- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-24
- Bylos Nr.
- I-551-602/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Vilniaus miesto savivaldybei
- Pareiškėjas
- Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Rezoliucinė dalis
Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktu, priėmė 2009 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 1-1126 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“, kuriuo nusprendė:
1) patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrą;
2) patvirtinti didžiausią leistiną Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriato mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų, karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių – 38;
3) patvirtinti didžiausią leistiną Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių – 660 ir papildomai 50 didėjant savivaldybės funkcijų apimčiai, iš viso 710;
4) patvirtinti didžiausią leistiną Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių – 20;
5) pavesti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka atlikti darbo organizavimo pakeitimus, pertvarkyti administracijos departamentų ir jų skyrių bei skyrių, neįeinančių į departamentų sudėtį, vidaus struktūrą, neviršijant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto darbo užmokesčio fondo ir nustatyto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus;
6) pripažinti netekusiais galios: 6.1. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1-116 „Dėl didžiausio leistino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus tvirtinimo“; 6.2. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 1-132 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“; 6.3. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 1-154 „Dėl didžiausio leistino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriato valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus tvirtinimo“.
7) Nustatyti, kad šis sprendimas įsigalioja nuo 2009 m. spalio 1 d..
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2009 m. liepos 30 d. teikimu Nr. 1T-32 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, kuriame nurodė, kad priimant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 1-1126 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“, buvo pažeistos Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punkto, 30 straipsnio 1 dalies nuostatos ir pagrindinės sprendimo priėmimo procedūros, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pasiūlyta svarstyti šio sprendimo 3, 5 ir 6.1 punktų panaikinimo klausimą. Nurodyta, kad teikimas turi būti apsvarstytas artimiausiame tarybos posėdyje, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teikimo gavimo dienos.
Remiantis 2009 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžio Nr. 41 protokolu Nr. 2-41, į posėdžio darbotvarkę Vyriausybės atstovo teikimas įtrauktas nebuvo.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2009 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1126 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir administracijos struktūros tvirtinimo“ 3, 5 ir 6.1 punktus. 2010 m. sausio 13 d. pareiškėjas atsisakė reikalavimų panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1126 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir administracijos struktūros tvirtinimo“ 5 ir 6.1 punktus.
Pareiškėjas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato išskirtinę procedūrą savivaldybės tarybai nustatant didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių savivaldybės administracijoje, t.y. šį skaičių nustato savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu. Priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo pateiktas savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymas, todėl tiek ginčijamas sprendimas, tiek vėliau priimtas mero potvarkis dėl sprendimo projekto teikimo tarybai nėra teisėti. Savivaldybės administracijos direktorius, kaip įstaigos vadovas, gali geriausiai įvertinti reikiamą ir pagrįstą darbuotojų skaičių. Neišreiškus siūlymo, pažeistos esminės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvių visų aplinkybių vertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Be to, pažeistos skelbimo internetinėje svetainėje procedūros. Sprendimo projekto turinys nebuvo paskelbtas internete, pažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 dalį. Darbo kodekso 47 straipsnio 4 dalis nustato, kad sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, darbdavys privalo informuoti <...>. Savivaldybės institucijos turi sudaryti sąlygas administracijoje dirbantiems asmenims ar jų atstovams susipažinti su jų ar atstovaujamųjų teises ir pareigas įtakojančiais sprendimais, pareikšti pastabas ar pasiūlymus. Dėl minėtų pažeidimų pareiškėjas pateikė 2009 m. liepos 30 d. teikimą, kuris turėjo būti apsvarstytas artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, ne vėliau nei per mėnesį nuo teikimo gavimo dienos. Posėdis įvyko 2009 m. rugsėjo 9 d., tačiau pareiškėjo teikimas įtrauktas nebuvo, o suėjus nustatytiems terminams pareiškėjui apie teikimo įvykdymą pranešta nebuvo.