- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-28
- Bylos Nr.
- Iv-1875-815/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00092-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- UAB „Alsunga“
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Anžela Mirošnikova
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 9.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Aistei Lunienei, dalyvaujant pareiškėjo – UAB „Alsunga“ atstovei – advokatei Anželai Mirošnikovai, atsakovo – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovui – šios institucijos Teisės departamento Apeliacijų skyriaus vyriausiajam specialistui Igoriui Janavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – UAB „Alsunga“ skundą atsakovui – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – UAB „Alsunga“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. 1, b. l. 1-9) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 69-276 ir įpareigoti atsakovą atnaujinti procesą mokestinio ginčo byloje dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-157 peržiūrėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Inspekcija 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-157 patvirtino 2009 m. vasario 11 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-06-77-8, kuriuo UAB „Alsunga“ įpareigota sumokėti į biudžetą 13189,90 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių bei 4056,51 Lt pelno mokesčio delspinigių, taip pat UAB „Alsunga“ skirtos 3778 Lt PVM bei 2346 Lt pelno mokesčio baudos. Patikrinimo aktu UAB „Alsunga“ taip pat buvo priskaičiuota papildoma 37776 Lt PVM suma bei 23456 Lt pelno mokesčio suma. Šiuos mokesčius UAB „Alsunga“ sumokėjo geruoju pagal pateiktas patikslintas deklaracijas.
2.2. UAB „Alsunga“, nesutikdama su Inspekcijos patikrinimo aktu ir sprendimu dalyje, kuria bendrovei papildomai priskaičiuoti pelno ir PVM delspinigiai ir baudos, apskundė juos įstatymų nustatyta tvarka VMI, Mokestinių ginčų komisijai ir teismui.
Šalies argumentai
2.3. Pareiškėjas paaiškina, kad Inspekcijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-157 dėl 2009 m. vasario 11 d. patikrinimo akto Nr. (21.26)-06-77-8 patvirtinimo dalies, kuria priskaičiuotos papildomos pelno ir PVM sumos, neskundė, pasitikėdamas vietinio mokesčio administratoriaus paaiškinimais apie UAB „Teranta“ tariamą vykdomos veiklos neteisėtumą remiantis tuo metu mokestinio patikrinimo ribose surinktais įrodymais, taip pat pagrįstai manydamas, kad sumokėjus mokesčius valstybei už tariamai nesąžiningą kontrahentą, bus atleistas nuo sankcijų.
2.4. VMI 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 69-136 patvirtino Inspekcijos sprendimą. Mokestinių ginčų komisija 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. S-238(7-196/2009) paliko VMI sprendimą nepakeistą.
2.5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu nutraukė bylą dėl UAB „Alsunga“ skundo reikalavimo panaikinti Inspekcijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-157 toje dalyje, kuri nesusijusi su UAB „Alsunga“ paskaičiuotais pelno bei PVM delspinigiais, bei su šiais mokesčiais paskirtomis baudomis, nes ši Inspekcijos sprendimo dalis nebuvo ginčijama ikiteismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 21 d. nutartimi paliko šį sprendimą nepakeistą.
Šalies argumentai
2.6. Pareiškėjas paaiškina, kad mokestinio patikrinimo metu Inspekcija nesurado ir neapklausė UAB „Teranta“ vadovo A. L., UAB „Teranta“ buhalterinės apskaitos dokumentų Inspekcijai jis nepateikė, todėl Inspekcija savo išvadas grindė vien iš trečiųjų šaltinių surinkta informacija. Be to, mokestinio tyrimo medžiaga dėl UAB „Teranta“ veiklos buvo perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apskrities skyriui (toliau – ir FNTT Vilniaus apskrities skyrius), kad šis ištirtų UAB „Teranta“ neteisėtos veiklos faktus ir patrauktų kaltininkus baudžiamojon atsakomybėn.
