- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-15
- Bylos Nr.
- 2A-457-516/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė (pran.), Romualda Janovičienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Ieškovas
- T. V.
- Kategorijos
- 73.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovo T. V. ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas T. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 21749 Lt draudimo išmoką, 580 Lt palūkanų už neatsiskaitymą laiku pagal LR CK 6.210 str. 2 d., 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas 670 Lt bylinėjimosi išlaidas (žyminis mokestis). Ieškovas nurodė, jog 2006-09-06 sudarė su atsakovu automobilio JAGUAR XK8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį, buvo išduotas draudimo liudijimas (duomenys neskelbtini). Pagal sutarties sąlygas automobilio draudimo suma sudarė 85000 Lt, draudimo įmoka - 4685 Lt, numatyta 400 Lt frančizė (besąlyginė išskaita). 2006-09-29 įvyko draudiminis įvykis - automobilis sudegė. Ieškovas nurodė, kad įvykdė visas kaip draudėjo prievoles. Buvo nustatyta, kad automobilio likutinė vertė sudaro 600 Lt, ieškovas patyrė 140 Lt automobilio transportavimo išlaidų. Todėl ieškovas tikėjosi gauti 84140 Lt draudimo išmoką. Atsakovas sumokėjo ieškovui tik 62391 Lt. Likusią draudimo išmokos dalį atsisako mokėti nurodydamas, kad draudimo sutartyje nustatyta draudimo suma viršija draudžiamo objekto vertę. Ieškovas buvo priverstas kreiptis su skundu dėl atsakovo veiksmų į LR Draudimo priežiūros komisiją, kuri 2007-03-06 posėdyje pripažino, kad ieškovo reikalavimai pagrįsti. Komisija nustatė, kad atsakovas nepagrįstai iš draudimo išmokos išskaičiavo nesumokėtas draudimo įmokas 2449 Lt sumai. Atsakovas ieškovo reikalavimu pastarąją sumą grąžino.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas sutarties sudarymo metu gavo draudimo taisyklių kopiją, todėl jam turėjo būti žinomos draudimo sąlygos. Be to, ieškovas pasirinko bazinį draudimo variantą, todėl draudimo išmoka teisingai paskaičiuota pagal draudimo taisykles. Pažymėjo, kad sugadinto automobilio vertinimą atlikę nepriklausomi turto vertintojai nustatė, jog apdrausto automobilio tikroji vertė iki įvykio buvo apie 65700 Lt. Todėl draudimo sutartis toje dalyje, kuri viršija minėtą sumą, negalioja. Be to, ieškovas 2006-08-24 automobilį įsigijo už 6300 Lt. Automobilis buvo smarkiai apgadintas, vėliau taisytas. Gaisro metu padaryta žala yra atlyginta, nes draudimo sutartis turi tik kompensacinį pobūdį ir negali tapti įrankiu siekiant pasipelnyti. Be to, ieškovas nepagrįstai į prašomą priteisti draudimo išmoką įskaičiuoja jam jau grąžintą 2449 Lt draudimo įmoką. Iš ieškovo pateikto paskaičiavimo matyti, kad palūkanos sudaro 579,97 Lt, o ne 580 Lt. Ieškovas nepagrįstai reikalauja 6 proc. metinių palūkanų, kadangi tokio dydžio palūkanos priteisiamos tik tuo atveju, kai abi šalys yra verslininkai ar juridiniai asmenys.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2008-01-21 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui T. V. iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 19 300 Lt draudimo išmoką, 483,31 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 593,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Remdamasis Civilinio kodekso 6.998 str., 6.1001 str. 1 d. nuostatomis, teismas sprendė, jog siekiant draudimo teisinių santykių stabilumo bei vartotojų teisių apsaugos, draudžiama ginčyti draudimo sumą po draudimo sutarties sudarymo, išskyrus, jei draudimo suma padidinta apgaulės atveju arba padaryta aritmetinė ar rašybos klaida. Draudikas, pasinaudojęs Civilinio kodekso 6.994 str. nurodyta teise įvertinti draudimo riziką, netenka teisės mažinti draudimo sumą, atsižvelgiant į draudimo sumos ir draudimo vertės santykį, išskyrus atvejus, kurie nurodyti Civilinio kodekso 6.998 str. Atsakovui šių aplinkybių neįrodinėjant, o draudikui pačiam įvertinus draudimo riziką bei vienašališkai nustačius draudžiamo automobilio vertę (draudimo interesas), teismas darė išvadą, jog