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad teisės aktuose nėra nustatyta, koks turėtų būti savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymas ir kaip jis turi būti įformintas. Šiuo atveju sprendimų projektai 2009 m. birželio 3 d. tarybos posėdžiui buvo pateikti su administracijos direktoriaus V. M. suderinimo žyma ant kiekvieno iš sprendimų projektų. Direktoriaus suderinimas ir yra nurodytas direktoriaus siūlymas. Taigi administracijos direktoriaus valia buvo išreikšta. Pradiniame pasiūlyme 2009 m. birželio 3 d. numatytas didžiausias leistinas darbuotojų skaičius buvo mažesnis, nei patvirtintame sprendime, nes siūlymas tarybos nariams neturi privalomos galios ir yra tik rekomendacinio pobūdžio. Direktoriaus siūlymas buvo pateiktas ne tik dėl 2009 m. birželio 3 d. tarybos posėdžiui pateiktų sprendimų projektų, bet ir dėl šiuos projektus sujungus į vieną parengto skundžiamo sprendimo projekto. Šis siūlymas buvo įformintas 2009 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 40-972 bei suderinimo žyma, nors ji yra ne V. M., bet jį laikinai pavadavusio J. U.. V. M. atostogavo nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2009 m. liepos 10 d., tuo metu laikinai jo pareigas ėjo J. U.. Pažymėjo, kad sprendimų projektai nustatyta tvarka paskelbti savivaldybės interneto svetainėje. Sprendimo projektas buvo registruotas Vilniaus miesto savivaldybės dokumentų valdymo sistemoje 2009 m. liepos 9 d., prieš tarybos posėdį, kurio metu sprendimas priimtas. Be to, projektas apsvarstytas tarybos komitetuose, pateiktas kiekvienam nariui, už projektą balsavo 28 nariai, t.y. daugiau nei pusė tarybos narių. Taigi projektas buvo išsamiai apsvarstytas, nariai tinkamai susipažinę, aiškiai išreiškė savo poziciją. Todėl galutinio sprendimo projekto, parengto sujungus anksčiau paskelbtus projektus, nepaskelbimas internete laikytinas tik formaliu pažeidimu, neturėjusiu jokios įtakos balsavimo rezultatams. Nėra pagrindo taikyti Darbo kodekso 47 straipsnio 4 dalį Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atžvilgiu, nes ji nėra administracijos tarnautojų ir darbuotojų darbdavys, juo yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Be to, sprendimo projektą rengė speciali darbo grupė, kurioje dalyvavo ir darbuotojų atstovas. Sprendimas įsigaliojo nuo 2009 m. spalio 1 d. ir visi jame įtvirtinti pakeitimas jau atlikti. Panaikinus nurodytus punktus, būtų panaikintos sprendimo nuostatos, nustatančios didžiausią leistiną tarnautojų ir darbuotojų skaičių, įpareigojančios administracijos direktorių atlikti darbo organizavimo pakeitimus, ir būtų atkurtas 2007 m. liepos 4 d. tarybos sprendimo Nr. 1-116 galiojimas. Tačiau sprendimo 1 punktas, nustatantis naują administracijos struktūrą, liktų galioti. Pažymėjo, jog minėtas skaičius nustato tik didžiausią ribą, bet neįpareigoja direktoriaus išnaudoti viso limito, todėl patenkinus prašymą jokių teisinių pasekmių nekiltų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsakovo atsiliepime išdėstytais motyvais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu patenkino pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl atsisakymo nuo prašymo dalyje dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1126 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir administracijos struktūros tvirtinimo“ 5 ir 6.1 punktus o administracinę bylą pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo dalies panaikinimo šioje dalyje nutraukė. Kitoje dalyje teismas patenkino Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1126 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir administracijos struktūros tvirtinimo“ 3 punktą, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktu, nusprendė nuo 2009 m. spalio 1 d. patvirtinti didžiausią leistiną Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių – 660 ir papildomai 50 didėjant savivaldybės funkcijų apimčiai iš viso 710.
Teismas konstatavo, jog pareiškėjas atsisakė reikalavimų panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1126 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir administracijos struktūros tvirtinimo“ 5 ir 6.1 punktus, todėl byla šioje dalyje nutrauktina. Teismas nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Pareiškėjas atsisakė nuo prašymo įstatymo nustatyta tvarka. Atsisakymas nuo prašymo neprieštarauja įstatymui ar viešajam interesui ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ar įstatymo saugomų interesų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 2 dalis). Todėl byla dėl ginčijamo sprendimo 5 ir 6.1 punktų panaikinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punkto pagrindu privalo būti nutraukta.