2.7. Pagal Inspekcijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-157 yra laikoma, kad UAB „Alsunga“ neteisėtai įtraukė į apskaitą rangovo UAB ,,Teranta“ jai už tariamai neatliktus statybos darbus išrašytas penkias PVM sąskaitas-faktūras, tokiu būdu nepagrįstai sumažino į biudžetą mokėtinas PVM ir pelno mokesčio sumas. Minėto Inspekcijos sprendimo pagrindu UAB „Alsunga“ buvo įpareigota papildomai sumokėti į valstybės biudžetą šias pinigų sumas: 37776 Lt PVM, 13189,90 Lt PVM delspinigių, 23456 Lt pelno mokesčio, 4056,51 Lt pelno mokesčio delspinigių, viso 78478,41 Lt.
2.8. Dėl UAB „Teranta“ neteisėtos veiklos 2008 m. (t. y. dar iki UAB „Alsunga“ mokestinio patikrinimo pradžios) FNTT Vilniaus apskrities skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą. 2008 m. liepos 14 d. UAB „Alsunga“ direktorei A. Z. ir vadybininkui O. Z. buvo pateikti įtarimai dėl dokumentų klastojimo, sukčiavimo ir apgaulingos apskaitos tvarkymo. Analogiški nusikalstamos veikos epizodai buvo inkriminuojami ir UAB „Alsunga“ kontrahento UAB „Teranta“ vadovui A. L..
2.9. Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija pradėjo UAB „Alsunga“ mokestinį patikrinimą 2008 m. lapkričio 11 d. FNTT Vilniaus apskrities skyriaus pavedimu ir šio patikrinimo metu surinkta medžiaga bei nustatytos aplinkybės yra neatsiejami nuo ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų visumos, jie turi būti vertinami sistemiškai, ikiteisminio tyrimo institucijos ir Inspekcijos išvados dėl tų pačių ištirtų įvykių negali prieštarauti viena kitai, o kilus tokiems prieštaravimams jie turi būti pašalinti. Ikiteisminio tyrimo metu FNTT Vilniaus apskrities skyrius pagal savo kompetenciją atliko įvairius procesinius veiksmus ir surinko pakankamai įrodymų, kuriais remiantis padarė išvadą, kad tiek UAB „Alsunga“ darbuotojų A. Z. ir O. Z., tiek UAB „Teranta“ vadovo A. L. veiksmuose išrašant ir įtraukiant į apskaitą UAB „Teranta“ PVM sąskaitas-faktūras nėra nusikaltimo sudėties. Pareiškėjas paaiškina, kad UAB „Teranta“ ir UAB „Alsunga“ tarpusavyje atliktos ūkinės operacijos ir jų įforminimas PVM sąskaitomis - faktūromis bei kasos pajamų orderiais ikiteisminio tyrimo institucijos, prokuratūros ir teismo nebuvo įvertintos kaip neteisėti veiksmai, dėl ko jie nebuvo inkriminuoti UAB „Teranta“ vadovui A. L..
2.10. Pareiškėjo teigimu, vertinant aukščiau išdėstytas FNTT Vilniaus apskrities skyriaus, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. 4 apylinkės teismo išvadas dėl tarp UAB „Alsunga“ ir UAB „Teranta“ vykusių ūkinių operacijų realumo laikytina, kad rangovo UAB „Teranta“ užsakovui UAB „Alsunga“ už atliktus darbus išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodyta informacija yra tikra. Todėl šie dokumentai buvo pagrįstai įtraukti į UAB „Alsunga“ apskaitą kaip juridinę galią turintys dokumentai, leidžiantis įtraukti į apskaitą juose nurodytą PVM sumą.
