Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ skundą atsakovams J. K. , A. K. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas visiškai (teismas remiasi įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis rinkliavos nemokėjimo laikotarpiu).

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str.). Konstitucijos 121 str. 2 d. nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p. numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 str. 1 - 2 p. nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str. numatyta, kad savivaldybių institucijoms yra pavesta organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, o šio įstatymo 30 str. 1 d. numato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad atsakovai nuo 1997 metų yra nekilnojamojo turto, esančio Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, savininkai (valdo po ½ dalį statinių). Šią aplinkybę patvirtina viešojo registro duomenys, todėl pagal Nuostatų 4 p. atsakovai yra tinkamas vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovai skunde minimu laikotarpiu nemokėjo pilnai vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nereagavo į įspėjimą, todėl pagrįstai susidarė pareiškėjo nurodytas įsiskolinimas.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d. vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (CK 6.59 str.). Pareiga mokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsakovui atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 2 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. bei Nuostatų pagrindu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.), aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, imperatyviai pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d. pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu - asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos visoje savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai duoda pagrindą išvadai, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu (ABTĮ 57 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat imperatyviai akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (pvz. šiukšlių išvežimu) CK 6.584 str. 1 d. prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (ABTĮ 13 str., 20 str., 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011 ir kt.), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Rinkliavų įstatymo 3 str. apibrėžia, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys. Rinkliavos mokėjimo visuotinumo principo reikalavimas paminėtiems asmenims nustatytas Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. (teršėjas moka) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-04-12 nutarimu Nr. 519 patvirtinto Plano 79 p. nuostatomis. Sutinkamai su Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str. reikalavimais savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, o šio įstatymo 31 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, jog tai, kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos. Kaip jau buvo paminėta, pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis.

Teismas akcentuoja ir tai, jog LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2012-05-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-403/2012 ir kt.). Be to, toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo (ETT) išaiškinimui, kuriame ETT imperatyviai pabrėžė, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ETT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (ETT 2009-07-16 sprendimas Nr. C-254/2008 Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (48–50 p.)). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ir Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant ginčui aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali ir Europos sąjungos teisminių institucijų praktika. Anksčiau paminėtos 2006-04-05 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB Dėl atliekų 15 str. įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni atliekų turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai. Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos iš esmės atitinka Direktyvos 1 str. pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. ETT, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 str. a p., užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 str. prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (ETT 2009-07-16 prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (ETT 2008-06-24 Didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.)(ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2011-11-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, 2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1765/2013 ir kt.).

Remiantis išdėstytais argumentais teismas daro išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą yra pagrįstas, todėl patenkintinas visiškai (ABTĮ 56 str., 88 str. 4 p., LVAT 2014-01-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Kadangi atsakovai nuosavybės teise valdo po ½ dalį turto, todėl įsiskolinimas iš jų priteistinas subsidiariai.

Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“. Šį principą išreiškia ABTĮ 40 str. 1 d., nustatanti, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 str. 2 d. nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose (toliau - Rekomendacijos) dėl užmokesčio dydžio. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas su advokatu yra sudariusi teisinių paslaugų teikimo sutartį. Turėtas teismo išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas surašant skundą ir pateikiant teismui pagrindžia PVM sąskaita – faktūra už teisines paslaugas ir bankinio mokėjimo kvito duomenimis. Iš pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad prašomas priteisti išlaidas sudaro 3,50 EUR suma. Rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama LRV patvirtinta minimali mėnesinė alga (Rekomendacijų 7 p.). Pareiškėjo pateiktoje sąskaitoje už teisines paslaugas nurodyta, jog už skundo parengimą, numatytą Rekomendacijų 8.2 p., advokatas paskaičiavo 3,50 EUR, todėl atsižvelgiant į maksimalų galimai priteistinos sumos dydį, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, Rekomendacijose nustatytus užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžius, konstatuotina, kad pareiškėjo prašomos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir laikytinos protingomis bei pagrįstomis. Pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo patenkintinas (ABTĮ 40 - 41 str.). Teismo išlaidos iš atsakovų, kaip ir nesumokėta vietinė rinkliava, priteistinos subsidiariai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 str., 88 str. 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo A. K. pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 47,09 EUR (keturiasdešimt septynis eurus 09 euro ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2012-09-01 iki 2016-06-30.

Priteisti iš atsakovo J. K. pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 47,09 EUR (keturiasdešimt septynis eurus 09 euro ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2012-09-01 iki 2016-06-30.

Priteisti iš atsakovo A. K. pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 1,75 EUR (vieną eurą 75 euro ct) teismo išlaidų atlyginimui.

Priteisti iš atsakovo J. K. pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 1,75 EUR (vieną eurą 75 euro ct) teismo išlaidų atlyginimui.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.