Teismas taip pat akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1126 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“ 3 punkto, kuriuo patvirtintas didžiausias leistinas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius, teisėtumo. Sprendimas priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės mero 2009 m. balandžio 23 d. potvarkiu Nr. 22-136 sudaryta Saulėlydžio komisija, kuriai pavesta parengti pasiūlymus dėl valdymo sistemos ir viešojo administravimo bei Savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimo efektyvinimo. Saulėlydžio komisija 2009 m. birželio 1 d. posėdyje nusprendė siūlyti patvirtinti didžiausią leistiną Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriato valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių 33; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių 600; Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių 20. Taip pat nusprendė siūlyti pavesti Tarybos komitetams iki 2009 m. liepos 8 d. pateikti savo siūlymus dėl savivaldybės valdymo ir administracijos struktūros. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Saulėlydžio komisija parengė sprendimų projektus: Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir administracijos struktūros tvirtinimo Reg. Nr. A1-1149 bei Dėl didžiausio leistino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriato, savivaldybės administracijos ir savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus tvirtinimo reg. Nr. A1-1171. Savivaldybė nurodė, jog abu minėti projektai 2009 m. gegužės 28 d. buvo suderinti su savivaldybės administracijos direktoriumi V. M., tai patvirtina V. M. žyma ant abiejų projektų. Remiantis 2009 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžio protokolu Nr. 2-37, nuspręsta sujungti posėdžio darbotvarkės 1 ir 2 klausimus (nurodytus projektus) į vieną projektą ir juos svarstyti kartu. Posėdžio metu nurodyta, kad projektą teikia meras žodiniu savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu, šį siūlymą savivaldybės administracijos direktorius išreiškė vizuodamas sprendimo projektą.
Teismo vertinimu, atsakovo nurodomos aplinkybės dėl projektų suderinimo neatitinka byloje esančių įrodymų. Vyriausybės atstovas pateikė teismui Vilniaus miesto savivaldybės tarybos projekto reg. Nr. A1-1171 nuorašą, kuris patvirtina, kad 2009 m. gegužės 28 d. savivaldybės administracijos direktoriaus V. M., kaip ir kitų asmenų, suderinimai buvo įrašyti tuomet, kai siūlomame projekte nebuvo įrašytas siūlomas didžiausias leistinas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis skaičius, nebuvo įrašyti ir kiti skaičiai. Nurodyti duomenys nebuvo nurodomi ir prie sprendimo projekto esančiame 2009 m. gegužės 26 d. aiškinamajame rašte. Aplinkybę, jog sprendimo projekte reg. Nr. A1-1171 nebuvo įrašytas siūlomas didžiausias leistinas valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičius, patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. posėdžio protokolas, kuriame užrašytas tarybos nario J. K. (J. K.) pasisakymas posėdyje nurodytu klausimu bei šio tarybos nario pasirašyti raštai frakcijos vardu. Teismo nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms, negalima konstatuoti, kad savivaldybės administracijos direktorius buvo suderinęs konkrečius savivaldybės tarybos sprendimų, datuotų 2009 m. birželio 3 d., projektus ir laikyti tokius direktoriaus veiksmus siūlymu merui teikti svarstyti tokius projektus tarybos posėdyje pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
Teismas kartu nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 40-972 buvo siūloma merui teikti tvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrą. 2009 m. liepos 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero potvarkiu Nr. 22-212 teikiamas tarybai svarstyti sprendimo projektas „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir administracijos struktūros tvirtinimo“. Teikiamas projektas buvo apsvarstytas savivaldybės tarybos komitetuose. Atsakovo tvirtinimu, ginčijamo sprendimo projektas reg. Nr. A1-1172 2009 m. liepos 9 d. buvo suderintas su savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju J. U.. Teismas nustatė, kad J. U. laikinai ėjo administracijos direktoriaus pareigas, nes administracijos direktorius V. M., vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės mero 2009 m. liepos 2 d. potvarkiu Nr. 25-24, atostogavo nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2009 m. liepos 10 d.. Atsakovo pateiktu sprendimo projektu reg. Nr. A1-1172, suderintu atsakovo tvirtinimu 2009 m. liepos 9 d., ir datuojamu liepos mėn., negalima vadovautis kaip įrodymu, nes dokumentas neatitinka kitų byloje esančių įrodymų ir atsakovo nurodomų aplinkybių. Vyriausybės atstovas pateikė su skundu duomenis iš savivaldybės internetinės svetainės, skelbtus 2009 m. liepos 15 d.. Tuo metu savivaldybė skelbė, kad yra rengiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo projektas „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“. Nustatytos byloje aplinkybės patvirtina, kad 2009 m. gegužės 28 d. buvo derinami kiti projektai, su kitais dokumentų registracijos numeriais (A1-1171, A1-1149). Projektas reg. Nr. A1-1172, atsakovo tvirtinimu, buvo derinamas liepos mėnesį.