draudikas negali ginčyti draudimo sumos, nurodytos draudimo sutartyje. Teismas pažymėjo, jog automobilio įsigijimo kaina neturi įtakos šio turto rinkos vertei. Teismo skaičiavimu, draudimo išmoka ieškovui turėjo sudaryti 84140 Lt (85 000 Lt (draudimo suma) – 600 Lt (likutinė vertė) – 400 Lt (išskaita) – 140 Lt (transportavimo išlaidos)= 84 140 Lt.). Atsakovui išmokėjus 64 840 Lt, liko 19 300 Lt neišmokėta draudimo išmokos suma. Teismas laikė nepagrįstu ieškovo reikalavimą tik dėl 2449 Lt draudimo išmokos priteisimo bei dėl palūkanų 6 proc. tarifo, vietoj 5 proc., skaičiavimo, todėl atitinkamai šiose dalyse ieškovo reikalavimus atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad ginčo draudimo sutartis yra nuostolių draudimo sutartis, pagal kurią draudikui kyla pareiga išmokėti draudėjui išmoką, lygią jo patirtiems nuostoliams (LR Draudimo įst. 76 str. 4 d.), ir šią sutartį būtina atskirti nuo sumų draudimo sutarčių, pagal kurią draudikas išmoka draudimo išmoką, lygią draudimo sumai ar jos daliai (LR Draudimo įst. 76 str. 3 d.). Ieškovo noras draudimo išmokos sąskaita pagerinti savo turtinę padėtį, lyginant su buvusia prieš draudžiamąjį įvykį, prieštarauja draudimo sutarties kompensacinei paskirčiai bei sąžiningumo ir teisingumo principams, bei vertintinas kaip siekis nepagrįstai praturtėti. Nagrinėjamu atveju apdrausto automobilio draudimo suma negali būti prilyginta draudimo vertei, kadangi apdraustos transporto priemonės techninė būklė iki draudimo sutarties sudarymo buvo prastesnė dėl ankščiau patirtų ir UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuro“ ataskaitoje Nr. 261068 nurodytų transporto priemonės sugadinimų, kurių atsakovas negalėjo pastebėti atlikdamas automobilio apžiūrą ir vertindamas draudimo riziką. Siekiant nustatyti draudimo vertę, šiuos sugadinimus būtų įmanoma pastebėti tik išradžius dalį automobilio, tačiau tokios priemonės dėl sąnaudų ir sudaromų nepatogumų yra akivaizdžiai nepatrauklios klientams, todėl yra neprotinga iš draudiko reikalauti atlikti tokio pobūdžio apžiūras. Nepastebėjus jokių automobilio sugadinimo požymių atliktos apžiūros metu, atsakovas neturėjo pagrindo nustatyti draudimo sumos, mažesnės, nei atitinkamuose žinynuose nurodoma analogiško modelio, markės ir galingumo transporto priemonių rinkos kaina (Taisyklių 10.1.1 p.). Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovas automobilį įsigijo tik už 6300 Lt, kas leidžia manyti, jog automobilis turėjo rimtų sugadinimų. Šią aplinkybę ieškovas nutylėjo, nors ji turinti reikšmės nustatant draudimo vertę, draudiko prisiimamą draudimo riziką. Šie draudimo vertės nustatymo kriterijai ieškovui turėjo būti žinomi, nes ieškovas buvo supažindintas su Taisyklėmis. Atsakovas išnaudojo jo turimas galimybes apžiūrėti draudžiamą turtą ir ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių sąžiningai klydo dėl prisiimamos draudimo rizikos. Draudimo išmokos dydį atsakovas paskaičiavo remdamasis Civilinio kodekso 6.1001 str., 6.993 str. 6 d., įvertinęs realią apdraustos transporto priemonės draudimo vertę ir realius ieškovo praradimus dėl draudžiamojo įvykio. Apeliantas pažymi, jog Taisyklių 14.1.4 p. numato, jog draudimo sutartis sudaroma su sąlyga, jog draudžiamojo įvykio atveju transporto priemonės rinkos kainą draudžiamojo įvykio dieną nustato draudikas arba jo paskirtas ekspertas, kurių išvada dėl rinkos kainos yra privaloma sutarties šalims, jeigu neįrodoma, kad ji neatitinka realios padėties. Tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šią ekspertų išvadą, o teismas apskirtai nepasisakė dėl UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ ataskaitos, kurioje fiksuota, jog atsižvelgiant į ankstesnius automobilio sugadinimus, jo kaina iki draudiminio įvykio sudarė tik 65 700 Lt. Be to, teismas neįvertino nei Taisyklių 15.1.14 p. nuostatos, jog į žalą nėra įskaitomos išlaidos automobilio pagerinimui, nei LR Draudimo įst. 88 str., numatančio, jog turto draudimo sutarties draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtiems nuostoliams.