2.11. Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcijos UAB „Alsunga“ nustatytas mokesčių įstatymų pažeidimas pripažintinas neegzistavusiu, kadangi ikiteisminio tyrimo metų surinktų įrodymų visuma patvirtina tai, kad tokio fakto nebuvo, o šio fakto pagrindu priimtas sprendimas, nustatantis UAB „Alsunga“ papildomas mokestines prievoles, turi būti peržiūrėtas iš esmės ir panaikintas, UAB „Alsunga“ partikrinimo akto pagrindu papildomai priskaičiuotos ir geranoriškai į biudžetą sumokėtos PVM ir pelno mokesčio sumos turi būti grąžintos pareiškėjui.
2.12. Pareiškėjo teigimu, esamoje situacijoje VMI privalėjo atsižvelgti į Vilniaus m. 4 apylinkės teismo išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-25-486/2011 rezultatus bei į šioje byloje surinktų įrodymų visumą, ir atnaujinti procesą mokestinio ginčo byloje pagal Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pareiškėjo nuomone, VMI nepagrįstai atsisakė atnaujinti procesą mokestinio ginčo byloje pagal Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktus.
2.13. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų visuma patvirtina tai, kad UAB „Teranta“ realiai atliko statybos darbus užsakovui UAB „Alsunga“ ir pastaroji atsiskaitė su rangovu už atliktus darbus, t. y. faktiškai patyrė sąnaudas.
2.14. Pareiškėjo nuomone, nustatant UAB „Alsunga“ prievolę papildomai sumokėti į biudžetą 23456 Lt pelno mokesčio remiantis vien tuo, kad UAB „Teranta“ tariamai vertėsi neteisėta veikla ir nemokėjo mokesčių į valstybės biudžetą, Inspekcija padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, taikant teisės normas, reglamentuojančias mokestinės bazės nustatymą, ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą.
2.15. Pareiškėjas paaiškina, jog tas faktas, kad, Inspekcijos manymu, UAB „Teranta“ nevykdė realios ūkinės veiklos ir galimai nemokėjo mokesčių į biudžetą, galėjo turėti įtakos tik sprendžiant klausimą dėl UAB „Alsunga“ atliktos PVM atskaitos pagrįstumo ir dėl prievolės UAB „Alsunga“ sumokėti į biudžetą papildomą PVM sumą nustatymo. Tačiau UAB „Alsunga“ kontrahento UAB „Teranta“ galimo veiklos neteisėtumo fakto pagrindu UAB „Alsunga“ negalėjo būti priskaičiuota papildoma pelno mokesčio suma, nes UAB „Alsunga“ atsiskaitė su UAB „Teranta“ už atliktus statybos darbus, t. y. realiai patyrė sąnaudas, kas buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu.
2.16. Pareiškėjas remiasi LVAT 2004 m. spalio 27 d. plenarinės sesijos administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 išaiškinimu.
2.17. Pareiškėjas nurodo, jog PVM sumokėjimas ir mokesčio mokėtojo sąžiningumas apmokestinimui juridinių asmenų pelno mokesčiu nėra teisiškai reikšmingi, todėl pripažįstant juridinio asmens sąnaudas pagrįstomis pakanka nustatyti, kad pareiškėjas realiai patyrė išlaidas, mažinančias jo apmokestinamąjį pelną ir tai patvirtina juridinę galią turintys dokumentai (šiuo atveju UAB „Teranta“ kasos pajamų orderiai, kurie ikiteisminio tyrimo metu pripažinti tikrais buhalteriniai dokumentais).
2.18. Pareiškėjas mano, kad procesas šioje mokestinio ginčo byloje turi būti atnaujintas ir dėl to, kad yra būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką.
2.19. Šiuo atveju esminę reikšmę turi būtent LVAT 2004 m. spalio 27 d. plenarinės sesijos (administracinė byla Nr. A1-355/2004) nutartis, kadangi ji apibendrino ne tik daugybę administracinių bylų, susijusių su ginčais dėl PVM atskaitos, bet ir Europos Teisingumo Teismo šiuo klausimu suformuota praktiką.
