- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-17
- Bylos Nr.
- eAS-461-556/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01020-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- J. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2017 m. kovo 30 d. elektroninių ryšių priemonėmis gautas pareiškėjo J. Č. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo pareiškėjas prašė:
1) pripažinti neteisėta ir panaikinti Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-763 „Dėl Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, dalį, kuria žemės sklypas, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priskirtas specializuoto ūkininkavimo apsauginės kraštovaizdžio tvarkymo zonai, nenumatant vietos statinių statybai;
2) įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos organizuoti Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano pakeitimo procedūrą, kuria žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje būtų numatyta rekreacinio naudojimo plėtra, numatant vietą statinių statybai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.). Teismas nutarė įsiteisėjus nutarčiai, skundą su priedais, žyminį mokestį grąžinti pareiškėjui.
Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatyta, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, o norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtina išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-1-01/2007 ir kt.). Sprendžiant, kokio pobūdžio yra skundžiamas administracinis aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-259/2011). Pareiškėjas prašo pripažinti Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-763 „Dėl Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, dalį neteisėta. Iš Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto matyti, kad šio įsakymo priėmimo tikslai: nustatyti Aukštadvario parko kraštovaizdžio tvarkymo zonas bei jų reglamentus; nustatyti gamtos apsaugos kryptis ir priemones; nustatyti kultūros paveldo apsaugos kryptis ir priemones; nustatyti rekreacinio naudojimo plėtros kryptis ir priemones; nustatyti gyvenviečių ir infrastruktūros plėtros kryptis (2 p.). Taigi šis teisės aktas, dėl kurio neteisėtumo pareiškėjas kreipėsi į teismą, laikytinas nustatančiu elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, kas reikštų, kad pareiškėjo skundžiamas teisės aktas yra norminis teisės aktas. Šią aplinkybę yra patvirtinęs ir LVAT pareiškėjo pridėtoje 2017 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-188-822/2017, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nutraukęs bylą nurodytų aplinkybių pagrindu neturėjo pagrindo nagrinėti norminio administracinio akto teisėtumo klausimo. Ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ 2 dalies 2 skyriaus 1 skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 113 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, remiantis ABTĮ 112 straipsniu. Pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą, taip pat teisme nėra nagrinėjama individuali byla, susijusi su pareiškėjo teisėmis ir teisėtais interesais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, iš esmės ginčydamas norminio administracinio akto – Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-763 „Dėl Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, dalies teisėtumą, nepaisant skunde suformuluoto dalyko (neprašoma tirti norminio administracinio akto teisėtumo, o prašoma jį panaikinti), o ABTĮ 112 straipsnyje numatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais, skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Teismas pažymėjo, kad tai nėra kliūtis pareiškėjui, manančiam, jog jo teisės ar teisėti interesai yra pažeisti, ginti juos pradedant individualią bylą, kurioje kartu galėtų būti pareikštas ir prašymas ištirti Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-763 „Dėl Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, dalies teisėtumą. Atsisakius priimti reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-763 „Dėl Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Aukštadvario regioninio parko plano dalies panaikinimo, atitinkamai negali būti priimtas nagrinėti teisme ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, jam ginant vieną iš konstitucinių teisių – teisę į nuosavybę. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio pagrindu 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-763 tvirtindamas teritorijų planavimo dokumentą – Aukštadvario regioninio parko tvarkymo planą (specialųjį planą), atliko viešojo administravimo funkcijas. Tokia išvada grindžiama tuo, jog teritorijų planavimas yra viešojo administravimo dalykas. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nuostatų sisteminė ir lingvistinė analizė patvirtina, jog spendimas, kuriuo patvirtinamas teritorijų planavimo dokumentas, yra administracinis sprendimas (pvz., Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 32 str. nuostatos). Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (ginčo teritorijų planavimo procedūrai yra taikytinas iki 2014 m. sausio 1 d. teritorijų planavimo teisinius santykius nustatantis teisinis reglamentavimas) 32 straipsnio 4–5 dalys, reglamentuojančios teisę kreiptis į teismą dėl teritorijų planavimo metu priimtų neteisėtų sprendimų, nenumato jokių teisės kreiptis į teismą išimčių, priklausančių nuo subjekto, priėmusio administracinį sprendimą teritorijų planavimo procese. Tai, kad tam tikrų teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimo funkcija buvo pavesta tokiai institucijai, kaip Aplinkos ministerija, negali panaikinti suinteresuotų asmenų teisės ginti savo pažeistas teises pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 4 dalį. Kitoks aiškinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pareiškėjas kreipėsi į teismą ne ABTĮ 112 straipsnio pagrindu, t. y. neteikė prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, bet, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 4–5 dalimis ir ABTĮ 17 straipsnio 2 dalimi, inicijavo teismo procesą pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles. Aukštadvario regioninio parko tvarkymo planu keičiami planuojamoje teritorijoje esantiems žemės sklypams taikyti apribojimai (susiaurinant taikomus ribojimus ir leidžiant didesnei daliai asmenų žemės ūkio paskirties žemėje vykdyti veiklą). Įgyvendinant teritorijų planavimo tikslus, pareiškėjas pasiūlymais siekė pakeisti nustatytus apribojimus, taikomus jo žemės sklypui, kad galėtų naudoti žemės sklypą pagal jo paskirtį – žemės ūkio veiklai ir taip įgyvendinti žemės sklypo savininko teises ir pareigas. Skundu skundžiama specialiojo plano dalis tiesiogiai turi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nes juo pagal įstatymą viešojo administravimo funkcijas atliekančios valstybės institucijos nusprendė dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio turto tolesnio ribojimo prieš pareiškėjo valią. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 2 d. LVAT praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinime yra nurodęs, kad specialusis teritorijų planavimo dokumentas pagal LVAT formuojamą praktiką gali būti priskiriamas arba prie norminių, arba prie individualių administracinių aktų. Tai, ar konkretus specialiojo teritorijų planavimo dokumentas yra norminio ar individualaus pobūdžio, gali būti sprendžiama tik kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šio dokumento reguliavimo apimtį ir jo pobūdį bei kitus kriterijus. Įvertinus tai, kad skundžiama Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano dalimi yra tiesiogiai sprendžiama dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, juo pareiškėjui sukeliamos neigiamos teisinės pasekmės, t. y. juo nusprendžiama prieš pareiškėjo valią riboti ir varžyti nuosavybės teise priklausanti turtą, akivaizdu, jog skundžiamo Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano dalis yra individualaus pobūdžio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.).