Atsiliepimas
Ieškovas T. V. atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog atsakovas pasinaudojo savo teise įvertinti draudimo riziką – apžiūrėjo automobilį bei nustatė automobilio vertę, todėl pagal Civilinio kodekso 6.998 str., draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma negali būti ginčijama bei nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.1001 str. Atsakovas pripažino, neturįs įrodymų, kad ieškovui buvo žinoma jog automobilis buvo remontuotas, todėl nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.993 str. 6 d. Ieškovo manymu, automobilio įsigijimo kaina neturi jokios reikšmės draudimo sutarčiai sudaryti. Savo atsikirtimus į apeliacinį skundą ieškovas taip pat grindžia ir teismų praktika, suformuota LAT 2000-09-06, 2002-06-24, 2006-12-18 nutartimis civ. bylose atitinkamai Nr. 3K-3-760/2000, 3K-3-911/2002, 3K-3-671/2006.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Civilinio kodekso 6.1001 str. nustatyta, jog tuo atveju, jeigu draudimo suma, nurodyta draudimo sutartyje, viršija draudimo vertę, draudimo sutartis negalioja dėl tos draudimo sumos dalies, kuri viršija draudimo vertę. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog šios nuostatos negali būti taikomos tuo atveju, kai draudikas prieš sudarant sutartį pasinaudojo savo teise įvertinti draudimo riziką ir nėra įrodyta, jog jis būtų buvęs apgautas dėl žinomai melagingos draudimo vertės arba būtų buvusi padaryta aritmetinė ar rašybos klaida (Civilinio kodekso 6.998 str.). Apeliantas neginčija aplinkybės, jog pasinaudojo savo teise įvertinti draudimo riziką, t.y. kad prieš draudimo sutarties sudarymą automobilis buvo apžiūrėtas, o jo vidutinė rinkos vertė nustatyta remiantis būtent paties atsakovo pasirinkta metodika. Nors apeliantas nurodo, jog išorinės automobilio apžiūros metu nebuvo galimybės nustatyti tų draudžiamos transporto priemonės defektų, kurie buvo nustatyti po draudiminio įvykio, pažymėtina, jog netgi atsakovo pasirinkta turto vertę nustačiusi įstaiga- UAB ,,Nepriklausomų autoekspertų biuras“ turto vertę nuo jo vidutinės rinkos vertės dėl anksčiau buvusių sugadinimų mažino tik 7400 Lt suma, o ne visa verte, dėl kurios vyksta ginčas (b.l. 45-52). Kaip matyti iš kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos, UAB ,,Nepriklausomas autoekspertų biuras“ vidutinę analogiškos transporto priemonės vertę nustatė 73100 Lt, kai tuo tarpu pats atsakovas, pasinaudojęs savo galimybe įvertinti draudimo riziką, vos prieš keletą savaičių iki draudiminio įvykio apdraustą transporto priemonę įvertino 85000 Lt suma. Akivaizdu, jog draudikas ir įmonė, po draudiminio įvykio vertinusi draudimo objektą, naudojosi skirtingomis vidutinės rinkos vertės nustatymo metodikomis, nes kitokiu atveju negalėtų būti tokio didelio skirtumo tarp vertės, nustatytos prieš draudimo sutarties sudarymą bei po draudiminio įvykio (skirtumas 11900 Lt). Tačiau, kaip minėta, atsakovas, pats įvertinęs savo draudimo riziką būtent 85000 Lt suma, po sutarties sudarymo neturi teisės ją ginčyti, remdamasis po draudiminio įvykio gautais dokumentais apie neva tai kitokią apdraustojo objekto vidutinę rinkos vertę, todėl dalyje dėl 11900 Lt sumos, kaip skirtumo tarp paties atsakovo ir UAB ,,Nepriklausomas autoekeprtų biuras“ nustatytų vidutinių rinkos verčių, ginčas apskritai negalėtų būti keliamas. Kita po draudiminio įvykio paaiškėjusi aplinkybė- jog transporto priemonė iki įvykio buvo remontuota (remontuotas variklio gaubtas, remontuotos bei perdažytos tam tikros kėbulo detalės, suveikusios saugos pagalvės- 52 b.l.), taip pat galėtų būti pagrindu ginčyti draudimo sumą ir tuo pagrindu prašyti pripažinti negaliojančia draudimo sutartį dalyje dėl draudimo vertę viršijančios draudimo sumos, jeigu būtų įrodytos aplinkybės, kad draudikas draudėjo buvo apgautas, nurodant žinomai melagingą draudimo vertę arba, kad buvo padaryta rašybos ar aritmetinė klaida. Atsakovas nei vienos iš šių aplinkybių neįrodinėjo. Duomenų, jog