2.20. Pareiškėjas teigia, kad dėl to paties dalyko, kaip ir Inspekcijos atliktas mokestinis patikrinimas (t. y. dėl UAB „Teranta“ pareiškėjui išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų ir kasos pajamų orderių tikrumo), atlikto ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas ir įrodytas nė vienas iš aukščiau nurodytų PVM atskaitai privalomo kriterijaus nebuvimas. Remiantis Konstitucijos 31 straipsnyje suformuluota nekaltumo prezumpcija yra laikoma, kad UAB „Teranta“ ir UAB „Alsunga“ tarpusavyje atliktos ūkinės operacijos neprieštarauja įstatymams, jos yra realios, todėl jas apskaitantys buhalterinės apskaitos dokumentai pripažintini juridinę galią turinčiais dokumentais, remiantis kuriais UAB „Alsunga“ įgijo tiek teisę į UAB „Teranta“ sumokėto PVM atskaitą, tiek teisę į UAB „Teranta“ už atliktus statybos darbus sumokėtų piniginių lėšų įtraukimą į sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną.
2.21. Pareiškėjas paaiškina, kad remiantis fiskalinio neutralumo principu, teisiškai reikšmingas yra būtent pardavėjo veiklos teisėtumas ar neteisėtumas mokestine prasme. Šioje mokestinio ginčo byloje UAB „Alsunga“ kaip mokesčio mokėtojo sąžiningumas įtraukiant į apskaitą UAB „Teranta“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, aplamai nebuvo įrodinėjamas, tuo buvo pažeista Inspekcijos pareiga tinkamai apibrėžti įrodinėjimo dalyką, ištirti bei įrodyti aplinkybių visumą mokestinėje byloje, laikantis LVAT suformuotos praktikos.
II
Atsakovė – VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. 1, b. l. 104-108) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus:
1. Atsakovė paaiškina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Inspekcija 2009 m. vasario 11 d. patikrinimo aktu Nr. (21.26)-06-77-8 pareiškėjui apskaičiavo 37776 Lt PVM, 13189,90 Lt PVM delspinigių, 23456 Lt pelno mokesčio bei 4056,51 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 7 Lt sumažino atskaitymus nuo pajamų pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą. Inspekcija 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-157 minėtąjį patikrinimo aktą patvirtino ir skyrė 3778 Lt PVM bei 2346 Lt pelno mokesčio baudas ir netenkino pareiškėjo prašymo atleisti nuo priskaičiuotų 13189,90 Lt PVM ir 4056,51 Lt pelno mokesčio delspinigių. VMI 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 69-136 patvirtino skundžiamą Inspekcijos sprendimo dalį ir netenkino prašymo atleisti nuo baudų ir delspinigių. Pareiškėjo prašymo atleisti nuo baudų ir delspinigių nepatenkino nei Mokestinių ginčų komisija, nei teismai. Inspekcijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-157 nurodymas pareiškėjui į biudžetą sumokėti 37776 Lt PVM ir 23456 Lt pelno mokesčio apskųstas nebuvo ir yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas pateikė VMI 2011 m. lapkričio 8 d. prašymą atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl Inspekcijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-157.
2. Atsakovė nurodo, jog esant proceso atnaujinimo pagrindui pagal Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 1 punktą turi būti nustatytos aplinkybės, kad naujai paaiškėjo esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu.