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame kėlė reikalavimus: 1) pripažinti neteisėta ir panaikinti Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-763 „Dėl Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, dalį, kuria žemės sklypas, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priskirtas specializuoto ūkininkavimo apsauginės kraštovaizdžio tvarkymo zonai, nenumatant vietos statinių statybai; 2) įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos organizuoti Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano pakeitimo procedūrą, kuria žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje būtų numatyta rekreacinio naudojimo plėtra, numatant vietą statinių statybai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teisės akto turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-763 patvirtintas Aukštadvario regioninio parko tvarkymo planas (toliau – ir Aukštadvario regioninio parko tvarkymo planas), dėl kurio dalies panaikinimo konkrečiu atveju kreipiamasi, yra norminis administracinis aktas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 d.). Šią aplinkybę yra patvirtinęs ir LVAT 2017 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-188-822/2017.
Aukštadvario regioninio parko tvarkymo planu nustatomos bendro bei nevienkartinio pobūdžio taisyklės, orientuotos į ateitį, kurių privaloma laikytis individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (t. y. visiems subjektams, turintiems ar vėliau įgysiantiems bei naudojantiems nekilnojamąjį turtą nurodytoje teritorijoje ir joje norintiems vykdyti teritorijų planavimo, tvarkymo, statybos darbus).
Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo metu laikomasi pozicijos, kad norminiais administraciniais aktais pripažįstamų teritorijų planavimo dokumentų (taip pat ir administracinių sprendimų, kuriais patvirtinami šie teritorijų planavimo dokumentai) teisėtumo patikra galima tik laikantis specialių norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo proceso taisyklių (pvz., LVAT 2017 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-8-756/2017).
Pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimą reglamentuoja ABTĮ II dalies II skyriaus Pirmojo skirsnio normos, kurios nustato dvi norminių teisės aktų kontrolės rūšis: abstrakčią (ABTĮ 112 str.) ir konkrečią t. y. susijusią su individualia byla (ABTĮ 113 str.). Priklausomai nuo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo rūšies skiriasi subjektų, galinčių inicijuoti tokį procesą, ratas. Abstraktų pareiškimą ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę paduoti Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, o dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui – ir Vyriausybės atstovai. Kiti asmenys tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą negali, todėl tokio pobūdžio jų prašymus teismas atsisako priimti. Tačiau šie asmenys gali prašyti, kad individualią bylą nagrinėjantis teismas arba pats pradėtų norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (jei atitinkama kompetencija šiam teismui yra priskirta), arba kreiptųsi į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio tyrimo.
Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, pabrėžė, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė tikrą ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Pažymėtina, jog galimas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto pritaikymas ateityje nesudaro pagrindo konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas tokiu atveju kaip šis reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui yra reikalinga ištirti byloje taikytino norminio administracinio akto teisėtumą (žr. LVAT 2011 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1415/2011; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-91-146/2017).
Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 112 straipsnyje apibrėžtą subjektų sąrašą, todėl jis neturi teisės kreiptis į teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pareiškėjo teisė administraciniame teisme ginčyti atitinkamus Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano sprendinius negali būti kildinama iš Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 4–5 dalių, ši įstatymo norma negali būti vertinama kaip paneigianti ABTĮ 112 straipsnio 1–2 dalyse nurodytus ribojimus. Taip pat pažymėtina, jog išimtis iš pastarojo ribojimo nėra numatyta ir kitose administracinių bylų teiseną reglamentuojančiose įstatymų nuostatose. Taigi ši Teritorijų planavimo įstatymo norma aktuali tampa tik tais atvejais, kai joje nurodytų subjektų (asmenų) bendra teisė teisme ginčyti administracinį sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo yra numatyta ir nėra apribota kitų administracinių bylų teiseną reglamentuojančių įstatymų.
Be to, analizuojamas atvejis neatitinka ir ABTĮ 113 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų pradėti norminę bylą, kai tai susiję su individualia byla, nes teisme nėra nagrinėjama individuali byla pagal pareiškėjo skundą dėl viešojo administravimo institucijos veiksmais (neveikimu) galbūt pažeistų pareiškėjo subjektinių teisių gynimo, t. y. kitų reikalavimų, išskyrus prašymą panaikinti Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-763 „Dėl Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, dalį ir su juo susijusį išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, neformuluoja.
Taigi įvertinęs reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas nekelia ginčo, kurį būtų galima laikyti individualiu, ir jis nėra specialus subjektas, įgaliotas pateikti abstraktų prašymą dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo skundą atsisakė priimti vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.
Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. Č. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.