- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-19
- Bylos Nr.
- 2A-262-823/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-01744-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- VSDFV Kauno skyriaus
- Atsakovas
- UADB „ERGO Lietuva“
- Trečiasis asmuo
- R. S.
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo patikslintą ieškinį atsakovui UADB „ERGO Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo R. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ priteisti 12 084,70 Lt žalos atlyginimo.
Nurodė, kad 2004 m. lapkričio 26 d. Alytuje, Naujojoje g., įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis Ford Siera, v./n. (duomenys neskelbtini) vairuojamas R. U. (dabar R. S.), partrenkė ir sunkiai sužalojo M. R.. Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 balandžio 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-146-448-05 R. U. pripažinta kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalyje. Dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sutrikdymo M. R. laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 26 d. iki 2005 m. kovo 22 d. buvo nedarbinga, už laikinojo nedarbingumo laikotarpį jai VSDFV Kauno skyrius išmokėjo ligos pašalpą. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos M. R. nuo 2006 m. rugsėjo 28 d. neterminuotai nustatė 45 proc. netekto darbingumo dėl nelaimingo atsitikimo darbe. VSDFV Kauno skyriaus 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimu M. R. nuo 2006 m. rugsėjo 28 d. neterminuotai paskirta netekto darbingumo kompensacija. UADB „ERGO Lietuva“ atlygino VSDFV Kauno skyriui žalą, kurią šis patyrė M. R. dėl R. U. kaltės per laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 26 d. iki 2008 m. gegužės 31 d., išmokėjęs valstybinio socialinio draudimo išmokas t.y. 3042,40 Lt – už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 26 d. iki 2005 m. kovo 22 d., 591,76 Lt – už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 28 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., 2762,87 Lt – už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 31 d. ir 890,84 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į UADB „ERGO Lietuva“, prašydamas atlyginti 5 904,42 Lt žalą, kurią VSDFV Kauno skyrius patyrė M. R. dėl R. U. kaltės, išmokėjęs 3 115,40 Lt netekto darbingumo periodinės kompensacijos nepriemoką ir 2 789,02 Lt netekto darbingumo periodinę kompensaciją už laikotarpi nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2009 m. gegužės 31 d., bet draudimo bendrovė atlygino tik dalį žalos, t.y. 820,40 Lt, o likusią dalį, t.y. 5 084,02 Lt atlyginti atsisakė. VSDFV Kauno skyrius, tęsdamas periodinės netekto darbingumo kompensacijos mokėjimą, M. R. per laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. išmokėjo 7 000,68 Lt ir patyrė 7 000,68 Lt žalą, todėl bendra VSDFV Kauno skyriaus reikalavimo suma yra 12 084,70 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas UADB „ERGO Lietuva“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t.y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Naująjį kreditorių saisto visos sąlygos ir terminai, kurie saistė pradinį kreditorių siekiant įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą. Todėl socialinio draudimo įstaigai reiškiant reikalavimus dėl socialinio draudimo išmokų (jų dalies), kuriomis atlyginta civiliniu deliktu padaryta žala, kompensavimo, jai taikytinas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas pretenzinis terminas. Ieškovas praleido TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą vienerių metų pretenzinį terminą, t.y. pareiškė pretenziją žalą padariusio asmens draudikui, kai šio draudiko prievolė tenkinti tokius reikalavimus jau buvo pasibaigusi. Paaiškino, kad VSDFV Kauno skyrius praleido ne tik vienerių metų pretenzinį terminą, bet ir maksimalų 4 metų terminą, nustatytą tame pačiame įstatymo straipsnyje, t.y. pretenziją ši institucija UADB „ERGO Lietuva“ pareiškė tada, kai buvo pasibaigęs ir įstatyme numatytas 4 metų terminas, skaičiuojamas nuo eismo įvykio dienos. Ieškovo reikalavimas priteisti netekto darbingumo periodines kompensacijas po to, kai M. R. sulaukė senatvės pensijos amžiaus, neturi teisinio pagrindo, kadangi sulaukus senatvės pensijos amžiaus darbo teisiniai santykiai įprastai yra nutraukiami.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ priteisė 3 115,40 Lt žalos atlyginimo, kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad, nukentėjusiajam išmokėjęs draudimo išmokas, VSDF Kauno skyrius reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį arba jo atsakomybę apdraudusį draudiką įgyja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnio, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų 2004 m. kovo 22 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 309,117 ir 118 punktų, bei CK 6.290 straipsnio pagrindu. Teismas sprendė, kad nagrinėjamojoje byloje ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą, kadangi automobilio Ford Siera, v./n. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta UADB „Ergo Lietuva“. Nustatė, kad ieškovo reikalavimo teisė kilusi dėl žalos padarymo fakto, už kurią atsakingas žalą padaręs asmuo, todėl ieškovo pareikštam reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytina CK 1.125 straipsnio 8 dalis, numatanti trejų metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti, šio termino ieškovas, kreipęsis į teismą 2010 m. vasario 17 d. dėl išmokos, sumokėtos 2007 m. gruodžio 28 d. VSDFV Kauno skyriaus sprendimo pagrindu, nepraleido. Pažymėjo, kad M. R. už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 23 d. iki 2006 m. rugsėjo 27 d. apskaičiuota 3 115,40 Lt periodinės netekto darbingumo kompensacijos nepriemoka buvo skirta VSDFV Kauno skyriaus 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 3978, todėl nuo šio termino ir prasidėjo ieškinio senaties eiga. Valstybinio socialinio draudimo išmoką išmokėjęs VSDFV teritorinis skyrius nėra draudimo teisinių santykių dalyvis, jis teisę reikalauti išmokėtų socialinio draudimo išmokų įgyja tuomet, kai išmoka atitinkamą išmoką. Iki išmokėjimo momento jis teisiniame santykyje su atsakingu už žalą asmeniu jokiu teisiniu pagrindu nedalyvauja, todėl šiuo atveju nėra asmenų pasikeitimo prievolėje, o ieškovo reikalavimui nėra taikomas TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatytas terminas pretenziniam reikalavimui pareikšti. Remdamasis 2005 m. rugsėjo 28 d. UADB „Ergo Lietuva“ raštu, teismas konstatavo, kad apie eismo įvykį atsakovas buvo informuotas nepažeidžiant TVPCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje numatytų terminų.
Teismas sprendė, kad ieškovas byloje neįrodė, jog dėl 2004 m. lapkričio 26 d. įvykusio eismo įvykio nukentėjusioji M. R., sulaukusi senatvės pensijos amžiaus, laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 18 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. patyrė nuostolius negautų pajamų forma.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas VSDFV Kauno skyrius prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą pakeisti, visiškai tenkinant VSDFV Kauno skyriaus ieškinį – iš atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ VSDFV Kauno skyriaus naudai priteisti 12 084,70 Lt valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą mokama netekto darbingumo periodinė kompensacija mokama nepriklausomai nuo to, ar asmuo dirba, ar ne, ar yra sulaukęs senatvės pensinio amžiaus. M. R. buvo nustatytas darbingumo lygio netekimas neterminuotam laikotarpiui.
2) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas klaidingai vertino, kad ieškovo išmokėta netekto darbingumo periodinė kompensacija M. R. sulaukus senatvės pensijos amžiaus nuo 2008 m. rugsėjo 18 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. nelaikytina patenkanti į socialinio draudimo išmokas, kurių galima reikalauti CK 6.290 straipsnyje nustatyta tvarka. Netektas darbingumo lygis reiškia, kad žmogus nepajėgus atlikti turimos kvalifikacijos darbus, būtent ši aplinkybė, o ne senatvės pensijos amžiaus sukaktis, lėmė, kad M. R. negalėjo išlikti darbo rinkos dalyve ir gauti pajamų iš darbo santykių. Asmens teisė pasirinkti darbą ar verslą negali būti varžoma dėl amžiaus. Senatvės pensijos amžiaus sukaktis nepanaikino M. R. teisės dirbti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UADB „ERGO Lietuva“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas.
2) Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.
3) Eismo įvykio metu nukentėjusi M. R. senatvės pensijos amžiaus (60 metų) sulaukė 2008 m. rugsėjo 19 d., todėl po šio termino jai mokamos socialinio draudimo išmokos nebelaikytinos kompensuojančiomis jos prarastas pajamas. M. R. dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų netapo visiškai nedarbinga, ji prarado dalį darbingumo. Įrodymų, kurie paneigtų šiuos faktus, ieškovas nepateikė. Dėl to nėra teisinio pagrindo priteisti tas socialinio draudimo išmokas, kurios M. R. buvo išmokėtos po 2008 m. rugsėjo 19 d., nes jos nėra susijusios su žalos dėl negautų pajamų atlyginimu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Ginčas byloje kilęs dėl ieškovo reikalavimo dalies, susijusios su nukentėjusiajai išmokėta netekto darbingumo periodine kompensacija po to, kai nukentėjusioji sulaukė senatvės pensijos amžiaus.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.
Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 2 dalimi, nuostolius sveikatos sužalojimo atveju be kita ko sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų buvusi sužalota. Socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (ar jo draudiką) tik toje dalyje, kurioje netekto darbingumo kompensacija atlygina nukentėjusiojo asmens dėl kaltojo asmens veiksmų negautas pajamas, t.y. dėl tos išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui padaryta žala.
Atsakovas pagrįstai nurodo, kad sprendžiant netekto darbingumo periodinės kompensacijos santykio su žalos negautų pajamų forma dydžiu turi būti atsižvelgiama į šios išmokos skyrimo pagrindus, terminą ir paskirtį. Netekto darbingumo periodinės kompensacijos paskirtis – kompensuoti apdraustajam nuostolius, susijusius su dėl netekto darbingumo sumažėjusiomis pajamomis. Kita vertus, ši išmoka įstatymo leidėjo nėra tiesiogiai siejama su faktiniu asmens pajamų sumažėjimu ir jos mokėjimas nepriklauso nuo to, ar apdraustasis asmuo realiai dirba, turi darbinių pajamų, ir ar jo gaunamos darbinės pajamos realiai sumažėjo dėl sveikatos sužalojimo. Taigi vien netekto darbingumo kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo faktas negali būti sutapatinamas su nukentėjusiojo asmens patirta žala negautų pajamų forma ir savaime nėra pakankamas pripažinti egzistuojant ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) išmokėtų išmokų dalyje. Sprendžiant dėl kaltojo asmens pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą negautų pajamų forma turi būti nustatyta, kad nukentėjusysis asmuo dėl patirto sužalojimo realiai neteko dalies pajamų. Šios aplinkybės procesinė įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis).
Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad asmens teisė pasirinkti darbą ar verslą negali būti varžoma dėl amžiaus ir kad asmuo, sulaukęs senatvės pensijos amžiaus, nepraranda teisės dirbti ir gauti darbines pajamas. Tuo pačiu senatvės pensijos amžiaus sukaktis nėra pagrindas spręsti, kad nukentėjęs asmuo neturi teisės į žalos negautų pajamų forma atlyginimą. Tačiau, kaip jau minėta, sprendžiant dėl žalos negautų pajamų forma atlyginimo turi būti nustatytas realus pajamų netekimo faktas, kuris nustatomas vertinant byloje surinktų įrodymų visetą, vadovaujantis civiliniame procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu ir atsižvelgiant į proceso šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą.
Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad darbingo amžiaus asmenys – tai asmenys nuo 16 metų iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus. Kolegija sutinka su atsakovo vertinimu, kad paminėta teisinė nuostata gali būti vertinama kaip teisinė prezumpcija, kad asmuo, sulaukęs senatvės pensijos amžiaus, nėra aktyvus darbo rinkos dalyvis. Prezumpcija, kad tais atvejais, kai asmuo netenka darbinių pajamų dėl patirto sveikatos sužalojimo, jo negautas pajamas sudaro sumos, gautinos iki nukentėjęs asmuo sulauks senatvės pensijos amžiaus, taikoma ir teismų praktikoje (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-41/2008). Toks vertinimas negali būti laikomas diskriminuojančiu amžiaus pagrindu, kadangi gali būti paneigtas kitais byloje surinktais įrodymais, patvirtinančiais, kad nukentėjusioji, nepaisant senatvės pensijos amžiaus sukakties, išliko ar siekė išlikti aktyvia darbo rinkos dalyve, tačiau to negalėjo padaryti, arba, išlikusi darbo rinkos dalyve, prarado dalį pajamų dėl kaltojo asmens neteisėtų veiksmų – sveikatos sužalojimo.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusioji M. R. iš darbo UAB „Domiteksa“ atleista 2005 m. kovo 23 d., iki atleidimo nuo 2004 m. lapkričio 27 d. jai buvo mokama ligos pašalpa, nukentėjusioji buvo gydoma dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo (b.l. 77, t. I). Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai nukentėjusioji nurodė faktiškai nedirbanti nuo 2004 m. lapkričio 26 d. (b.l. 89, t. I). Nukentėjusioji yra iš dalies darbinga. Bylos duomenimis, nukentėjusioji Darbo biržoje registruota nebuvo, kitų įrodymų apie jos siekius įsidarbinti po atleidimo iš darbo 2005 m. kovo 23 d. byloje nėra. Taigi, ieškovas nepateikė įrodymų, kad sulaukusi senatvės pensijos amžiaus nukentėjusioji siekė gauti darbinių pajamų, kurių negavo būtent dėl patirto sužalojimo. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo reikalavimą šioje dalyje pripažino neįrodytu ir dėl to atmestinu.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.