaunies dvigalvio raumens patempimas, taip pat pateiktas Ukmergės ligoninės išrašas, kur 2018 m. balandžio 25 d. echoskopijos metu buvo nustatytas dešinės šlaunies pusgyslinio raumens plyšimas. Specialistas pažymėjo, kad iš pradžių diagnozė nebuvo aiški, reikėjo papildomų tyrimų, tik padarius ultragarsinį tyrimą, paaiškėjo, jog raumuo ne patemptas, o yra plyšęs (2 t., b. l. 179). Teisėjų kolegija sprendžia, jog vien ta aplinkybė, kad pirminė nukentėjusiojo patirto sužalojimo diagnozė nebuvo tiksli, neduoda pagrindo išvadai, jog ir vėlesnė diagnozė yra neteisinga. Kadangi specialisto L. G. išvada dėl G. M. sveikatos sutrikdymo masto yra kategoriška, t. y. aiški ir konkreti, logiška, todėl apelianto prašomos teismo medicinos ekspertizės skyrimui nėra pagrindo. Nors A. A. V. apeliaciniame skunde pažymi, kad plyšus raumeniui nukentėjusiajam neabejotinai turėjo būti atlikta kokia nors medicininė operacija, kas šiuo atveju nebuvo atlikta, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog sveikatos sutrikdymo gydymo būdai nėra šios nutarties nagrinėjimo dalykas. G. M. gydėsi pagal medikų jam pateiktas rekomendacijas, o tai, kad gydymo metu nebuvo reikalinga chirurginė intervencija, nepaneigia jam nustatyto sužalojimo masto. Todėl veikos perkvalifikavimui pagal švelnesnę atsakomybę numatantį BK specialiosios dalies straipsnį, pavyzdžiui, BK 140 straipsnį, taip pat nėra pagrindo.
13. A. A. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad pats be jokios priežasties buvo sumuštas policijos pareigūnų, tačiau šio fakto nematė liudytojas M. N., jo taip pat nepatvirtino į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Nors pareigūnų neva smurtinius veiksmus teigė mačiusi nuteistojo sugyventinė J. R., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši liudytoja yra šališka ir suinteresuota bylos baigtimi, nes būtent dėl jos ir nuteistojo priešingų teisei veiksmų – triukšmo kėlimo nakties metu – buvo kviečiama policija į įvykio vietą. Be to, ji, kaip ir A. A. V., incidento metu buvo neblaivi, ką pripažino ir pati teisminio nagrinėjimo metu, nurodydama, jog buvo išgėrusi alaus. Nukentėjusysis G. M. pirmosios instancijos teisme pažymėjo, kad M. N. jį įspėjo, jog A. A. V. yra agresyvus, buvo su kažkuo susimušęs prie parduotuvės (2 t., b. l. 137-138), taigi, neatmestina galimybė, jog sužalojimus nuteistasis patyrė dar iki incidento su policijos pareigūnais. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto sužalojimai, nustatyti specialisto išvada Nr. pG2599/2018(02) (2 t., b. l. 43), nėra šios nutarties nagrinėjimo dalykas, duomenų, kad jie būtų susiję su analizuojamu įvykiu, byloje nėra, juo labiau, kad A. A. V. asmens sveikatos kortelės istorijoje (1 t., b. l. 112-116) 2018 m. balandžio 11 d. yra įrašas: „sumušė nepažįstami asmenys 2018 m. balandžio 6 d.“ Taigi, darytina išvada, jog versija apie policijos pareigūnų jo atžvilgiu naudotą fizinį smurtą yra gynybinė, pateikta siekiant suklaidinti tyrimą atlikusius pareigūnus, o vėliau ir bylą nagrinėjusį teismą.
14. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis A. A. V. suvokė, jog naudoja fizinį smurtą prieš pareigas vykdantį policijos pareigūną ir jį tenkino bet kokie kilsiantys padariniai. Įvertinus tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė kvalifikuotą nesunkaus sveikatos sutrikdymo požymį ir pagrįstai apeliantą pripažino kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje.
15. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pagrįstai pripažino A. A. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Taip pat tinkamai įvertintas padarytų tyčinių nusikalstamų veikų pavojingumas, pobūdis, paties nuteistojo asmenybės charakteristika ir parinkta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant vienerių metų laikotarpiui. Bausmių bendrinimo taisyklių pažeidimų nenustatyta. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo A. A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.