3. Atsakovė remiasi LVAT 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-556-1265-09.
Atsiliepimas
4. Atsakovė paaiškina, kad prašyme „Dėl proceso atnaujinimo mokestinio ginčo byloje“ pareiškėjas motyvuoja Generalinės prokuratūros priimtu 2010 m. kovo 24 d. nutarimu, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas A. Z. ir O. Z. atžvilgiu, tačiau šiame dokumente nėra fiksuota aplinkybių, reikšmingų išnagrinėto mokestinio ginčo prasme. Tai yra, minimame nutarime nepasisakoma apie kitokias faktines aplinkybes, nei Inspekcijai priimant 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-157 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Tiek mokestinio ginčo metu, tiek minėtame 2010 m. kovo 24 d. prokuratūros nutarime nustatytos tos pačios teisinę reikšmę turinčios faktinės aplinkybės – realiai tarp PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų ūkio subjektų neįvykusios ūkinės operacijos (aplinkybė, kuri buvo žinoma tiek pareiškėjui, tiek Inspekcijai), nulėmusios Inspekcijos akte apskaičiuotas PVM, pelno mokesčio bei su šiais mokesčiais susijusias sumas. Kaip matyti iš kartu su prašymu pateikto Generalinės prokuratūros 2010 m. kovo 24 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-11012-08, ikiteisminis tyrimas A. Z. ir O. Z. atžvilgiu buvo nutrauktas Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų A. Z. ir O. Z. kaltę padarius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, nepaneigia pareiškėjo atsakomybės mokestinės teisės srityje. Kaip matyti iš paties nutarimo turinio, anksčiau konstatuoti pažeidimai, kurių pagrindu ir buvo priskaičiuotos mokėtinos mokesčių ir sankcijų sumos, nėra paneigti – ūkinės operacijos įvyko ne tarp PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų ūkio subjektų. Aplinkybės, kad UAB „Teranta“ vardu įformintose PVM sąskaitose-faktūrose ūkinės operacijos įvyko tarp šiose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų subjektų – UAB „Teranta“ ir pareiškėjo, nevertintos ir nepatvirtintos pareiškėjo pateiktuose papildomuose dokumentuose. 2010 m. vasario 1 d. akistatos protokole ir 2010 m. vasario 4 d. įtariamojo papildomos apklausos protokole esantys A. L. parodymai, susiję su statybos darbų atlikimu, yra neinformatyvūs, nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais, be to, susiję tik su laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 12 d., nors pareiškėjo apskaitoje fiksuoti sandoriai įforminti nuo 2005 m. sausio 21 d. Taip pat pažymėtina, jog pareiga mokėti mokesčius bei su jais susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai, sprendžiant dėl mokesčių mokėtojui (šiuo atveju – pareiškėjui) kylančių mokestinių prievolių, netaikytini. Atsakovė remiasi LVAT formuojama praktika (2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-59/2008).
5. Esant proceso atnaujinimo pagrindams pagal Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktus turi būti pateikti akivaizdūs įrodymai, kad buvo padarytas esminis materialinių teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą (7 punktas), taip pat turi būti nustatytos aplinkybės, jog priimant sprendimą buvo nukrypta nuo suformuotos mokestinių ginčų nagrinėjimo praktikos (9 punktas).
Atsiliepimas
6. Atsakovė nurodo, kad, nors pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą grindžia būtinumu užtikrinti vienodą praktiką, tačiau savo prašyme nenurodo jokių motyvų, dėl kurių būtų galima konstatuoti, kad Inspekcija, patikrinimo metu konstatavusi padarytą pažeidimą ir akte apskaičiavusi papildomai mokėtinas PVM, pelno mokesčio bei su šiais mokesčiais susijusias sumas, taikė netinkamą materialinės teisės normą ar nukrypo nuo suformuotos mokestinių ginčų nagrinėjimo praktikos. Pareiškėjas taip pat nenurodo jokių LVAT nutarčių (sprendimų), kuriose, esant analogiškoms faktinėms ginčo aplinkybėms, būtų priimtas kitoks procesinis sprendimas.
7. Atsakovės teigimu, pareiškėjo atstovės 2011 m. gruodžio 6 d. prašymas bei kartu su juo pateikti papildomi rašytiniai įrodymai vertintini kaip naujas prašymas dėl proceso atnaujinimo mokestinio ginčo byloje.