Teismo nuomone, visi minėti atsakovo pateiktų dokumentų prieštaravimai negali būti pagrindu daryti išvadą, jog atsakovo veiksmai priimant ginčijamą 2009 m. liepos 15 d. sprendimą buvo teisėti, o būtent daryti išvadą, kad administracijos direktorius buvo išreiškęs savo valią dėl pirminių projektų, kuriuos parengė Saulėlydžio komisija, bei dėl galutinio sprendimo projekto varianto, patvirtinto 2009 m. liepos 15 d. posėdyje. Teisės aktai nenustato konkrečios savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymo pateikimo formos, tačiau byloje esantys dokumentai nepatvirtina, kad savivaldybės administracijos direktorius būtų buvęs išreiškęs konkrečius siūlymus dėl didžiausio leistino savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus. Todėl priimant 2009 m. liepos 15 d. sprendimą buvo pažeistas Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktas.
Teismas kartu atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašyme nurodė, jog ginčijamo sprendimo projektas nebuvo nustatyta tvarka paskelbtas savivaldybės interneto svetainėje. Pažymėtina, kad šio fakto neneigia ir atsakovas, nurodęs, kad interneto svetainėje buvo paskelbti projektai, kuriuos sujungus 2009 m. liepos 15 d. posėdyje teiktas ginčijamas sprendimo projektas. Vadovaujantis 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 (2008 m. spalio 1 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 5 dalimi, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1-1103 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas) 11 straipsnio 4 dalimi, projektai yra registruojami Reglamento nustatyta tvarka ir ne vėliau kaip artimiausią darbo dieną po registracijos paskelbiami savivaldybės interneto tinklapyje. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2009 m. liepos 15 d. sprendimo projektas buvo užregistruotas reglamento nustatyta tvarka ir atsakovas pripažįsta, kad projektas nebuvo paskelbtas savivaldybės interneto tinklapyje. Minėta, kad 2009 m. liepos 15 d. savivaldybė skelbė apie rengiamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo projektą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“, kurio datos ir numeracija neatitinka kitų byloje esančių dokumentų. Šiuo metu nėra skelbiama, kad buvo rengiamas toks projektas. Nei 2009 m. liepos 15 d., nei šiuo metu savivaldybės interneto tinklapyje nėra ir nebuvo kitų sprendimų projektų, kuriuos galima būtų sieti su paskelbimu apie ginčijamo sprendimo projekto rengimą. Teismo nuomone, dėl nurodytų motyvų, savivaldybei nepaskelbus ginčijamo sprendimo projekto interneto tinklapyje, buvo pažeistos imperatyvios teisės normos - Įstatymo 13 straipsnio 5 dalis, Reglamento 11 straipsnio 4 dalis.
Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 10, 11 punktą, vietos savivalda grindžiama, be kita ko, veiklos skaidrumo principu, reiškiančiu, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama savivaldybės gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma; taip pat viešumo ir reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę principu, reiškiančiu, jog savivaldybės gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų sprendimų projektais ir priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų ar atskirų valstybės tarnautojų darbą. Tarnautojų ir darbuotojų profesinės sąjungos atstovas dalyvavo rengiant sprendimų projektus, todėl, atsižvelgiant į profesinės sąjungos tikslus atstovauti savo narių interesams, galima daryti prielaidą, kad sprendimo projekto turinys suinteresuotiems asmenims galėjo būti žinomas. Sprendimo projektas savivaldybės tarybos komitetuose buvo svarstomas nuo 2009 m. birželio 16 d., visi komitetai, išskyrus Kontrolės komitetą, pateiktam sprendimo projektui pritarė. Minėti svarstymai pagrindžia, jog ginčijamo sprendimo svarstymas atitiko savivaldos principus, tačiau šių principų laikymasis nepaneigia būtinumo vykdyti pagrindines procedūras ir taisykles, nustatytas Įstatyme. Pagrindinių procedūrų ir taisyklių nustatymas yra viena iš pagrindinių Įstatymo garantijų, užtikrinančių, kad bus įgyvendinti savivaldos principai.
Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba parengė 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1126 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir administracijos struktūros tvirtinimo“ projektą, nesant savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymo merui teikti svarstyti projektą tarybos posėdyje, tuo pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktą bei Vilniaus miesto savivaldybės taryba, nepaskelbdama nustatyta tvarka sprendimo projekto, pažeidė Įstatymo 13 straipsnio 5 d. ir Reglamento 11 straipsnio 4 dalį. Teismo nuomone, neturi reikšmės šios bylos išsprendimui atsakovo nurodyti motyvai, jog šiuo metu įvykdžius savivaldybės struktūros pakeitimus, sprendimas negali būti ginčijamas. Su reikalavimu nuginčyti sprendimą į teismą kreipėsi asmuo turintis reikalavimo teisę – Vyriausybės atstovas, įgyvendinantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme suteiktus įgaliojimus (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis: prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas: 1) tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams (toliau – įstatymai ir Vyriausybės sprendimai); 2) kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti; 3) neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti; 4) kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą.). Byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovo reikalavimas yra iš esmės pagrįstas nustačius savivaldybės sprendimo neteisėtumą. Dėl to nėra įstatyminio pagrindo palikti galioti ginčijamą sprendimą. Nagrinėjant bylą nėra sprendžiami klausimai, susiję su įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymu (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnis).
Teismo nuomone, dėl nurodytų motyvų, atsakovo sprendimas naikinamas ginčijamoje dalyje kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams ir neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, ABTĮ 3 straipsnis, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas).
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimas yra teisėtas ir visiškai pagrįstas, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinis skundas yra nelogiškas ir nepagrįstas, nes atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokio teisinio pagrindo skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui, tik atkartojo argumentus, išdėstytus 2009 m. spalio 30 d. atsiliepime į pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismui, kuriuos pirmosios instancijos teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu motyvuotai atmetė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1126 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“ 3 punkto teisėtumo, kuriuo buvo nuspręsta patvirtinti didžiausią leistiną Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių – 660 ir papildomai 50 didėjant savivaldybės funkcijų apimčiai, iš viso 710.
Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punkto redakcija nustatė, kad „Išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija: <...> savivaldybės administracijos struktūros, nuostatų ir darbo užmokesčio fondo tvirtinimas, didžiausio leistino valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus savivaldybės administracijoje nustatymas savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu“.
Analogiškas teisinis reguliavimas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią <...> „Savivaldybės administracijos struktūrą, jos veiklos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičių savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu tvirtina ir keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.“ <...>
Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės tarybos kompetencija nustatant savivaldybės administracijoje didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių, nėra absoliuti, o yra saistoma su teisiškai reikšmingų aplinkybių - savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymo ir mero teikimo, buvimu.
Toks teisinis reguliavimas savo ruožtu lemia, kad nesant minėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių - savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymo ir mero teikimo, savivaldybės tarybos sprendimas, nagrinėjamu klausimu, negali būti priimtas, nes priešingu atveju toks sprendimas neatitiktų įstatyminių reikalavimų bei negalėtų būti laikomas teisėtu (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje surinkti įrodymai (ginčijamo sprendimo projekto 2009 m. gegužės 26 d. aiškinamasis raštas; Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. posėdžio protokolas; savivaldybės internetinės svetainės 2009 m. liepos 15 d. duomenys ir kt.) patvirtina, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą Nr. A1-1171, pagal kurį buvo priimtas ginčijamas sprendimas, savivaldybės administracijos direktorius V. M. suderino 2009 m. gegužės 28 d., kai siūlomame projekte nebuvo įrašytas siūlomas didžiausias leistinas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis skaičius, o 2009 m. liepos 9 d. galimai suderinto J. U., laikinai ėjusio tuo metu administracijos direktoriaus pareigas, sprendimo projekto Nr. A1-1172 duomenys prieštarauja savivaldybės internetinės svetainės 2009 m. liepos 15 d. duomenims, pagal kuriuos turėjo būti svarstomas sprendimo projektas, kuris buvo patvirtintas 2009 m. gegužės 28 d., o ne 2009 m. liepos 9 d.. Visos šios aplinkybės sudarė pagrįstą pagrindą pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nagrinėjamu atveju nebuvo gautas (nedviprasmiškai išreikštas) savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymas dėl ginčijamo sprendimo priėmimo. Minėta, kad tokio siūlymo nebuvimas yra teisinė kliūtis savivaldybės tarybai priimti tokio pobūdžio sprendimus.
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu, atsakovas 2010 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1532, kuriuo pakeitė šioje byloje nagrinėjamą sprendimą, patvirtindamas naują didžiausią leistiną Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių – 760, vietoj buvusio – 710, tuo iš esmės suformuodamas naujus teisinius santykius, lyginant juos su byloje nagrinėjamais teisiniais santykiais.
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.