eismo įvykis, dėl kurio automobilis buvo remontuotas, įvyko po to, kai automobilį įsigijo ieškovas, byloje nėra. Kad ieškovui įsigyjant automobilį, jis buvo informuotas, jog automobilis buvo remontuotas, taip pat nebuvo įrodinėjama. Tuo tarpu pats atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog sugadinimų, kurie buvo nustatyti po draudiminio įvykio, sutarties sudarymo metu nustatyti vizualiai nebuvo galimybės, vadinasi, tokios galimybės neturėjo ir pats ieškovas. Dėl to, nesant patikimų įrodymų, kad apie automobilio remontą ir dėl šios priežasties santykinai mažesnę jo vertę, ieškovui buvo žinoma, nėra pagrindo tvirtinti, jog ieškovas nurodė atsakovui žinomai melagingą draudimo vertę. Tai reiškia, jog abi draudimo sutarties šalys turėjo visiškai vienodas galimybes vizualiai įvertinti automobilio būklę. Tačiau draudimo kompanija, sudarydama automobilio kasko draudimo sutartį, automobilio vertę nustato pati pagal savo naudojamą metodiką. Draudimo kompanija, nustatydama vertę, gali neapsiriboti savo pačios naudojama formalia metodika, bet ir turi galimybę draudžiamą transporto priemonę apžiūrėti ir įsitikinti jos būkle, taip pat- savo lėšomis skirti ekspertizę turto vertei nustatyti (Civilinio kodekso 6.994 str. 1 d.). Taigi draudimo suma tokiais atvejais yra nustatoma draudimo kompanijos vienašališkai. Todėl draudimo kompanijos atsisakymas išmokėti draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal jos pačios nustatytą draudimo sumą, reiškia jos pačios nustatytos automobilio vertės ginčijimą, o tai liudija draudiko nesąžiningumą, nes jis tokiu būdu ginčija sutarties sąlygą, kurią pats padiktavo. Todėl ieškovas pagrįstai savo reikalavimą grindžia draudimo sutartyje nurodyta draudžiamojo objekto verte (atėmus likutinę vertę bei besąlyginę išskaitą, numatytą draudimo sutartyje), o ne verte, kurią po draudiminio įvykio nustatė atsakovo pasirinktas turto vertintojas.
Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, draudimo suma reiškia draudžiamo turtinio intereso piniginę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2002-0624 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-911/2002), todėl apeliacinio skundo argumentai, jog draudiko patirti nuostoliai negali būti tapatinami su draudimo suma, teisingi tik iš dalies: draudimo suma būtent ir apibrėžia apdraustojo objekto vertę, o nuostoliai nustatomi atsižvelgiant į faktines aplinkybes. Šiuo atveju, skirtumas tarp draudimo sumos ir nuostolių yra tik likutinė transporto priemonės vertė po draudiminio įvykio, t.y. dėl draudiminio įvykio apdraustojo objekto vertė sumažėjo nuo 85000 Lt iki 600 Lt ir šis vertės sumažėjimas, išskaičiavus besąlyginę išskaitą (frančizę), draudėjui turi būti kompensuotas.
Nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, nustatydamas apdraustos transporto priemonės vertę prieš draudiminį įvykį, turėjo atsižvelgti į jos įgijimo kainą. Kaip minėta, draudimo sumą, t.y. draudžiamo intereso piniginę vertę, remdamasis savo metodika, nustatė pats atsakovas. Jokių įrodymų, jog, nustatant draudimo sumą, kaip vienas iš būtinų elementų būtų vertinama įsigijimo kaina, nėra pateikta. Tai reiškia, jog atsakovas, vertindamas savo riziką, nesiaiškina kainos, už kurią draudžiamasis objektas buvo įsigytas, vadinasi, šis komponentas turto rinkos vertei realios įtakos neturi, todėl į jį neturi būti atsižvelgiama ir nustatant turto vertę po draudiminio įvykio.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, teisingai nustatė ir įvertino reikšmingas faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (Civilinio proceso kodekso 263 str. 1 d.), o apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindų jį panaikinti (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.). Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.), o ieškovui iš apelianto priteisiamos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui T. V. iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.