8. Prašyme „Dėl papildomo rašytinio įrodymo prijungimo prie 2011 m. lapkričio 8 d. UAB „Alsunga“ prašymo dėl proceso atnaujinimo mokestinio ginčo byloje“ pareiškėjas motyvuoja į Vilniaus m. 4 apylinkės teismo priimtą 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-486/2011. Tačiau, pažymėtina, jog šiame dokumente nėra fiksuota aplinkybių, reikšmingų išnagrinėto mokestinio ginčo prasme. Tai yra, minimame nuosprendyje nepasisakoma apie kitokias faktines aplinkybes, nei Inspekcijai priimant 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-157 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Tiek mokestinio ginčo metu, tiek minėtame nuosprendyje konstatuotos tos pačios teisinę reikšmę turinčios faktinės aplinkybės – nenustatyta jokių leistinų, patikimų ir pakankamų įrodymų, jog bendrovės vardu 2005 m. sausio 1 d. – 2005 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos ūkinės operacijos, t. y. statybos-remonto darbai, iš tikrųjų įvyko ir kad šiose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų ūkinių operacijų turinys atitinka tikrovę. Tai yra, minėtos aplinkybės buvo žinomos tiek pareiškėjui, tiek Inspekcijai ir būtent jos nulėmė Inspekcijos akte apskaičiuotas PVM, pelno mokesčio bei su šiais mokesčiais susijusias sumas. Kaip matyti iš pateikto Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, pareiškėjo patikrinimo metu konstatuoti pažeidimai, kurių pagrindu ir buvo priskaičiuotos mokėtinos mokesčių ir sankcijų sumos, nėra paneigti – ūkinės operacijos įvyko ne tarp PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų ūkio subjektų, o aplinkybės, kad UAB „Teranta“ vardu įformintose PVM sąskaitose-faktūrose ūkinės operacijos įvyko tarp šiose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų subjektų – UAB „Teranta“ ir pareiškėjo, minėtame nuosprendyje nebuvo vertinamos ir nepatvirtintos. Nors pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą grindžia būtinumu užtikrinti vienodą praktiką, tačiau savo prašyme nenurodo jokių motyvų, dėl kurių būtų galima konstatuoti, kad Inspekcija, patikrinimo metu konstatavusi padarytą pažeidimą ir akte apskaičiavusi papildomai mokėtinas PVM, pelno mokesčio bei su šiais mokesčiais susijusias sumas, taikė netinkamą materialinės teisės normą ar nukrypo nuo suformuotos mokestinių ginčų nagrinėjimo praktikos. Pareiškėjas taip pat nenurodo jokių LVAT nutarčių (sprendimų), kuriose, esant analogiškoms faktinėms ginčo aplinkybėms, būtų priimtas kitoks procesinis sprendimas.
III
Trečiasis suinteresuotas asmuo – Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. 1, b. l. 102-103) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą remiantis VMI atsiliepime išdėstytais motyvais.
IV
1. Teismo posėdyje pareiškėjo – UAB „Alsunga“ atstovė – advokatė Anžela Mirošnikova (atstovavimo sutartis, t. 1, b. l. 98), remdamasi skunde išdėstytais motyvais, prašė skundą patenkinti.
2. Teismo posėdyje atsakovės – VMI atstovas – šios institucijos Teisės departamento Apeliacijų skyriaus vyriausiasis specialistas Igoris Janavičius (2011 m. gruodžio 30 d. įgaliojimas dėl atstovavimo Nr. (1.27-04-2)-117-166 (t. 1, b. l. 109)), remdamasis atsiliepime išdėstytais motyvais, prašė skundą atmesti.
3. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas – UAB „Alsunga“ su skundu (t. 1, b. l. 1-9) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 69-276 ir įpareigoti atsakovą atnaujinti procesą mokestinio ginčo byloje dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-157 peržiūrėjimo.
2. Šiame kontekste paminėtina, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (21.26)-256-157 (t. 1, b. l. 24-27), kuriuo patvirtino Inspekcijos 2009 m. vasario 11 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-06-77-8 (t. 1, b. l. 28-47), kuriuo UAB „Alsunga“ įpareigota sumokėti į biudžetą papildomą 37776 Lt PVM sumą bei 23456 Lt pelno mokesčio sumą, taip pat 13189,90 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių bei 4056,51 Lt pelno mokesčio delspinigių, taip pat UAB „Alsunga“ skirtos 3778 Lt PVM bei 2346 Lt pelno mokesčio baudos.
Pabrėžtina, jog pareiškėjas – UAB „Alsunga“ niekada nekėlė mokestinio ginčo dėl 37776 Lt PVM sumos bei 23456 Lt pelno mokesčio sumos, jis ginčijosi tik dėl 13189,90 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių bei 4056,51 Lt pelno mokesčio delspinigių, taip pat 3778 Lt PVM bei 2346 Lt pelno mokesčio baudos. VMI būtent minėtą ginčą dėl 13189,90 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių bei 4056,51 Lt pelno mokesčio delspinigių, taip pat 3778 Lt PVM bei 2346 Lt pelno mokesčio baudos 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 69-136 (t. 1, b. l. 49-51) išsprendė, patvirtindama Inspekcijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-157 (t. 1, b. l. 24-27) toje dalyje, kuria UAB „Alsunga“ nurodyta į biudžetą sumokėti 13189,90 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių bei 4056,51 Lt pelno mokesčio delspinigių, taip pat 3778 Lt PVM bei 2346 Lt pelno mokesčio baudos. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. S-238 (t. 1, b. l. 53-57) patvirtino VMI 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 69-136. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu (t. 1, b. l. 58-61) sprendė tik dėl delspinigių ir baudų bei pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 21 d. nutartimi (t. 1, b. l. 62-65) paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą nepakeistą.
3. Nepaisant to, kad UAB „Alsunga“ niekada nekėlė mokestinio ginčo dėl 37776 Lt PVM sumos bei 23456 Lt pelno mokesčio sumos (taigi ir dėl mokestinio pažeidimo esmės), o ji ginčijosi tik dėl 13189,90 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių bei 4056,51 Lt pelno mokesčio delspinigių, taip pat 3778 Lt PVM bei 2346 Lt pelno mokesčio baudos, ji su 2011 m. lapkričio 8 d. prašymu (t. 1, b. l. 11-17) kreipėsi į VMI, kad būtų atnaujintas procesas mokestinio ginčo byloje. VMI 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 69-276 (t. 1, b. l. 19-21) atsisakė atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl Inspekcijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-157, nes nenustatė naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nenustatė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinių teisės normų pažeidimas (Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 7 punktas), neįžvelgė nukrypimo nuo vienodos mokestinio ginčo nagrinėjimo praktikos (Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 9 punktas).
4. Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestinio ginčo bylos, kurioje vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali būti atnaujintas šiame straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šio įstatymo 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu (1 punktas), pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą (7 punktas), būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką (9 punktas).
4.1. Dėl esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, paaiškėjimo
Pareiškėjas teigia, kad, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismui 2011 m. lapkričio 8 d. priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-486/2011 (baudžiamoji byla Nr. 1-25-486/2011, t. 6, b. l. 62-71) (kuris yra įsiteisėjęs), paaiškėjo naujos esminės aplinkybės, susijusios su UAB „Alsunga“ bei UAB „Teranta“ tarpusavio sandoriais, konkrečiai dėl PVM sąskaitų-faktūrų vertinimo (2005 m. sausio 31 d. PVM sąskaita-faktūra serija GCA Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 99), 2005 m. vasario 28 d. PVM sąskaita-faktūra serija GCA Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 98), 2005 m. kovo 31 d. PVM sąskaita-faktūra serija GCA Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 97), 2005 m. liepos 5 d. PVM sąskaita-faktūra serija GCA Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 88), 2005 m. liepos 31 d. PVM sąskaita-faktūra serija GCA Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 81)), kurių mokesčių mokėtojas nežinojo ir negalėjo žinoti.
Teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 8 d. apkaltinamajame nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-486/2011 (baudžiamoji byla Nr. 1-25-486/2011, t. 6, b. l. 62-71) sprendė A. L. (A. L.), UAB „Teranta“ direktoriaus, baudžiamosios atsakomybės klausimus, todėl toje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės buvo vertinamos ir kvalifikuojamos baudžiamosios teisės, o ne mokesčių teisės prasme. Ypač pabrėžtina, kad baudžiamojoje byloje UAB „Alsunga“ bei UAB „Teranta“ tarpusavio santykiai mokestinės teisės prasme nebuvo vertinti, net nebuvo siekiama nustatyti ir nebuvo nustatyta UAB „Alsunga“ bei UAB „Teranta“ tarpusavio santykių mokestinės teisės prasme, todėl pareiškėjo teiginys, esą, toje baudžiamojoje byloje paaiškėjo naujos esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, neatitinka tikrovės.
Dėl analogiškų argumentų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010 m. kovo 24 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje asmenų atžvilgiu (t. 1, b. l. 71-73), kuriuo nutrauktas tyrimas UAB „Alsunga“ direktorės A. Z. ir UAB „Alsunga“ vadybininko O. Z. atžvilgiu, neįrodo naujų aplinkybių, reikšmingų mokestinio ginčo nagrinėjimui.
Šiame kontekste akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-59/2008 konstatavo, kad asmenų veikos, įvertintos baudžiamosios teisės prasme, mokesčių įstatymo taikymo prasme nėra reikšmingos.
Teismas ypač pabrėžia, kad pareiškėjo advokatės pateiktoje lentelėje (t. 2, b. l. 169-176) nurodomos aplinkybės tėra advokatės vertinimai ir paaiškinimai, pagrindžiantys, ko, esą, neatliko arba ką netinkamai atliko mokesčių administratoriai, tačiau jokių įrodymų dėl paaiškėjusių esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, pareiškėja nepateikė, nes jų ir nėra. Ypač pabrėžtina, kad UAB „Alsunga“ direktorės A. Z. ir UAB „Alsunga“ vadybininko O. Z. paaiškinimai, esantys baudžiamojoje byloje (baudžiamoji byla Nr. 1-25-486/2011, t. 1, b. l. 31, t. 3, b. l. 104-107, t. 3, b. l. 115-119), apskritai negali būti laikomi naujomis aplinkybėmis Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, nes paaiškinimus jie, kaip pareiškėjo atstovai ir/ar darbuotojai, galėjo duoti bei davė (baudžiamoji byla Nr. 1-25-486/2011, t. 1, b. l. 31) ir mokesčių administratoriams. Paties A. L. paaiškinimai (baudžiamoji byla Nr. 1-25-486/2011, t. 3, b. l. 121-124), gauti akistatoje su UAB „Alsunga“ vadybininku O. Z., negali būti laikomi esminėmis aplinkybėmis Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.
4.2. Dėl akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, pateikimo bei būtinumo užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką
Teismas pabrėžia, kad šiame sprendime konstatavus, jog nepaaiškėjo jokių esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, mokestinio ginčo proceso negalima atnaujinti ir Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktų pagrindais, t. y. kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ir būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką. Teismo vertinimu, pareiškėjas, nenurodęs jokių esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, nepateikė ir jokių akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. To pasėkoje, pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų dėl būtinumo užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo – UAB „Alsunga“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 69-276 naikinti ir įpareigoti atsakovą atnaujinti procesą mokestinio ginčo byloje dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-157 peržiūrėjimo nėra jokio teisinio pagrindo.
6. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo – UAB „Alsunga“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.